Neišnaikinami kaip alkoholikai

Kai iš profesoriaus Sauliaus Kanišausko sužinojau, kad visuomenėje privalo būti ir alkoholikų, ir savižudžių, net žmogžudžių, įvairiausių rūšių nukrypimų nuo normos (maždaug 6 proc.), - man pasidarė žymiai lengviau.

Buvo sunku matyti, skaityti, girdėti, kad esame vos ne prasčiausi pasaulyje: daug geriame, žudomės, bėgame iš Lietuvos, parsiduodame Rusijai...

Mokykloje esu mokytas, kad dar sulauksiu laikų, kai kiekvienas  galės visuomenei duoti pagal savo galimybes, o iš jos pasiimti pagal poreikius, t. y. kiek norėsime, tiek imsime iš bendro aruodo. Nebus vagių, nereikės spynų ir tvorų, žmogus žmogui bus bičiulis, brolis...

Be jokio mokslinio pamato svaičiojome apie Rojų žemėje. Kai tapome laisvi, manėme, kad ir Lietuvoje (ne tik Vakaruose) viso blogio jeigu ir neišnaikinsime, tai bent jau gerokai jo sumažinsime. Ir pasiraitojome rankoves...

Pasirodo, gerai, kad tik pasiraitojome ir nieko dar nepadarėme: neišnaikinome nei alkoholikų, nei narkomanų, nei kyšininkų...  Kartais naudinga tik pasiraitoti rankoves ir nieko nedaryti, nes, pasak profesoriaus Sauliaus Kanišausko, monografijos „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. Filosofiniai ir moksliniai aspektai“ autoriaus, „privalo būti 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių rūšių nukrypimų“.

Dabar man žymiai lengviau. Dabar aš įsivaizduoju, kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, negertume degtinės - ne tik „pilstuko“, bet ir „natūralumu išskirtinės ekologiškos degtinės“, kurią reklamuoja net Eduardo Eigirdo žurnalas „Valstybė“? Ką tada veiktų daktaras Aurelijus Veryga ir kiti daktarai, ypač per šventes ir po švenčių? O jeigu dar ir alaus atsisakytume, kas mus vienytų, kas skintų pergales krepšinio aikštelėse?

Alkoholizmas, narkomanija, kontrabanda, korupcija, bedarbystė... -  stulpai, ant kurių laikosi vos ne visa valstybės gerovė, jeigu tų „stulpų“ ne daugiau kaip 6 procentai. Taip reikia suprasti? Iš čia -  milijonieriai, vilos pajūriuose ir paežerėse, jachtos ir lėktuvai?

Taip, bet ne tik,  milijonieriai atsiranda ir iš kitokio neišnaikinamo, visuomenei reikalingo „chaoso“, - turbūt panašiai atsakytų profesorius.

Neskaičiau aš tos monografijos apie sinergetiką, bet ir neskaitęs matau, kad profesorius tūkstantį kartų teisus. Be blogio nebūtų ir gėrio.

O Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) 2014-ųjų metų veiklos ataskaitą – atidžiai perskaičiau ir galiu pasakyti, kad joje taip pat daug prirašyta apie neišnaikinamas blogybes. Beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį manėme, kad esame saugūs, visiems laikams išsivadavome iš Rusijos priespaudos, ir staiga matome - Hanibalas prie vartų.

Panašiai atsitiko ir visai Europos Sąjungai, ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pora dešimtmečių daug gėrėme (ir tebegeriame), ramiai miegojome (laimei, jau pabudome, jau keliamės), kai pasakėtininko Krylovo katinas Vaska įsėlino į mūsų Europos namus ir nebaudžiamas šeimininkauja. Ne taip paprasta jį už pakarpos išmesti – kandžiojasi, o mes juk bailūs ir bijome susitepti rankas.

Šnipai, agentai, Trojos arkliai, dviveidžiai, parsidavėliai žurnalistai... – neišnaikinami kaip alkoholikai, savižudžiai ir žudikai. Svarbu, kad jų valstybėje nesusidarytų kritinė masė. Apie tai VSD ir rašo. Ataskaitoje išsamiai demaskuojama Rusijos ideologinė programa, Lietuvai priešiška šios šalies informacinė politika, paremta grasinimais, kultūrinių konfliktų eskalavimu ir kultūrine ekspansija, destruktyvių visuomenės grupių aktyvinimu; informuojama apie rusakalbę Lietuvos žiniasklaidą, apie informacinę erdvę lietuvių kalba ir daug kitų negerų dalykų. Pavyzdžiui:

Pažymėtina, kad „Respublikos“ leidinių“ ir „Balsas.lt“ grupėms priklausančiose žiniasklaidos priemonėse skelbta Lietuvos vykdomos užsienio politikos bei politinės valdžios kritika taip pat dažnai sutapo su Maskvos propaguojamomis idėjomis. Minėtose žiniasklaidos priemonėse stengtasi kvestionuoti Lietuvos narystę ES, NATO ir kitose euroatlantinėse organizacijose, nuosekliai formuota nuomonė, kad mūsų šalies priklausymas minėtoms organizacijoms yra politiškai ir finansiškai žalingas, - rašoma ataskaitoje.

Pastarosiomis dienomis karštai svarstome: uždrausti ar neuždrausti rusiškus televizijos kanalus, kuriuose akiplėšiškai meluojama, kurstoma tautinė nesantaika. Sunku pasakyti, kaip geriau priešintis galingai ir klastingai jėgai, nepažeidžiant demokratijos principų, spaudos ir žodžio laisvės.

Neseniai televizijoje buvo parodytas antras labai vertingas filmas apie Vladimiro Putino atėjimą į valdžia, jo kriminalinius ir finansinius nusikaltimus. Štai taip reikia atsakyti į Rusijos grasinimų ir melo propagandą! Tokie filmai prilygsta nokdaunui, ir jie turi pasiekti plačiąją internetinę visuomenę, nesidominčią politika. Deja, taip, atrodo, nėra. Kada vėl bus parodytas ir vienas, ir antras filmas? Ištaukomis ir ištisai.

Įsidėmėkime: „Rusijos geopolitiko Aleksandro Dugino koncepcijoje Lietuvai tenka ypatinga vieta. Prieš porą dešimtmečių paskelbtoje koncepcijoje teigiama, kad Rusijai norint įgyvendinti eurazinį geopolitinį projektą Baltijos jūros regione didžiausia kliūtis yra katalikiška ir neslaviška Lietuva. Pasak A. Dugino, būtent Lietuva taps pagrindiniu veiksniu, trukdančiu Rusijai pertvarkyti Europą“ – citata iš VSD ataskaitos.

Didžiausią pavojų, man regis, kelia ne tiek Maskvoje kepamos „antys“, kiek kai kuri „informacinė erdvė lietuvių kalba“. Vieną pavyzdį iš VSD pažymos pacitavome. Ten minimas ir signataras Rolandas Paulauskas, kaip jis pats sako - valstybės kūrėjas ir vienas iš Konstitucijos autorių. Tiesiog žodžių trūksta, kaip ir pačiam Paulauskui. Iš valstybės kūrėjų tikimės išminties, įžvalgumo, atsakomybės, nes jie labiau matomi.

Dažnai pasikalbėdavau su neseniai amžinybėn iškeliavusiu Romualdu Ozolu, kai norėdavau sužinoti jo nuomonę vienu ar kitu aktualiu politikos klausimu. Gerai žinoma jo nuostata Europos Sąjungos atžvilgiu, bet taip, kaip Paulauskas, jis man niekada nekalbėjo, ES ir ypač NATO pastaruoju metu vertino kaip būtinybę, kaip išsigelbėjimą, nepaisant mus priglaudusios Sąjungos trūkumų, kuriuos visi matome, ne tik Paulauskas. Klausiau jo nuomonės ir apie aršų prezidentės Dalios Grybauskaitės kritiką signatarą Zigmą Vaišvilą.

Mūsų „informacinėje erdvėje lietuvių kalba“ dažnai tiesa ir melas, blogis ir gėris sumetami į vieną katilą. Tad melas mažiau išprususiam žiūrovui, klausytojui ar skaitytojui gali atrodyti panašesnis arba net visai panašus į tiesą.    

