Gegužės 28-oji – ne vien Azerbaidžano šventė

Kur ir kaip norėčiau praleisti gegužės 28-ąją?

Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.

Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.

Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas. Gegužės 28-oji šiai valstybei – svarbi, reikšminga. Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose.

Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų.

Štai kodėl gegužės 28-oji – ypatinga diena azerbaidžanietiškame kalendoriuje.

Pačiam išvysti tądien prasiveržiant azerbaidžanietiškus jausmus traukia todėl, kad jau teko viešėti šioje šalyje. Ir nė sykio nenusivilta.

Visos kelionės į Azerbaidžaną paliko neišdildomą įspūdį. Dalyvavau sostinėje kasmet rengiamo Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose. Skersai išilgai išvaikščiojau Baku senamiestį, kurio grindinys mena pirmojo Lietuvos konsulo Azerbaidžane rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus žingsnius. Apžiūrėjau įspūdingą Šachidų alėją, didingą paminklą Hodžaly aukoms. Išvydau senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą. Aplankiau Nachičevanės regioną, kurį dėl priešiškų Armėnijos veiksmų pasiekti įmanoma tik oru, Hodžavendą, kur šiuo metu gyvena daug nuo Armėnijos agresijos nukentėjusių pabėgėlių...

Štai po tų kelionių ir nutiko keistas dalykas. Kai Vilniaus centre išvystu virš Azerbaidžano ambasados besiplaikstančią šios šalies vėliavą, imu ilgėtis Azerbaidžano. Dažnai prisimenu Giandžoje po atviru dangumi surengtą šventę, į kurią pasveikinti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo svečių susirinko, regis, visas miestas. Azerbaidžaniečių nuoširdumui ir draugiškumui nebuvo ribų. Būtent Giandžoje patyriau, kas yra tikra, o ne dirbtina, ne suvaidinta, pagarba iš toli atvykusiam svečiui.

Giliai atmintin įsirėžė, kaip senuoju Šilko keliu su Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės Konsultacinės tarybos direktoriumi Orkhanu Akbarovu, vidaus ryšių skyriaus vadovu Nadiru Bairamovu bei tarptautinių ryšių skyriaus vadovu Ajazu Salmanovu važiavome aplankyti Hodžavende gyvenančių pabėgėlių, nukentėjusių nuo Armėnijos – Rusijos karinių veiksmų.

Prisimenu, kaip šnekučiavomės su Hodžavendo meru Eivazu Guseinovu, buvusiu azerbaidžaniečių savanorių bataliono vadu, narsiai gynusiu Azerbaidžano žemes nuo armėnų separatistų išpuolių. Prisimenu liūdnas senolės Azizovos Sevil, nepriklausomybės karuose netekusios vyro ir dviejų sūnų, akis...

Neįmanoma pamiršti Nahičevanės regiono, kur rūpestingi jauni gidai mums per keletą valandų stengėsi išguldyti visą sudėtingą šio unikalaus krašto istoriją.

Mums buvo parodytas iš Nahičevanės kilusio nacionalinio lyderio Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo muziejus. Mes lankėmės unikaliame, per 3700 eksponatų turinčiame kilimų muziejuje. Mes išvydome įspūdingas 18-ojo amžiaus Nachičevanės chanų rūmų „Xan sarayi“ sales. Nuo senovinių gynybinių įtvirtinimų bei bokštų tolumoje matėme Iraną, vaikštinėjome kalnuose giliai po žeme įrengtoje druskų gydykloje Duzdagh. Trumpam stabtelėjome prie liaudies herojus Bebeką ir Koroghlu įamžinančių paminklų, lipome legendomis apipintais Ordubado kalnais, restorane skanavome egzotiškus Nachičevanės patiekalus – plovą, lavašą, dolma...

Belieka tik apgailestauti, kad kelionėse, kad ir kaip besistengtum, neįmanoma visko pamatyti, visko įsiminti, visur - suspėti.

Hodžavendo meras E.Guseinovas būtų galėjęs kiaurą naktį pasakoti, kaip lemtingomis dienomis Azerbaidžano žemes su savanoriais gynė nuo daug sykių stipresnių užpuolikų. Bet mums reikėjo grįžti į Baku...

Nachičevanės gidai mielai būtų pratęsę pasakojimą apie svarbiausius krašto įvykius. Bet reikėjo skubėti į aerouostą. Todėl jie padovanojo keletą storų knygų, kuriose smulkiai užfiksuota Nachičevanės praeitis.

Baku muzikos akademijos rektorius prof. Farhadas Badalbeili galėjo dar mažiausiai keletą valandų dėstyti argumentus, bylojančius, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškos žemės, kokią milžinišką klaidą padarė Armėnija, drauge su rusų kariuomene okupuodama Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų regionų, apie dvigubus Vakarų Europos standartus, taikomus azerbaidžaniečiams, apie skausmą, jog iki šiol negali aplankyti gimtojo Šušos miesto, išauginusio daug pasaulinio garso muzikų. Bet profesoriaus laukė studentai...

Latvijos žurnalistė Tatjana Čaladzė būtų galėjusi smulkiai paaiškinti, kaip atsitiko, kad, keletą sykių aplankiusi Azerbaidžaną ypač sunkiu laikotarpiu (kai iš Azerbaidžano buvo grobiamas Juodasis sodas – Kalnų Karabachas, o Europa dėjosi šio konflikto nepastebinti arba net sąmoningai palaikė agresyviosios, imperinėmis ambicijomis susirgusios Armėnijos pusę), pamilo šią šalį taip stipriai, jog pasiliko ten gyventi...

Taigi Azerbaidžano vienu ypu pažinti neįmanoma. Tačiau tam, kad jį pamiltum, kad juo susižavėtum, - užtenka vos kelių trumpų kelionių. Ugnies šalimi vadinamas Azerbaidžanas -  unikali valstybė. Ji labai draugiška mums, europiečiams. Visi paskutiniai grandioziniai Azerbaidžano renginiai – tai draugystės ryšių su Europa paieškos. Tarptautiniai Humanitariniai Forumai, seminarai apie skirtingų tautų ir religijų sugyvenimą, Eurovizija, europietiškos sporto žaidynės, šachmatų turnyrai – kas tai, jei ne noras bičiuliautis?

Didžiausia bėda, kad mes, europiečiai, ne visuomet tai pastebime, ne visada tai vertiname. Azerbaidžaną suprasti mums trukdo giliai sąmonėje įsirėžę stereotipai, esą Kalnų Karabachas - ne azerbaidžanietiška žemė. O juk iš Azerbaidžano atimtas Kalnų Karabachas – tai tas pats, kas iš Moldovos atimti Padniestrę, iš Gruzijos atplėšti Abchaziją, iš Ukrainos pagrobti Krymą...

Jei vis tiek painu, galima pateikti ir ryškesnių pavyzdžių. Iš azerbaidžaniečių atimti Kalnų Karabachą – tai tokia pat niekšybė, kaip iš Lietuvos atimti - Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalijos žemes, o iš Estijos – Narvą...

Todėl gegužės 28-ąją azerbaidžaniečiams turėtume linkėti ne tik ekonominės, finansinės sėkmės. Jei Lietuvai svetimi dvigubi standartai, jei Lietuva sugeba suvokti, kur agresorius, o kur – separatizmo auka, mes privalome azerbaidžaniečiams palinkėt kuo greičiau susigrąžinti 1988 – 1992-aisiais prarastas teritorijas.

Gegužės 28-oji – ne vien draugystės su Europa ieškančio Azerbaidžano šventė. Gegužės 28-oji - ir Europos šventė, nes oficialusis Baku tiesia Europai bičiulystės ranką.

Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. 2013-ųjų ruduo, senoji Azerbaidžano sostinė Giandža.

2015.05.25; 02:06

Rusų „demaskuotojo“ mirtis – ir vėl egzotiškas nuodas?

Po Aleksandro Litvinenkos nužudymo Londone visuomenė sužinojo, kas yra polonis-210. Dabar Didžiosios Britanijos spaudos dėmesio centre – nuodas gelzemiumas, kuriuo domėjosi dar Konan Doilis.

2012 metais Surėjuje pabėgėlis bankininkas Aleksandras Perepiličnas prieš pat, kai „parkrito ir numirė“, jis pasišovė pateikti demaskuojančią informaciją juristo Sergejaus Magnickio byloje ir pradėjo perdavinėti svarbius dokumentus Šveicarijos prokuratūrai.

Pirmą kartą išplaukė įrodymai, naudingi versijai, kad rusų verslininkas, rastas 2012 metais negyvas netoli savo namų Anglijoje, buvo nunuodytas žudikų, praneša „The Independent“ žurnalistas Kehelas Milmas (Kahal Milmo).

2013 metais Surėjaus policija nusprendė, kad Perepilično mirtis visai neįtartina ir tretieji asmenys ten neįpainioti. Tačiau koronerio tyrimo išvakarėse išaiškėjo: naujos analizės, atliktos vedančiosios nuodų specialistės Monik Simonds, Perepilično skrandžio turinio pavyzdyje rado medžiagos, kuri glaudžiai asocijuojasi su mirtinu augaliniu nuodu. Dabar skubiai atliekamos papildomos analizės.

