Jei dabar kažkam Lietuvoje trukdo lietuvių kalba – vėliau trukdys ir lietuviai

Kai Seimo komitetuose yra svarstomas svetimvardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas, kai balsuoja partijų atstovai tuose komitetuose, atsiskleidžia politikų nuostatos dėl Lietuvos valstybingumo.

Deja, nemažai politikų, Seimo narių, sprendžiant pagal jų veiksmus ir pasisakymus, tiesiog netiki suverenia Lietuvos valstybe, lietuvių tautos egzistavimu. Jų argumentai išplaukia iš mitų, kad žmogaus vardas ir pavardė yra „prekinis ženklas“, kuris yra žmogaus nuosavybė ir tapatybės patvirtinimas.

Tačiau jei Rimvydas Valatka  būtų Graikijos ar Izraelio pilietis, o jo pavardė būtų užrašyta graikišku ar hebrajišku raidynu, vargu ar jis ginčytųsi, kad pasikeitė jo tapatybė. Dabar šis „logikos bokštas“ eilinį kartą niekina lietuvius ir vadina juos „durnių tauta“.

Jei jau ponas Linas Linkevičius mano, „kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę užrašyti pavardę originalo kalba“, tada rusas turėtų užrašyti kirilica, žydas hebrajiškai, armėnas armėniškai ir t.t.

Valstybinės kalbos paskirtis yra palaikyti tvarką valstybėje.  Ar mes norime, kad valstybės pareigūnai,  teisėjai, policininkai, politikai, žiūrėdami į „originalo „kalba“ parašytą pavardę, myktų, kaip daugumų knygynų pardavėjų, kai jų paprašai perskaityti užsieniečių knygų autorių pavardes?

Didžiulė bėda ir Lietuvos piliečių moterų, ištekėjusių už užsieniečių, pavardžių užrašymas, nes, atseit,  neįmanoma parodyti santuokinio ryšio, tačiau  nuoseklus požiūris sakytų, kad Lietuvos piliečio pase, jo pageidavimu, gali atsirasti papildomas įrašas apie santuokos registraciją su įrašyta sutuoktinio pavarde jo valstybės kalba. Taip būtų laikomasi jau galiojančio įstatymo dėl dokumentų rašymo valstybine lietuvių kalba.

Manau, kad laikantis Lietuvos valstybės kūrimo ir stiprinimo nuostatos galima rasti daug išeičių, kaip laikytis įstatymo ir nepažeisti lietuvių kalbos statuso. Yra įstatymo projektas, paremtas „latvišku“ svetimvardžių rašymo valstybiniuose dokumentuose pavyzdžiu, bet šiuo metu jis net nesvarstomas Seimo komitetuose.

Todėl netylėkime, perteikime savo nuomone Seimo nariams, kuriuos gal dauguma pažįstate asmeniškai, ar esate jų rinkėjai, rašykite jiems, susitikite su jais, išsakykite savo nuomones gyvai.

Panašu, kad skubama ne šiaip sau, skubama, siekiant pasinaudoti vasarą ištuštėjusiu Seimu.

Partijos, kurios siekia Kirkilo ir Šiaulienės įstatymo projekto, jaučia, kad daro blogai, bet labai nori, kad būtų galima apsidrausti ir, kad kaip senais gerais laikais, viskas būtų „vsio zakono“.

Gerbiami Lietuvos Seimo nariai, jūs privalote ginti valstybinę kalbą taip, kaip kad norėtumėte, kad Lietuvos kariai gintų savo Tėvynę.

Nuotraukoje: Lietuvių kalbos gynybos draugijos narys Mindaugas Karalius.

2015.06.24; 11:13

Ką pasakė slaptųjų tarnybų ekspertas Edvardas Lukasas

Didžiosios Britanijos žurnalistas Edvardas Lukasas, žymus specialiųjų tarnybų ekspertas, knygos apie šnipų karus „Apgaulė“ autorius, parašė svarbų straipsnį leidinyje „The Times“. Publikacijos pavadinimas – „Viskas pastatyta ant kortos Baltijos šalyse“.

Tekstas – svarbus ir mums, lietuviams, kadangi jame brėžiami planai, kaip būtų galima apsaugoti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos ne dalinai, ne teoriškai, o realiai ir visu 100 proc.

Savo publikacijoje Edvardas Lukasas (Edward Lucas„The Economist“ apžvalgininkas) ragina Vakarus keisti savo strategiją rūpinantis Baltijos valstybių saugumu. 

Eksperto, politologo, žurnalisto E.Lukaso įsitikinimu, tų priemonių, kurias dabar naudoja NATO vadovybė, besirūpindama Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumu, neužtenka. Tiksliau tariant, neužtenka nei karinių pratybų, nei Greitojo reagavimo pajėgų. Reikia nuolatinių karinių bazių.

Visiems ir taip aišku: labiausiai pažeidžiama NATO vieta – Baltijos valstybės. Todėl oficialusis Briuselis šalims, turinčioms tiesiogines sienas su agresyviąja Rusija, skiria ypatingą dėmesį. Ir teisingai elgiasi, demonstruodamas susirūpinimą jų saugumu. Baltijos valstybės vertos ypatingos NATO globos. Jau seniai reikėjo turėti bent minimalų, tačiau konkretų Baltijos valstybių gynimo nuo karinės agresijos planą.

Juk iki 2008-ųjų metų, nenorėdama erzinti Rusijos, NATO vadovybė neruošė jokių Baltijos valstybių gynimo planų. Nebuvo jokio konkretaus gynybos plano ištikus net ekstremaliai situacijai. Ir Rusija į šį NATO pasyvumą atsakė taip, kaip ir buvo galima tikėtis, - didindama savo agresyvumą.

Pavyzdžiui, 2009-aisiais Rusijos surengtos karinės pratybos buvo ypač agresyvios: rusų kariai mokėsi pulti Lietuvą, Latviją bei Estiją ir tuo pačiu – atakuoti Lenkiją naudojant branduolinius ginklus.

Edvardas Lukasas pastebi, jog, kartu sudėjus, Baltijos valstybės teturi apie 6 milijonus gyventojų. Tik tiek gyventojų teturinčios Baltijos valstybės - nuo Vakarų beveik aklinai izoliuota teritorija, turint omenyje ir gausiai militarizuotą Kaliningrado sritį.

Taigi Baltijos šalys dabar panašios į kadaise buvusį Vakarų Berlyną. Trauktis nėra kur. Visas Baltijos valstybes dengia Rusijos priešlėktuvinė gynyba. Jeigu Rusija paskelbs kurianti virš Baltijos valstybių neskraidymo zoną, tokie veiksmai labai sutrukdytų NATO pajėgoms realiai, o ne pareiškimais, ginti lietuvius, latvius ir estus.