Ne kartą radijo klausytojai konkrečiai įvardydavo tokias žiniasklaidos priemones, minėdavo Arno Klivečkos ir Rūtos Janutienės pavardes bei jų laidas, bet karavanas eina kaip ėjęs. Net Darius Kuolys tos kompanijos nevengia.

Bėda ne ta, kad jis dalyvauja įtartinoje kompanijoje, o kad su ja susitapatina. Net neraginamas, neklausiamas jis atiduoda tose laidose turbūt privalomą duoklę: niršta dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo.

Šitos žiniasklaidos, kaip ir Putino Rusijos propagandos ryklių, didžiausias galvos skausmas, kad purvas prie jos nelimpa, kad net latviai norėtų tokios prezidentės. Jeigu jie būtų bent nuoširdūs patys sau, – ką gi, visokių yra ir visokių reikia. Bet taip juk nėra, ir žmonės tą aiškiai mato. Ir piktinasi.

Saugumas jiems pataria „mokytis skaityti pateikiamą informaciją, atsirinkti ją ir išsiaiškinti tikruosius siunčiamų žinių tikslus“. Ir kas iš to, kas toliau? O Saugumas ar išsiaiškino? Ar žino, kaip yra iš tikrųjų?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.04.17; 08:16

Kol yra krabų ir agurkų, lietuviams Kremlius nebaisus

Lietuvoje vykstančius procesus stebint iš kiek didesnio atstumo, turėtų susidaryti tragikomiškas vaizdelis. Tuo metu, kai visas Vakarų pasaulis su nerimu stebi įvykius Rusijoje, šios valstybės agresiją Ukrainoje ir keliamą grėsmę Baltijos šalims, Lietuvos savivaldos rinkimus laimi su maisto produktų tiekimu susiję lyderiai, turintys glaudžių sąsajų būtent su Rusijos rinka.

Gali susidaryti įspūdis, kad ne prancūzai, o lietuviai yra tikroji gurmanų tauta, kuriai svarbiausia skaniai užkrimsti, o pavojai jų valstybės laisvei ar net jų pačių gyvybei yra 25 vietoje. 

Tokį prioritetų eiliškumą tikriausiai geriausiai paaiškintų nuo sovietmečio užsilikęs nuolatinio deficito (marinuotų agurkėlių ir ypač krabų) ir gurgiančio pilvo pojūtis. Būtent šiame kontekste tampa aišku, kodėl Lietuvos piliečiai taip nuosekliai balsavo ir tebebalsuoja už marinuotų agurkėlių carą Viktorą Uspaskichą, o dabar, tobulėjant skonio receptoriams, puolė į glėbį ir krabų imperatoriui Visvaldui Matijošaičiui.

Pastarasis Laikinojoje sostinėje, bent jau anksčiau garsėjusioje savo patriotinėmis nuotaikomis, laimėjo rinkimus į miesto tarybą ir asmeniškai geriausiai pasirodė. Nors jo verslo sėkmė, mūsų redakcijos nuomone, glūdi būtent karingai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios Rusijos rinkoje.

Žinoma, galbūt yra žmonių, tikinčių, jog buvęs milicininkas yra toks gudrus, kad sugebėjo ne tik užkariauti 40 proc. Rusijos surimio rinkos, bet ir likti Kremiaus nepastebėtas. Tačiau bent kiek daugiau išmanantieji Rusijos rinką puikiausiai supranta, kad užkariauti net ir 1 proc. šios rinkos ir likti nepastebėtam budrių kagėbistų net labai gudriam ir patyrusiam milicininkui neįmanoma.

Taigi, geriausiu atveju būtų galima bandyti patikėti istorija, kad V. Matijošaitis yra toks meilutis kaip jo kalytė Broškė, todėl Vladimiras Putinas tiesiog negali atsispirti jo žavesiui ir leidžia jam krautis pelną Kremliaus pašonėje. Tačiau net jei tikėtume tokia miela pasaka, vis tiek reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl būtent verslininkai, kurių veikla ar net turtai sietini su Rusija, taip nenuilstamai siekia daryti įtaką Lietuvos politikai ir veržiasi į valdžią. Kodėl tai atitinka V. Putino interesus ir kodėl šiems verslininkams taip gerai sekasi rinkimuose?

Nesupranta ar nenori suprasti?

Atsakyti į šiuos klausimus nėra sunku. Deja, kad ir kaip kokybiškai į juos atsakytum, vis tiek didelė dalis lietuvių apsimes, kad ko nors nesuprato. Ir tai galima labai lengvai paaiškinti – jei supranti, kad tam tikri procesai atitinka Kremliaus interesus, vėliau ir krabai gali būti ne tokie skalsūs, o agurkai gali strigti gerklėje.

Taigi, kodėl Lietuvos verslininkai, dirbantys su Rusija, veržiasi į politiką? Atsakymas elementarus – nes tai V. Putino kadrų politikos padarinys. Ši politika numato, kad Rusijos rinkoje gali klestėti tie užsienio verslininkai (kadrai), kurie savo valstybėse politinę erdvę veikia reikiama kryptimi.

Nori pelno Rusijoje? Mažų mažiausiai pasakok visiems Lietuvoje apie tai, kad su Rusija reikia draugauti, ir visus savo draugus ragink taip kalbėti. Įtikinėk, kad Rusija iš tiesų nori tik užsiimti verslu, o išprotėję dešinieji ja gąsdina tik norėdami laimėti rinkimus ir pakenkti Lietuvos verslui.

Jei nori dar daugiau pelno, remk teisingas partijas, pirk žiniasklaidos priemones ir skleisk savo įtaką. Jei ir tiek neužtenka, turi įkurti savo partiją ar judėjimą ir imti valdžią iš esmės. Būtent toks elementarus mechanizmas paaiškina, kodėl Rusijoje sėkmingai savo produkciją parduodantys ar Rusijos paramą kitais būdais gaunantys verslininkai tarsi supanašėja.

O didelė jų dalis, pasidabinusi pilietiškumo ir dosnumo aura, pradeda skleisti šviesą ir gėrybes mažesnėmis dozėmis – eiliniams piliečiams ir didesnėmis dozėmis – elitui. Ypač tiems, kurie jaučiasi verti valdyti ar šiaip svajoja apie ramią pensiją, jei ne Europos Parlamente, tai bent Seime.

Deja, jiems tradicinės partijos nepasiūlo patrauklios pozicijos rinkimų sąraše. Todėl ir sulipa paskui atsiradusį naują maitintoją į jo finansuojamą traukinuką ir šlamšdami krabų paštetą darda prie valdžios. Beje, dažnai jie taip ir nesupranta, kaip prisideda prie V. Putino strategijos sėkmės.

Nors iš tiesų keista, kad nesupranta, kai Lietuvoje kone kiekvieną dieną skelbiami straipsniai apie tai, kaip V. Putinas finansuoja kitose valstybėse politines partijas, kad suskaldytų jų politinį elitą ir sutrukdytų priimti Rusijai nenaudingus bei tas valstybes stiprinančius sprendimus. O apie tai, kaip Lietuvoje V. Putinas stengiasi veikti – per kurias partijas ir kaip skaldydamas Lietuvos politinį elitą, kad nesusiformuotų principinga ir atsakingus, bet nepopuliarius sprendimus galinti priimti valdžia, – nerašoma beveik nieko.

Šiame kontekste galima paminėti nebent Valdemarą Tomaševskį, kuris nėra verslininkas ir tikriausiai neturi resursų, kad galėtų kokiais nors maisto produktais užkimšti kritikų žiniasklaidoje balsus. Todėl jis tapo tarsi šio laikotarpio etatinio blogiuko (neskanaus kolorado vabalo) simboliu, šalia jo visi kiti atrodo tarsi patriotizmo šviesuliai.

Nors iš tiesų jų veikla kelia ne ką mažesnį, gal net gerokai didesnį pavojų Lietuvai nei V. Tomaševskis. Pastarasis iš tiesų gali į Seimą atvesti apie dešimt narių, tačiau negali atimti balsų iš tradicinių partijų, kurios laimėjusios rinkimus galėtų priimti būtinus sprendimus energetikos, mokesčių ar kariuomenės modernizavimo srityse.

