Draugystė su šiandieniniu Kalnų Karabachu – pavojingas precedentas

Lietuvos Respublikos Seimas - keistas. Lyginant su didžiosiomis pasaulio valstybėmis turime itin mažai parlamentarų. Vos tris milijonus gyventojų teturinčiai valstybei užtenka 141 parlamentaro. Tačiau kodėl mūsų politikai pasišovę draugauti su visu pasauliu?

Tas neturi nė vieno tikro draugo...

Sakote, bičiuliavimosi troškulys – gražus bruožas? Ieškoti politinių, ekonominių, kultūrinių kontaktų visuomet geriau nei pyktis. Bet ar siekis turėti ypač daug prietelių byloja kokybę? Senolių išmintis primena: kas turi daug bičiulių – tas neturi nė vieno tikro draugo.

Mūsų Seime sukurta net 60 parlamentinių grupių, kurios deklaruoja bičiulystę ir su artimiausiomis Lietuvos kaimynėmis, ir su tolimiausomis Afrikos, Azijos bei Pietų Amerikos valstybėmis. Su kuo tik mes nedraugaujame – Bangladešu, Indonezija, Malaizija, Meksika...

Neapsiverstų liežuvis įrodinėti, esą Lietuvai nereikia palaikyti bent minimalių ryšių su tolimuoju Bangladešu ar tolimąja Meksika. Šiandieniniame globaliame pasaulyje, kai lėktuvu per keletą valandų įmanoma pasiekti tolimiausią Afrikos ar Azijos kampelį, sąvoka „tolimasis ar tolimoji“ – sąlyginė.

Ir vis dėlto keista, kai, sakykim, kai kurie mūsų parlamentarai draugauja daugiau nei su dešimčia skirtingų valstybių: Baltarusija, Japonija, Ukraina, Tibetu, Lenkija, Estija, Italija, Portugalija, Kazachstanu, Taivanu, Rusija...

Tokio pobūdžio darbštuolių Lietuvos Seime – ne vienas.

Ko vertos pastangos bičiuliautis su visu pasauliu?

Beje, popierinė draugystė – ne pats pavojingiausias lietuviškosios politikos aspektas. Jei jau parlamentaras nori būti įtrauktas net į keturiasdešimties parlamentinių draugystės grupių sąrašą – jo valia.

Svarbiausia, kad mūsų politikai, pagauti entuziazmo, nepradėtų draugauti su dariniais, su kuriais nederėtų bičiuliautis nė vienai demokratinei, civilizuotai valstybei. Juk ne veltui turime sparnuotąją frazę: „pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu toks“.

Deja, egzistuoja realus pavojus, jog, siekdami glėbesčiuotis su visais, galime skaudžiai apsirikti: dėl neišmanymo draugystės ranką ištiesime agresoriui, o auką – įžeisime, atstumsime, pažeminsime.

Linkę draugauti su keliomis dešimtimis valstybių iš karto nuo tokių klaidų neapsaugoti. Vienos kitos valstybės specifiką dar įmanoma išmanyti, kelių dešimčių valstybių istoriją nuodugniau pažinti – niekaip.

Demokratijos „achilo kulnas“

Tiesa, Lietuva neapdrausta ir nuo demokratinių paradoksų. Viena iš lietuviškosios demokratijos silpnybių – mūsų Seimo nariai greičiausiai panorėję įkurtų net draugystės grupę su ... Mėnulio gyventojais. Remiantis mūsų įstatymais jos niekas negalėtų panaikinti ... išskyrus pačius steigėjus.

Bet pati didžiausia bėda nutiktų, jei Lietuvos Seime atsirastų parlamentinių grupių, kurių tikslas – bičiuliautis su nuo Moldovos jėga atplėštos Padniestrės, iš Gruzijos atimtos Abchazijos ar iš Ukrainos atimamo Donbaso atstovais.

Tokių grupių, tegul ir negausių, atsiradimas Lietuvos širdimi laikomame parlamente leistų mūsų oponentams demagogiškai šūkalioti, esą lietuviai negerbia kitų valstybių teritorinio vientisumo, todėl, suprask, galima negerbti ir Lietuvos teritorinio vientisumo. Ką atkirstume oponentams, kuriantiems darinius, kurių tikslas – abejoti Vilniaus ar Klaipėdos regionų lietuviška priklausomybe?

Bjaurusis precedentas   

Bet juk precedentas antimoldaviškoms, antiukrainietiškoms ir antigruziniškoms grupėms atsirasti – jau sukurtas. Lietuvos Seime įkurta Dalios Kuodytės vadovaujama Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė.

Šios ne itin skaitlingos grupės atsiradimas įžeidė mums niekad nieko blogo nepadariusį Azerbaidžaną. Natūralu, kad Azerbaidžanas įsižeidė. Juk net ir politikos naujokui turėtų būti akivaizdu: 1990-aisiais byrant Blogio imperijai Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui. Vien dėl šios priežasties Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui ir šiandien.

O jei manome, kad žlungant Sovietų Sąjungai azerbaidžaniečiai privalėjo Kalnų Karabachą atiduoti Armėnijai, prisiminkime liūdnai pagarsėjusio Vladimiro Žirinovskio ir į jį panašių imperialistų grasinimus, esą Lietuva išstodama iš SSRS būtinai praras Vilnių ir Klaipėdą.

Parlamentarės D.Kuodytės sukurtas precedentas – vertas rimtos analizės. Teritorinės pretenzijos – subtilus klausimas.

Bairamo Safarovo bendruomenė

Kodėl D.Kuodytei ir jos bendraminčiams nekilo mintis ieškoti, sakykim, draugystės saitų su Bairamo Safarovo vadovaujama Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomene, kurios tikslas - rūpintis nuo Armėnijos agresijos nukentėjusiais pabėgėliais?

B.Safarovo vadovaujama organizacija susibūrė 1992-asiais, kai Armėnija, sulaukusi rimtos karinės bei materialinės Rusijos pagalbos, elgėsi ypatingai agresyviai (prisiminkime kad ir Hodžaly skerdynes). B.Safarovo vadovaujamoje organizacijoje - per 80 tūkst. narių. Tai – nei politinė, nei karinė institucija. Svarbiausias jos uždavinys – žinoti, kur ir kaip gyvena visi nuo Armėnijos – Rusijos agresijos nukentėję azerbaidžaniečiai pabėgėliai. O pabėgėlių – itin daug. Maždaug milijonas.

Bet su B.Safarovo organizacija lietuviai parlamentarai draugauti nenori. Kodėl nenori – išsiaškinti sunku.

Parlamentaro Povilo Urbšio argumentai

Pirmasis, kuris sutiko duoti interviu, buvo D.Kuodytės grupei priklausantis parlamentaras P.Urbšys. Bet kad iš jo paaiškinimų – mažai naudos. P.Urbšys parodė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“.

Kai laišką pavadinau nereikšmingu „popierėliu“, parlamentaras pyktelėjo, kodėl drįstu oficialų, Lietuvos valstybės naująjame archyve saugomą dokumentą vadinti „jokios reikšmės neturinčiu popierėliu“. Taip, laiškas saugomas valstybiniame archyve. Bet kokia jo reikšmė įrodinėjant versiją, jog Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiška žemė?