Žodžiu, pasitikėjimas NATO pasiryžimu dantimis ir nagais ginti pačius pažeidžiamiausius savo narius – labai trapus. Ir Vladimiras Putinas tai puikiai žino. Jeigu jam pavyks įbauginti NATO vadovybę dėl Baltijos valstybių nerizikuoti Trečiojo pasaulinio karo galimybe ir šiuo argumentu suskaldys Aljanso vienybę, Kremliaus pasirinkta taktika išryškins ne tik NATO bejėgiškumą, bet ir Amerikos silpnumą. Europa nusivils Vašingtonu, nesugebančiu apginti mažiausių ir silpniausių NATO narių.

Tai – vienas iš svarbiausių Kremliaus planų nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Išstumti JAV iš Europos – sena Kremliaus svajonė. Kremlius trokšta Europos, kurioje Amerikos įtaka būtų minimali, vos jaučiama arba jos visai nebūtų. Žodžiu: kuo mažiau – tuo geriau.

Edvardas Lukasas mano, kad tai, kokius ketinimus ginti Baltijos valstybes demonstruoja JAV, - mažoka. Šandieninė Rusija ima viršų, demonstrodama savo gebėjimą eskaluoti neramumus.

Vienintelė išeitis: reikia padaryti taip, kad Baltijos valstybės atrodytų per daug kietas riešutas Rusijos armijai. Tai reiškia, kad Baltijos valstybes turėtų ginti ir Švedija bei Suomija, nepaisant net to, kad jos nėra NATO narės. Jei penkios Skandinavijos ir trys Baltijos valstybės, dar pridedant ir Lenkiją, taptų vienu kariniu kumščiu, beje, labai aiškiai suvokiančiu iš Rusijos ateinančius pavojus, tai taptų rimta atgrasymo priemone.

Žodžiu, trys Baltijos valstybės, penkios Skandinavijos šalys ir Lenkija, Amerikos padedamos, privalo kuo greičiau pradėt kolektyviškai planuoti savo gynybą: keistis žvalgybos duomenimis, kartu planuoti ginklų pirkimą, kartu rengti karines pratybas.

Beje, ši sąjunga būtų ekonomiškai stipresnė nei šiandieninės Rusijos ekonomika (vertinant BVP). Maždaug trečdaliu. Neįtikėtina, bet akivaizdu: trys Baltijos valstybės, penkios Skandinavijos šalys ir Lenkija kartu sudėjus – stipresnės už Rusiją. Tereikia būti vieningoms.

Bet ar įmanoma vienybė, jei Rusija deda tokias milžiniškas pastangas mus skaldydama? Prisiminkime kad ir Rusijos grasinimus Suomijai ir Švedijai (nė nekėtinkite stoti į NATO). Pridėkime dar Rusijos grasinimus branduoliniu karu, propagandinius Kremliaus karus šmeižiant provakarietišką Baltijos šalių kryptį, Estijos žvalgybos tarnybos karininko Estono Kohvero pagrobimą, - ir matysime, kaip sunku būti vieningiems.

Juolab kad visos devynios šalys turi akiaizdžių skirtumų: vienos priklauso NATO, kitos – ne, vienos karinėms reikmėms skiria užtektinai lėšų, kitos – tik imituoja, kad deramai finansuoja savo karinius pajėgumus, vienos didelės ir įtakingos, kitos – mažytės, nykštukinės.

Beje, vienas iš šio darinio konsolidacijos trukdžių – Lenkija. Ši neabejotinai įtakinga valstybė elgiasi egoistiškai. Ji baiminasi, kad jai netektų kaimynes ginti savo pačios saugumo sąskaita. Be kita ko, Lenkijos kaimynės bijo, kad kita Varšuvos vyriausybė kardinaliai nepakeistų savo dabartinių nuostatų. Vaizdžiai tariant, oficialioji Varšuva gali tik apsimesti, jog prisideda prie regiono saugumo stiprinimo, o iš tiesų slapta kurpti savo kaip regiono supergalybės tikslus skriausdama savo mažąsias kaimynes.

Amerikos pažeminimas Baltijos regione irgi sukeltų blogų pasekmių: kas bepasitikėtų Vašingtonu pasaulyje, jeigu jis apleistų savo seniausius ir artimiausius sąjungininkus? Beje, pasitikėjimas Vašingtonu jau ir taip sumažėjęs: Amerika garantavo Ukrainai teritorinio vientisumo apsaugą mainais į oficialiojo Kijevo atsisakymą turėti atominę bombą, bet šio savo pažado neištęsėjo.

Tačiau Edvardas Lukasas įsitikinęs, jog darinys iš devynių valstybių vis tik pajėgus vienytis. Tiesa, dalintis žvalgybine informacija ir rengti bendras karines pratybas neužtenka. Pirmiausiai Lenkija privalo bendrauti su savo mažosiomis kaimynėmis ne kaip galybė, o kaip lygus su lygiu, nedarydama spaudimo. Švedija ir Suomija privalo tapti rimtais ginklo broliais. O Jungtinės Valtijos turi rimčiau įsiklausyti į kiekvienos šio darinio valstybės poreikius.

Nuotraukoje: Didžiosios Britanijos žurnalistas Edvardas Lukasas, specialiųjų tarnybų ekspertas, knygos apie šnipų karus „Apgaulė“ autorius.

Informacijos šaltinis – „The Times“

2015.06.24; 14:59

Vilniaus metro paslaptis: šalininkai kalbesni nei oponentai

Aktualijų portalas Slaptai.lt dar sykį svarsto, kodėl metropolitenas – vienintelė priemonė, pajėgi Vilnių išvaduoti iš transporto spūsčių ir užteršto oro.

Apie metro privalumus mūsų portale jau pasakojo Seimo nariai Kęstutis Masiulis, Rimantas Dagys, Linas Balsys ir Vytautas Juozapaitis.

Intriguojantis parlamentaro Vytauto Juozapaičio komentaras

Kokius apibendrinimus būtų galima brėžti? Parlamentaras prof. Vytautas Juozapaitis teigė, jog metro linijos Lietuvos sostinei reikalingos omenyje turint ne tik ekonominius, bet ir karinius – gynybinius aspektus. Juk požeminėse metro linijose galima slėptis nuo bombardavimų, radiacijos, stichinių nelaimių. Galų gale požeminės metro linijos – galimybė greitai ir saugiai evakuoti žmones.

Štai – keletas citatų iš Vytauto Juozapaičio videointerviu.