O tuo metu Ramūnas Karbauskis, Visvaldas Matijošaitis, Viktoras Uspaskichas ir kiti panašūs veikėjai reikiamą skaičių balsų atimti gali. Todėl jų pergalės atveju gerokai išaugtų rizika, kad Lietuvai ir jos piliečiams būtini sprendimai įstrigtų populizmo ir verslo grupių (o ką jau kalbėti apie Rusijos interesus) labirintuose.

Be jokios abejonės, tikėtina, kad didelė dalis žinomų ir gerbtinų žmonių, kurie susigundo tokių verslininkų kaip V. Matijošaitis kvietimu eiti į politiką ir ją „atnaujinti“, iš tiesų nesuvokia, kad taip gali įsitraukti į procesą, kuriame skambūs žodžiai apie piliečių pergalę prieš sistemą tėra priedanga, o svarbiausias rezultatas gali būti politinės demokratijos silpninimas.

Norintieji nuoširdžiai suvokti, ar nesuklydo pasirinkdami verslininkų partijas ir judėjimus, turėtų pabandyti atsakyti į elementarų klausimą – kas būtų, jei didelę dalį Seimo narių sudarytų ne politikai, priklausantys partijoms, kurioms vadovauja Andrius Kubilius, Algirdas Butkevičius ir Eligijus Masiulis, o politikai, kuriems vadovauja Ramūnas Karbauskis, Visvaldas Matijošaitis, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, na, ir Valdemaras Tomaševskis?

Ar tokiu atveju būtų buvęs įgyvendintas trečiasis energetikos paketas, pastatytas suskystintųjų gamtinių dujų terminalas ir sutriuškintas „Gazprom“ monopolis? Ar būtų iš Vilniaus ir Kauno stumiami šilumos ūkį apraizgę voratinkliai? Ar valstybės finansai ir ekonomika būtų tvarkoma atsakingai, dėl ko šiuo metu, kai Rusijos ekonomika sminga gilyn, Lietuvos ekonomika laikosi gana tvirtai? Galbūt taip, tačiau tikimybė, kad būtų priešingai, kaip visi suprantame, labai didelė.

Todėl šiandien tie, kurie stiprina tokių verslininkų kaip V. Matijošaitis politines ambicijas ir padės joms veržtis ir į Seimą, vis dėlto turėtų atsakyti sau į klausimą, ar tai tikrai pilietiškumas, atitinkantis Lietuvos interesus, o gal pilietiškumas, labiau atitinkantis Rusijos interesus.

Nors, žinoma, galima į šį klausimą ir neatsakyti, nes, išskyrus mūsų žurnalą, beveik niekas šio klausimo ir neužduos. Kol yra krabų, tol šventė tęsis, tuo labiau kad didelei daliai vietinės nomenklatūros tokie verslininkų politiniai projektai labai naudingi.

Nomenklatūra viską supranta ir tarpsta

Tuo metu, kai didelė dalis piliečių, dalyvaujančių įvairiuose verslo grupių ar net jų remiamų veikėjų inicijuojamuose politiniuose projektuose, iš tiesų nesupranta, kad taip gali padėti ne skaidrinti, o dar labiau sujaukti politinę sistemą, nomenklatūrinis elitas puikiausiai viską supranta. Būtent jo įtaka, o ne vien milžiniški pinigai lemia, kodėl V. Matijošaičiui ir į jį panašiems vaikinams labai gerai sekasi rinkimuose.

Juk tuo metu, kai jie kyla į politines aukštumas, nei žiniasklaida, nei Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaujama Zenono Vaigausko, beveik niekada prie jų nekimba, ypač kai jie konkuruoja su dešiniaisiais politikais. Tokiu atveju jiems galima kone viskas. Pavyzdžiui, ir šį sykį kartais susidarydavo įspūdis, kad apie V. Matijošaitį teigiamų tekstų per pastaruosius mėnesius prirašyta tiek, kad jau būtų galima pradėti ieškoti vietos paminklui už gerus darbus.

O apie jo konkurentą Andrių Kupčinską dažniausiai buvo galima skaityti tik neigiamame kontekste. Kad darbuojamasi su polėkiu, demonstruoja tai, jog iš karto po pirmojo rinkimų turo pasirodė naujų apšildomųjų straipsnių, teisingai orientuojančių piliečius prieš antrąjį rinkimų turą. Viename jų buvo rašoma, kaip baisiai šiandien žmonės gyvena vienoje Kauno rajono vietoje, o kitame straipsnyje – kaip siaubingai žmonės gyvena kitoje Kauno rajono vietoje.

Beje, tokia žiniasklaidos, kurioje galima įžvelgti buvusių komunistų, komjaunuolių ar jų augintinių paramą dar tik politines galias kaupiančiam oligarchui, visiškai nestebina, nes panaši parama buvo demonstruojama ir V. Uspaskichui, kai jis pradėjo savo politinę karjerą bei ir ilgą laiką per ją. Juk ir jį šlovinantys straipsniai, kuriuose būdavo demaskuojami jį persekiojantys konservatoriai bei baisusis jų vadas Vytautas Landsbergis, buvo nuolat spausdinami populiariausiuose dienraščiuose, o jis pats neišlįsdavo iš televizoriaus ekrano: tai pašokdavo, tai padainuodavo – taip kūrė gero vyruko įvaizdį.

Dėl to dešinieji buvo įveikti, o Seime dvi kadencijas tęsėsi Algirdo Brazausko nomenklatūros ir Viktoro Uspaskicho pakalikų valdymas. Jis išsiskyrė nesibaigiančiais konfliktais, „Lietuvos dujų“ pardavimu „Gazprom“ ir Lietuvos ekonomikos atvedimu į didžiausią krizę 2008 metais.

Tačiau tai – tik detalės, svarbiausia suvokti, kad stambiųjų verslininkų, siekiančių sau ar net Rusijai naudingų tikslų ir investuojančių į politiką bei maitinančių naujus politinius darinius, veikla naudinga ne tik V. Putinui, kuris siekia silpninti Lietuvos politinę sistemą iš vidaus, bet ir savo įtaką siekiančiai išsaugoti nomenklatūrai, kuri tiesiog genialiai išnaudoja verslo grupių interesus iš esmės per daug nesirinkdama, ar jos susijusios su Rusija, ar ne.

Juk kadaise buvo pasirūpinta ne tik V. Uspaskicho interesų gynimu nuo piktų konservatorių, bet ir bendrove „Jukos“, „Dujotekanos“ įvaizdžiu ir „Rubikonui“ naudingos valdžios išsaugojimu, na, o dabar atėjo eilė V. Matijošaičiui. Šiandien jis naudingas ne tik todėl, kad tikriausiai žarstosi auksiniais kaip koks stebuklingas avinėlis, bet visų pirma todėl, kad sudavė rimtą smūgį dešiniosioms jėgoms joms ištikimiausiame mieste.

Savo, ko gero, daugiausia Rusijoje uždirbtais pinigais jis padarė tai, ko nesugebėjo nomenklatūrinės struktūros padaryti net remdamosi V. Uspaskichu ir jo draugu R. Paksu. O juk ir Seimo rinkimai ne taip toli, tad V. Matijošaitis ir juose gali puikiausiai sudalyvauti. Su kitais veikėjais jis Seimą atskies taip, kad būtų eliminuota rizika, jog po rinkimų gali susiformuoti gana stiprų politinį stuburą turinti valdančioji dauguma, kelianti grėsmę ne tik Rusijai, bet ir stambiojo kapitalo interesams atstovaujančiai nomenklatūrai.

Šiandien ji kontroliuoja daugybę neskaidriai ar iš dalies skaidriai veikiančių sistemų, todėl galimybė, kad valdžioje gali įsitvirtinti partijos, kurios priims vakarietiškus sprendimus ir mažins nomenklatūros įtaką bei pelną, kelia šiurpą. Tai paaiškina, kodėl nomenklatūrą aptarnaujantys žurnalistai ir redaktoriai, taip mėgstantys kalbėti apie politikos atsinaujinimą, būtinybę ugdyti profesionalius, jaunus ir padorius politikus, šiandien pasidarbavo iš peties, kad rinkimus Kaune laimėtų naujai iškeptas oligarchas V. Matijošaitis, o juos pralaimėtų demokratinės politikos atstovas, profesionalus ir, atrodytų, tikrai padorus politikas A. Kupčinskas.