Kalbama apie medžiagą, kuri nepaprastai retai sutinkama gamtoje, galimas jos šaltinis – penkios augalo gelzemiumo rūšys. „Tai nuodingas augalas – žinomas žudikų iš Rusijos ir Kinijos instrumentas“, – tvirtina publikacijos autorius, pasakodamas, kad 2011 metais kinų milijardierius Chuanas Guanas prarijo nuodų, kai valgė troškintą katės mėsą.

Surėjaus koroneris nurodė atidėti tyrimą iki rugsėjo, kad Simonds pabandytų įrodyti, jog Perepilično skrandžio medžiagos šaltinis buvo gelsemium elegans.

Perepiličnas atvyko į Didžiąją Britaniją 2010 metais ir pasisiūlė pateikti demaskuojančios medžiagos juristo Sergejaus Magnickio byloje, primena Milmas. Šiek tiek prieš mirtį jis apsidraudė savo gyvybę septynženkle suma keliais polisais ir turėjo duoti parodymus Šveicarijos valdžiai po to, kai atskleidė atskirą numanomą aferą, kurioje dalyvavo mokesčių tarnybos valdininkė iš Maskvos ir jos vyras.

Staigi Aleksandro Perepilično mirtis 2012 metų lapkritį – tai mažiausiai penkta paslaptingų mirčių grandinėje, kurios, galimas dalykas, susijusios su numanoma gigantiška mokesčių afera Rusijoje, rašo „The Times“. Šiek tiek prieš mirtį Perepiličnas pradėjo perdavinėti potencialiai svarbius dokumentus Šveicarijos prokuratūrai, kuri tyrė aferą su Londono investicijų fondo „Hermitage Capital“ mokesčiais. „Jis taip ir neatskleidė, kaip gavo tuos dokumentus, bet iki pabėgdamas iš Rusijos Perepiličnas buvo susijęs su nusikalstama gauja, kuri kaltinama vykdžiusi aferas“, - sakoma straipsnyje.

Skrodimas atskleidė, kad Perepiličnas turėjo problemų su širdimi, tačiau jo motina pareiškė, jog sūnų nužudė, nes „jis per daug žinojo“.

Perepiličnas tvirtino, jog turi dokumentų, įrodančių, kad Rusijos valdininkai įvykdė milžinišką mokesčių aferą prieš „Hermitage Capital“. Pelnas iš aferos „neva buvo pervestas į sąskaitą Šveicarijos banke Vladlenui Stepanovui, kurio žmona Olga Stepanova 2004–2010 metais vadovavo vienai mokesčių inspekcijai Maskvoje“, – praneša korespondentas.

Anksčiau Perepiličnas buvo liudytojas prieš nusikaltėlių gaują, kuriai, kaip manoma, vadovavo Dmitrijus Kliujevas.

„Hermitage“ vadovas Viljamas „Brauderis tvirtina: yra įrodančių dokumentų, kad Stepanovai bendradarbiavo su Kliujevo gauja“. Stepanovai neigė, kad kaip nors pažeidė įstatymus. Stepanovas sakė, kad anksčiau Perepiličnas buvo jo dalykinis partneris ir pabėgo iš Rusijos, prasiskolinęs „daug pinigų“ dešimtims kreditorių po to, kai per 2008 metų finansinę krizę patyrė nuostolių iš investicijų į nekilnojamąjį turtą“.

„Gelzemiumo“ pavadinimą turi trys nuodingųjų žydinčių krūmokšnių rūšys, praneša „The Guardian“. Dviejų rūšių gimtinė – Šiaurės Amerika, trečia ir pati nuodingiausia – gelsemium elegans – auga tik Azijoje.

Tuo tarpu dar 1879 metais Konan Doilis išspausdino leidinyje „British Medical Journal“ straipsnį apie eksperimentus su savimi. Prarijus gelzemiumo jį „kamavo stiprus skausmas galvos priešakinėje dalyje, viduriavimas ir bendra apatija“.

Apsinuodijus gelzemiumu randama jo alkaloidų pėdsakų aukos kraujyje ir šlapime. „Tai, kad šitos cheminės medžiagos paminėtos naujausiuose toksikologinio tyrimo rezultatuose, sustiprina hipotezę, jog Perepiličnas galėjo būti nusikaltimo auka. Dabar tyrėjai pabandys išsiaiškinti, kada Perepiličnas paskutinį kartą valgė prieš pabėgiojimą ir mirtį“, - sakoma straipsnyje.

Nuotraukoje: neaiškiomis aplinkybėmis miręs Rusijos bankininkas Aleksandras Perepiličnas.

2015.05.24; 05:21

Hakeriai – gal pats galingiausias Rusijos ginklas

Efektas „nuo kibernetinio iki fizinio“ – tai situacija, kai hakeris veikia realųjį pasaulį  per virtualųjį pasaulį, dažnai sukeldamas katastrofiškų padarinių, rašo „Newsweek“. „Šio metodo pionieriais tapo amerikiečiai ir izraeliečiai dar 2009 metais“, – tvirtina žurnalistas Ovenas Metjuzas, remdamasis viruso Stuxnet, kuris išprovokavo tūkstančių urano sodrinimo centrifugų gedimus Irane, istorija.

„Bet dabar kiti žaidėjai, ypač rusai ir kinai, įsitraukia į žaidimą, kur kompiuteriniai tinklai per nuotolinį priėjimą naudojami žmonių gyvybei pavojingoms infrastruktūroms ir veiksmams sunaikinti, sakoma straipsnyje.

„Šiandien kibernetinė erdvė panaši į 1914 metų Europą Pirmojo pasaulinio išvakarėse. Vyriausybės – tarsi somnambulai. Jos nesuvokia naujų technologijų galios ir neteisingo viena kitos veiksmų išaiškinimo padarinių“, – tvirtina Aleksandras Klimburgas (Hague Centre for Strategic Studies).

Pasak JAV Žvalgų bendrijos 2015 metų pranešimo „Pasaulinių grėsmių analizė“, Rusija ir Kinija – „patys rafinuočiausi nacionaliniai ir valstybiniai subjektai“ naujos kartos kibernetiniame kare, o Rusijos hakeriai pranoksta visus rafinuotumu, programavimo pajėgumu, išradingumu. „Iš Kinijos kylanti grėsmė perdedama, o grėsmė, kylanti iš Rusijos, deramai neįvertinama“, – sako firmos Taia Global vadovas Džefris Karas. – Rusai – techniškai geriausiai pasirengę. Antai, mes manome, kad ataka prieš Sony – Rusijos samdytų hakerių rankų darbas“.

Žurnalistas tvirtina: „Maskvos pėdsakai verčia suklusti, nes šiuo momentu Rusija – vienintelė šalis pasaulyje, kuri sujungė kibernetinį karą su paprastųjų šaunamųjų ginklų ir tankų panaudojimu“. „2008 metų Rusijos ir Gruzijos karas buvo idealus kombinuotos kinetinės–kibernetinės operacijos pavyzdys, – tvirtina Karas. – Niekas kitas nieko panašaus niekada nėra daręs“.

Autorius tvirtina: „Panašiu būdu po Krymo aneksijos 2014 metų balandį antžeminius puolamuosius veiksmus lydėjo lavina daugiausia žemos technologijos kibernetinių atakų prieš daugiau kaip šimtą vyriausybinių ir pramoninių organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje, o taip pat atakos prieš Europos Parlamentą ir Europos Komisiją“. Pasak jo, daugelyje šitų atakų figūravo programos BlackEnergy modifikuota versija.

BlackEnergy buvo parašyta rusų hakerio ir iš pradžių taikyta DDoS-attack, sukčiavimui bankuose ir informacijos išsiuntinėjimui, – sako ES Tinklų saugumo ir informacijos agentūros darbo grupės narys Pjeras Luidžis Paganinis (Pierre Luigi Paganini). – Bet naujasis variantas buvo naudojamas atakose, nukreiptose prieš vyriausybines organizacijas ir privačias kompanijas įvairiausiose šakose“.

Nepaprastai nelengva prisikapstyti, kas slypi už naujos kartos kibernetinių atakų ir kokių tikslų jie siekia: kriminalinių ar politinių. „Neabejotina viena: rusų hakeriai seniai karaliauja kibernetinio nusikalstamumo pasaulyje“, – rašo Metjuzas. Antai, JAV prokuratūra tvirtina, kad už didžiausio JAV istorijoje kibernetinio nusikaltimo – sukčiavimo banko kortelėmis 2010–2013 metais – slypėjo rusų ir ukrainiečių grupė.

„Konkretus kriminalinių hakerių ryšių su Rusijos vyriausybe pobūdis lieka neaiškus“, – tęsia autorius. „Kibernetinis nusikalstamumas, kibernetinis terorizmas ir kibernetinis karas turi bendrą technologinę bazę, bendrus instrumentus, logistiką ir operatyvinius metodus – sako Klimburgas. – Galimas dalykas, jų bendri socialiniai bendravimo sluoksniai ir suderinami tikslai. Skirtumai tarp tų veiklos kategorijų kibernetinėje erdvėje dažnai būna gana subtilūs. Kibernetinėje erdvėje sunku atskirti, kur finansiniai motyvai, o kur politiniai“.