„Metro – unikali civilinės saugos sistema. Tai – puiki požeminė slėptuvė. Prisipažinkime, šiandieninis Vilnius neturi požeminių slėptuvių, galinčių priglausti tūkstančius žmonių. Sovietiniais laikais statytos požeminės slėptuvės arba privatizuotos, arba perdirbtos kitoms reikmėms. Todėl reikia turėti omenyje, jog metro tinklas, išvedžiotas po visu miestu, užtikrintų daugumos vilniečių saugumą. Saugotų ir nuo priešo oro atakų, saugotų ir nuo stichinių nelaimių, ir nuo, pavyzdžiui, radiacijos. Iš šio mano komentaro galima šaipytis. Bet turint omenyje istoriją, karčią patirtį ir šiandienines realijas, Vilniaus metro idėja mums turėtų būti labai patraukli. Be to, greta metro linijų po žeme būtų galima įrengti ir ligoninių, ir maisto bei gėlo vandens saugyklų“. (Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis; „Metro reikalingas Vilniui dar ir civilinės saugos sumetimais“; http://slaptai.lt/index.php/videostudija/9120-metro-reikalingas-vilniui-dar-ir-civilines-saugos-sumetimais-2.html).

Kariniai aspektai

Sutikite – ne tik įdomi, intriguojanti, bet ir svarbi prof. V.Juozapaičio pastaba. Ekonominio pobūdžio svarstymams apie metro reikalingumą ji suteikia naujų atspalvių. Tačiau keista, kad šių įžvalgų nepanoro komentuoti Krašto apsaugos ministerija.

KAM specialistams nusiunčiau laišką. Pabrėžiau, jog šiuo metu domiuosi metro statymo Vilniaus mieste perspektyvomis, jog Seimo narys Vytautas Juozapaitis, pateikdamas komentarą dėl metro reikalingumo, akcentavo ne tik ekonominius, bet ir saugumo aspektus.

Tad paprašiau, jog KAM specialistai pateiktų savuosius skaičiavimus. Pabrėžiau, jog videointerviu nebus karpomas, trumpinamas, iškraipomas.

KAM Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento atstovas Laimonas Brazaitis netrukus pranešė, kad ieškos specialistų, kurie pateiktų profesionalų komentarą. Bet paskui sulaukiau mandagaus atsiprašymo - mobiliuoju telefonu patarė pašnekovų ieškoti kitose struktūrose.

Dėkui ir už šį „išsamų atsakymą“. Geriau toks, nei jokio. Ir vis dėlto keista: nejaugi krašto apsaugos ministerijoje nėra nė vieno specialisto, kuris galėtų paaiškinti, ar požeminis metro praverstų kariškiams? Patarimai, kad pašnekovų turėčiau ieškoti kitur, - mažumėlę juokingi. Ir be Strateginės komunikacijos bei viešųjų ryšių departamento darbuotojų patarimų žinau, jog turiu teisę kreiptis ir į kitas valdiškas struktūras.

Ironiškai kalbant – apie metro naudą civilinės saugos požiūriu man niekas neuždraus teirautis net ... žemdirbių. Tačiau KAM specialistų vertinimai būtų naudingesni. Įsivaizduoju, jog kariškių rekomendacijos turėtų sustiprinti metro šalininkų pozicijas. KAM pastaruoju metu išleido atmintinių, kaip civiliai gyventojai turėtų elgtis kilus karui. Atmintinėse rašoma ir apie būtinybę slėptis. Bet lietuvių galimybės slėptis – labai menkos. Menkos dar ir todėl, kad nei Vilnius, nei Klaipėda neturi požeminių metro linijų. Kalnų, kur galėtume slėptis, - Lietuva niekad neturės. O metro linijas galėtų įsirengti.

Žodžiu, diskusija, ar mums reikalingas metro, - ne tik ekonominiai skaičiavimai, kiek kaštuos statybų darbai ar važiavimo bilietai. Metro šalininkų ir oponentų kivirčai, kaip dabar aiškėja, priskirtini ir prie strateginės reikšmės klausimų. Jei būtų pasirinkta būtent ši viešojo transporto priemonė, viena metro linija vingiuotų po Pilaitės rajonu, kur stovi pagrindinės Lietuvos slaptosios tarnybos būstinė. Todėl nevalia pamiršti: stichinės nelaimės ar karo atveju Vilniuje įrengtų strateginės reikšmės objektų darbuotojai naudotųsi požeminio metro paslaugomis žymiai saugiau ir efektyviau nei antžeminiu transportu.

Tačiau Lietuvos sostinė šiandien neturi metro. Užtat Lietuva turi Seimo narių, kurie mano, jog Vilniui požeminė transporto priemonė – nereikalinga. Aktualijų portalas Slaptai.lt čia mato svarbią intrigą: nejaugi ekonominės metro naudos (sumažėtų transporto spūsčių, avarijų, sumažėtų oro tarša) nematantys parlamentarai neįžvelgia saugumą nešančių privalumų (karo atveju po žeme slėptis ar po žeme keliauti iš vieno miesto galo į kitą kur kas saugiau nei ant žemės)?

Šiuos klausimus ypač knietėjo pateikti metro idėjai nepritariančiai Seimo narei Aurelijai Stancikienei. Jai buvo išsiųstas elektroninis laiškas, kviečiantis diskusijai. Kaip ir visiems kitiems parlamentarams, taip pat ir A.Stancikienei duotas pažadas, jog videointerviu nebus trumpinamas ar iškarpomas. Bet Seimo narė A.Stancikienė nepanoro kalbėti.

Vilniaus miesto savivaldybės nariai – ne itin kalbūs

Kol kas ne itin diskutuoti trokšta ir naujosios Vilniaus miesto tarybos nariai. Jiems taip pat išsiunčiau prašymą dėl videointerviu. Iš anksto nurodžiau net klausimus, kuriuos ruošiuosi pateikti: kokios transporto rūšys, Jūsų manymu, padėtų Vilniui išsivaduoti iš transporto spūsčių ir didelės oro taršos; koks Jūsų poržiūris į idėją Vilniaus mieste statyti požeminį metro; kokie, Jūsų manymu, metro privalumai ir trūkumai; Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius - Metro idėjos paramos grupės narys. Jis viešai yra pareiškęs, jog remia metro statymo Vilniaus mieste planus. Ar Jūs ir Jūsų frakcija palaikysite šią idėją; kaip vertinate "Metro sąjūdžio" sukauptą informaciją apie metro privalumus; jei metro statyti Vilniaus mieste imtųsi privatus verslas už savo lėšas - tai gera ar bloga idėja, ar čia slypi gudravimai?

Taip pat garantavau, jog „videointerviu bus skelbiamas be sutrumpinimų ir korekcijų“, jog „jšiandien jau esame paskelbę videointerviu su "Metro sąjūdžio" vadovu Juozu Zykumi, Seimo nariais Kęstučiu Masiuliu, Linu Balsiu, Rimantu Dagiu, Vytautu Juozapaičiu.