Parlamentaro Kęsto Komskio atsakymai

Tada nusprendžiau pasidomėti kitų šios grupės narių argumentais. Kovo 9-ąją visiems (išskyrus vadovę D.Kuodytę) elektroniniu paštu išsiunčiau klausimus. Iš parlamentarų Algio Kašėtos, Petro Gražulio, Vitalijaus Gailiaus, Dangutės Mikutienės, Rimos Baškienės, Kęstučio Bartkevičiaus, Almos Monkauskaitės iki šiol - jokio atsakymo.

Atsakė tik parlamentaras Kęstas Komskis. Jo atsakymus skelbiame be sutrumpinimų.

1.Kodėl tapote Seimo narės Dalios Kuodytės vadovaujamos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės nariu?

Prieš du metus Dalia Kuodytė pakvietė mane dalyvauti draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinėje grupėje. Tokios grupės jokių politinių sprendimų nepriima, taip pat ir Kalnų Karabacho grupė.

2.Ar prieš tapdami šios grupės atstovu domėjotės Armėnijos – Azerbaidžano bei Armėnijos – Turkijos nesutarimų istorija? Gal galėtumėte išvardinti mokslinius, publicistinius, istorinius veikalus, straipsnius, kurie Jums paliko įspūdį ir paskatino tapti parlamentarės D.Kuodytės grupės nariu?

Taip, domėjausi. Dalį informacijos rinkau pats iš įvairių literatūros šaltinių, kita dalis informacijos mane pasiekė iš asmeninių susitikimų kalbant Armėnijos – Turkijos nesutarimų tema.

3.Ką Jūs manote apie dešimtis JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Gruzijos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos istorikų, mokslininkų, kurie įrodinėja, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija? Jie visi meluoja?

Vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau. Kiekvienas nuomonės išsakymas, tai būtų nesantaikos kurstymas.

4.Ar prieš tapdami D.Kuodytės vadovaujamos grupės nariu susipažinote su Azerbaidžano valstybės pozicija? Ar buvote susitikę, sakykim, su Azerbaidžano ambasados Lietuvoje vadovybe – teiravotės jų nuomonės?

Taip, susipažinau su valstybės pozicija ir buvau susitikęs tiek su Azerbaidžano ambasadoriumi Lietuvoje, tiek su Armėnijos ambasadoriumi.

5.Ką veikia parlamentarės D.Kuodytės vadovaujama grupė? Rengia mokslinius seminarus, spaudos konferencijas, rašo knygas, straipsnius, organizuoja išvykas į Armėniją? Kokie svarbiausi, įsimintiniausi šios grupės veiklos epizodai?

Ką konkrečiai veikia D. Kuodytės vadovaujama grupė, reikėtų klausti pačios Dalios Kuodytės. Aš esu pasyvus šios grupės dalyvis.

6.Ką atsakytumėte oponentams, kurie mano, jog, dalyvaudami būtent Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje, Jūs neigiate civilizuotame Vakarų pasaulyje nusistovėjusį valstybinių sienų neliečiamumo principą?

Aš dar kartą noriu pakartoti, jog Kalnų Karabacho parlamentinė grupė - ne politinis darinys, tai draugystės grupė ir ši grupė jokių politinių sprendimų nepriiminėja.

7.Kaip Jūs reaguotumėte, jei Lietuvos parlamente būtų įkurtos Draugystės su, pavyzdžiui, Donbaso ar Padniestrės respublika grupės? Kritikuotumėte ar remtumėte?

Aš manau, jog kiekvienas Seimo narys turi teisę pats apsispręsti, kurią kryptį pasirinkti, kokioms grupėms priklausyti ar nepriklausyti.

8.Ar Jūs žinote, jog Armėnijoje stovi Rusijos karinė bazė, ir Armėnija bent šiuo metu labai priklausoma nuo Rusijos?

Dėl karinių bazių nežinau, bet tikrai žinau vieną dalyką, jog Armėnija yra katalikiška valstybė.

9.Ar Jūs domėjotės, ką apie D.Kuodytės vadovaujamą draugystės grupę su Kalnų Karabachu mano vieną stipriausių NATO aljanse kariuomenių turinti Turkija?

Tikrai nesidomėjau ką mąsto Turkija.

Atsakymai kelia nuostabą

Dėkoju parlamentarui, kad sutiko atsakyti į klausimus. Tačiau keli iš jų nustebino. Azerbaidžanui ir Turkijai palankios informacijos išdėstymas – nesantaikos kurstymas? Parlamentinė grupė – ne politinis darinys?

Katalikiška Lietuva turi remti net ir bjauriai besielgiančius katalikus? (Beje, Armėnija – ne katalikiška valstybė. Tikslus Armėnų apaštalinės bažnyčios pavadinimas: Armėnų Šventoji Apaštalinė Stačiatikių bažnyčia. Išskyrus kristologinį klausimą apie dviejų prigimčių - Dieviškosios ir žmogiškosios - sujungimą Kristuje, visa kita Armėnų bažnyčios mokyme atitinka Stačiatikių bažnyčios tikybos mokymą).

Kodėl nenurodytas nė vienas konkretus literatūros šaltinis, su kuriuo susipažinta prieš tampant D.Kuodytės grupės nariu? Ką galėtų reikšti toks slapukavimas? Kaip galima nežinoti, jog Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė?

Ir vis dėlto labiausiai glumina parlamentaro K.Komskio pareiškimas, esą jis nesidomėjo, ką apie nuo Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą mano oficiali Turkijos valdžia. Atsiverskime oficialų Seimo internetinį puslapį ir išvysime, kad ponas K.Komskis –  dar ir tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupės narys.

Lenkiška, norvegiška ir turkiška specifika

Vadinasi, prieš tapdamas draugystės su Turkija puoselėtoju jis privalėjo bent paviršutiniškai susipažinti su turkiška specifika. Bet ar įmanoma domėtis Turkija ir nežinoti, jog turkai Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano dalimi? Kaip galima tuo pačiu metu dalyvauti, tegul ir pasyviai, draugysčių su Turkija ir dabartiniu Kalnų Karabachu grupių veikloje? Juk tai – sunkiai suderinami dalykai.  

Lietuviškojoje informacinėje erdvėje karts nuo karto prasprūsta pusiau rimtai, pusiau juokais skelbiamų svarstymų, girdi, oficialusis Vilnius turėtų nusileisti polonizaciją Vilniaus krašte puoselėjančioms jėgoms bei susilaikyti nuo bandymų kritikuoti mūsų vaikus grobiančią Norvegiją. Suprask, pyktelėję lenkai ir norvegai, iškilus realiai Rusijos grėsmei, mūsų negins.

Tokios baimės – nepagrįstos. Jei NATO – ne popierinė organizacija, tai mus gins ir lenkai, ir norvegai. Juolab kad lietuviai turi teisę priešintis bet kokioms nepagrįstoms tiek artimesių, tiek tolimesnių kaimynų pretenzijoms.

Tačiau bijodami įžeisti lenkus ir norvegus, kodėl tada nesidomime, ar pagalbos ranką mums išties vieną stipriausių kariuomenių NATO aljanse turinti Turkija? Kodėl bijome sugadinti santykius su Lenkija ir Norvegija, o su Turkija – ne?

Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės atsiradimas Lietuvos Seime – spjūvis ne vien draugystės su Europa siekiančiam Azerbaidžanui. Tai – spjūvis azerbaidžaniečių broliams turkams, kurie bent iki šiol taip pat siekė draugystės su Europa.

O jei atidžiai žvelgsime net į 18 – 20 amžiais pradžioje nutikusius armėnų, azerbaidžaniečių ir turkų nesutarimus, būsime priversti pripažinti, jog dešimtys žymių, garsių, įtakingų JAV, Austrijos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Gruzijos, Švedijos, Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos mokslininkų, istorikų, šventikų bei politikos apžvalgininkų linkę palaikyti azerbaidžaniečių ir turkų poziciją. Tik šie duomenys Lietuvai iki šiol neprieinami. Mūsų istorikai jų nenagrinėja, nestudijuoja. Mums iki šiol terūpi Armėnijos pozicija.

Toks vienpusiškumas – neteisingas. Kada Lietuvos skaitytojams bus prieinami bent jau Tomo de Vaalo, Gvino Daierio, Fernano Brodelio, Ericho Faiglo, Polo Diumonto, Tessos Savidis – Hofman, Eberhardo Žakelio, kai kurių kitų jų kolegų darbai?

„Turkai – tolerantiškiausi žmonės pasaulyje“

Toje pusėje - sensacingi, lietuvio sąmonei neįprasti duomenys. Mes linkę manyti, jog turkai ir azerbaidžaniečiai – agresyvūs, pikti, diktatoriški? O ten, pavyzdžiui, rašoma: „turkai tolerantiškiausi žmonės pasaulyje kitų religijų atžvilgiu...“, „turkai, nepaisydami didžiulės pasiektos pergalės, užkariautuose regionuose paprastai suteikdavo žmonėms teisę administruoti savo gyvenimą pagal jų pačių taisykles ir tradicijas“, „turkų armija niekada nesikišdavo į religinius ir kultūrinius užkariautų teritorijų reikalus, tai - nepaneigiamas istorinis faktas“...

Kai į krūvą sudedi visus azerbaidžaniečiams ir turkams palankius Amerikos bei Vakarų Europos mokslininkų, istorikų, keliautojų argumentus, štai tada ir ima ryškėti tikroji lietuviškosios draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės „vertė“. Ar tik neatsitiko taip, jog pradėjome painioti, kur auka, o kur – užpuolikas?

Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.

2015.03.19; 05:15

Dirbti mokytoju – pats geriausias būdas išlikti jaunatviškam

Lietuvos edukologijos universitete (LEU) pedagogines specialybes studijuojantys studentai dažniausiai jau nuo pirmojo kurso turi pedagoginių praktikų ir gyvai susipažįsta su savo būsimu darbu, išbando save mokytojo kėdėje.

Donata Majauskaitė, LEU IV kurso lituanistikos studentė, pedagoginę praktiką atliko ne Lietuvoje, o Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Mergina tikina daug išmokusi iš savo praktikos vadovės ir mokinių, pamačiusi stiprią bendruomenę, kur visada bendraujama, šypsomasi, kartu dirbama ir švenčiama.

„Ir aš spėjau pasijausti šios bendruomenės dalimi“, – sako ji. Mergina tvirtina, kad dirbti mokytoju yra pats geriausias būdas išlikti jaunatviškam. „Juk šalia mokytojo yra daug jaunų žmonių, kurių įtaką jis nuolat jaučia. Tik, gaila, kai kurie mokytojai įtakos nepriima, galiausiai pamiršta džiaugtis savo darbu, aplinka ir apskritai gyvenimu“, – apgailestauja Donata.

Kodėl pasirinkote atlikti praktiką Vasario 16-osios gimnazijoje?

Pirmiausia Vasario 16-osios gimnazija yra viena iš keleto lituanistinio švietimo įstaigų užsienyje, kuri nėra savaitgalinė. Čia vyksta pamokos lietuvių kalba kiekvieną dieną, dirbama kuriant lietuvišką aplinką šalia vokiškos. Tai daro gimnazijoje dirbantys pedagogai lietuviai, kurie stengiasi, ieško naujų ugdymo būdų, kad lietuvybė gimnazijos aplinkoje nebūtų nustumta, siūlo neformaliojo ugdymo būrelius, t. y. ateitininkų, tautinių šokių, choro ir kitus.

Saugoti lietuviškumą nėra lengva, nes gimnazijoje mokosi ir lietuviai, ir vietiniai vokiečių vaikai, todėl buvo įdomu pamatyti, kaip šios dvi kultūros ir kalbos „gyvena“ po vienu stogu. O praktikos metu pamačiau, kad jos čia ne tik „telpa“, bet dar ir priima kitų tautybių mokinių, pavyzdžiui, baltarusių, tailandiečių ir kt.

Be to, buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šią gimnaziją iš anksčiau čia praktiką atlikusių studentų. Dabar ir aš galiu prie jų prisidėti, nes Vasario 16-osios gimnazija tikrai yra ypatinga.

Kaip manote, ar skiriasi Jūsų mokiniai Vokietijoje nuo besimokančių Lietuvoje?

Jie ir skiriasi, ir nesiskiria. Žinote, ir čia, ir Lietuvoje vaikai yra vaikai – jie irgi kartais būna išdykę (juokiasi – aut. past.). Tačiau didžiausias skirtumas yra tas, kad gimnazijoje lietuviams ir vokiečiams beveik visi dalykai dėstomi vokiečių kalba. Taigi šiuo atveju lietuviams reikalavimai itin aukšti, pagrindiniai dalykai dėstomi vokiškai (kartu su gimtakalbiais).

Gimnazijoje yra lituanistinė programa, kuri privaloma visiems lietuvių kilmės vaikams, lietuviškai jie mokosi lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos, religijos, muzikos, progimnazijos klasėse ir geografijos, politikos ir ekonomikos. Reikia paminėti ir tai, kad gimnazistai turi unikalią galimybę – jie gali laikyti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą raštu arba žodžiu.

Savarankiškumo įgūdžius gimnazistai gali ugdytis gyvendami gimnazijos bendrabutyje. Aišku, kad su jais daug dirba bendrabučio darbuotojai – stengiasi sukurti kuo jaukesnę atmosferą, jog vaikai jaustųsi kaip didelėje šeimoje. Tačiau tikrųjų namų ir artimųjų ilgesys, ypač mažiesiems mokinukams, labai ryškus, ir jie, kaip tikri studentai, savaitgaliais traukia namo.

Kokią didžiausią pamoką Jums davė ši praktika?

Davė labai daug ir labai įvairių dalykų. Labai šilti ir draugiški žmonės, mokyklos administracija, mokytojai, mokiniai yra labai malonūs, supratingi. Pamačiau stiprią bendruomenę, kur visada bendraujama, šypsomasi, kartu dirbama ir švenčiama. Ir aš spėjau pasijausti šios bendruomenės dalimi.

Aišku, įgijau kompetencijų, būtinų pedagogui. Daug išmokau iš savo praktikos vadovės, t. y. gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Birutės Augustanavičiūtės, kuri atsidavusi darbui ir vaikams. Ji man yra sektinas pavyzdys.

Mokiausi ir iš vaikų. Ne tik vedžiau jiems pamokas, bet kartu ir gyvenau bendrabutyje, turėjau galimybę matyti juos ne tik pamokose, bet ir laisvalaikiu. To nebūčiau pamačiusi mokykloje Lietuvoje.