Nes kad ir kaip mūsų nomenklatūra bandytų save vaizduoti kaip vakarietišką, realybė, kurioje Vilnių valdo rubikonas, o Kauną – patyręs krabas, tiesiog pelningesnė, o nomenklatūrinėms struktūroms – gerokai saugesnė.

Vietoje reziumė

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie oligarchinę Lietuvos sistemą. Apie tai, kaip įvairių stambiojo kapitalo grupių veikla iškraipo politinę demokratiją ir skaidrią konkurencinę aplinką – taip susilpnina Lietuvos valstybės ekonominį, socialinį ir gynybinį potencialą. O šiame numeryje noriu priminti, kad oligarchija atsirado ne tuščioje vietoje, ji išaugo iš buvusios Komunistų partijos ir su ja susijusių struktūrų, kurių nemažai ir šiandien stengiasi veikti vieningai, kad bendromis pastangomis išsaugotų sau palankią ekonominę sistemą ir tam tikrų sričių kontrolę.

Todėl šis keistas darinys vienu metu derina kelias iš esmės nesuderinamas vertybes: gina Lietuvos orientavimąsi į Vakarus ir tuo pat metu nuo vakarietiškų skaidrumo standartų gina nomenklatūros kontroliuojamas verslo, politikos bei žiniasklaidos sritis. O su politinėmis partijomis, galinčiomis kelti grėsmę nomenklatūros įtakai, kaunasi remdamosi tais pačiais Rusijoje pralobusiais oligarchais ir populistais.

Taigi, tuo metu, kai nomenklatūros žiedą reprezentuojantys politikai ir žurnalistai stengiasi save pozicionuoti kaip paskutinę gynybinę liniją kovoje su Rusijos įtaka, iš tiesų Kauno pavyzdys puikiai demonstruoja, kad tik naudojamasi tam tikrais verslininkais ir galbūt už jų stovinčiais Rusijos interesais, kad būtų eliminuota politinė rizika jų verslui.

Nes ją sumažinus gali būti, kad netolimoje ateityje ir su V. Matijošaičiu bus kaunamasi taip, kaip šiandien – su V. Uspaskichu, tačiau iš pradžių V. Matijošaitis turės sumažinti tradicinių partijų įtaką Kaune, vėliau – kartu su partneriais ir Seime, na, o tada, kai jis, remiamas nomenklatūros, nuveiks šiuos didžius darbus, gal ateis laikas įveikti ir jį patį – taip pademonstruoti visuomenei, kokie principingi ir patriotiški nomenklatūrai dirbantys žurnalistai.

Deja, jei šis žaidimas tęsis ir geriausią eterio laiką gaunantys žurnalistai ne tik komercinėse, bet ir nacionalinėje televizijoje prie to prisidės, tikėtis, kad sugebėsime susivienyti svarbiems, tačiau dažnai nepopuliariems sprendimams, bus neįmanoma. Todėl bus daug kalbų apie tai, kad reikia mažinti korupciją, skaidrinti ekonominę sistemą, didinti socialinį teisingumą ir stiprinti kariuomenę, bet politinio stuburo, galinčio šiuos dažnai komplikuotus ir nepopuliarius sprendimus priimti, tiesiog nebus.

Citata

Nori pelno Rusijoje? Mažų mažiausiai pasakok visiems Lietuvoje apie tai, kad su Rusija reikia draugauti, ir visus savo draugus ragink taip kalbėti. Įtikinėk, kad Rusija iš tiesų nori tik užsiimti verslu, o išprotėję dešinieji ja gąsdina tik norėdami laimėti rinkimus ir pakenkti Lietuvos verslui. Jei nori dar daugiau pelno, remk teisingas partijas, pirk žiniasklaidos priemones ir skleisk savo įtaką. Jei ir tiek neužtenka, turi įkurti savo partiją ar judėjimą ir imti valdžią iš esmės.

Šiandien V. Matijošaitis naudingas ne tik todėl, kad tikriausiai žarstosi auksiniais kaip koks stebuklingas avinėlis, bet visų pirma todėl, kad sudavė rimtą smūgį dešiniosioms jėgoms joms ištikimiausiame mieste. Savo, ko gero, daugiausia Rusijoje uždirbtais pinigais jis padarė tai, ko nesugebėjo nomenklatūrinės struktūros padaryti net remdamosi V. Uspaskichu ir jo draugu R. Paksu.

Nuotraukoje: žurnalo "Valstybė" rtedaktorius Eduardas Eigirdas, šio teksto autorius.

Informacijos šaltinis - žurnalas "Valstybė".

2015.04.20; 07:29

Kariuomenės vadas: „Visa Šveicarija yra kariuomenė“

Su Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku nusprendėme pakalbėti apie Lietuvos kariuomenės ateitį, nors suvokėme, kad į dalį klausimų jis negalės atsakyti, nes tai susiję su politinėmis Lietuvos aktualijomis.

Tačiau norėjome išgirsti jo nuomonę tiek apie skirtingas įvairiose valstybėse egzistuojančias gynybos sistemas, tiek apie tai, kas sprendžia, koks finansavimas būtinas Lietuvos kariuomenei. 2014 m. Lietuva krašto apsaugai skyrė 0,8 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Estija – 2 proc., JAV – 3,8 proc., o Izraelis – 5,6 procento. 

Taigi, akivaizdu, kad tai, jog valstybė saugumui ir nepriklausomybei užtikrinti skiria daugiau pinigų, dar nereiškia, kad ji dėl to tampa skurdesnė. Kaip ir tai, kad skirtingose šalyse krašto apsaugai skiriamas procentas nustatomas atsižvelgiant į keliamus tikslus, tai yra realizuoti nacionalinius interesus, o ne įsisavinti tam tikrą dalį biudžeto.

Analizuojant finansavimą, skiriamą krašto apsaugai, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nuo įstojimo į NATO prasidėjo finansavimo erozija. Ar tai susiję su bendromis geopolitinėmis tendencijomis, ar vis dėlto galima teigti, kad ir Lietuvoje veikė panašūs politikai, kaip Ukrainoje Viktoras Janukovyčius, kurie sąmoningai siekė mažinti šalies gynybinius pajėgumus?

Šie regresiniai procesai atsirado po Šaltojo karo, kai buvo drastiškai mažinamas finansavimas. NATO ieškojo savo identiteto, net pačiu aukščiausiu lygmeniu buvo konstatuota, kad NATO šiuo metu neturi priešų ir jam tiesiog niekas nebegresia. Tai daugelyje valstybių, daugiausia Europoje, paskatino drastiškai mažinti finansavimą krašto apsaugai. Beje, šis procesas tebevyksta iki šiol. Generalinis sekretorius (ir buvęs, ir esamas) kelis kartus viešai ragino politikus skirti daugiau dėmesio savo saugumui, nes pasaulis nėra saugus ir būtina palaikyti kovinę parengtį, tačiau šie raginimai nedavė laukiamo rezultato. Todėl Lietuva šiuo atveju nėra išskirtinė.

Norėdami įstoti į NATO didinome finansavimą, o kai patekome į šią galingiausią pasaulyje organizaciją, vienijančią 28 valstybes, pasijutome saugūs ir tai sukūrė iliuziją, kad gal nebereikia patiems tiek investuoti į savo saugumą, kad galime tiesiog dalyvauti NATO operacijose, misijose Afganistane ar Balkanuose, o jeigu reikės, čia mums visi ateis į pagalbą. Tokia buvo saugumo iliuzija. Nemanau, kad čia kas nors ką nors sąmoningai darė. Tiesiog toks požiūris buvo.