Šis laiškas išsiųstas Vilniaus savivaldybės nariams – Renatai Cykackai (Lenkų rinkimų akcija), Mykolui Majauskui (TS-LDK), Dariui Kuoliui (Lietuvos sąrašas), Algiui Čaplikui – Lietuvos laisvės sąjunga) ir Mariui Skarupskui (LSDP). Šis laiškas taip pat išsiųstas Vilniaus miesto tarybos Aplinkos skyriaus vadovui Vidmantui Martikoniui, Ekonomikos ir finansų skyriaus vadovui Arūnui Šikštai, Miesto plėtros departamento vadovui Gediminui Švilpai ir Socialinių reikalų skyriaus vadovei Violetai Podolskaitei.

Kol kas sulaukiau tik dviejų atsakymų. Pirmasis atsiliepė konservatorių – krikščionių demokratų atstovas Mykolas Majauskas. Jis atsiuntė laišką, kurį pateikiu be sutrumpinimų

„Dabartinė Vilniaus miesto transporto sistema pasižymi tuo, kad dauguma miesto gatvių, ypač miesto centro prieigose, dėl urbanistinės erdvės ribotumo yra nepritaikytos intensyviam ir nenutrūkstamam transporto eismui. Todėl ilgalaikėje viešojo transporto plėtros perspektyvoje metro sistema gali būti viena iš patraukliausių, kuri iš esmės pakeistų viešojo transporto funkcionalumą. Visos kitos galimos naujos transporto rūšys važiuotų tais pačiais esamais keliais ir nespręstų iš esmės eismo spūsčių bei keleivių patogumo problemų.

Visgi, kadangi metro yra brangiausia viešojo transporto rūšis, Vilnius galėtų ją pradėti diegti tik su Vyriausybės, ES struktūrinių fondų ir privačių investuotojų dalyvavimu. Augančiam Vilniui – tai ambicingas, bet ilguoju laikotarpiu realiai įgyvendinamas viešojo transporto plėtros iššūkis. Kita vertus, galime neabejoti, jog spartus naujų technologijų pritaikymas transporto srityje per šį ilgą laikotarpį pasiūlys miestui ir ne vieną alternatyvų sprendimą.“

Antrasis trumpą komentarą pateikė Vilniaus savivaldybės Aplinkos komiteto pirmininkas Vidmantas Martikonis. Jis – metro šalininkas. Į klausimą, kokios transporto priemonės padėtų Lietuvos sostinei išvengti transporto spūsčių, atsakė: „Jūs teisus, Metro“. Ponas V.Martikonis nesislapstydamas remia „požeminio-antžeminio metro idėją“. Kokius trūkumus matąs? Tai brangi transporto priemonė, tačiau privalumas – tikrai  sumažintų transporto spūstis. Jis asmeniškai rems metro statybas Vilniaus mieste. Idėją, jog metro linijas Vilniaus mieste statytų privačios firmos, laiko „gera idėja“.

Per dvejis mėnesius, intensyviai ieškant metro Vilniaus mieste privalumų ir trukumų, neįmanoma perprasti visų politinių ir ekonominių niuansų, intrigų bei požeminių srovių. Tačiau akivaizdu, jog viešumo šiuo metu labiausiai vengia ne metro šalininkai, o priešininkai. O ten, kur mažiau viešumo, mažiau ir skaidrumo, sąžiningumo, principingumo...

2015.06.25; 09:03

Apie draugus ir priešus. NATO, Ukraina, Rusija ir Islamo Valstybė

Šiaip jau esame pripratę vadovautis logika, kad „mano draugo priešas yra mano priešas, mano  priešo draugas yra mano priešas, mano priešo priešas yra mano draugas, ir mano draugo draugas yra mano draugas“. Bet jeigu, tarkime, mano (Ukrainos) draugo (NATO) priešas (Islamo valstybė) veikia mano naudai, o priešo (Rusijos) priešas (Islamo valstybė) nėra mano draugas?

Birželio 21 d. Islamo Valstybės (Islamic State) kalifas paskyrė buvusį Kaukazo Emyrato (Caucasus Emirate) Dagestano vilajato (administracinio teritorinio vieneto) emyrą Abu Mohammadą al Qadari Kaukazo vilajato valijumi (valdytoju).

„Sveikiname Islamo Valstybės Kaukaze karius... Sveikiname juos, prisiekusius ištikimybę (Islamo valstybės) kalifui (Abu Bakr al Baghdadi), – ta proga interneto tinkluose išplatintame garso įraše sako Islamo Valstybės atstovas viešiesiems ryšiams Abu Mohammedas al Adnani.

Kaukazo Emyrato reikalus nušviečiančio portalo Kavkazcenter duomenimis, kol kas dar nėra galutinai aišku, ar visi Kaukazo Emyrato vilajatų (Dagestano v., Čečėnijos v., Ingušijos v., Kabardos, Balkarų ir Karačajų v.) emyrai prisiekė Islamo valstybės kalifui. Tikrai žinoma, kad prisiekė Čečėnijos ir Ingušijos emyrai.

Žinant, kad Kaukazo Emyrato kovotojai iki šiol visas savo viltis nugalėti priešą siejo tik su Rusijos silpnėjimu, galima manyti, kad jie neatsisakys prisijungti prie Islamo Valstybės, bent jau kol taps padėties šeimininkais Šiaurės Kaukaze. 

Kaip ten bebūtų, mes esame liudytojais politinio įvykio, kuris gali pastebimai pakoreguoti Rusijos, Ukrainos, JAV, Europos Sajungos valstybių, NATO tarpusavio santykius per jų požiūrį į Islamo Valstybę.

Islamo Valstybė (IV) tik ką užbaigė formuoti bet kuriai valstybei būtinų valstybingumo instrumentų rinkinį, įvesdama nuosavus pinigus – dinarus, prilyginę vieną auksinį dinarą $139.

Taigi visi valstybingumo atributai – teritorija, vyriausybė su finansais, ginkluotosios pajėgos, pasienio, muitų tarnybos, žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos IV yra. Kas be ko, valstybinės sienos pulsuoja, nes šalis kariauja.

Apie IV karines sėkmes ir galimybes daug rašoma. Šiuo metu ji kontroliuoja pusę Sirijos ir trečdalį Irako teritorijų ir plečiasi toliau. Ateityje žada plėstis į Saudo Arabiją, Egiptą ir t.t. Ir net į Rusijos Šiaurės Kaukazą.

IV lyderiai yra pareiškę, kad Korane tokia organizacija, kaip Jungtinės Tautos, nenumatyta. O todėl jie nesieks šios organizacijos pripažinimo.

Juos galima suprasti, ypač po to, kai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pastovioji narė Rusija, turinti veto teisę bet kokiems svarbesniems JT sprendimams, pavertė niekais net Europos valstybių saugumo garantijas.

Taigi Rusija įgijo konkurentą teritoriniams klausimams spręsti jėgos būdu. Galingą konkurentą savo pačios teritorijoje.