Ką Jums labiausiai patiko mokytis mokykloje? Gal galėtumėte pasidalyti patirtimi ir plačiau papasakoti, kaip jums sekėsi rinktis studijas po mokyklos?

Mokykloje sekėsi daug dalykų, lankiau įvairių būrelių, domėjausi muzika, kinu, istorija, literatūra... Taigi apsispręsti, ką studijuoti, buvo labai sunku. Atliekant praktiką kai kurie vyresni gimnazistai, paklausti apie būsimas studijas, pateikdavo aiškų atsakymą, ką ir kokiame universitete nori studijuoti.

Man taip nebuvo – aš rinkausi tarp daugelio specialybių, o pati geriausia nuolat keisdavosi. Į studijų pasirinkimą žiūrėjau labai rimtai – tariausi su mokytojais, tėvais, skaičiau abiturientų forumus, domėjausi aukštosiomis mokyklomis ir analizavau siūlomas studijų programas. Rinkausi iš populiarių, gerai įvertintų specialybių, nors kartais pasvarstydavau ir apie visuomenės ne taip gerai vertinamą mokytojo specialybę.

Tačiau galutinį sprendimą priėmiau pati ir nusprendžiau, kad visgi mokytojo darbas man atrodo tinkamiausias. Lietuvių kalba man patiko mokykloje, todėl tikslią kryptį pasirinkti nebuvo sunku. Nors šis sprendimas buvo didelė staigmena mano lietuvių kalbos mokytojai, kuri apie tai nieko nežinojo (šypsosi – aut. past.).

Ar su pedagoginiu darbu siejate savo ateitį?

Tikrai neatmetu galimybės dirbti mokytoja. Mano galva, tai pats geriausias būdas išlikti jaunatviškam. Juk šalia mokytojo daug jaunų žmonių, kurių įtaką jis nuolat jaučia. Tik, gaila, kai kurie mokytojai įtakos nepriima, galiausiai pamiršta džiaugtis savo darbu, aplinka ir apskritai gyvenimu.

Kaip manote, norint tapti geru mokytoju reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios? Kokius reikalavimus keliate sau kaip pedagogei?

Reikia visko. Kartais net idealiai pasiruošus pamokai, parašius gerą planą ar susiradus naują metodą gali nepavykti. Tai priklauso nuo mokytojo, nes vaikai visada į jį reaguoja. O mokytojas turi būti draugiškas, atsidavęs klasei, pamiršęs kitas savo problemas, universalus, besikeičiantis, o ne tik gerai mokantis, įvaldęs pamokos vedimo techniką. Jei mokytojas bijos būti nenuspėjamas ar tiesiog pasikalbėti, pajuokauti, jis nusibos mokiniams, pamokos taps nuobodžios, neliks motyvacijos mokytis. Todėl ir pati keliu sau tokius reikalavimus – į pamoką eiti ne tik tinkamai pasiruošus dalykiniu aspektu, bet ir geros nuotaikos, nusiteikus bendrauti.

Studijuojate Lietuvos edukologijos universitete, neseniai atlikote pedagoginę praktiką, netrukus gausite ir bakalauro diplomą kartu su pedagogo kvalifikacija. Koks, Jūsų nuomone, yra mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?

Gal žmonėms iš šalies taip ir neatrodo, bet tai beprotiškai daug pastangų ir atsakomybės reikalaujantis darbas. Mokytojai ne tik moko ir ruošia brandos egzaminams, bet ir daro labai didelę įtaką vaikams. Bet kurio dalyko mokytojas tiesiogiai ugdo jauną žmogų, formuoja jo charakterį, požiūrį. Neatsargus žodis gali pakeisti mokinio ir mokytojo santykius ir apskritai jo bendravimą su suaugusiais žmonėmis.

Kaip manote, koks turėtų būti ateities pedagogas?

Nemanau, kad geras ateities pedagogas būtų robotas ar kompiuteris. Visgi žmonių ryšys visada bus svarbus. Jis ypač reikalingas pamokoje, kur kiekvienas jos dalyvis yra unikali asmenybė. Dėl to ir anksčiau, ir dabar, ir ateityje pedagogai turi kreipti dėmesį į mokinio individualumą.

Nuotraukoje: Donata Majauskaitė, LEU IV kurso lituanistikos studentė.

2015.03.24; 14:20

Gėdingas Seimo sprendimas

Apie šią lietuvišką „problemą“ derėtų prabilti labai piktai. Aš pasistengsiu kalbėti kuo švelniau. Ir vis dėlto tylėti negalima: šiandieninis Lietuvos Seimas tiek ir tevertas, jei nesugebėjo priimti įstatymo, įpareigojančio specialiąsias tarnybas saugoti prof. Vytautą Landsbergį iki gyvos galvos.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis – teisus. Jis ragino parlamentarus į šią dilemą pažvelgti „vieną kartą civilizuotai“. VRM vadovas tvirtino, kad dabar prof. V.Landsbergis saugomas „iš vidinių resursų“, remiantis „vidiniais sprendimais“. VRM ministras net leido suprasti, jog prof. V.Landsbergį šiandien saugantys pareigūnai, nesuderinus visų ginčytinų klausimų „iki galo“, rizikuoja daugiau nei derėtų rizikuoti „panašiais atvejais“.

Šią iš Seimo tribūnos ministro išdėstytą užuominą greičiausiai galima suprasti taip: profesoriaus saugumu besirūpinantys pareigūnai dirba turėdami ne visus būtinus įgaliojimus. 

Ir vis dėlto Seimas, nepaisydamas susiklosčiusių dviprasmybių, nepriėmė Vadovybės apsaugos įstatymo pataisos, numatančios prof. V.Landsbergio apsaugą iki gyvos galvos. Šį įstatymo projektą palaikė tik 39 parlamentarai (11 parlamentarų balsavo prieš, o 41 Seimo narys – susilaikė, tuo netiesiogiai papildydamas neigiamai balsavusiųjų gretas).

Taigi tautos atstovybe traktuojamas Lietuvos Seimas nepajėgė nuslopinti asmeninių simpatijų - antipatijų. Asmeninės ambicijos užgožė valstybės interesus. Pirmasis nepriklausomos šalies vadovas turėtų būtų ne tik ypatingai gerbiamas, bet ir akylai saugomas. Jis vertas ir prezidentinių regalijų, ir prezidentinės pesijos, ir prezidentinės apsaugos. Tačiau Lietuva kažkodėl žūtbūt stengiasi įrodyti, jog profesorius tomis lemtingomis dienomis tebuvo tik Aukščiausiosios Tarybos ar AT Prezidiumo pirmininkas...

Žinoma, profesorius – sudėtinga asmenybė. Jis padarė klaidų, pavyzdžiui, nepagrįstai atstumdamas daug ištikimų bendražygių. Akivaizdu, kad jis nemokėjo rasti bendros šnekos su žiniasklaida. Nenuostabu, jog turi daug priešų, jog daug ką įskaudino. Ir vis dėlto jis atliko tai, kas anuomet buvo svarbiausia. Jis nenugrūdo į stalčių Kovo 11-osios Akto. Šis sprendimas atsveria visas jo tikras ar tariamas klaidas.