Norėtume atkreipti dėmesį, kad nors sutinkame su jūsų pastaba, jog finansavimas kariuomenei mažėjo daugelyje šalių, negalime nepastebėti, kad Rusijos kaimynystėje esančios valstybės, tokios kaip Suomija, Estija ar Lenkija, finansuoja kariuomenę daug labiau nei Latvija ir Lietuva. O jei jau prakalbome apie Lietuvos politikų požiūrį į šalies gynybą, vertėtų prisiminti ir Lietuvoje organizuotą referendumą prieš stojimą į NATO. Taigi, teigti, kad Lietuvoje nebuvo žmonių, kurie Lietuvos saugumo architektūrą įsivaizdavo labai skirtingai, gal būtų netikslu?

Be jokios abejonės, buvo ir kitokių nuomonių. Tačiau aš Lietuvos kariuomenei tarnauju nuo pat pirmų jos įkūrimo dienų. Mes visada matėme tą situaciją iš savo, kaip profesionalų, pozicijos ir tikrai manėme, kad būtina stiprinti gynybinius pajėgumus.

Tačiau dažnai nugalėdavo kitos nuomonės. Pavyzdžiui, kad kitos sritys labiau prioritetinės ir joms labiau reikia pinigų. Todėl politikai esant ribotoms biudžeto galimybėms nuolat turėjo spręsti, ar pasirūpinti pensininkais, ar sveikatos apsauga ir švietimu. O jei kalbame apie kariuomenę, nuolat iškildavo klausimas: jeigu mums niekas negresia, tai kam skirti pinigų kariuomenei? Geriau iš jos paimti ir skirti kam nors kitam.

Kaip manote, ar šiandien, prasidėjus Rusijos kariuomenės ir samdomų teroristų karui su Ukraina, Europa ir Lietuva pabudo?

Deja, ne. Gynybai skiriamų lėšų mažinimas tęsiasi. Dėl to vyksta diskusijų. Pavyzdžiui, šiais metais Belgijoje gynybos biudžetas sumažintas labai drastiškai. Kitose valstybėse jis geriausiu atveju nepakilo, ir tai masinis reiškinys. Yra tik kelios šalys, kurios skiria adekvatų finansavimą gynybos reikmėms, tačiau jų nėra dauguma.

Visą laiką šalies gynybos reikmėms raginama skirti bent 2 proc. BVP. Valstybės vadovų susitikimuose ir generalinio sekretoriaus kalbose nuolat pabrėžiama, kad reikia skirti pakankamus pajėgumus savo gynybai, kad negalima tikėtis vien JAV pagalbos, tačiau atrodo, kad Europa vis dar nesugeba išgirsti nerimą keliančių signalų.

Juk per operaciją, kurią vykdė NATO Libijoje, atsitiko taip, kad Europos šalyse per du mėnesius baigėsi šaudmenys, ir jeigu ne amerikiečiai, visas karas būtų žlugęs. Tarptautinių saugumo pagalbos pajėgų operacijoje Afganistane taip pat buvo NATO operacija, tačiau 90 proc. pajėgų sudarė amerikiečiai. Visi kiti lyg ir dalyvavo – atliko pagalbines funkcijas. Tačiau ten, kur buvo sunkiausia, buvo amerikiečiai. Nors ne kartą buvo tokių momentų, kai amerikiečiai prašė pagalbos iš partnerių Europoje, tačiau negalėjo jos sulaukti dėl įvairių gremėzdiškų biurokratinių procedūrų, nors tai buvo, dar kartą kartoju, bendra NATO operacija.

Todėl šiandien situacija problemiška ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje NATO valstybių, todėl galime tik džiaugtis, kad šiuo metu Lietuva demonstruoja ryžtą stiprinti savo kariuomenę.

Kas formuoja gynybos politiką: profesionalai, kurie pasako, kad norint išspręsti tam tikrus uždavinius reikia tokio dydžio finansavimo, ar politikai, kurie pasako, kad gausite tiek ir ginkite?

Šiandien orientuojamės į tai, kiek skiriama pinigų. Žinoma, kariškiai visada norės daugiau pinigų, gal kartais neįvertins visumos. Bet mes orientuojamės į tą sumą, kuri yra minimali ir kurią mes esame įsipareigoję skirti stodami į NATO, pagal ją formuojame savo poreikius. Aš negalėčiau pasakyti, kad kas nors mums primeta savo valią, kaip turėtų atrodyti kariuomenė, kokią struktūrą ji turėtų turėti ir t. t. Mes planuojame tai patys, atsižvelgdami į lėšas, kurios mums skiriamos.

Visą laiką tai darėme, net ir sunkiausiais laikais, kai buvo finansų krizė ir kai Lietuvos kariuomenė nukentėjo labiausiai iš visų valstybės institucijų. Net ir esant tokioms sąlygoms siekėme išsaugoti egzistuojančią struktūrą, tikėjomės, kad ateityje vis dėlto grįšime prie adekvataus finansavimo ir adekvataus saugumo situacijos vertinimo.

Kai kalbama apie krašto apsaugos sistemą, kurią pasirinko Lietuva, susidaro įspūdis, kad galingesnės valstybės, tokios kaip JAV, labiau orientuojasi vien į profesionalią kariuomenę ir rezervą, o mažesnės valstybės remiasi ir savanoriais bei šauktiniais. Ar nemanote, kad Lietuvoje mes per mažai išnaudojame ir remiame piliečių galimybes prisidėti prie Lietuvos gynybos?

Iš esmės jūs teisūs, tačiau jei kalbame apie JAV, tai, kaip rodo istorija, kada šiai valstybei gresia pavojus, ji grąžina šauktinių tarnybą. Toks sprendimas buvo įgyvendintas tiek per pasaulinius karus, tiek Vietname. Tai demonstruoja požiūrį, kad ginti laisvę privalo visi šalies piliečiai. Be jokios abejonės, šiandien JAV turi ekspedicinę kariuomenę, orientuotą į tam tikrus tikslus. Todėl šauktinių poreikio nėra. O Izraelis yra valstybė, kuri nuo savo įkūrimo pradžios yra karo būklės.

Todėl šauktinių kariuomenė jai yra tinkamiausia tiek nuolatinių kovinių pajėgumų palaikymo, tiek galingo rezervo užtikrinimo priemonė. Tą patį galima pasakyti iš esmės apie visas valstybes, esančias pavojingoje zonoje. Tai ir Turkija, kuri turi šauktinių, ir Graikija, kuri taip pat jų turi, ir Suomija, kuri vis dar turi šauktinių, nes prisimena skaudžią 1939 m. patirtį.

O jei kalbame apie mūsų šalyje vyraujantį požiūrį į tarnybą kariuomenėje, šauktinius, tai viskas labai paprasta. Jeigu šalies elitas laiko gėda tarnauti savo šalies kariuomenėje ir savo vaikus stengiasi išsukti nuo kariuomenės tarnybos savo valstybėje, tai apie ką mes galime kalbėti? Pažiūrėkime į Šveicariją ar Izraelį – ten negalėsi dirbti valstybinio darbo, jeigu nebūsi prisiekęs ginti savo valstybės ir nebūsi atlikęs karinės prievolės. Tai tam tikra duoklė savo šaliai, kurioje gimei, gyveni ir kurioje nori, kad saugiai gyventų tavo vaikai.

Daugelyje valstybių tai garbės klausimas. O Lietuvoje dažnai vyrauja požiūris, kaip išsisukti iš tarnybos, nes tai yra kvailystė. Tai ką galima tokiu atveju komentuoti?

Paminėjote Šveicariją. Manome, kad tai labai geras pavyzdys, nes ši šalis apsupta ES narių ir, atrodytų, yra labai saugi, tačiau būtent joje žmogus, neprisiekęs ginti savo šalies, negalės eiti valstybinių pareigų. Ar toks požiūris galėtų sustiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus ir atgrasinti potencialų priešininką?

Žinote, Šveicarija yra ypatinga valstybė, nes joje nėra kariuomenės. Visa Šveicarija yra kariuomenė. Tai sistema, leidžianti tikėtis didžiausio gynybinio visuomenės pajėgumo, nes valstybės gynyba suvokiama kaip būtinas piliečio įnašas. Net neįgalus asmuo, kuris negali tarnauti, turi mokėti tam tikrą mokestį, nes negali būti karys ir ginti valstybės, tai už jį darys kiti. Manau, kad tai geriausias pasiaukojančio požiūrio į savo valstybę pavyzdys.