Dar praėjusių metų rugsėjį internete buvo išplatintas vaizdo įrašas, kuriame ginkluoti vyrai užimtame Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado kariniame aerodrome grasino netrukus pradėti karą Čečėnijoje ir visame Kaukaze. Jie tuomet pagrasino asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kaip Asado sąjungininkui, aprūpinančiam jį ginklais ir karine technika.

Pinigų IV turi. Jos valdomoje teritorijoje daug naftos. Jei seksis plėstis, turės dar daugiau. O turint pinigų geros karinės technikos Kaukazo vilajato reikmėms galima nusipirkti ir korumpuotoje Rusijoje. Be to, Rusijos sienos – daug kur kiauros. Net tik kovotojų, bet ir ginklų „importą“ per jas galima organizuoti.

Teigiama, kad Islamo kovotojai patenka į Rusijos teritoriją apsimesdami pasus pametusiais turistais. Žinių agentūra BNS, remdamasi newsru.com portalu, pranešė, kad birželio 24 d. Ulan Udė (Buriatija) vykusioje konferencijoje saugumo tema Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas Jevgenijus Lukjanovas sakė, jog „Islamo valstybės“ teroristų sugrįžimas į Rusiją – tai rimta problema ir „jie jau grįžta“. Rusija tvirtina, kad šiuo metu Artimuosiuose Rytuose už Islamo Valstybę kaunasi apie 5000 Rusijos piliečių, dauguma iš Šiaurės Kaukazo.

Kremlius jau pradėjo panikuoti. Galima manyti, kad netikėtas Rusijos prezidento Vladimiro Putino telefono skambutis birželio 26 d. JAV prezidentui Barackui Obamai susijęs būtent su nauju jam iškilusiu pavojumi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ką galėjo pasiūlyti okupuojantis Ukrainą V. Putinas B. Obamai mainais už JAV paramą Rusijai jos pasipriešinime IV įtakai Šiaurės Kaukaze, nežinoma. „New York Times“ pranešė, kad „jis (Putinas) iškėlė karo prieš Islamo valstybę Sirijoje klausimą ir abu lyderiai sutarė surengti Valstybės sekretoriaus Johno Kerry ir užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo susitikimą, kuriame būtų tariamasi, kaip kovoti su radikalizmo plitimu Artimuosiuose Rytuose“.  

Kaukazo Islamo Vilajato pageidaujamos sienos (žiūrėkite žemėlapį) mažų mažiausiai apsunkintų Rusijos siekį realizuoti susisiekimą su jos karinėmis bazėmis aneksuotame Kryme per Kerčės sąsiaurį - ar tai tiltu, ar tai tuneliu.

NATO yra Islamo Valstybės priešas, kai ji kišasi į islamiškų valstybių vidaus reikalus. NATO yra Ukrainos draugė. Ukrainos priešas Ukrainos teritorijoje yra Rusija. Islamo Valstybė yra Rusijos priešas Rusijos teritorijoje.

Sudėtingas galvosūkis, kas šiame ketvertuke (NATO, Ukraina, Rusija ir Islamo Valstybė) kieno priešas ar draugas. Ir plati dirva įvairiausioms analitinėms prognozėms, kaip tos draugystės ir priešiškumai atsilieps Ukrainos suverenumui ir teritoriniam vientisumui.

Bet viena yra aišku. Rusija ir be euroatlantinės erdvės valstybių sankcijų giliai įklimpo ne tik naujausių laikų, bet ir paveldėtų iš carinės Rusijos savo agresijų liūne.

Pirmojoje nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.

2015.06.27; 03:46

Praktiką Čikagoje atlikusi Ingrida Viluckytė: „Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai išėjimas iš komforto zonos“

Dviejų mėnesių praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje (JAV) atlikusi Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto I kurso magistrantė Ingrida Viluckytė vis dar prisimena šiltą ir rūpestingą jos priėmimą į lietuvių bendruomenę svetur ir pažadus susitikti vasarą.

Pasak lituanistės, iš lietuviškų išeivijos mokyklų galima pasimokyti, kaip skleisti tautiškumą ir puoselėti tautinį identitetą.

Ingrida, kaip gavai galimybę atlikti praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje?

Pamenu tą dieną. Stovėjau viešojo transporto stotelėje ir telefono ekrane pamačiau keletą praleistų Lituanistikos fakulteto prodekano profesoriaus Dainiaus Vaitiekūno skambučių ir žinutę apie galimybę vykti į Čikagą. Jutau lengvą euforiją, panašią į tokią, kokia apima vaikystėje, kai tėvai praneša, kad važiuosime prie jūros. Kai dėstytojas D. Vaitiekūnas perskambino, galvoje sukosi daug klausimų, prasidedančiu „k“ raide (kaip? kada? kodėl? kur? kas?). Grįžusi parašiau elektroninį laišką ir sužinojau, kad kartu su manimi keliaus dar viena mergina, o kitos dvi studentės atliks praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte.

Ką tau suteikė šis profesinis iššūkis žengiant pedagogo keliu? Kas labiausiai įsiminė?

Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai išėjimas iš komforto zonos. Kiekvieną penktadienio vakarą gaudavau elektroninį laišką, kuriame būdavo šeštadieninės mokyklos pamokų tvarkaraštis. Tada ir sužinodavau, kurią klasę teks mokyti, tačiau dažniausiai nežinodavau nei temos, nei kokią medžiagą paliko mokytoja. Visada baimindavausi eiti į pamoką, nesusiplanavusi, ką žadu sakyti, daryti, ko reikalauti.

Svarsčiau, kas bus, jei mokiniai manęs paklaus elementaraus klausimo, bet dėl streso aš viską pamiršiu ir negalėsiu jiems atsakyti. Atlikdama praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, nes, kai atvyksti į mokyklą likus 20 minučių iki pamokos pradžios, neturi kito pasirinkimo, kaip tik ieškoti išeities.

Kokius pagrindinius skirtumus gali įvardyti tarp mokyklų Lietuvoje ir užsienyje?

Pirmą rytą vykdama į mokyklą bandžiau įsivaizduoti jos kitoniškumą, tačiau atvykusi pamačiau, kad ji tokia pati kaip Lietuvoje: kvepia cepelinais, daug tautodailės motyvų... Tiesa, niekada nepastebėjau, kad mokiniai koridoriuose stumdytųsi. Man teko vesti pamokų ir Maironio lituanistinėje mokykloje, kuri nustebino išradingais stendais, tautinių motyvų dekoracijomis koridoriuose ir klasėse. Per pirmą pamoką mokiniai koridoriuje gieda himną. Nežinau, ar Lietuvos mokyklose tai įprasta, tačiau anksčiau su tuo neteko susidurti.

Mokiniai visur yra mokiniai su savo žemiškosiomis savybėmis ir skirtingais mokymosi lygiais. Daugiau dirbau su pradinių klasių mokiniais, teko išklausyti nemažai pasakojimų apie jų močiutes, kas kur šventė ar švęs gimtadienius. Kartais ir pati juos provokuodavau pasakoti, kad susidaryčiau nuomonę, ką jie žino apie Lietuvą.  