Kenksmingų programų diegimo metodai vienodi, pažymi autorius. Autoriai ieško spragų populiariose kompiuterinėse programose, ypač tokių nepanaikintų silpnų vietų, kaip „nulinė diena“ (Day zero). „Pasak Klimburgo, vertingą „nulinės dienos“ tipo spragą galima parduoti už 200 tūkst. dolerių, bet yra daug pavyzdžių kai rusų hakeriai „paskolina“ vyriausybei savo „nulines dienas“, o vėliau panaudoja jas nusikaltimams“, – sakoma straipsnyje.

„Šimtai Rusijos hakerių–„piktadarių“ iš to užsidirba pragyvenimui, pagal Šveicarijos bankininkų arba, tarkim, Ukrainos oligarchų įsakymus. Pričiupti rusų hakeriai turi pasirinkti darbą FSB naudai ar kalėjimą. FSB taip pat kai ką samdo pagal kontraktą“.

„Yra svarių įkalčių, pradedant nuo kibernetinių atakų prieš Estiją 2007 metais, kad Rusijos nusikaltėliai anksčiau dirbo arba Rusijos valstybei, arba kartu su ja. Bet dabar, atrodo, Kremlius pradeda dalyvauti tiesiogiai“, – sakoma straipsnyje. Kovo mėnesį JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis (James Clapper) JAV Senate pareiškė, kad Rusijos Gynybos ministerija „kuria savo kibernetinę vadovybę“, kuri užsiims „puolamųjų kibernetinių veiksmų vykdymu“. Taia Global duomenimis, Rusijos vyriausybė taip pat didina finansavimą kibernetinių technologijų kūrimui.

„Tarp galimų įkalčių, rodančių Rusijos valstybės ryšį su nesenomis hakerių atakomis prieš JAV vyriausybę, – hakerių grupės, žinomos kaip Advanced Persistent Threat 28 (APT28, ji identifikuota Amerikos kompanijos FireEye), ir hakerių, pramintų CozyDuke, CosmicDuke, MiniDuke irOnionDuke (juos aptiko „Kasperskio laboratorija“) šeimos „būdingi skaitmeniniai požymiai“, – tvirtina Metjuzas. „APT28 PA (programinio aprūpinimo) kenksmingumo indikatoriai kelia mintį, kad grupę sudaro rusakalbiai asmenys, veikiantys darbo metu Rusijos didmiesčiuose, – sakoma neseniai paskelbtame FireEye pranešime. – Daugiau kaip pusė kenksmingo  PA pavyzdžių (...), priskiriamų APT28, turėjo savyje nustatomuosius parametrus rusų kalba“.

Autoriaus nuomone, iškalbingiausias požymis – tai, kad per pastaruosius penkerius metus APT28 atakavo Gruzijos VRM ir gynybos ministeriją, Lenkijos ir Vengrijos vyriausybes, o taip pat NATO, ESBO, Norvegijos armiją ir Amerikos gynybines firmas, dirbančias pagal valstybės rangą.

Gal APT28 ir Kremlius slypėjo ir už hakerių atakų prieš Baltuosius rūmus ir Valstybės departamentą praėjusiais metais? Kremlius tai kategoriškai neigia, rašo autorius. Bet nustatyta, kad tose atakose buvo naudojamos programos, kurias reguliariai taiko APT28.

Metjuzo nuomone, kaip ir anksčiau, labai pažeidžiamos hakerių atakų yra JAV ir Europos infrastruktūros.

Vasario mėnesį prezidentas Obama įsteigė naują Kibernetinių grėsmių žvalgybos duomenų integracijos centrą.

„Užkulisiuose Amerikos žvalgybos tarnybos energingai kariauja slaptą karą su kibernetiniais priešininkais“, – rašo autorius. Edvardas Snoudenas viešai pranešė, kad Amerikos žvalgyba masiškai renka informaciją. Bet neseniai paskelbtas „Kasperskio laboratorijos“ pranešimas kelia mintį, kad hakerystės srityje JAV irgi nesėdi rankas sudėjusi, sakoma straipsnyje. Hakerių kolektyvas, remiamas „nacionalinės valstybės su beveik neribotais ištekliais“, kaip sakoma pranešime, per pastaruosius 14 metų neva tai įvedinėjo aukštos klasės šnipinėjimo programas visame pasaulyje. „Pagrindiniai taikiniai buvo Iranas ir Rusija, o taip pat Pakistanas Kinija ir Indija“, – sakoma straipsnyje.

Galimas dalykas, JAV pavyks aplenkti savo kibernetinius priešininkus. „Bet to naujo mūšio lauko bėda ta, kad niekas iš potencialių kombatantų nežino taisyklių, o taip pat, kas dar pavojingiau, niekas negali būti tikras, kas iš tikrųjų tie kombatantai“, – pabrėžia Metjuzas. Klimburgas perspėja: „Atpildas už neteisingą puolėjų motyvų aiškinimą gali būti, kaip išsireiškia diplomatai, „netyčinė eskalacija“ – arba atsitiktinai prasidedantis kibernetinis karas“.

„Kai kurie tyrėjai siūlo rengti JAV ir Rusijos „kibernetines pratybas“ tarpusavio pasitikėjimui sustiprinti. Kiti pataria nustatyti „kelių taisykles“ – sudaryti kažkokį neoficialų susitarimą dėl veiksmų kibernetinėje erdvėje, kur būtų suformuluota, ką leidžiama šnipinėti, o taip pat susitarta nešnipinėti kibernetiniu būdu elektros tinklų ir kitų svarbiausių infrastruktūros objektų“, – sakoma straipsnyje.

Autoriaus pastaba: net jeigu pavyks įkalbėti Pekiną, dabartinė trintis tarp Vašingtono ir Maskvos vargu ar prisideda prie džentelmeniško susitarimo. Rusijos režimas „vargu ar varžysis panaudoti visą kibernetinę ginkluotę, kurią turi“. Taip pat nelabai tikėtina, kad JAV, kurios patiria „šimtus kibernetinių atakų per dieną“ (pasak buvusios Valstybės departamento atstovės Dženės Psaki), atsisakytų kurti naują kibernetinę ginkluotę.

„Kibernetinės ginkluotės varžybos vyksta visu greičiu“, – baigia autorius.

Šaltinis: Newswweek

2015.05.26; 06:04

Dar viena „lenkiškosios“ tragikomedijos scena

(...) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. O kartu tiesa paprastai būna turtingesnė ir turinti daugiau pusių bei spalvų negu išgalvoti jos perdirbiniai. Juozapas Mackevičius.

Jeigu organizuota asmenų grupė imasi kokio nors reikalo, visada kyla tradicinis klausimas – kokiam tikslui ir kam tai tarnauja, nes neturėdamos minčių žmogiškosios būtybės veiklos paprastai nesiima. Tuo labiau, kad surežisuotas renginys plačiai išreklamuojamas, o scenoje vis pasirodo aktoriai, gerai žinomi iš anksčiau pastatytų spektaklių, garsiai kalbantys apie visuomenės interesus, nors iki šiol demonstravo tik gilų susitelkimą į save ir be skrupulų veikė žiūrėdami vien savo interesų.

Aišku, kalbama apie nušvietimą vadinamajame Lenkų diskusijų klube (PDK), spausdintinėse ir internetinėse žiniasklaidos priemonėse, kai tarp grupės, susitelkusios po Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA, paprastai vadinamos „tomaševskininkais“) iškaba, veikėjų ir jų rėmėjų vyksta propagandinės tarpusavio kovos dėl to, kas yra garbingesnis, demokratiškesnis ir stipriau baltai raudonas.

Nors dar vakar jie sudarė glaudų monolitą ir buvo vienas dėl kito nepaprastai laimingi– bendrai organizavo priešrinkiminius televizijos tiltus Vilnius – Varšuva, skirtus „apginti Lietuvoje persekiojamiems lenkams“, bendrai kūrė sąjungą su promaskvietiškais rusais „Вместе мы сила“ („Kartu mes jėga“), prie jų gerai derėjo ir KGB majoras Balakinas, atsidūręs Tomaševskio sąrašo viršuje, taip pat kartu gėrėjosi Georgijaus juostelėmis ant didvyriškos „lyderio“ krūtinės.

Deja, jiems susiskirsčius į linijas – Cytackos (itin artimos „lyderiui“) ir Neverovičiaus (Č. Okinčico giminės nario) – monolitas įtrūko, kaukės prasivėrė ir kilo minėtos diskusijos, kuriose, neatsižvelgiant į daugiažodę demagogiją, iš tiesų kalbama tik apie tai, kas toliau laikys okupavęs Lietuvos lenkų aplinką.
Norint įžvelgti reikalo esmę ir suprasti, kas šiandien vyksta Lietuvos lenkų aplinkoje, reikėtų prisiminti tų pačių „aktorių“ pozicijas XX amžiaus pabaigoje ir vėliau.