Ar šiandien įmanoma įtvirtinti tokį požiūrį Lietuvoje? Atsakyti nelengva, nes tai priklauso nuo to, ar visuomenė pagaliau suvoks, jog laisvė yra vertybė, kuri suteikia mums milžiniškas galimybes, tad privalome ją ginti.

Gynybai daugiau išleidžiančios valstybės – Izraelis, Suomija, JAV ar net Estija – ir ekonomiškai tvarkosi geriau. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar saugumas atsiperka?

Be jokios abejonės, kuo saugesnė valstybė, tuo geresnis joje investicinis klimatas. Taip pat būtina suprasti, kad jei visuomenė linkusi aukotis, net savo gyvybės kaina ginti savo laisvę, ji ryžtingiau kovos ir su korupcija. Jos požiūris į valstybę, kaip savo namus, bus atsakingesnis.

O jei vyrauja požiūris, kad šalies apginti negalime, kad gal ginti visai nereikia, kad ją ginti gali tik neturintieji rimto darbo, kaip galime tikėtis, kad sukursime dorų, sąžiningai savo pareigas valstybei ir piliečiams atliekančių žmonių valstybę? Saugumas ir visuomenės ryžtas ginti savo bei savo šalies laisvę atsiperka ne tik per investicijas ar per tai, kad dalis krašto apsaugai išleidžiamų pinigų grįžta kaip mokesčiai į biudžetą, bet ir tuo, kad mažėja cinizmo, prisitaikymo ir korupcijos, todėl valstybė sustiprėja.

Štai kodėl Izraelis gynybai skiria keturis kartus daugiau nei Lietuva ir neskursta.

Lietuvos istorija gana skausminga. Jau keletą kartų mus okupavo, kai mes net nesipriešinome. Neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuva agresijos akivaizdoje šį sykį tikrai iššaus. Tačiau jei atsitiktų, kad po kitų rinkimų naujas prezidentas agresijos atveju tylėtų, kaip elgtumėtės jūs, kaip kariuomenės vadas?

Šiandien niekas neturi teisės pagal Lietuvos Konstituciją duoti nurodymus kariuomenei nesipriešinti. Tai išmokta pamoka iš 1940 metų. Toks įsakymas būtų neteisėtas. O apie save galiu pasakyti tik tiek, kad tarnauju Lietuvos kariuomenėje nuo jos atsiradimo dienos. Mano šeimos istorijoje yra žmonių, už Lietuvą praliejusių savo kraują. Į Lietuvos kariuomenę atėjau su aiškiu tikslu – jeigu reikės, atlikti savo pareigą.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Eduardas EIGIRDAS ir Giedrė SANKAUSKAITĖ

CITATA:

Jei kalbame apie mūsų šalyje vyraujantį požiūrį į tarnybą kariuomenėje, šauktinius, tai viskas labai paprasta. Jeigu šalies elitas laiko gėda tarnauti savo šalies kariuomenėje ir savo vaikus stengiasi išsukti nuo kariuomenės tarnybos savo valstybėje, tai apie ką mes galime kalbėti?

Šiais metais Belgijoje gynybos biudžetas sumažintas labai drastiškai. Kitose valstybėse jis geriausiu atveju nepakilo, ir tai masinis reiškinys. Yra tik kelios šalys, kurios skiria adekvatų finansavimą gynybos reikmėms, tačiau jų nėra dauguma. Visą laiką šalies gynybos reikmėms raginama skirti bent 2 proc. BVP.

Informacijos šaltinis - žurnalas "Valstybė" (www.valstybe.eu)

Nuotraukoje: kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas.

2015.04.15; 08:39

Atsargiai - šmeižto kampanija

Pastaruoju metu nesiliauja intensyvi šmeižto kampanija prieš Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, profesorių Vytautą Landsbergį, LGGRTC generalinę direktorę Birutę Burauskaitę.

Tai galima pavadinti informaciniu karu prieš Lietuvos valstybės pareigūnus.

Nenutyla, o dargi aktyvinama propaganda prieš Lietuvos laisvės kovotojus, kurie įvardijami kaip civilinių gyventojų žudikai. Jau griaunami ir paminklai Lietuvos partizanams.

Į informacinio karo kampaniją įsijungia ne tik buvę sovietinės sistemos propagandistai, tačiau ir signatarai Zigmas Vaišvila, Jurgis Jurgelis, Aloyzas Sakalas. Atsiranda Aleksandro Slavino, Tomo Venclovos pasekėjų, kurie lietuvių tautą vadina žydšaudžių tauta.

Rūtos Janutienės laidos, knygos tapo aukštųjų valstybės vadovų ir pačios valstybės šmeižto kampanijos viršūne.

Galima paminėti ir daugiau veikėjų, kuriems Nepriklausoma Lietuva tapo tiesiog nepakenčiama. Šių asmenų darbai prieš valstybę pastebimi kaip sutartiniai, kažkieno vadovaujami ir koordinuojami, o gal ir finansuojami.

Pirmiausia norėčiau paanalizuoti nuožmų puolimą prieš Lietuvos Respublikos Prezidentę ir jos šeimą. Įtūžio kupini asmenys smerkia, kad ji priklausė komunistų partijai, dirbo dėstytoja, kad jos nematėme Sąjūdžio renginiuose, 1991 m. sausyje prie Televizijos bokšto.

Norėčiau paklausti: kiek Lietuvos komunistų partijos narių apskritai pritarė drąsiam tikslui – tik nepriklausoma Lietuva ir ne palaipsniui, o dabar. Jeigu Lietuva būtų paklususi LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko raginimams – prie nepriklausomybės turime artėti atsargiai, palaipsniui, žingsnelis po žingsnelio, arba jeigu pasitrauks iš Lietuvos sovietinė kariuomenė, kas mus apgins?, - manau, kad ir dabar būtume Nepriklausomų valstybių sandraugos rytų šalimi.

Negaliu žinoti, kaip tada mąstė D.Grybauskaitė, tačiau niekur neužfiksuota, kad ji buvo M. Burokevičiaus vadovaujamos partijos pasekėja. Likimas lėmė, kad ji tapo finansų ministre, vėliau – Europos Sąjungos komisare. Gabi, darbšti, geros orientacijos tapo populiari ES vadovų tarpe.

Man teko perskaityti jos sovietinės okupacijos metais apgintą disertaciją apie individualaus sektoriaus reikšmę gyvulininkystės ir kitų produktų gamyboje. Ji teigė, kad reikia skatinti kolūkiečius auginti gyvulius ir taip prisidėti prie bendros gamybos. Už tokį aiškinimą mane studentą dėstytojas pravarė, sakydamas, kad jeigu kolūkietis turės savo ūkį, tinkamai nedirbs kolūkyje ar sovietiniame ūkyje.

Reiškia, jau tada ji įžvelgė, kad kolūkinė sistema neefektyvi, net pražūtinga. Žinoma, kad beveik pusę Lietuvos SSR mėsos ir pieno produktų gamybos sudarė individualaus ūkio produkcija. Teko važinėti po Rusijos ūkius, ten žmonėms buvo uždrausta laikyti gyvulius, todėl kolektyvinio ūkio rezultatai buvo apgailėtini. Todėl Maskvą ir tuometinį Leningradą maisto produktais aprūpindavo Lietuva, o pačioje Lietuvoje likdavo tik šlapios dešros ir kanopos. Tiesa, gerų maisto produktų patiekdavo LKP aktyvui ir jo idėjų propagandistams.

„Lietuvos ryto“ dienraštyje kovo mėn. pabaigoje – balandžio mėn. pradžioje pasirodė Prezidentę ir jos artimuosius šmeižiančių straipsnių serija. Taip pat grubiai užsipulta LGGRTC direktorė B. Burauskaitė, net apšaukta melage, nes ji žodžiu paaiškino apie Prezidentės tėvą ir senelį, o tai labai nepatiko Rūtai Janutienei. Šiai personai ypač nepatiko Prezidentės interviu Lietuvos televizijai apie jai brangius žmones.

Galima sugretinti „atsitiktinį“ į anglų kalbą išverstos knygos „Raudonoji Dalia“ atsiradimą kiekvieno europarlamentaro dėžutėje su LGGRTC tinklalapyje kgbveikla.lt atsiradusia D. Grybauskaitės pavarde ir agentūriniu slapyvardžiu „Magnolija“.