Taip pat Lietuvos mokyklose įprasta mokinius gąsdinti egzaminais. Čia šis faktorius neveikia. Mokinių, praradusių motyvaciją mokytis, sąžinę galima „prakalbinti“ užsimenant apie pinigus. Mokytojai, kurie dirba ir lituanistinėse, ir amerikietiškose mokyklose, minėjo, kad vaikai čia auga turėdami stiprų kapitalistinį požiūrį.

Buvo tikrai juokinga, kai vienas antrokas pasiliko po pamokos ir ant mano stalo padėjo dolerį. Kai paklausiau, kodėl mėto pinigus, atsakė: „Čia jums, mokytoja, už gerą pamoką.“

Kaip tave priėmė lietuvių bendruomenė?

Laukė. Šiltesnio sutikimo turbūt tiesiog nebūna: ant lovos gulėjo tvarkingai išrikiuoti vardiniai rankšluosčiai, o ant sienos – užrašai „Sveikos atvykusios“ ir „Labas“, lentynose sudėlioti būtiniausi indai, šaldytuvas prikimštas maisto, o kur dar apsikabinimas...

Mokytojai iš karto priėmė į savo kolektyvą, rūpinosi, kad viską rastume. Jaukus ir atsisveikinimo momentas. Visi susėdę Čiurlionio dailės galerijoje kalbėjome apie Lietuvą, praktiką. Viskas baigėsi ašaromis, dovanomis ir pažadais susitikti vasarą.

Čikagos lituanistinę mokyklą galima pavadinti jaunimo švietimo ir kultūros ugdymo židiniu, kuriame padedama išlaikyti mūsų tautos savitumą svetur. Mums, lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, reiktų pasimokyti tautiškumo puoselėjimo iš tautiečių, gyvenančių užsienyje?

Manau, kad būtų labai naudinga. Lietuva yra mitų, Eglės žalčių karalienės kraštas... Kiek peržiūrų prieš Velykas sulaukia vaizdo įrašai, kuriuose mokoma, kaip dažyti kiaušinius vašku! Tai rodo, kad tautiečiai nenusigręžia nuo tradicijų, tačiau trūksta įgūdžių, žinių, kurias galėtume labiau stengtis pateikti vaikams ir tėveliams mokyklose.

Man irgi tekdavo vis patikrinti, kodėl, pavyzdžiui, per Užgavėnes turi būti oželio personažas, kokia jo paskirtis šios šventės metu, kaip šokama kepurinė.

Teko girdėti, kad Čikagos lituanistinėje mokykloje vyksta Lietuviško žodžio šventė, kurios metu apdovanojami mokiniai, perskaitędaugiausia lietuviškų knygų. Gal gali apie tai papasakoti plačiau?

Čikagos lituanistinėje mokykloje šiuo konkursu skatinamas tėvų ir vaikų bendravimas lietuviškai, nes vaikų lietuvių kalbos žodynas nėra gausus, todėl rekomenduojama skaityti kartu. Tokiu būdu tėveliai tarsi nusikelia į vaikystės ir jaunystės dienas, sutvirtina ryšį su savo šaknimis. Apskritai Čikagos lituanistinė mokykla garsėja švenčių minėjimais. Mokytojai sugeba suorganizuoti pasirodymą ar parodą dirbdami vien šeštadieniais. Stebint mažus vaikus, giedančius Lietuvos himną, vyresnius, šokančius kepurinę, vaidinančius „Kuprelio“ spektaklį, deklamuojančius eilėraščius apie Lietuvą, dainuojančius lietuviškas dainas, itin sudėtinga nesusigraudinti.

Vienas Čikagos lituanistinės mokyklos mokytojas pasakė, kad tik išvykęs svetur pajauti savo lietuviškumą. Iš lietuviškų išeivijos mokyklų galima pasimokyti labai daug, pradedant tautiškumo skleidimo formomis mokyklose, metodais ir baigiant pavydėtinu sąmoningu tautinio identiteto išlaikymu ir puoselėjimu. Tokios mokyklos padeda suvokti, ką reiškia būti lietuviu.

Kokią naudą tau, kaip Lituanistikos fakulteto studentei ir tiesiog kaip asmenybei, davė ši praktika?

Ši praktika davė daug, nes tai nebuvo vien darbas mokykloje. Man teko susipažinti ir su Montessori mokyklėlės „Žiburėlis“ veikla, Lietuvių tyrimų ir studijų centro archyvu ir darbu jame. Čikagos lituanistinės mokyklos buvusi ir dabartinė direktorės suorganizavo apsilankymą amerikietiškoje mokykloje ir suteikė galimybę stebėti, kaip mokiniai, turintys regos ar protinę negalią, yra integruojami į įprastą mokyklos gyvenimą, kaip ugdomi jų komunikaciniai, kalbiniai, socialiniai gebėjimai.

Gyvenimas Čikagoje paneigė visus stereotipus apie Amerikos lietuvius. Jiems nekrenta pinigai iš dangaus, o darbo valandos nėra trumpos. Išeiviams skaudu, kai žmonės, likę anapus Atlanto, sako: „Lengva jums ten kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę, kai pas dėdę Semą šiltai sėdite.“

Žvelgiant iš pedagoginės pusės, praktika įkvėpė pasitikėjimo savimi ir noro eiti pedagoginiu keliu ar kitais būdais skelbti Lietuvos egzistavimą.

Nuotraukose: Dviejų mėnesių praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje (JAV) atlikusi Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto I kurso magistrantė Ingrida Viluckytė; su Raimonda Gadliauskiene; su Šarūne Baronaite.

2015.06.23; 12:12

Sekmadieniniai pamąstymai. Rusija įrodinėja: Baltijos šalių žvalgybos aktyvesnės net už Kinijos slaptąsias tarnybas

Rusijos spauda džiūgauja: neprabėgo nė mėnuo, o FSB sulaikė dar vieną Lietuvos šnipą.

Didesnių ar mažesnių pranešimų apie Rusijoje demaskuotą antrąjį Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotoją rasite visuose rusiškuose leidiniuose. Pradedant gazeta.ru ir baigiant vesti.ru. Rusijos leidiniai demonstratyviai noriai skelbia sensacingą žinią: šių metų gegužės 19-ąją į budrių Rusijos kontržalgybininkų pinkles Maskvoje su rimtais įkalčiais pateko Aristidas Tamošaitis, o birželio 24-ąją su neginčijamais įkalčiais FSB kontržvalgybininkai sučiupo jau ir Eugenijų Mataitį.