Anuomet, 1998 m. gruodį, Č. Okinčicas pradėjo leisti laikraštį „Gazeta Wileńska“, o jo vyriausiaisiais redaktoriais buvo iš eilės Aleksandras Radčenko ir Zbignevas Balcevičius, nesirinkdavę žodžių ar veiksmų pliekiant tuos, kurie manė, kad V. Tomaševskis neturi nei moralinių, nei psichinių ir intelektinių gebėjimų, kad būtų vienas Lietuvos lenkų lyderių. Šį laikraštį savo rašiniais parėmė po raudona vėliava susitelkę veikėjai Lucyna Dovdo, Ježis Survilo,  Lietuvos lenkų reikalų „ekspertas“ Jacekas J. Komaras bei kiti. Daug dalykų rodo, kad vienintelis tikslas, dėl kurio atsirado šis leidinys, buvo siekimas suskaldyti Lietuvos lenkus, kurie po „autonomijos“ ir kitų keistenybių pagaliau pasuko normalumo bei pilietinio vystymosi link, ir atiduoti juos valdyti organizuotai grupei, šiandien žinomai kaip Rinkimų akcija, savo ruožtu valdant ir kontroliuojant šią grupę. Tiesą sakant, nebuvo apsiribojama vien straipsniais ir žodžiais šio laikraščio skiltyse.

Pirmas aiškus signalas apie tai, kuria kryptimi eina ši grupė, buvo Z. Balcevičiaus mėginimas sukompromituoti nepaklūstančius V.Tomaševskiui, kai jis klastingai, be redaktoriaus sutikimo ir žinios, į jubiliejinį 1999 m. balandžio 6 d. „Nasza Gazeta“ numerį ketino įdėti prieš NATO nukreiptą straipsnį – tuo metu, kai Lietuva pateikė prašymą tapti NATO nare; anot to straipsnio, NATO „(…)nustojo būti gynybos organizacija. Ji veikiau tapo agresore, savos rūšies žandaru“. Tiesiog stebuklu pavyko išvengti pavojaus sukompromituoti redakciją, leidinį ir Lietuvos lenkus. Nesunku įsivaizduoti, kaip skambėtų „GW“ Lietuvoje ir „GW“ Lenkijoje, jeigu tas straipsnis būtų pasirodęs!

Manytume, kad apie tokius žmones mūsų kraštuose sakoma „neturintis sąžinės“, nes šiandien jis gali dėtis draugu ir svečiuotis tavo namuose, o jau kitą rytą surengti provokaciją ir vadovauti šunsnukių grupei, pasirengusiai susidoroti su tavimi ir redakcijos, neparėmusiai „tomaševskininkų“, kolektyvu. Neatsitiktinai, matyt, sovietų laikais Vilniuje jis dirbo politiniu administracinių organų, įskaitant KGB, koordinatoriumi, o prieš paskelbiant Nepriklausomybę buvo paskirtas vyriausiuoju laikraščio „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“) redaktoriumi, sumaniai kurdamas lietuvių ir Lietuvos lenkų tarpusavio neapykantą, kuri, nuolatos pakurstoma ant tuomet padėtų pamatų, gyvuoja iki šiol.

Būtent apie to laikotarpio, kai Z. Balcevičius redagavo laikraštį „Czerwony Sztandar“, sovietinio leidinio turinį ir įtaką Lietuvos lenkų nuotaikoms rašė Tadeusz Konwicki: „(...) Pačioje Europos širdyje. Viso pasaulio akyse. JTO, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautelės siela (…). Skaitau su nenusakomu skausmu širdies plote tuos siaubingus keturis lenkiško tarybinio laikraščio puslapius… Dieve, Dieve, būk mums gailestingas.“ („Mėnulio patekėjimai ir nusileidimai“. Oficyna wydawnicza. Varšuva, 1990).

Tad neatsitiktinai būtent Z. Balcevičius paskui daug metų, iškeltas ir remiamas Lenkų rinkimų akcijos, užsiėmė žemės „grąžinimu – negrąžinimu“ Vilniaus apskrityje, o Č. Okinčicas triūsė siekdamas išrūpinti ordinus V. Tomaševskiui ir įtraukti jį į aukščiausio lygmens valstybinę delegaciją.

Tiesą sakant, jis (Č. Okinčicas) iki šiol visur, kur tik gali, praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo, ir toliau skleidžia bjauriausią šmeižtą apie tuos, su kuriais buvo vienoje frakcijoje 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje, taip pažemindamas visus Lietuvos lenkus.

Tai įrodo jo elgesys ir kalbos tarptautinėje konferencijoje, kuri įvyko Varšuvoje 2008 m. rugsėjo 5 d. ir kurioje dalyvavo V. Landsbergis, J. Čepaitis, B. Kuzmickas, A Kubilius, J. Neverovičius, A. Michnikas ir kiti, taip pat vieši jo pasisakymai ir tiesos neatitinkanti informacija, pateikiama publikacijų autoriams. Matyt, į jį panašių rate tai vertinama, ir jam atrodo, kad falsifikuodamas istoriją ir juodindamas kitus pats save išaukština.

Č. Okinčicas daug metų viešai demonstravo, kad kaip tik V. Tomaševskio draugijoje buvo itin laimingas:  (…)Česlavas Okinčicas, Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė maksimumą to, ką galėjo. – Tai integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje, – vardijo Nepriklausomybės Akto signataras.

Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA ir asmeniškai jos vadovo pasiekimas ir nuopelnas („Tygodnik Wileńszczyzny“).

Pagaliau radijo stoties „Znad Wilii“, kurios savininkas jis yra, laidos turinys buvo nepaneigiamas to laimingumo įrodymas.

Tačiau triukšmingas Č. Okinčico „nešiojimasis“ su „lenkiškumu“ ir teiginys, kad Lenkija yra jo motina tėvynė, vadinasi, iš ten yra kilusi jo giminė, – regis, taip pat sumanytas pigios savireklamos tikslais. Nes Okinčicai visada buvo baltarusiai, o jų motina tėvynė yra Baltarusija.

Apie vieną iš Okinčicų, taip pat leidusį į „GW“ pagal tiražą panašų leidinį, rašė Juozapas Mackevičius romane „Nereikia garsiai kalbėti“: (…) 1942 m. Minske likvidavo kunigus Malecą, Glakovskį, Rybaltovskį. Dėl to visame Minske liko vienintelis katalikų kunigas Ignatavičius, lietuvių policinių padalinių Baltarusijoje ganytojas. Maža to, 1942 m. kovą popiežius paskiria Rytų apeigų kunigą Niemancevičių iš Albertino, tituluotą popiežiaus egzarchu, vykdyti šias pareigas Baltarusijoje. Rugpjūčio mėnesį SD areštuoja egzarchą Niemancevičių, atveža į Minską ir sušaudo. Iš pradžių mums sunku buvo susigaudyti. Bet paskui paaiškėjo, kad viršiausiu SD agentu buvo Fabianas Okinčicas. Žinot, vienas iš „Hromados“, lenkų likviduotos 1927 m., vadovų. Iš GPU agento persimainė į Gestapo. Ir įkūrė baltarusių hitlerininkų partiją. Leido net laikraštį „Nowy Szljach“, 500 egzempliorių... Nesvarbu. Tai jos per savo patikėtinius išuostė bei pranešė SD, kad yra tokia slapta baltarusių partija, „vakarietiškų“ tendencijų, sukurta katalikų dvasininkijos ir tartum palaikanti ryšius su Vatikanu. Tuo metu kunigas Godlevskis, protestuodamas prieš kunigų žudymą, atsisako vyriausiojo mokyklų inspektoriaus pareigų. O čia prasidėjo baisūs laikai (...).

Šiuo metu atitinkamoje diskusijų klubo pusėje dabar yra ir jau minėtas Aleksandras Radčenko, buvęs „GW“ redaktorius, ir jo brolis Antonas, buvęs „Delfi“ redaktorius, kurių seneliai iš Pskovo per Baltarusiją atvežė mums saulę pirmaisiais sovietiniais ešelonais 1940 m., apie tai rašė Juozapas Mackevičius romanuose „Kelias į niekur“ ir „Nereikia garsiai kalbėti“.

Pagaliau Antonas Radčenko visai kaip Č. Okinčicas, matyt, dar neseniai buvo nepaprastai laimingas, nes savo veiklą „Delfi“ pradėjo propaguodamas „tomaševskininkus“, neišskirdamas ir „Jedinstvos“ įkūrėjo.

Tačiau 2012 m. birželio 10 d., įdėjęs straipsnį „Ar su lietuviais esame tos pačios civilizacijos nariai“, kuriame abejojo, kad mes, Lietuvos piliečiai, atsitiktinai nepriklausome kitai, žemesnei, civilizacijai negu jis ir į jį panašūs, – aiškiai užsiplėšė per daug ir toliau plėtoti šovinistinio mąstymo elementų „Delfi“ puslapiuose jam nebuvo leista. Visų laimei.