Kad ir kaip piktoji Rūta Janutienė mums bandytų įrodyti priešingai, jis netapo Kremliaus draugu, pataikūnu ar slaptuoju agentu. Visa jo veikla bylote byloja, kad jis atkakliai siekė nepriklausomybės - nenusileido moratorininkams, nepabūgo karinių, ekonominių Kremliaus bauginimų, nekreipė dėmesio į spaudos patyčias. Nejaugi net dabar nesuvokiame, jog V.Landsbergis – mūsų prezidentas?

Liūdna, bet kai kurie lietuviai nekenčia profesoriaus taip pat stipriai, kaip stipriai nekenčia jo ir Kremlius. Jei Kremliaus vadovų neapykanta suprantama (V.Landsbergis sugebėjo Lietuvą ištraukti iš Blogio imperijos), tai kaip suvokti kai kurių lietuvių pykčius bei pagiežas?

Ypač keistokas seimūnės Marijos Aušrinės Pavilionienės susipainiojimas, esą „jeigu iškili asmenybė yra mylima tautos, tai neturėtų nieko bijoti“. Tai kad sava tauta čia – mažiausiai kuo dėta. Didžiausi pavojai profesoriui kyla iš to krašto, kuris Rusija vadinamas. Štai kodėl turėtume dėti visas pastangas, kad prof. V.Landsbergio neištiktų Boriso Nemcovo, Aleksandro Litvinenkos, Džocharo Dudajevo ar Anos Politkovskajos likimas. Štai kam reikalinga bent minimali, bent simbolinė apsauga, tegul ir kaštuojanti 272 tūkst. eurų per metus.

Bet apsauga reikalinga ir tam, kad garbaus amžiaus sulaukusiam Prezidentui netektų akis į akį susidurti su lietuviškais chuliganais, girtuokliais bei Lietuvoje gana saugiai gyvenančiais „penktosios kolonos“ atstovais. Rašau šias eilutes ir mintyse stebiuosi – kaip gi atsitiko, kad mūsų parlamentarai arba nenori, arba nepajėgūs suvokti elementariausių tiesų.

Ką čia bekalbėti: net Konstitucinis Teismas nesistengia suprasti 1990 – 1992-ųjų specifikos: anuomet Lietuvai iš tikrųjų vadovavo ne Aukščiausioji Taryba, ne Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, o būtent – prof. V.Landsbergis. Lietuviškoji Temidė tyčia ar netyčia ir vėl nepataikė...

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.

2015.03.25; 13:08

Rusiškoji agresija: valstybinės politikos kursas

Karinė Vakarų žiniasklaida ir joje savo įžvalgas skelbiantys analitikai, gana ilgai beveik neskyrę dėmesio karui Ukrainoje, pagaliau atsigręžė į tai, kas, galima sakyti, yra šio karinio konflikto varomoji jėga – prasidėjo diskusijos apie naująją Rusijos karinę doktriną.

Jau nebe pirmų paliaubų nesilaikymas, trivialus neigimas Ukrainoje esant Rusijos kariuomenę bei aibės pateikiamų priešingų įrodymų, regis, pagaliau įkvėpė ne tik Vakarų politikus vis dažniau reikšti susirūpinimą Kremliaus agresija, bet ir tenykščius gynybos politikos analitikus pažvelgti į tai, kas gena rusiškus tankus bei haubicas į priekį per svetimą teritoriją.

Dr. Markas Galeotti leidinyje „IHS Janeʼs Defemce Weekly“ teigia, jog naujoji Rusijos karinė doktrina, priimta 2014 m., skiriasi nuo 2010-ųjų dokumento, kuris po karo su Gruzija pamokų iš esmės reiškė naują ginkluotų Kremliaus ordų vystymo etapą. Savo straipsnyje „Kariaujanti meška“ dr. M. Galeotti pabrėžia, jog praėjusių metų dokumente dar labiau išryškinamos ir kur kas baisesnėmis spalvomis piešiamos grėsmės Rusijos nacionaliniam saugumui, ir tokiu būdu eliminuojamos bet kokios galimybės net per milimetrą nutolti nuo patvirtintos šalies karinio vystymo programos.

Sprendimą peržiūrėti 2010 m. doktriną, pradėti rengti naują dokumentą 2014 m. ir priimti jį 2015 m. viduryje Rusijos saugumo taryba priėmė dar 2013 m. liepos 5 dieną. Tačiau, kaip pažymi Vakarų analitikai, tai, kad naujoji doktrina priimta gerokai anksčiau, t. y. nelaukiant šių metų, reiškia, jog Kremlius labai susirūpino per NATO viršūnių susitikimą Velse priimtais sprendimais. Rezultatas – 2014 m. gruodžio 19 d. Rusijos saugumo taryba patvirtino naująją doktriną, o lygiai po savaitės ją pasirašė ir Kremliaus šeimininkas.

Nors ir sukišta milijardų į armijos reformą, Rusijos kariai, kaip rodo užrašas ant tanko, tebesikauna „už Staliną“. Naujas dokumentas, kaip pažymima, dar labiau pabrėžia Putino užsispyrimą teigti, kad „Rusijai kylančios grėsmės iš Vakarų yra vis pavojingesnės.“

Be to, 2014 m. doktrinoje kur kas aiškiau apibrėžiamas pasiryžimas sukurti operacijoms Arktyje skirtas pajėgas ir stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje, remiantis vadinamąja BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) ašimi.

Agresyvioji „gynyba“

Vakarų ekspertai sutinka, kad daugeliu aspektų naujoji doktrina yra beveik identiška 2010 m. dokumentui, tačiau naujai pateikta „šalies gynybos“ sąvoka gerokai skiriasi nuo daugeliui įprastos „gynybos“ sampratos. Iš esmės naujoje Rusijos karinėje doktrinoje yra įtvirtintas „veikimo už šalies ribų siekiant apginti nacionalinius interesus“ principas. Ko gero, mažai kam kyla abejonių, kas šiandien savo „nacionalinius interesus“ gina Ukrainos pietryčiuose...

Pagrindinės išorinės grėsmės Rusijai (nurodytos 2014 m. karinėje doktrinoje):

1. NATO plėtra ir auganti Aljanso galia. 2. Regioninis nestabilumas. 3. Kaimyninių šalių ginkluotojų pajėgų, įskaitant ir samdinius, augimas. 4. Priešraketinės gynybos sistemos, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) PGS (angl. Promt Global Strike) programa. 5. Kišimasis į Rusijos ir jos sąjungininkų vidaus politiką, teritorinės pretenzijos. 6. Masinio naikinimo ginklų paplitimas. 7. Atskirų šalių atsisakymas paklusti tarptautinei teisei bei sutartims, reglamentuojančioms tam tikros ginkluotės kontrolę. 8. Nelegalus jėgos naudojimas Rusijos arba jos sąjungininkų teritorijoje. 9. Tarptautinis terorizmas. 10. Etninė prievarta. 11. Informacinio karo vykdymas siekiant palaužti šalies nacionalinį suverenitetą ir stabilumą. 12. Rusijos atžvilgiu priešiškų valstybių sukūrimas (įvykdant valstybinius perversmus) prie valstybinių Rusijos sienų. 13. Ardomoji užsienio specialiųjų tarnybų veikla.