Įspūdinga? Taip! Bet kiek šiuose žodžiuose – tiesos? Juk pasaulyje įžūlesnės melagės už Rusiją vargu ar berasi. Žinoma, šventų valstybių nėra: visos blefuoja, tirština spalvas, nepelnytai giriasi, juodina priešus... Ir vis dėlto taip akiplėšiškai, ciniškai meluoti moka tik Rusija. Todėl į visus Rusijos pranešimus, įskaitant ir pranešimus apie sugautus šnipus, dera žvelgti atsargiai, nepatikliai.

Dabar Rusijoje madinga gaudyti šnipus. Jos slaptosioms tarnyboms nūnai visur vaidenasi „saviškiai išdavikai“ arba iš Vakarų atvykę „Amerikos ir Baltijos šalių šnipai“. Pavyzdžiui, praėjusiais, 2014-aisiais metais, Rusija už Tėynės išdavimą nuteisė net 15 savo piliečių, kai dar anksčiau, 2013-aisiais, Vakarams talkinusių išdavikų rado tik tris. Taigi per vienerius metus „Rusiją išdavusių parsidavėlių“ padaugėjo net penketą sykių. 2015-ųjų duomenys tikriausiai bus dar įspūdingesni, lyginant su 2013-aisiais.

Tereikia prisiminti Smolensko srityje Viazmos miestelyje gyvenusios Svetlanos Davydovos atvejį. Užteko vieno skambučio į Ukrainos ambasadą Maskvoje, ir daugiavaikė motina atsidūrė areštinėje. Jai buvo iškelti kaltinimai išdavus Tėvynę. Tik kilus užtektinai gausiam visuomenės pasipiktinimui, kaltinimai daugiavaikei motinai buvo panaikinti.

Tad ar į Rusijos žalgybininkų pasiekimus galima žvelgti ne tik įtariai, bet ir ironiškai? Ironija neišvengiama analizuojant FSB teiginius apie Rusijoje neva suaktyėjusią Lietuvos žvalgybą. Google.com paieškos sistemoje įrašykite žodžius литовский шпион (Lietuvos šnipas), ir jums prieš akis atsivers šimtai keisčiausių tekstų, kuriuos apibendrinus galima drąsiai sakyti: Rusijos FSB darbuotojai netrukus turėtų neutralizuoti dar vieną – trečiąjį Lietuvos šnipą. Po trečiojo bus dar ir ketvirtasis, ir penktas, ir šimtasis...

O jei toje pačioje paieškos sistemoje rusiškai įrašytumėte žodžius "Latvijos šnipas" ir "Estijos šnipas", prieš akis atsiverstų dar sensacingesnių straipsnių. Turime akivaizdžiausio rusiško propagandinio karo, kaip kryptingai formuojama piliečių nuomonė, pavyzdį.

Beje, tokia Rusijos taktika duoda rezultatų. Net 26 proc. Rusijos piliečių šiandien įsitikinę, jog šalies slaptosios tarnybos daugiau šnipų sugauna todėl, kad aktyvesni tapo Vakarai. Ir tik 20 proc. rusų įsitikinę, jog Rusijos slaptosios tarnybos persistengia, visur įžvelgdamos Vakarų šnipus.

Kad Rusijos FSB vadovybė saviškiams mėgsta sekti stebuklines pasakas, - akivaizdu. Tiesa, jei lyginsime informaciją apie neva Rusiją skriaudžiančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos šnipus, privalėsime padaryti išvadą, jog Rusijoje maždaug vienodai įžūliai siautėja visų trijų Baltijos valstybių žvalgybos. Visos jos labai blogos. Estijos KAPO ir Lietuvos VSD bei AOTD darbuotojams įžūlumu nusileidžia nebent Latvijos Kostitucijos gynimo biuras. Bet nusileidžia tik per plauko storį.

Užtat rusiškoje informacinėje paieškoje žodžių junginio „Kinijos šnipai“ skiltis - skurdoka. Jei lyginsime Rusijoje demaskuotų Baltijos šalių šnipų sąrašą su Rusijoje demaskuotų Kinijos žvalgybinių struktūrų darbuotojų sąrašu, privalėsime padaryti netikėtą išvadą: vos keletą milijonų gyventojų turinčios Baltijos valstybės į Rusiją, vaizdžiai tariant, siunčia žymiai daugiau šnipų nei didžioji Kinija. Kinija, lyginant su trimis Baltijos valstybėmis, - nykštukė.

Bet ar taip gali būti? Tikrai ne.

Ir vis dėlto šimtai rusiškų leidinių savo skaitytojams pučia miglą į akis, esą Rusijoje aktyviausi - Baltijos šalių šnipai. O tai reiškia, kad privalome būti pasiruošę bet kokiems netikėtumams, akibrokštams, provokacijoms. Išsigąsti Rusijos nereikia. Pataikauti jai taip pat neverta. Nedera jai ir nusileisti, keisti politinių nuostatų. Kad ir kaip teisintume ar gražintume Rusiją, agresorius yra agresorius.

Vienintelė prasminga veikla - atspėkime būsimus agresyvios valstybės žingsnius.

2015.06.28; 06:05

Algirdas Butkevičius vertas apkaltos. Už išdavystę

Autorius: Povilas Gylys • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Manau, tokiam pasiūlymui pritartų didelė inteligentijos, ypač humanitarinės, dalis ir visi patriotiškai nusiteikę mūsų tautiečiai šalyje bei užsienyje. Pritartų, kad politinis lyderis, kuris šiandien atsako už padėtį šalyje, faktiškai vadovauja antikonstituciniam veiksmui – lietuviškos abėcėlės keitimui.

Ignoruodamas Konstituciją, Konstitucinio Tesimo sprendimus, nebodamas intelektualų kreipimųsi, nereaguodamas į piliečių viešo protesto balsus, premjeras, pataikaudamas kaimyninei šaliai ir trypdamas mūsų nacionalinį orumą, „volu“ stumia vardų ir pavardžių rašymo įstatymą. Tikras šio įstatymo pavadinimas turėtų skambėti taip: „Lietuviško raidyno keitimo įstatymas“. Bet to daryti neleidžia mūsų Konstitucija.

Medžio drožėjas, skulptorius Antanas Česnulis

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Fotoreportažai

Vykdau pasižadėjimą papasakoti savo įspūdžius apsilankius medžio drožėjo, skulptoriaus, kalvio, konstruktoriaus, mechaniko Antano Česnulio sodyboje.

Apie šį talentingą žmogų esu girdėjęs seniai, matęs ne vieną jo darbą. Kai buvo „nutiestas“ Čiurlionio kelias iš Varėnos į Druskininkus, pravažiuodamas dešimtis kartų mačiau jo darbą „Paros laikas“. Arba „Lietuvos istoriją“, „Šv. Baltramiejų“ Druskininkuose. Arba „Mindaugą karalių“ Vilniuje, kai lankiausi Santariškių ligoninėje. Sėdėjau ant jo „Medkirčio suolo“ Juodkrantėje...