Tokia yra viena dabartinių vadinamojo Lenkų diskusijų klubo dalyvių pusė, iškėlusi „tomaševskininkus“ iki padebesių ir neigiamai vertinusi tuos, kurių nuomonė buvo kitokia.

Kitai diskusijų dalyvių pusei atstovauja V. Tomaševskis, apsuptas panašių į jį, su savo gimine ir tankiai teritorijoje išdėstyta sovietine–kolūkine nomenklatūra, o jam dar visai neseniai oficialiai patarinėjo kadrinis KGB karininkas, turintis majoro laipsnį.

Deja, rašyti apie jį išsamiau nekyla ranka – dėl gilaus pasišlykštėjimo. Tai individas, kuris, mūsų nuomone, neturi žmogiškosios sąžinės, garbės ir atsakomybės, nuolat piktnaudžiaujantis Lietuvos lenkų vardu, tai jau anksčiau pažymėjome savo publikacijose.

Net pasilenkus padėti sergančiam jo vaikui galima laukti smūgio į nugarą. Leistis su juo į diskusijas – vadinasi, nusileisti iki jo demagogijos lygio. Daug dalykų rodo, kad jei kandidatus į politikus, panašiai kaip vairuotojus ar kitus techninius darbuotojus, turėtų patikrinti psichologai, tada, galimas daiktas, jis atstovautų tiktai save. Bet kokiu atveju – ne Lietuvos Tautai Europos Sąjungoje.

Tokios yra abi vadinamojo Lenkų diskusijų klubo pusės, kurios per paskutinius 15 metų dominavo Lietuvos lenkų aplinkoje, neleisdamos jai vystytis, naikindamos ankstesnių kartų laimėjimus ir atmintį, o turėdamos informacinį monopolį jos giliai iškreipė Lietuvos lenkų sąmonę, jų orumo jausmą ir pilietinę atsakomybę už savo Tėvynės – Lietuvos – likimą.

Todėl esame įsitikinę, kad jie turi būti traukiami atsakomybėn už piktnaudžiavimą ir persekiojimo organizavimą, už žemės reformos iškraipymą, už įtampos skatinimą tautiniu pagrindu ir už tai, kad į šią amoralią veiklą įtraukė net vaikus. Ir ne tiktai moralinėn.

Kad būtų galima sudėti taškus ant „i“ reikia visai nedaug – bent jau atlikti reviziją žemės grąžinimo ir perkėlimo klausimais Vilniaus rajone, taip pat atnaujinti tyrimą ir įvardyti „nežinomus kaltininkus“, kurie 2000 m. kovo mėn. organizavo banditišką išpuolį prieš Lenkų sąjungos buveinę ir laikraščio „Nasza Gazeta“ redakciją.

O kadangi abi vadinamojo Lenkų diskusijų klubo pusės tam stipriai priešinsis, atomazgos dar greitai nebus, tad Lietuvos lenkų aplinka bus pasmerkta patirti tolesnes intrigas, manipuliacijas, išpuolius ir provokacijas, darančias žalą visai šaliai ir jai pačiai, bei jausti stiprėjantį informacinį dvoką.

Nes pirmiau paminėtiems diskusijų dalyviams labai rūpi, kad Lietuvos lenkai negalėtų išsivaduoti iš izoliacijos, veikti savarankiškai, be jų, ir visos šalies mastu dalyvauti pilietinės teisinės valstybės kūrime.

O turint piktų kėslų visada atsiras priežasčių kilti konfliktams ir kauptis nesusipratimams.

Ir gal tai jau bus paskutinė tragikomedijos scena, kurioje galutinai įsitvirtins nuomonė apie Lietuvos lenkus kaip apie destrukcinę aplinką, nesugebančią kritiškai įvertinti savęs ir imtis permainų.

Šia proga reikėtų pažymėti, kad „diskusijos“ dalyviai – tai daugiausia milijonieriai ir multimilijonieriai, kuriais tapo dirbdami įstaigose, todėl tikrosios regiono gyventojų problemos – nedarbas, neišplėtota infrastruktūra, išsikerojusi ir nesugebanti veikti vietos biurokratija, laisvių – žodžio, rinkimų, jungtis į sąjungas ir prieigos prie informacijos apribojimas – iš tiesų jiems visiškai nerūpi.

***
Tragikomedijoje glūdi tai, kad be tragiškų įvykių čia esama ir komiškų elementų. Pirmiau aprašytoje situacijoje – tai veikiau juoko pro ašaras pakaitalai, daugiausia išryškinantys dviveidiškumą ir begalinę veidmainystę.

Kaip pažymi vienas iš autorių – „diskusiją apie toleranciją“ apibendrino kažkokia D. Korkus, t. y. ta pati, kuri vienu metu su Marija Rekst ir grupe asocialių asmenų, stovėjusių su šlykščiais plakatais priešais tada geriausios mokyklos lenkų dėstomąja kalba – „Sirokomlės“ – duris „išėsdino“ direktorių Janą Dovgialo.

Ir tik už tai, kad nenorėjo būti kartu su „tomaševskininkais“. Šiandien ši mokykla turi rimtų problemų, tačiau kaltų ieško kitur – tarp lietuvių.

Galiausiai pažymėjome ir viešą „diskusijų klubo dalyvio“ pasisakymą – direktoriaus, vadovaujančio mokyklai, kurios pavadinime yra šv. Jono Pauliaus II vardas, visada esančio reikiamoje vietoje ir užimančio tinkamą poziciją, pareiškusio, kad jo mokykla dar deramai neapsirengė mokyti lietuvių kalbos visa apimtimi, mesdamas šešėlį ir sau, ir mokytojų kolektyvui, sukeldamas abejonių dėl mokinių protinių gebėjimų.

Manome, kad per ketvirtį amžiaus jau buvo galima išgyvendinti Lietuvos lenkų diskriminavimą nepakankamo išmokymo būdu, dėl kurio jiems buvo sunku konkuruoti darbo rinkoje, prieiti prie informacijos šaltinių ir kultūros. Įdomu tai, kad prieš porą metų šis aktyvistas teigė visai priešingus dalykus.

Tarp „diskusijų klubo narių“ matome ir Senato pirmininką Bogdaną Borusewiczių, daug metų rėmusį Lenkų rinkimų akciją su Tomaševskiu priekyje, o 2005 m. lapkričio mėn. privačiai atvykusį į Nemenčinę pademonstruoti savo paramos tiesiogiai vietoje ir susitikti su M. Borusevičiumi, ilgamečiu stoties, slopinusias Vakarų radijo stotis, darbuotoju ir Rinkimų akcijos ramsčiu šioje rajono dalyje, kurio dėka Vilniaus rajono gyventojai 1991 m. buvo įtraukti į antivalstybinį referendumą dėl Sovietų Sąjungos išsaugojimo.

Apie B. Borusewicziaus apsilankymą ir jo paramą Rinkimų akcijai tuo metu, kai jai atsirado konkurencija, „Kurier Wilenski“ išspausdino išsamų straipsnį su paantrašte – „Mečislavo ir Bogdano susigiminiavimo faktą konstatavo KGB majoras“. Nei pridėti, nei atimti.

Vėliau visas pasaulis regėjo B. Borusewiczių su aureole, priimantį Rinkimų akcijos įsteigtą ordiną už nuopelnus šiai organizuotai grupei, kukliai teigiantį, kad tokio aukšto apdovanojimo pakanka ir visam parlamentui bei tautai.

O šiandien (…) Senato pirmininkas Bogdanas Borusewiczius sukėlė Lietuvoje dalies lenkų mažumos įsiūtį, nes kaip pirmasis politikas iš Varšuvos jis išdrįso pademonstruoti, kad Lenkija be pagrindo nekritiškai pritaria viskam, ką daro lenkų veikėjai Lietuvoje (…).

Iš tiesų drąsuolis, tik pagal kokią teisę jis turi vertinti Lietuvos piliečius, „tomaševskininkus“?  O svarbiausia – ar politikui nederėjo nors puse žodžio užsiminti apie tai, kodėl tiek metų besąlygiškai ir nekritiškai rėmė tuos pačios veikėjus. Taip pat įdomu, ar B. Borusewiczius bus nuoseklus iki galo ir atims iš Tomaševskio bei jo aplinkinių Lenko kortas, nutrauks neteisėtą kitų išdavimą. Deja, mūsų pačių stebėjimai veikiau aiškiai rodo, kad neūžaugos veikėjai turi gerokai apribotą viziją, o regėjimo ir žinių trūkumus užmaskuoja įžūliai ir triukšmingai demonstruodami pasitikėjimą savimi.

Atsišaukė ir visada „teisingoje“ pusėje esantis istorikas A. Pukšto, anksčiau tų, kurie neparėmė „tomaševskininkų“, atžvilgiu viešai rodęs itin didelę panieką, laikydamas juos neraštingais pusgalviais.