„Maskuojamoji“ raudona spalva nukelia rusiškuosius kareivas į jiems mielus sovietinės imperijos laikus.

Peržvelgus šį sąrašą, kaip pabrėžia Vakarų analitikai, pirmiausia kyla sarkastiška reakcija. Juk iš esmės visos jame nurodomos grėsmės Rusijai, išskyrus NATO plėtrą, Aljanso galios augimą bei JAV PGS sistemą, yra būtent tai, kuo ši valstybė užsiima, siekdama renovuoti šaltojo karo metu Sovietų Sąjungos (SSRS) turėtą galią.

Dar daugiau – šie 13 punktų beveik identiškai atkartoja tą dramatišką toną, kuriuo XX a. 7-ąjį, 8-ąjį, 9-ąjį dešimtmečiais SSRS kalbėdavo apie savo, kaip bene vienintelio „taikos balandžio“ vaidmenį pasaulyje.

Būtina akcentuoti ir tai, kad palyginti su ankstesne doktrina, naujojoje jau įtvirtinama sąvoka, jog NATO vis didina savo vykdomų tarptautinių operacijų skaičių, taip „pažeisdama tarptautinę teisę“. Kartu pažymima, jog vieno didelio karo prieš Rusiją grėsmė mažėja, tačiau bendra grėsmių ir pavojų Kremliaus saugumui tendencija auga. Minėtais pavojais pirmiausia įvardinti regioninis nestabilumas (pvz., Afganistanas – suprask, jog būtent NATO sukėlė šioje iki tol „taikioje“ šalyje chaosą) ir „įvairių sukarintų grupuočių buvimas kaimyninėse Rusijai valstybėse“.

Pastarasis pavojus dešifruojamas taip: pastarosios grupuotės yra pasirengusios bet kada surengti gretimose šalyse perversmus, nušalinti nuo valdžios legitimius politinius režimus ir paversti tas šalis Rusijai priešiškomis valstybėmis.

Galima sakyti – puikus metų senumo Euromaidano įvykių atpasakojimas, siekiant legitimizuoti Rusijos inspiruotą karą pietryčių Ukrainoje. 2014 m. doktrinoje taip pat įtvirtinama, jog Rusija turi teisę jėga reaguoti tiek į karines, tiek ir politines grėsmes savo saugumui.

Tai akivaizdžiai reiškia, kad bet koks politinis Kremliaus manevras, bent jau regioniniu lygiu, gali būti remiamas karine Rusijos galia. O branduolinis arsenalas, kaip pabrėžiama minėtame dokumente, išlieka grynai gynybinio pobūdžio ir gali būti panaudotas kaip atsakas į branduolines arba konvencines atakas prieš Rusiją, jei yra iškilusi grėsmė šalies egzistencijai.

Pastarasis teiginys, anot Vakarų analitikų, yra ypač svarbus, nes Kremlius numato branduolinio atsako galimybę ir konvencinio karo atveju, o tai reiškia iš esmės naują agresyvų galių žaidimo su NATO žingsnį.

Informacinės operacijos ir propaganda – ypač svarbus elementas „ginant“ Kremliaus interesus užsienio teritorijose.

Informacinis ir politinis karas

Dar vienas esminis skirtumas, įžiūrimas paskubomis parengtoje ir patvirtintoje 2014 m. doktrinoje, – gerokai didesnis Kremliaus dėmesys informacinėms operacijoms. Visų pirma toms, kurios yra orientuotos į „vidaus rinką“, t. y. daugiamiljoninę šalies publiką, turinčią įtikėti savo lyderio bei valdančiojo režimo teisėtumu ir teisumu.

Atsižvelgiant į šį aspektą, šiuolaikiniai kariniai konfliktai doktrinoje apibūdinami kaip „visapusiškas karinės, taip pat politinės, ekonominės, informacinės galios bei kitų nekarinių priemonių naudojimas, kartu kurstant gyventojų protestus bei pasitelkiant specialiųjų operacijų pajėgas“.

Akivaizdu, jog būtent šis „kokteilis“ buvo naudojamas Ukrainoje pradedant netgi ne Krymo aneksija, o Euromaidanu. Tolimesnis karo permetimas į Donbasą yra tik logiška įvykių seka, kai tam tikrus karinius veiksmus, kuriuos vykdo „kažkokie separatistai“, atitinkamai dubliuoja specialiųjų tarnybų, pvz., GRU (Vyriausioji žvalgybos vadyba) bei specialiųjų operacijų pajėgų veikla.

Beje, būtent GRU šiame kontekste nusipelno ypatingo dėmesio. Galima sakyti, kad iki 2013 m. šiai SSRS karinės žvalgybos tradicijas bei pavadinimą išlaikiusiai organizacijai nelabai kaip sekėsi. Pvz., GRU turėjo perleisti operacinius rusiškojo „specnazo“ kontrolės svertus reguliariosios kariuomenės vadovybei, o Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu (2008–2012 m.) neteko net 80 iš 100 generolų. Tačiau per pastaruosius pusantrų metų, kai tapo aišku, kad 2010 m. Rusijos karinė doktrina bus keičiama kur kas agresyvesniu dokumentu, o popieriuje išdėstytos nuostatos bus perkeliamos į realių veiksmų lauką, GRU galia sugrįžo į buvusį lygį: smarkiai išaugo šios organizacijos veikla užsienyje, jos žinion ir pavaldumui vėl buvo priskirtas „specnazas“.

Pastarasis, beje, taip pat užsiaugino raumenis: jam buvo priskirtos dvi papildomos brigados, o bendras karių skaičius išaugo iki 15 000–17 000. Dar kiek anksčiau, atsižvelgiant į būsimojo „visapusiško“ ar, kaip dabar sakoma, hibridinio karo iššūkius, GRU numatė ir pagal sovietinio oro desanto tradicijas paruošto „specnazo“ perkvalifikavimą į vakarietiškus standartus atitinkančias specialiąsias pajėgas.

Todėl 2010 m. Rusijoje buvo įsteigta tai, kas Vakaruose buvo pavadinta KSO (angl. Special Operations Command). Dabar Kremliaus KSO sudaro 346-oji nepriklausoma „specnazo“ brigada (dislokuota Prochladnojė gyvenvietėje), Sraigtasparnių atakos ir transporto eskadronas (dislokuotas Toržoke) ir aviacijos transporto eskadronas (dislokuotas Tverėje-Migalove). Operacinis KSO centras yra Solnečnogorske. Kaip humoristinėje dainoje: „Mūsų maistas – sėmkės ir arbata, mūsų rūbai – skarmalai ir vata“.

Operacinį pasirengimo lygį KSO pasiekė 2013 m., na, o jų „debiutą“ matėme 2014 m. aneksuojant Krymą. Taip, taip – KSO tai tie patys „žalieji žmogeliukai“. 2014 m. Kremliaus karinėje doktrinoje KSO vaidmuo apibūdinamas kaip „išplečiantis Rusijos galimybes vykdyti tikslias karines-politines operacijas“.

Kiti minėtojo dokumento aspektai pasižymi labiau gynybiniu tonu, kuris skamba kaip tam tikras aliarmo signalas. Pastaruoju perspėjama, jog vadinamasis Arabų pavasaris, Rožių revoliucija Gruzijoje (2003 m.), Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2005 m.), politiniai neramumai Rusijai ištikimame Kirgizstane (2005 m.) buvo ne kas kita, kaip Vakarų inspiruotos akcijos pakirsti regioninei ir globaliai Rusijos įtakai.