{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Rusijos slaptųjų tarnybų pasakos

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Rytų kaimynė stengiasi Lietuvą įvelti į sudėtingus žvalgybinius karus. Šių metų gegužės 19-ąją Maskvoje sulaikytas Aristidas Tamošaitis, o birželio 24-ąją Sovetske (Kaliningrado sritis) - Eugenijus Mataitis. Rusijos spauda nesiliauja džiūgauti: per vieną mėnesį šalies kontržvalgyba sučiupo net du Lietuvos pasiųstus šnipus.

Konkretesnės informacijos apie šiuos incidentus – beveik jokios. Žinome tik tiek, kad abu lietuviai sučiupti neva nusikaltimo vietoje, neva talkino Lietuvos karinėms struktūroms, neva pripažino kaltę ir duoda parodymus...

Eliotas Higinsas - mirtinas Vladimiro Putino priešas Boingo MH17 istorijoje

Autorius: Maksimas Takeris • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

36-rių metų anglas Eliotas Higinsas pastaruosius trejus metus praleidžia šimtus valandų, ieškodamas internete tiesos apie karus tolimose šalyse, rašo laikraštyje Newsweek žurnalistas Maksimas Takeris, paėmęs iš Higinso interviu Briuselyje.

Pasinaudodamas įrašais socialinėje žiniasklaidoje ir vaizdo įrašais YouTube, Higinsas ir aštuoni jo bendradarbiai savanoriai, kurių kolektyvas žinomas Bellingcat pavadinimu, įstengė užpildyti spragas įvykių istorijoje, tvirtina Takeris. Pasak autoriaus, tie savamoksliai analitikai „sugeba nustatyti geografinę vietą taško, iš kur buvo paleista raketa vaizdo įraše, patalpintame Facebook‘e (jie nustato, kaip kraštovaizdis atitinka kitus vaizdus Google Eart žemėlapyje), arba pagal įrašus Instagram‘e susekti, kaip rieda šarvuočiai kertamoje vietovėje“.

Sekmadieniniai pamąstymai. Rusija įrodinėja: Baltijos šalių žvalgybos aktyvesnės net už Kinijos slaptąsias tarnybas

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Rusijos spauda džiūgauja: neprabėgo nė mėnuo, o FSB sulaikė dar vieną Lietuvos šnipą.

Didesnių ar mažesnių pranešimų apie Rusijoje demaskuotą antrąjį Lietuvos slaptųjų tarnybų darbuotoją rasite visuose rusiškuose leidiniuose. Pradedant gazeta.ru ir baigiant vesti.ru. Rusijos leidiniai demonstratyviai noriai skelbia sensacingą žinią: šių metų gegužės 19-ąją į budrių Rusijos kontržalgybininkų pinkles Maskvoje su rimtais įkalčiais pateko Aristidas Tamošaitis, o birželio 24-ąją su neginčijamais įkalčiais FSB kontržvalgybininkai sučiupo jau ir Eugenijų Mataitį.

Naujasis Ukrainos SBU vadovas: 10 mažai žinomų faktų apie Vasilijų Gricaką

Autorius: Obozrevatel.com • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) pirmininko pirmasis pavaduotojas Vasilijus Gricakas birželio 18 dieną buvo paskirtas laikinuoju Ukrainos saugumo tarnybos vadovu.

Pristatydamas naują žinybos vadovą, prezidentas Petro Porošenka pažymėjo, kad Gricakas ilgą laiką dirba saugumo tarnyboje, o pastaruosius metus vadovavo antiteroristiniam centrui (ATC) prie SBU. Be to, Porošenka pabrėžė, kad Gricakas kūrė SBU Centrinės valdybos Jungtinį štabą antiteroristinės operacijos vykdymo zonoje.

Apie draugus ir priešus. NATO, Ukraina, Rusija ir Islamo Valstybė

Autorius: Kastytis Stalioraitis • Paskelbta . skyrius – Gordijo mazgas

Šiaip jau esame pripratę vadovautis logika, kad „mano draugo priešas yra mano priešas, mano  priešo draugas yra mano priešas, mano priešo priešas yra mano draugas, ir mano draugo draugas yra mano draugas“. Bet jeigu, tarkime, mano (Ukrainos) draugo (NATO) priešas (Islamo valstybė) veikia mano naudai, o priešo (Rusijos) priešas (Islamo valstybė) nėra mano draugas?

Birželio 21 d. Islamo Valstybės (Islamic State) kalifas paskyrė buvusį Kaukazo Emyrato (Caucasus Emirate) Dagestano vilajato (administracinio teritorinio vieneto) emyrą Abu Mohammadą al Qadari Kaukazo vilajato valijumi (valdytoju).

Medžio drožėjas, skulptorius, kalvis, konstruktorius, mechanikas...

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Fotoreportažai

{Norėdami pamatyti visas Vytauto Visocko nuotraukas, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Prieš tris dešimtmečius Druskininkuose poilsiavęs žinomas latvių poetas paprašė: „Parodyk ką nors įdomaus, verta dėmesio“... Tuomet šnekučiuodamiesi ir neskubėdami nuėjome į Ratnyčią, dar atskirą kaimą netoli Druskininkų, į svečius pas Antaną Česnulį, kuris tik pradėjo tvirtai atsistoti į kūrėjų gretas, bet jau turėjo savo charakterį – įdomų ir perspektyvų...

Vladimiras Putinas rinksis nuobodžią ar romantišką mirtį?

Autorius: Andrejus Piontkovskis • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Kremlius pradeda suvokti, kad jam nepavyks priversti Ukrainą prisiimti separatistus išlaikymui. Vienu metu Maskva tikėjosi, kad čia jai padės Normandijos formato valstybės – Prancūzija ir Vokietija, juolab, kad Minsko susitarimuose, kurie didele dalimi Kremliui buvo sėkmingi, yra formuluotės vos ne apie tų šalių finansinį dalyvavimą tų sričių išlaikyme, rašo Andrejus Piontkovskis leidinyje „Novoje vremia“.

Bet dabar Ukraina kasdien vis tvirčiau atsisako finansuoti okupuotas teritorijas, kol ten nebus surengti rinkimai pagal Ukrainos įstatymus. Tokioje situacijoje Kremlius neturi gerų ėjimų.

Džocharo Dudajevo žentas - pavojuje

Autorius: Vladimiras Jaduta • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Didžioji Britanija išsiunčia nelegalą Masudą Dudajevę su vaikais į Švediją, kuri jau atsisakė jam suteikti politinį prieglobstį.

Londono teismas pripažino, kad Britanijos valdžia pagrįstai atsisakė svarstyti Masudo Dudajevo, buvusio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo žento, prašymą suteikti politinį prieglobstį.

Tai matyti iš Rusijos informacijos agentūros RAPSI žinioje turimų teismo dokumentų.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.