Nustebino mus ir PKD dalyvis A. Kubilius, kartu su R. Šimašiumi neseniai karštai sveikinęs Lietuvos lenkus, kurie, vadovaujami minėto A. Radčenkos, dalyvavo provyriausybinėje demonstracijoje su kaimyninės Lenkijos vėliava, laikydamas tokią poziciją nepaprastai patriotine ir pilietine.

Taigi nustebino – jeigu vadinamosios tautinės mažumos ateis į valstybines iškilmes su kitų valstybių vėliavomis, o Kubilius, Šimašius ir į juos panašūs – tradiciškai su žydruoji gėle atlape, tai kas turi naudotis Konstitucijoje nustatytais valstybiniais simboliais, tarp jų ir Vyčio ženklu?

Apie naujus nepatyrusius politikus, o ypač kilusius iš kaimo, juokais sakoma, kad jie „tiesiog nuo žagrės“. Bet kad buvusiems premjerui ir teisingumo ministrui taip labai šiaudai kyšotų iš batų?!

Tačiau smagiausiu vaidinamos tragikomedijos dalyku laikome straipsnį Kas bijo Tomaševskio, parašytą kažkokio B. Rogalskio, kuris teigia, kad (…) Lietuvos politikus apėmė neaiški savivaldybių rinkimų baimė. Jų išgąstis susijęs su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko pavarde (…).

Laimei, nežinome to autoriaus, kuris aiškiai yra nepaprastai bailus ir pagal save sprendžia apie lietuvius, kurie, taip pat kaip ir mes, mato ir vertina Akcijos pirmininką kaip pagrindinį veikėją sename animaciniame filme „Tarakonas („Тараканище“), galintį tam tikrą laiką drumsti vandenį tiktai dėl to, kad yra sudaręs sutartį su tokiais, kaip paminėta pirmiau.

Bet šiandien jo dienos jau suskaičiuotos. Nes kiekvienas spektaklis turi pradžią ir pabaigą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: teksto autorius Ryšardas Maceikianecas.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

2015.05.24; 06:15

Lietuviškoje spaudoje - dar vienas šiuolaikinio karo „ekspertas“

Liūdna, bet, regis, turime dar vieną „ekspertą“, teisinantį nenorinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Omenyje turiu sociologą Artūrą Tereškiną, portale delfi.lt neseniai paskelbusį straipsnį šokiruojančiu pavadinimu: „Šauktiniai nekovos už valstybę, kuri iš jų tyčiojasi“.

Kur, kada ir kaip mūsų valstybė tyčiojosi iš šauktinių? Gal ponas sociologas malonėtų pateikti konkrečių netinkamo valstybės bendravimo su šauktiniais pavyzdžių? Lietuvos kariuomenės temomis domiuosi dar nuo 1998-ųjų, kai leidau specializuotą priedą „Vardan Lietuvos“. 

Dabar karines naujienas seku ne taip intensyviai, kaip anksčiau, kai reikėdavo kartą per mėnesį pateikti mažiausiai keturias publikacijas šia tema bei asmeniškai dalyvauti stebinti bent vienas lietuviškas ar tarptautines pratybas. Ir vis dėlto šiandien gilinuosi į militaristinius reikalus tikriausiai ne prasčiau už poną A.Tereškiną. Bet man nei tuomet, nei dabar neapsiverčia liežuvis tvirtinti, esą valstybė ... tyčiojasi iš šauktinių.

Jei jau atvirai, matau būtent atvirkščias tendencijas. Mūsų valstybė per daug švelni, mandagi ir atlaidi tiems, kurie apsimeta nesuprantą, kodėl lietuviai privalo tarnauti Lietuvos kariuomenėje būtent tuomet, kada reikia tarnauti, kodėl privalu tarnauti net tuomet, jei tarnauti nėra didelio noro.

Nuo pat 1998-ųjų savo akimis mačiau šimtus kariuomenės ir visuomenės suartėjimo švenčių tiek dideliuose, tiek mažuose Lietuvos miestuose. Kariniai daliniai rengė ir teberengia „atvirų durų dienas“, kada civiliams sudarytos kuo puikiausios sąlygos susipažinti su tarnybos kariuomenėje sąlygomis. Spaudoje skaičiau ir tebeskaitau tūkstančius neblogai parengtų Krašto apsaugos ministerijos aiškinimų, patikslinimų visais be išimties tarnybos kariuomenėje klausimais. Lietuva leidžia specializuotus žurnalus ir laikraščius „Karys“, „Savanoris“, televizijos ir radijo laidose komentarus teikia mūsų ministrai, generolai. Susipažinti su karišku gyvenimu galima stojant į Savanorių pajėgas bei Šaulių sąjungos gretas. Tarnyba ginkluotosiose pajėgose netrunka nė metų. Tarnybos sąlygos – idealios: puikus maitinimas, modernios kareivinės, išgyvendinta „dedovščina“, galimybė savaitgaliais grįžti namo, išsilavinę, taktiški seržantai, už tarnybą mokamas šioks toks honoraras...

Ką dar daugiau įmanoma padaryti pasakojant apie kariuomenę? Jei Lietuva – valstybė, vadinasi, jai reikalinga ir kariuomenė, reikalingi ir kareiviai. Šios elementariausios tiesos nesuvokia tik tie, kurie nenori jos suvokti.

Bet sociologas A.Tereškinas rašo, esą reikėjo gerokai ilgesnio laikotarpio pasiruošimui, nes dabar neapgalvota, kaip sušvelninti psichologinį smūgį daugumai jaunuolių. Suprask, pasiruošimas grąžinant šauktinių instituciją privalėjo būti ilgesnis?

Ar tikrai galėjome ilgiau delsti? Skubėjimas – ne mūsų užgaida, ne mūsų įnoriai. Terminus diktuoja agresyvusis Kremlius. Gal sociologui A.Tereškinui derėtų prisiminti, ką apie Baltijos valstybių saugumą, o iš tiesų – nesaugumą, mano buvęs Rusijos prezidento patarėjas Andrejus Illarionovas? Šią vasarą Vladimiras Putinas ruošia naują didelį puolimą Ukrainos rytuose. Kol Ukraina nepavergta, tol Baltijos valstybės sąlyginai saugios. Bet jei V.Putinas susidoros su Ukraina, jo žvilgsniai pakryps Baltijos valstybių pusėn. Tokios pesimistinės nūnai Amerikoje ekonomikos analitiku dirbančio A.Illarionovo prognozės.

Gal sociologui A.Tereškinui priminti, ką apie artimiausius Kremliaus planus mano žymaus JAV politikos eksperto Zbygnevo Bzežinskio sūnus Janas Bzežinskis? Skirtingai nei tėvas, sūnus įsitikinęs, jog V.Putinui neužteks nei Rytų Ukrainos, nei visos Ukrainos. Tikėtina, jog vasarą Rusija puls Ukrainą ypač įnirtingai, ir po to būtinai gviešis paimti į savo glėbį Baltijos valstybes. Žodžiu, ponas J.Bzežisnkis – pesimistas.

Gal priminti, ką apie Baltijos valstybių likimą yra sakęs į Didžiąją Britaniją pabėgęs Sovietų Sąjungos žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas? Kremlius niekad neatsisakė planų susigrąžinti Baltijos valstybes. Tik ne visuomet gali pajėgt tai padaryti. Tačiau noras šeimininkauti Baltijos šalyse kaip Rusijoje – vis dar kirba Kremliaus šeimininkų galvose. Toks scenarijus neišbrauktas iš Kremliaus planų.

O gal pamiršome, ką apie Baltijos šalių nesaugumą kalbėjo į Londoną pabėgęs ir ten radoaktyviuoju poloniu nužudytas buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka? Duodamas šių eilučių autoriui interviu A.Litvinenka tvirtino, jog Baltijos valstybėms neverta turėti optimistinių iliuzijų – jei Kremliaus imperinės ambicijos nebus sustabdytos Čečėnijoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms okupacijos neišvengs ir Vilnius, Ryga bei Talinas.

Apie Baltijos valstybėms mirtinai pavojingas Kremliaus imperines ambicijas kalba NATO, JAV, Didžiosios Britanijos politikai, karo ekspertai. Argi jų susirūpinimas - kliedesiai?

Žinoma, turime politikų, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, kurie įsitikinę, jog „militaristinės nuotaikos“ Lietuvoje kurstomos visai be reikalo. Mat Baltijos valstybės, priklausydamos NATO aljansui, - absoliučiai saugios.

Bet juk socialdemokratas V.Andriukaitis negali žinoti, kas dedasi V.Putino galvoje. Apie tikruosius Kremliaus sumanymus deramai nenutuokia net JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos slaptosios tarnybos bei analitiniai centrai. O štai mūsų V.Andriukaičiui, tik pamanyk, aišku, kad V.Putinas į Baltijos valstybes žvelgia kaip taikos balandis. Belieka stebėtis: koks pavydėtinas V.Andriukaičio informuotumas!