Nekyla jokių abejonių, kad korupcinio Viktoro Janukovyčiaus režimo nuvertimas 2014 m. Kijeve buvo tik papildoma dozė žibalo į kruopščiai rusiškosios propagandos kūrenamą laužą, nes tai tarsi turėjo įrodyti Rusijos visuomenei, kad jos lyderio įžvalgos ir retorika yra tiesiog pranašiškai teisinga. Toks visažinio vado kulto įtvirtinimas strateginiame valstybės dokumente reiškia, jog Rusijos valdžia atriša sau rankas laisvai disponuoti kariuomene šalies viduje, pvz., „riaušėms malšinti“.

Taip pat galima be jokių skrupulų kriminalizuoti visas opozicijos egzistuojančiai valdžiai apraiškas. Na, o kaip rodo praktika, tokie postulatai kariuomenei atveria kelius į gretimų valstybių suverenią teritoriją. Specifinis naujosios Rusijos karinės doktrinos aspektas – dėmesys tolimesniam jaunimo motyvavimui tarnauti armijoje. Dėl gigantiškos propagandos praėjusiais metais vadinamųjų kontraktininkų gretas sudarė jau 295 000 karių, nors dar 2013 m. jų buvo 186 000.

Tiesa, kaip tie žmonės yra „motyvuojami“ pasirašyti kontraktus tarnybai „šlovingojoje armijoje“, puikiai išaiškėja iš rusų belaisvių Ukrainoje apklausų. Jau nekalbant apie tai, kad viena iš kontraktininko sąlygų, jei jis išsiunčiamas „atostogų“ į Donbasą, gali būti ir grįžimas iš ten vadinamuoju Gruz 200 pavidalu.

Tačiau reikia sutikti, kad tiek anksčiau, tiek ir dabar, Rusijai nepaisant jokių aukų, jos karinėse doktrinose dominuoja kiekybė, perauganti į gigantomaniją. Pagal naująjį dokumentą, iki 2017 m. armijoje turi būti 499 000 kontraktininkų, neskaitant šaukiamojo amžiaus jaunuolių, tebevadinamų „duchais“.

Taigi nepamiršta skambioji raudonojo generolo Žukovo II pasaulinio karo metu ištarta frazė, kuria buvo apibūdinti milijoniniai Raudonosios armijos nuostoliai: „Tegul dvesia, mūsų bobos dar prigimdys.“

Propagandinis kokteilis Donbaso separatistams: visi istoriniai ingredientai vienoje „košėje“.

Potekstės

Iš esmės daugelio Vakarų apie karybą rašančių leidinių apžvalgininkai ir analitikai sutinka, jog naujoji Rusijos karinė doktrina tiesiog įprasmina jau vykdomas ginkluotųjų pajėgų reformas, užtikrina jų tęstinumą bei formalizuoja tam tikrus naujo „visapusiško“ karo operacinius ypatumus.

Tačiau, kita vertus, ji pasižymi gerokai radikalesne retorika, ypač tose srityse, kurios nukreiptos prieš Vakarus ir konkrečiai NATO. Apibendrinant, pažymėtini aspektai, leisiantys prognozuoti Kremliaus elgesį bent jau keletą artimiausių metų: Naujoji doktrina nurodo aiškų režimo pasiryžimą ir toliau tęsti savo armijos modernizavimą nepaisant šalį apėmusios ekonominės krizės.

Vien tik šiems metams numatoma padidinti gynybos biudžetą 20 proc. palyginti su 2014 metais. Be to, vadinamoji valstybinė ginkluotės programa, apimanti karo pramonei skirtus mokslinius tyrimus, pačią jos (ginkluotės) gamybą, remontą ir t. t., yra apsaugota nuo bet kokių galimų finansavimo mažinimų bent jau 2015 m., per kuriuos „gintis“ besirengiančiai armijai turi būti parūpinta nuo 70 iki 100 lėktuvų, 120 sraigtasparnių, 30 laivų (įskaitant ir povandeninius) bei apie 600 šarvuočių.

Aptariamasis dokumentas galutinai įtvirtino KSO, taip pat Arkties operacinių pajėgų statusą rusų armijoje bei numatė planus jau šiemet sukurti aerokosmines pajėgas, sujungiant dabartines oro ir aerokosminės gynybos pajėgas.

Jei 2010 m. doktrina tokias grėsmes kaip nedraugiškų politinių režimų atsiradimas prie Rusijos sienų ar NATO galios didėjimas tik numatė, tai 2014 m. dokumente jos jau konstatuojamos kaip egzistuojančios.  

Šiuo žingsniu Kremlius akivaizdžiai siekė legitimizuoti karinės jėgos panaudojimą siekiant savųjų politinių tikslų. Karas Ukrainoje yra pats tikriausias to įrodymas.

Ir svarbiausia. 2014 m. Rusijos karinė doktrina nubrėžė kategoriškai priešišką takoskyrą tarp Kremliaus ir Vakarų, pastaruosius be užuolankų įvardydama savo šalies priešu, pabrėždama, jog būtent Vakarų siekis dominuoti pasaulinėje politikoje pasaulį daro pavojinga vieta Rusijai egzistuoti.

Parengė Darius Varanavičius 

Informacijos šaltinis – žurnalas „KARYS“

2015.03.27; 18:00

Nesprogusios bombos

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Vinco Kudirkos skvere prie manęs priėjo televizijos žurnalistė: „Sakykite, ar Rolandui Paksui leistumėt antrą kartą siekti prezidento posto?“

Daug buvo ir yra politikų, apie kuriuos pagalvojus man bloga darosi. Vienas iš tokių – tas, kurisatkakliai, įkyriai, daug metų siekia sugrįžti į Daukanto aikštę. Nėra jam svarbesnių darbų ir tikslų už tą paranojišką norą vėl tapšnoti. Negali, vargšelis, užmiršti spyrio į užpakalį – nors tu ką. Šalinasi nuo jo buvę bendražygiai, griūva tvarka ir teisingumas, o jis tą pačią giesmę gieda: „Noriu būti Prezidentas“.

M. Bartašiūnaitė ir Trojos arklys panašūs

Autorius: Ramūnas Terleckas ("Lietuvos žinios") • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Kai prieš savaitę išgirdau, kad Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje atliekamos kratos, remiantis Generalinės prokuratūros ikiteisminiu tyrimu dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos, sunerimau, net išsigandau. Nejaugi “žalieji žmogeliukai” išlindo iš prakaitu dvokiančių urvų ir kelia pavojų Lietuvos nepriklausomybei?

Didžiųjų interneto portalų žinios iš pradžių lyg ir ramino – įtariamųjų tik devyni, tarp jų pirmauja Milda Bartašiūnaitė, Giedrius Grabauskas, Vaidas Lekstutis. Kitų vardų ir pavardžių nebuvo skelbiama. Nė vieno iš trijų paviešintųjų nepažinojau, tiesą pasakius, nieko apie juos ir nežinojau. Iš pradžių tai tikrai teikė vilties - juk ne balsingieji Seimo nariai, ne (ne)atsargiai savo asmeninės gerovės reikalus tvarkantys ministrai, net ne parlamentinių partijų vadovai, o būtent juos, remiantis logika, pirmiausia turėtų nupirkti mongolų ainiai. 