Nustatyta, kad šmeižiantis prierašas padarytas profesionalių įsilaužėlių į LGGRTC tinklalapį, sąmoningai siekiant apšmeižti Prezidentę. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokiais įvykiais turi rimtai susirūpinti saugumo ir policijos žinybos.

Atsakingai ir objektyviai paanalizuokime KGB archyve saugomą Prezidentės senelio Petro Korsako baudžiamąją bylą. P. Korsakas stribų areštuotas 1945 m. kovo 3 d.

Čekistai apklausė keturis prieš jį nusiteikusius liudytojus, kurie teigė, kad P. Korsakas vokiečių okupacijos metu priklausė „baltųjų partizanų“ būriui, buvo ginkluotas, dirbo vokiečių vairuotoju, dalyvavo sovietinio-komunistinio aktyvo paieškose, konvojavo areštuotuosius, o sugrįžus sovietų armijai vykdė antisovietinę propagandą, savo namuose slėpė Lietuvos partizanus, ragino nevykdyti valstybinių prievolių, teigdamas, kad Lietuva greitai bus laisva.

Akistatos tarp kaltinamojo ir liudytojų nebuvo surengtos, vokiečių okupacijos metais policijoje ir kitose struktūrose dirbę asmenys ar „baltųjų partizanų“ būrio, jeigu toks iš tikrųjų veikė, nariai dėl P. Korsako antisovietinės veiklos nebuvo apklausti. Nustatyti tiesą čekistai nė kiek nesistengė.

Tardomas kaltinamasis P. Korsakas parodė, kad vokiečių okupacijos metu (1941-1945 m.) ir iki arešto dienos kartu su šeima dirbo žemės ūkio darbus savo 8 ha ūkelyje, vokiečiams netarnavo. Jis su jam reiškiamu kaltinimu nesutiko. Taip pat nurodė tris asmenis – to paties kaimo gyventojus, kurie gali patvirtinti jo parodymus, tačiau jie apklausti nebuvo.

Be teismo nuosprendžio 1945 m. rugpjūčio 28 d. jis išvežtas į įkalinimo vietą Vorkutlagą (Komija). Byla prieš P. Korsaką Vorkutlage atnaujinta 1946 m. vasario 6 d. Lageryje toliau buvo tardomas ir dar kartą paneigė jam reiškiamus kaltinimus, liudytojų parodymų nepripažino ir juos kategoriškai atmetė, nes jie neatitinka tikrovės.

Nepaisant to, kaltinimas pareikštas pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1a straipsnį („Sovietų Sąjungos Tėvynės išdavimas“). Liudytojų parodymai, duoti Lietuvoje, buvo perrašyti į kaltinimą Vorkutlage. 1946 m. vasario 28 d. nutarta Petrą Korsaką ištremti 6 metams katorgos darbų į Pečioros anglies baseiną. Nutarimas priimtas jam nedalyvaujant. Su nutarimu net nebuvo supažindintas.

Pabrėžtina, kad tardymų Lietuvoje ir Vorkutlage metu P. Korsakas nuosekliai ir ryžtingai jam inkriminuojamą ir primetamą kaltę paneigė, kaltu neprisipažino tvirtindamas, kad ginklo neturėjo, vokiečių vadovaujamam būriui nepriklausė, vokiečių vairuotoju nedirbo, prieš sovietinius partizanus, sovietinius aktyvistus ir kitus piliečius nekovojo. Tai rodo jo tvirtumą, drąsą ir ištvermę.

Tardymų Lietuvoje metu pripažintas tinkamu vidutinio sunkumo fiziniam darbui, nors po medicininės apžiūros jam nustatytas chroniškas reumatizmas. Jau kalint ir dirbant Vorkutlage po medicininės apžiūros konstatuota, kad tinkamas lengvam fiziniam darbui. Įkalinime P. Korsaką kamavo silpnumas ir dusulys. Jam diagnozuotas miokarditas, raumenų atrofija, poliavitaminozė, išsekimas.

Pripažinta, kad fiziniam darbui netinkamas, invalidas. P. Korsakui tardymų ir kalinimo metu sugriauta sveikata. Todėl 1946 m. birželio 28 d. nutarta jį iš įkalinimo Vorkutlage paleisti. Nutarimas paleisti grindžiamas SSRS MVD 1946 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. 00336. Remiantis šiuo įsakymu, buvo paleidžiami ir kiti politiniai kaliniai.

Sovietinėje nelaisvėje P. Korsakas išbuvo nuo 1945 m. kovo 3 d. iki 1946 m. birželio mėn. pab. Keista, tačiau pranešimo apie jo išvykimą iš Vorkutlago į Lietuvą byloje nėra. 1951 m. Lietuvos SSR MGB užklausė Komijos ASSR MGB apie P. Korsako baudžiamosios bylos rezultatus ir gavo atsakymą, kad nuteistas 6 m. tremties. Pagal kitus duomenis, jis į Lietuvą sugrįžo.

Byloje okupacinio režimo apkaltintas vienas, kitų apkaltintų asmenų byloje (bendrabylių) nebuvo. Duomenų, kad būtų liudijęs prieš kitus asmenis, nėra. Čekistų klausiamas apie asmenis, vokiečių okupacijos metais buvusius „baltaisiais partizanais“, atsakė, kad tokių nežino.

Politinio kalinio ankstyvas paleidimas iš įkalinimo jo nediskredituoja, beje, tai ir nepriklausė nuo jo valios. Atvejų, kai buvo paleisti politiniai kaliniai dėl sveikatos, ypač pirmaisiais metais po karo, buvo. Aišku, buvo paleidžiami ir tie, kurie tapdavo čekistų parankiniais, agentais.

Petras Korsakas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. gruodžio 19 d. reabilituotas (atkurtos pilietinės teisės) kaip niekuo nenusikaltęs Lietuvos Respublikai. Represuotas nepagrįstai ir neteisėtai. Priešingi tvirtinimai ar insinuacijos prilygsta mirusio asmens šmeižimui.

Garbus Lietuvos sūnus, Prezidentės senelis mirė 1961 m. Tyčiotis iš kantraus, drąsaus ir garbingo žmogaus žema ir amoralu.

Nepaprastai sureikšminama Prezidentės tėvo veikla. Atrodo, lyg jis būtų tautos budelis, prilygstantis Antanui Sniečkui, Mečislovui Gedvilui, Nachmanui Dušanskiui, Petrui Raslanui ar Aleksandrui Slavinui.

Beje, iki šiol neaišku, kaip pastarieji trys išvengė teisinio atpildo už lietuvių tautos genocidą, kaip jie nekliudomai išvyko į Rusiją, Vokietiją ir Izraelį. Šia kryptimi galėtų padirbėti Z. Vaišvila su KGB generolu Romualdu Marcinkumi.

Nors N. Dušanskis ir A. Slavinas mirę, tačiau pagal teisininkų aiškinimą jų nusikaltimų įvertinimas įmanomas ir po mirties.

Norėčiau priminti, kad dar lieka neįvertinti Lietuvos komunistų partijos centro komiteto, miestų ir rajonų komitetų pirmųjų bei antrųjų sekretorių, vykdomųjų komitetų pirmininkų, komjaunimo sekretorių, kitų komunizmo propagandistų kaip lietuvių tautos genocido organizatorių ir vykdytojų nusikaltimai. LKP pasislėpti po kitų partijų pavadinimų afišomis nepavyks.

Žema ir pasibjaurėtina viešai skelbti, kad tėvas buvo nemokša, turėjo daug žmonų, lakstydavo iš vieno darbo į kitą, gerdavo. Negera būtų girdėti ir mums apie savo artimųjų žmogiškas klaidas. Kiekvienas turime tėvą ir koks jis bebūtų, yra mylimiausias.

Teiginys, kad Prezidentės tėvo paskutinė darbovietė – ministro pavaduotojo vairuotojas sovietinio saugumo kontroliuojamoje Ryšių ministerijoje, yra melagingas. Polikarpas Grybauskas vežiojo ne ministro pavaduotoją, o statybinės ryšių įmonės vyr. darbų vykdytoją J. Raginį, kuris 30 metų buvo ne tik jo viršininkas, bet ir geras draugas.