Žodžiu, tvirtų garantijų, jog Kremlius nebandys išklibinti NATO vienybės, - nėra ir nebus. Tokių garantijų mums niekas negali duoti. Lietuva elgiasi išmintingai, skubiai atkurdama šauktinių instituciją. Jei neskubėtų, elgtųsi neatsakingai, vėjavaikiškai, net išdavikiškai. Nes rytoj, poryt – gali būti per vėlu.

Todėl ir stebina sociologo A.Tereškino samprotavimai apie valstybę, kuri neva tyčiojasi iš šauktinių, stebina jo skaičiavimai, kas yra „ilgas laikotarpis“. Glumina ir priekaištai, girdi, valstybė nepagalvojo, kaip sušvelninti psichologinį smūgį daugumai jaunuolių. Vos metus tetrunkanti tarnyba savo šalies kariuomenėje – psichologinis smūgis? Jei Lietuva – normali valstybė, tai 9 - 12 mėnesių tetrunkanti tarnyba gimtojoje kariuomenėje negali atnešti psichologinių traumų. Pranešimas apie prievolę tarnauti savo kariuomenėje šoką kelia nebent visuomenėse, kurios praradusios vertybinius orientyrus. Tad mūsų mokslininkai, įtraukiant ir sociologus, pirmiausiai turėtų tyrinėti, kas atsitiko, jog žinia apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje kelia lietuvaičiams mirtiną baimę?

Beje, stulbina ir sociologo A.Tereškino pareiškimas, jog šauktinių kariuomenę jis vertina kaip keistą idėją, kuri jam atrodo nereikalinga šiuolaikinio karo sąlygomis. Nežinojau, kad sociologas - dar ir šiuolaikinio karo specifikos žinovas.

2015.05.26; 19:23

Anglų filologijos studentė: „Mano ir visų jaunų mokytojų misija yra keisti dabartinę švietimo tvarką“

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) anglų filologijos trečiakursė Karolina Jonušaitė yra stropi studentė. Pasak merginos, jai už tai atlyginta. Karolina gauna didesnę nei gautų bet kuriame kitame universitete stipendiją, jau turi ir savo įvairaus amžiaus mokinių.

Ji sako dar mokykloje supratusi, kad širdis linksta į kalbas. „Nebuvau pati gabiausia tiksliųjų mokslų mokinė, nors, tiesą sakant, jie ir nebuvo man prie širdies. Todėl jau vienuoliktoje klasėje žinojau, kad savo gyvenimą noriu sieti su anglų kalba. Kai labai gerai išlaikiau brandos egzaminus, nusprendžiau stoti į Lietuvos edukologijos universitetą“, – pasakoja studentė.

Būdama mokinė norėjo ir kirpėja tapti, tačiau šiandien iš tokios svajonės tik juokiasi, o anglų filologijos studijų pasirinkimą LEU nulėmė ne tik geri anglų kalbos dalyko rezultatai, bet ir noras tapti mokytoja.

Gal galėtum pasidalyti patirtimi ir plačiau papasakoti, kaip tau sekėsi rinktis studijas, kai baigei mokyklą?

Tiesą sakant, periodas po brandos egzaminų buvo gana varginantis ir reikalaujantis kantrybės. Žinojau tik tai, kad noriu mokytis anglų kalbos, bet nebuvau tikra, kur noriu studijuoti. Ieškojau kuo daugiau informacijos apie geriausius Lietuvos universitetus. Apie stojimą į kolegiją negalvojau.

Teko nelengva užduotis apsispręsti, kur studijuoti. Į ką abiturientams patartum įsiklausyti renkantis specialybę?

Žinau, kad taip sakyti yra banalu, tačiau reikia klausyti savo širdies ir, svarbiausia, paisyti savo norų, o ne kažkieno užgaidų.

Didžiausią įtaką apsisprendimui, kur stoti, daro artimieji. Akivaizdu, kad jų norai yra patys geriausi, tačiau dažniausiai tėvų argumentai būna pagrįsti ekonomine situacija ar besikeičiančiomis visuomenės nuomonėmis. Todėl mokinys privalo tvirtai apsispręsti, ko nori iš gyvenimo, kas jam svarbiausia, kokia veikla darytų jį laimingą.

Kuo anglų filologijos studijos yra ypatingos? Ką jos tau suteikė?

Pasirinkta anglų filologijos specialybė turi daug privalumų. Pirmiausia šios studijos lavina kalbėjimo įgūdžius, padeda gilinti literatūrines žinias ir leidžia nevaržomai bendrauti su užsienio universitetais. Neabejotinai galiu matyti savo, kaip būsimos pedagogės, progresą, nes studijos yra orientuotos ne tik į mokymą, bet ir į emocinio ryšio kūrimą.

Kokių įgūdžių jau spėjai įgyti studijuodama Lietuvos edukologijos universitete?

Studijuodama LEU atlikau kelias praktikas. Pedagoginę praktiką atlikau Vokietijoje, pagal Erasmus+ programą studijavau Čekijoje. Tai neabejotinai padėjo man sustiprėti kaip būsimai pedagogei, įgyti praktikos ruošiant medžiagą ir kuriant ryšį su mokiniais. Dėstomi skirtingi dalykai leido nuolatos lavinti kalbėjimo įgūdžius, turtinti žodyną, gilinti literatūrines žinias ir tobulinti rašymo įgūdžius.

Ką įvardytum kaip didžiausią savo gyvenimo pasiekimą?

Praktika ir studijos užsienyje man padėjo susirasti daug draugų visame pasaulyje, todėl už tai turiu būti dėkinga universitetui. Taip pat dideliu pasiekimu galiu laikyti savo, kaip mokytojos, karjeros pradžią, nes jau turiu nemažai įvairaus amžiaus mokinių.

Kokie tavo ateities planai baigus studijas?

Sunku iškart pasakyti, ką tiksliai veiksiu po metų ar dviejų. Niekada neplanuoju taip toli, tačiau mėgstu, kai viskas organizuota ir nuoseklu. Aišku tik tai, kad dirbsiu su anglų kalba susijusį darbą. Nesvarbu, ar tai bus pedagoginio pobūdžio, ar ne. Pamatysime.           

Ar sutinki, kad aukštoji mokykla turi išmokyti studentą mokytis visą gyvenimą? Ir ar tau studijos LEU buvo gera mokslo pradžia?

Turiu pripažinti, kad pirmieji metai, gal greičiau pirmas pusmetis, buvo įtemptas ir pilnas iššūkių. Tačiau tai yra suprantama, nes nauja aplinka, pasikeitęs gyvenimo ritmas, griežtesnė tvarka nei mokykloje, atsakomybės jausmas, konkurencija priverčia tave prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo.

Kiekvienas išgyvena šį periodą, bet daug kas priklauso nuo žmogaus motyvacijos. Visada buvau stropi mokinė. Tokia išlikau ir universitete. Visada į paskaitas ateidavau pasiruošusi, neleidau sau sukčiauti. Kiekvienas semestras bus vis sunkesnis, todėl nereikia pasiduoti ar „užmesti“ mokslų, nes be išsilavinimo žmogaus gyvenimas yra pasmerktas.

Džiaugiuosi, kad mano universitete yra akcentuojama, jog reikia mokytis sistemingai, disciplinuotai visą gyvenimą.

Ko palinkėtum abiturientui, šiuo metu svarstančiam, kur ir ką studijuoti?

Susidėlioti savo gyvenimo prioritetus, suvokti, ko gyvenime nori pasiekti, ir vadovautis tik savo, o ne kitų nuomone.

Kokie rūpesčiai ir džiaugsmai laukia abituriento, pasirinkusio studijas LEU?

Kalbėti apie kiekvieną fakultetą negaliu, tačiau laikas Filologijos fakultete, manau, bus praleistas tikrai gerai ir pozityviai. Viskas priklauso nuo žmogaus noro ir požiūrio į mokslą. Visos galimybės yra vienodos, tik reikia mokėti jomis pasinaudoti.

Apie rūpesčius daug pasakyti negaliu. Daugiausia pastangų reikalaujantis dalykas – namų darbų atlikimas. Prisipažinsiu, kad tam skirti reikia tikrai daug laiko, tačiau paskatinimas yra labai motyvuojantis, t. y. stipendija už gerą mokymąsi. Ji yra didesnė už vidutinę kitų aukštųjų mokyklų stipendiją.

Jau pati turi mokinių. Kaip manai, kas svarbiausia norint būti geru mokytoju? Koks yra pedagogo darbo sėkmės receptas?

Svarbiausia gero mokytojo savybė yra atsidavimas, o toliau eina visos kitos savybės. Mano nuomone, geras mokytojas privalo būti savo srities specialistas, šiuolaikiškas, nuolat tobulėti ir gebėti palaikyti puikius ir nuoširdžius santykius su mokiniais.

Kuo, tavo nuomone, visuomenei svarbus pedagogo darbas?

Pastebėjau, kad pedagogo darbas šiomis dienomis yra labai nuvertinamas. Tėvai, mokiniai ir visa visuomenė bėdas ir rūpesčius dėl neišauklėtų vaikų ar šiuolaikinio jaunimo verčia pedagogams. Bet ar kas nors pasidomėjo, kiek pastangų reikia įdėti ruošiant užduotis skirtingų poreikių mokiniams, kiek streso mokytojas patiria mokykloje.