Rusiškoji agresija: valstybinės politikos kursas

Autorius: Darius Varanavičius ("Karys") • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Karinė Vakarų žiniasklaida ir joje savo įžvalgas skelbiantys analitikai, gana ilgai beveik neskyrę dėmesio karui Ukrainoje, pagaliau atsigręžė į tai, kas, galima sakyti, yra šio karinio konflikto varomoji jėga – prasidėjo diskusijos apie naująją Rusijos karinę doktriną.

Jau nebe pirmų paliaubų nesilaikymas, trivialus neigimas Ukrainoje esant Rusijos kariuomenę bei aibės pateikiamų priešingų įrodymų, regis, pagaliau įkvėpė ne tik Vakarų politikus vis dažniau reikšti susirūpinimą Kremliaus agresija, bet ir tenykščius gynybos politikos analitikus pažvelgti į tai, kas gena rusiškus tankus bei haubicas į priekį per svetimą teritoriją.

Kaip viską pakeisti nieko nekeičiant

Autorius: Algimantas Rusteika. • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Pirmas kartas visada nekaip nusiduoda. Jei ne spaudai - tą kiekvienas vyras ir nevyras pasakys. Bet pradėti kada nors reikia. Nes be blogos pradžios nebūna nei tautos pažangos, nei kadencijos pabaigos. Ką bekalbėt apie ūmiai pabrangusius sosto paveldėtojus.

Pirmąkart merus rinko žmonės, o ne partijų komsorgai. Ir užgriuvo įdomybės. Gausybės tautiečių, balsavusių už tūlą partiją, nepadėjo kryželio ant jos kandidato. Pakvipo keptais gaidžiais per Seimo rinkimus. Kaip visada, raguotiems geriems vyrams paskutiniams nušvinta kas seniai visiems aišku. Kad partijos neturi tų, už kuriuos žmonės balsuotų.

Dėl ko nerimaujame?

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Į šį klausimą atsako Lietuvos edukologijos universiteto leidyklos išleista knyga „Nerimas2. Tautiškumas ir demokratija: tikros ir apgaulingos formos“.

Apie nerimą keliančias grėsmes neatsitiktinai prabilta Lietuvos mokslo akademijoje – juk būtent čia subrendo Sąjūdžio, Žaliųjų judėjimo ir kitos pilietinės iniciatyvos, mokslininkai vieni iš pirmųjų kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėjas ir vieni iš pirmųjų įspėja dėl jai kylančių grėsmių.

Antrosios knygos autoriai tęsia tautiškumo ir nacionalumo, istorinės atminties, socialinės ir ekonominės istorijos bei moralės temas. Prabilta apie dabartiniame pasaulyje greta tautiškumo atsiradusį kosmopolitizmo lygmenį ir vis sunkiau pasiekiamą šių dviejų pasaulio lygmenų suderinimą, apie giliausias tautinės valstybės ištakas ir apie globalų baltų pasaulį, apie Lietuvos turtą, jo skaičiavimą ir lyginimą, apie Rusijos keliamą grėsmę tautiškumo raiškai Lietuvoje, apie taiką, atsakomybę ir Tėvynę.

Videostudijos SLAPTAI.lt svečias: habilituotas daktaras, profesorius, ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Aleksandras VASILIAUSKAS.

Svečią kalbina žurnalistas Vytautas Visockas. Pokalbio trukmė – 44 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Niekieno pilietiškumas

Autorius: Linas Braukyla ("Lietuvos žinios") • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Kasmečio pilietinės galios indekso matavimo rezultatai gali kiek nuliūdinti: 2014 metais lietuvių pilietiškumas krito.

Visgi daug didesnį rūpestį turėtų kelti ne grėsmė pilietiškumui, bet grėsmė pačiai lietuvių tautai. 

Tai nėra tas pats.

Kaip Rusija užkariaus pasaulį?

Autorius: Lauryna Babilčiūtė • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Agresyvi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu visiems kelia klausimą – ko galima tikėtis iš Rusijos? Šiandienos įvykiai ir neseniai nuaidėję propagandiniai kliedesiai per Rusijos „Penktąjį kanalą“ laidoje „Svarbiausia“ („Главное“) privertė prisiminti vieną iš skaitytų Rusijos autorių knygų, kuri po pasirodymo spaudoje nesulaukė didesnio dėmesio, mat tuo metu dar nebuvo tokia aktuali ir tiesiog buvo laikoma utopija ar futurologiniais kliedesiais.

Tai Michailo Jurjevo politinės fantastikos knyga „Trečioji imperija. Rusija, kuri privalo būti“ (Михаил Юрьев. ТРЕТЬЯ ИМПЕРИЯ. Россия, которая должна быть), kurioje suformuota „keturių žingsnių programa“, kaip Rusija taps pasauline imperija.

Gėdingas Seimo sprendimas

Autorius: Antanas Rašimas • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Apie šią lietuvišką „problemą“ derėtų prabilti labai piktai. Aš pasistengsiu kalbėti kuo švelniau. Ir vis dėlto tylėti negalima: šiandieninis Lietuvos Seimas tiek ir tevertas, jei nesugebėjo priimti įstatymo, įpareigojančio specialiąsias tarnybas saugoti prof. Vytautą Landsbergį iki gyvos galvos.

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis – teisus. Jis ragino parlamentarus į šią dilemą pažvelgti „vieną kartą civilizuotai“. VRM vadovas tvirtino, kad dabar prof. V.Landsbergis saugomas „iš vidinių resursų“, remiantis „vidiniais sprendimais“. VRM ministras net leido suprasti, jog prof. V.Landsbergį šiandien saugantys pareigūnai, nesuderinus visų ginčytinų klausimų „iki galo“, rizikuoja daugiau nei derėtų rizikuoti „panašiais atvejais“.

TS-LKD pirmininko rinkimai: lūkesčiai ir tikrovė

Autorius: Vytautas Juozapaitis • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Pirmiausia noriu nuvilti politinius oponentus, garsiai besidžiaugiančius nevienareikšmiais atgarsiais, sklindančiais iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybės uždarų posėdžių, - jokių pikantiškų detalių nebus!

Šis tekstas, grįstas išskirtinai mano asmenine nuomone, yra paties partijos pirmininko inicijuotos viešos diskusijos pirmininko rinkimų tema tęsinys, skirtas visuomenės nariams, neabejingiems politiniams pokyčiams, kurie neišvengiamai daro įtaką visos visuomenės gyvenimui ir valstybės raidai. 

Taip prieš 65-erius metus apie Rusiją kalbėjo Vinstonas Čerčilis

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Tie rusai tiesiog nenuspėjami. Savo valstiečius jie išmarino badu. Derlingiausias žemes užtvindė ir statė hidroelektrines arba užteršė atominės pramonės atliekomis.

Dabar jie yra priversti įsivežti grūdus. Aš tikėjausi, kad mirsiu dėl senatvės. Tačiau kai Rusija, praeity visą Europą maitinusi duona, pati ėmė įsivežti grūdus, supratau, kad dabar mirsiu iš juoko.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.