Visuomeninės tarybos istorinei atminčiai gaivinti ir valstybingumui tvirtinti Tarybos pareiškime, išsiųstame 2015 m. vasario 17 d. valstybės vadovams ir Lietuvos Seimo nariams, teigiama: „Žinant, kad Prezidentė yra Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadė, Rusijos grėsmės akivaizdoje šmeižikiškus išpuolius prieš Prezidentę vertiname kaip antivalstybinius, todėl smerktinus, prilygstančius veiklai prieš mūsų valstybę“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Straipsnio autorius JONAS BUROKAS yra Visuomeninės tarybos istorinei atminčiai gaivinti ir valstybingumui tvirtinti pirmininkas.

2015.04.20; 17:34

Šimtametis maratonas

Autorius: Bilas Gercas • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Dienos šviesą išvydo buvusio Pentagono darbuotojo Maiklo Pilsberio knyga „Šimtametis maratonas“ ("The Hundred Year Marathon"). Ši knyga byloja, kad JAV ir Kinijos žvalgybos ne tik pykosi, ne tik konkuravo, bet būta laikų, kai jos tampriai bendradarbiavo.

Nors ir keista, bet, pasirodo, JAV ir Kinijos slaptosios tarnybos kadaise turėjo bendrą tikslą - susilpninti ekonomiškai žlungančią Sovietų Sąjungą.

Oligarchai sąmoningai naikino Lietuvos kariuomenę

Autorius: Žurnalas "Valstybė" • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Pasaulyje yra labai daug valstybių, kurių kaimynystėje įsikūrusi agresyvi kaimynė, kelianti potencialų pavojų jų saugumui. Tačiau gynybos finansavimas beveik visose šalyse skirtingas. Vienose, tokiose kaip Izraelis, jis siekia 5,6 proc. metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), o štai Lietuvoje 2014 m. gynybai skirtas finansavimas siekė 0,8 proc. BVP ir tik prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą buvo padidintas.

Net dar kartą sutarta, kad iki 2020 m. krašto apsaugos finansavimas bus padidintas iki 2 procentų. Nors tiek skirti jau buvome įsipareigoję prieš stodami į NATO. 

„WizzAir“ pradėjo skrydžius į Belfastą, Frankfurtą ir Malmę

Autorius: Slaptai.lt informacija • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

„WizzAir“, didžiausia mažų sąnaudų skrydžių bendrovė Centrinėje ir Rytų Europoje, toliau plečia savo maršrutų tinklą Lietuvoje ir pradeda vykdyti naujus skrydžius į Belfastą, Frankfurtą ir Malmę.

Balandžio 22 dieną aviakompanijos orlaivis pakilo į Belfastą, į kurį reguliariai skris du kartus per savaitę, o nuo šiandien prasidėjo tris kartus per savaitę vyksiantys skrydžiai į Frankfurto Hano oro uostą. Nuo balandžio 24 dienos aviakompanijos orlaiviai du kartus per savaitę skris ir į Malmę.

Liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks

Autorius: Agnė Bilotaitė • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Darbą pradėjusi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išsiskiria unikalia valdančiųjų koalicijos sudėtimi. Klaipėdos Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai nusprendė sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso bloku.

Ne visi atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidoje naujiena apie šią liberalų koaliciją su tomaševskininkais pasirodė tą pačią dieną kaip ir žinia, kad LLRA ir Rusų aljansas buvo įvertinti VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Sutapimas tik paryškino tai, kas ir taip turėjo būti aišku – liberalai nusprendė dalintis valdžia su atvirai antivalstybine jėga. Kitaip tariant, liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks.

Jautrus kariuomenei klausimas

Autorius: Kastytis Stalioraitis • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Straipsnyje „Lietuvos užsienio politika déjà vu“ („Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.2) žinomas politologas Kęstutis Girnius nagrinėja ir pastarųjų metų prezidentės Dalios Grybauskaitės bei jos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus užsienio politiką.

Jame suminėta daug tos politikos veikimo laukų ir su jais susijusių viešų pareiškimų.

Styvenas Sygalas – keistasis Kremliaus draugas

Autorius: Maksas Sedonas, Rozi Grei • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Kai 2013-ųjų birželio mėnesį Vladimiras Putinas asmeniškai susitiko su Baraku Obama viršūnių susitikime G8, Kremliaus vadovas jautė, kad Rusijos ir JAV santykiai – kaip niekad blogi ir bet kada gali galutinai sužlugti. Taip rašo Buzz Feed.

V.Putinas ir B.Obama niekad nesutarė. O tas susitikimas buvo ypatingai šaltas ir sunkus. Tokia Buzz Feed žurnalistų Makso Sedono ir Rozi Grei nuomonė. Leidinio įsitikinimu, Šiaurės Airijoje surengtose G8 derybose V.Putinas kategoriškai atmetė B.Obamos prašymą neberemti Bašaro Asado. Tačiau V.Putinas pabrėžė, jog Sirijos vadovą ginklais rems ir ateityje, nors žuvusiųjų jau tuo metu buvo labai daug – dešimtys tūkstančių.

Norvegija tampa vis svarbesne investuotoja Lietuvoje

Autorius: RsV agentūra „Ad verum“ • Paskelbta . skyrius – Ekonomika ir finansai

Užsienio investicijos kelia bendrąjį vidaus produktą, padeda kurti darbo vietas, gerina skolinimosi galimybes bei didina pasitikėjimą šalimi, todėl tiesioginės užsienio investicijos (TUI) laikomos vienu svarbiausių valstybės sėkmės rodiklių.

Lietuvoje jau porą metų fiksuojant TUI mažėjimą.

Norvegijos įmonių investicijos šalyje nuosekliai didėja ir 2014 metais vėl paaugo – sukauptos TUI praėjusiais metais pasiekė 803 mln. eurų.

Karalienei prireikė rusiškai kalbančio Džeimso Bondo

Autorius: Žurnalas "Valstybė" • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Didžiosios Britanijos karalienei išties prireikė rusiškai kalbančio Džeimso Bondo, nes gegužės 7 dieną įvyks britų parlamento rinkimai, tačiau jiems artėjant paaiškėjo, kad Jungtinei Karalystei nelabai pavyksta susigaudyti, ką jos teritorijoje veikia ir kokių tikslų siekia Rusijos agentai.

Anksčiau Didžiosios Britanijos lyderiai buvo įsitikinę, kad Rusijai svarbu daryti įtaką šalies užsienio politikai, o šiandien tapo akivaizdu, kad tikslai apima ir vidaus politiką.

Ar pavyks Europai sukurti antipropagandinį ginklą

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Tikriausiai visi prisimename: Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas balandžio 2-ąją davė interviu portalui delfi.ee. Duodamas interviu šiam portalui Estijos vadovas kritikavo Europos Sąjungą dėl neveiklumo, mat ši visus metus delsė pradėt rimtas grumtynes su Kremliaus propaganda.

Vis tik džiugu, kad kovo 20-osios Europos Sąjungos viršūnių susitikime pagaliau nutarta įpareigoti Briuselio institucijas iki birželio mėnesio parengti konkretų, išsamų veiksmų planą kovai su Rusijos skelidžiama dezinformacija bei propaganda.

DOVILĖ SUDEIKYTĖ: „VISĄ LAISVALAIKĮ PRALEIDAU VANDENYJE“

Autorius: Simona Arlauskaitė • Paskelbta . skyrius – Sportas ir sveikata

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ketvirtakursė Dovilė Sudeikytė, studijuojanti kūno kultūrą, yra Lietuvos čempionė, nusipelniusi baidarių irklavimo sporte, o taip pat labai gabi ir stropi studentė.

Pakalbinome Dovilę ir paprašėme, kad papasakotų apie save, sportą, pasiekimus ir ateities planus.

Dovile, papasakok apie save.

Gimiau Šilutėje, joje gyvenau iki septynerių metų. 1999 m. su mama išvažiavau gyventi į Vilnių. Čia pradėjau lankyti ir baigiau Vilniaus Naujininkų mokyklą.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.