Todėl, atsižvelgdama į dabartinę situaciją, suprantu, kad mano ir visų jaunų mokytojų misija yra keisti dabartinę švietimo tvarką ar bent jau prisidėti prie to. Mokytojas – antrasis tėvas arba mama, suteikiantis vaikui tiek mokslo, tiek gyvenimo pagrindus. Tam, kad mokytojas padėtų subręsti asmenybei, turi jausti tėvų, mokinių ir visos visuomenės paramą.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) anglų filologijos trečiakursė Karolina Jonušaitė.

2015.05.27; 06:12

Dešimt metro privalumų ( 2 )

Autorius: Slaptai.lt informacija • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Piliečių asociacijos „Metro sąjūdis“ pirmininkas Juozas ZYKUS mano, jog Vilnius be požeminių metro linijų neišsivers, jei tikrai nori kvėpuoti švaresniu oru bei atsikratyti transporto spūsčių gatvėse. Juozo Zykaus teigimu, metro transporto rūšis ženkliai sumažintų automobilių srautus. Kelionė metro tikrai nebūtų brangesnė už važiavimą miesto autobusu ar troleibusu.

„Metro sąjūdis“ vadovybė tvirtina, jog metro – pati optimaliausia transporto rūšis, omenyje turint ir pigumą, ir saugumą, ir greitumą.

Tačiau šis projektas turi ne tik šalininkų, bet ir skeptikų. Ar „Metro sąjūdžiui“ nepakenks politinės intrigos? Juk turime politikų, kurie iki šiol protegavo tramvajaus linijas...

Videostudijos Slaptai.lt svečias - „Metro sąjūdis“ vadovas Juozas ZYKUS.

Pokalbio trukmė – 21 min.

Admirolo Denico menas pasiduoti ( 1 )

Autorius: Leonas JURŠA • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Vokietijos ginkluotosios pajėgos sudėjo ginklus gegužės 9-ąją, bet Didžiosios Vokietijos imperija gyvavo dar savaites, nors visą kraštą jau buvo pasidaliję sąjungininkai.

Laidojo Hitlerį dar gyvą

Hitleris savo įpėdinį įvardijo dar 1939 m. rugsėjo 1 d., sakydamas kalbą reichstage; tuo metu būsimojo maršalo Hermano Geringo vadovaujamų karinių oro pajėgų bombonešiai sėjo mirtį ant Lenkijos miestų, o fiureris šaukė kovosiąs su bet kuria valstybe, drįsiančia negerbti Vokietijos teisių. 

Anglų filologijos studentė: „Mano ir visų jaunų mokytojų misija yra keisti dabartinę švietimo tvarką“

Autorius: LEU informacija • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) anglų filologijos trečiakursė Karolina Jonušaitė yra stropi studentė. Pasak merginos, jai už tai atlyginta. Karolina gauna didesnę nei gautų bet kuriame kitame universitete stipendiją, jau turi ir savo įvairaus amžiaus mokinių.

Ji sako dar mokykloje supratusi, kad širdis linksta į kalbas. „Nebuvau pati gabiausia tiksliųjų mokslų mokinė, nors, tiesą sakant, jie ir nebuvo man prie širdies. Todėl jau vienuoliktoje klasėje žinojau, kad savo gyvenimą noriu sieti su anglų kalba. Kai labai gerai išlaikiau brandos egzaminus, nusprendžiau stoti į Lietuvos edukologijos universitetą“, – pasakoja studentė.

Mirė kunigas Vaclovas Aliulis

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Eidamas 95-uosius metus mirė žymus kunigas, rašytojas, disidentas, intelektualas ir visuomenininkas Vaclovas Aliulis.

Buvome šiek tiek pažįstami nuo Atgimimo laikų.

Prisimenu, 2007-aisiais į savo knygos „Vieno žąsiaganio istorija“ pristatymą mane jis pakvietė paskambinęs telefonu. Dalyvavau dviejuose šios jo knygos pristatymuose – Rašytojų sąjungos klube ir Vrublevskių bibliotekoje.

Rusų kolekcininkas ir šnipinėjimo istorija Faberžė muziejuje

Autorius: Pierra Anne Franini / Il Giornale • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Magnatas įsteigė savo muziejų Baden Badene, bet kai nusprendė du daiktus iš savo kolekcijos padovanoti Vladimirui Putinui, į muziejų atėjo keliolika Didžiosios Britanijos ir Vokietijos specialiųjų tarnybų atstovų, rašo „Il Giornale“ žurnalistė Pjera Ana Franini.

Išgirdus jo vardą, kolekcininkus ima krėsti drebulys. Nes Aleksandras Ivanovas, jeigu jis nusitaikė į meno kūrinį, būtinai jį įsigys. Šiandien jis aktyviausias kolekcininkas Rusijoje, turintis kūrinių rinkinį už milijardus eurų. Be to, jis turi nuojautą šiame versle ir nenumaldomą aistrą grožiui, sakoma straipsnyje.

Lietuviškoje spaudoje - dar vienas šiuolaikinio karo „ekspertas“

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Liūdna, bet, regis, turime dar vieną „ekspertą“, teisinantį nenorinčius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Omenyje turiu sociologą Artūrą Tereškiną, portale delfi.lt neseniai paskelbusį straipsnį šokiruojančiu pavadinimu: „Šauktiniai nekovos už valstybę, kuri iš jų tyčiojasi“.

Kur, kada ir kaip mūsų valstybė tyčiojosi iš šauktinių? Gal ponas sociologas malonėtų pateikti konkrečių netinkamo valstybės bendravimo su šauktiniais pavyzdžių? Lietuvos kariuomenės temomis domiuosi dar nuo 1998-ųjų, kai leidau specializuotą priedą „Vardan Lietuvos“. 

Lietuvos agentūra – Tarptautinės ryšių su visuomene asociacijos (IPRA) apdovanojimų finale

Autorius: Slaptai.lt informacija • Paskelbta . skyrius – Ekonomika ir finansai

Vienais prestižiškiausių laikomų Tarptautinės ryšių su visuomene asociacijos IPRA (International Public Relations Association) apdovanojimų „Golden World Awards for Excellence 2015” finale – lietuviški vardai. Komunikacijos agentūra „Ad verum“ į tarptautinio konkurso finalą pateko pristačiusi Kėdainių krematoriumo komunikacijos kampaniją.

Praėjusių metų pabaigoje šis projektas buvo įvertintas „European Excellence Awards“ apdovanojimuose kaip geriausia 2014 m. komunikacijos kampanija Baltijos šalyse.

Lietuvos moterų futbolo rinktinės narė Viktorija Magalinskaja: „Futbolas mano gyvenime atsirado netikėtai“

Autorius: Mindaugas Kryžiokas • Paskelbta . skyrius – Sportas ir sveikata

Lietuvos moterų futbolo rinktinės narė, įvairių salės ir lauko futbolo turnyrų nugalėtoja ir prizininkė, Vilniaus „FM-Kreontas“ komandos žaidėja Viktorija Magalinskaja Lietuvos edukologijos universitete (LEU) jau ketvirtus metus studijuoja kūno kultūrą, yra gabi ir stropi studentė.

Pakalbinome Viktoriją ir paprašėme papasakoti apie save, sportą, pasiekimus, studijas ir ateities planus.

Propagandisto užrašai. Permainų vėjas

Autorius: Algimantas Rusteika • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Sausio 13-tąją pernakt tvieskė šviesos ne tik Parlamente ar prie TV pastatų.Visų didmiesčių kolektyviniuose soduose taip pat. Kaip kapinėse per Vėlines. Mirga marga. Nors žvarba ir žiemą ten per amžius tamsu.

Ak, tie lietuvių odisėjai ir penelopės! Kada dar tokią progą gausi? Rytą galėsi kitai pusei guostis, kaip sušalai. Poryt anūkams paporinsi Kaip Prie Bokšto Buvo. Nors daugelis sodininkų ten visgi buvo. Toks tikrasis gyvenimas. Šventieji - tik musių nutupėtuose paveiksluose.

Hakeriai – gal pats galingiausias Rusijos ginklas

Autorius: Owen Matthews / Newsweek • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Efektas „nuo kibernetinio iki fizinio“ – tai situacija, kai hakeris veikia realųjį pasaulį  per virtualųjį pasaulį, dažnai sukeldamas katastrofiškų padarinių, rašo „Newsweek“. „Šio metodo pionieriais tapo amerikiečiai ir izraeliečiai dar 2009 metais“, – tvirtina žurnalistas Ovenas Metjuzas, remdamasis viruso Stuxnet, kuris išprovokavo tūkstančių urano sodrinimo centrifugų gedimus Irane, istorija.

„Bet dabar kiti žaidėjai, ypač rusai ir kinai, įsitraukia į žaidimą, kur kompiuteriniai tinklai per nuotolinį priėjimą naudojami žmonių gyvybei pavojingoms infrastruktūroms ir veiksmams sunaikinti, sakoma straipsnyje.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.