Kai „Mintis“ tapo tiesos sakymo leidykla...

Tai, kas įvyko 1988-aisiais Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, galima pavadinti sprogimu. Tautos energija kaupėsi, kaupėsi – ir komunistinis kalėjimas, kuriame ji buvo įkalinta, neatlaikė, ėmė griūti. 

Kartais sakoma, kad įvyko stebuklas. Ir taip, ir ne. Tais metais „per visą Lietuvą nuvilnijo masinių manifestacijų pagrindinėse mūsų miestų aikštėse banga. Itin galingos akcijos vyko Vilniuje ir Kaune. Jose dalyvavo atstovai iš visų Lietuvos regionų, miestų, miestelių ir kaimų. Tie protesto mitingai ardė okupacijos pamatus, o kita vertus, įkvėpė Tėvynės patriotus pradėtą žygį tęsti iki galo, kad ir kokie pavojai grėstų“, - rašoma knygos „Sąjūdis ateina iš toli“ pratarmėje.

Taip, į Sąjūdį, į Laisvę, į Baltijos kelią ėjome iškart po 1940-ųjų okupacijos. Per Birželio sukilimą, pokario partizanų kovas, katalikiškąjį pogrindį, etnokultūrinį sąjūdį, negausių disidentų kalėjimus... Su knygomis, ginančiomis lietuvių kalbą, kultūrą, pasakojančiomis apie Lietuvos istoriją, raginančiomis išlikti lietuviais... Ypač didelio poveikio turėjo knygos, pasirodžiusios prieš Sąjūdžio gimimą ir iki Kovo 11-osios, iki Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo visame pasaulyje.

Esu laimingas, kad tuo metu dirbau „Minties“ leidykloje, mačiau, kaip leidžiamos į Laisvę ir Nepriklausomybę vedančios knygos; vieną kitą ir man teko globoti, rengti, leisti.     

Aną dieną, vartydamas senas fotografijas, atkreipiau dėmesį į čia publikuojamą: prie „Minties“ leidykos pastato pozuoja penkiasdešimt vyrų ir moterų, tuomet dirbusių, galima sakyti, jau ne „Minties“, o Atgimimo leidykloje. 

Kaip atsitiko, kad komunistinės propagandos, netiesos sakymo leidykla pirmoji Lietuvoje tapo Atgimimo, tiesos sakymo leidykla? Šis fenomenas man iki šiol iki galo nėra aiškus, nors tuo metu „Minties“ leidykoje buvau ne paskutinis asmuo, viską mačiau iš vidaus.

Žiūrėdamas į minėtoje nuotraukoje pažįstamus veidus pagalvojau, kad gal verta pakalbinti dar gyvus ryškiausius šios leidyklos žmones - ir nepriklausomybės laikais užaugusiam skaitytojui priminti, ką konkrečiai mes padarėme, kokias knygas išleidome, juo labiau, kad jų jau seniai nėra knygynų lentynose, nors buvo leidžiamos kartais net šimtatūkstantiniais tiražais.

Šiuos prisiminimus būčiau pradėjęs nuo Romualdo Ozolo, tuo metu „Mintyje“ formaliai buvusiu vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, o faktiškai – netgi daugiau negu vyriausiuoju redaktoriumi, bet jo jau neprakalbinsi.

O buvęs filosofinės literatūros redakcijos vedėjas Antanas RYBELIS maloniai sutiko prisiminti tuos lietuvių tautai ir mums, knygų leidėjams, reikšmingus metus.

Videointerviu trukmė - 47 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

2016.02.03; 05:17

PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (5)

Apie dramatiškas Žygimanto Augusto sprendimo pasekmes

Iki šiol oficialioje Lietuvos istorijoje Žygimanto Augusto portretas piešiamas ypač spalvingai ir pozityviai, glaudinant tuometinės (ir dabartinės) Lietuvos sąsajas su Vakarų Europa.

Šis valdovas daromas patraukliu dar ir dėl vedybų su ne tik emocijomis, grožiu, bet ir protu Žygimantą pritraukusia Barbora Radvilaite.

Čia, šitoje kritinėmis įžvalgomis išmargintoje apžvalgoje, dėmesį kreipsime kita kryptimi – į kažkaip šešėlyje paliktą Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus politinę elgseną.

Kaip nurodo istorijos šaltiniai, lietuvių pusė, verčiama sunkaus, užsitęsusio karo su Maskva, su lenkų siūlomos Liublino unijos idėja buvo priversta sutikti. Tačiau niekaip negalėjo susitaikyti su žeminančiomis sąlygomis. Todėl vienašališkai dominuojančias derybas buvo nutraukusi.

Po kelių mėnesių, verčiama aplinkybių (Maskvos puolimo), vėl sugrįžo. Įsidėmėtina aplinkybė: viena iš pagrindinių sugrįžimo priežasčių buvo ta, kad per tą laiko tarpsnį dalis Lietuvos jurisdikcijai priklausiusių turtingų Ukrainos provincijų (Volynės, Kijevo ir kt. žemės), su karaliaus Žygimanto Augusto palaiminimu, atsidūrė lenkų rankose. O ten, tose žemėse Lietuvos didikų dvarai, rūmai ir pilys.

Istorijos šaltiniuose užfiksuota: 1569 m. birželio 27 d. Jonas Jeronimas Chodkevičius, atstovaudamas tuo valdovo sprendimu pasipiktinusią ir įsiaudrinusią lietuvių derybininkų grupę, pasakė „...karštą ir graudulingą kalbą, maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. Ją baigdamas, didysis Livonijos gynėjas net apsiašarojo, o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus...“[1] Tačiau Lietuvą ir lietuvius žeminanti unija vis dėlto buvo pasirašyta. Tam aktui buvo panaudotas, kaip matome iš pateiktos citatos, ypatingas spaudimas.

Aprašiau Liublino unijos pasirašymo aplinkybes. Su šiuo dokumentu ir istoriniu aktu, manau, yra vos ne tiesiogiai susijusi, po nepilnų šimto metų, ne tik Vilniaus sunaikinimo drama (1655), bet ir faktinė lietuvių tautos ir jos valstybingumo katastrofa. Nesidairydami į šalis, apžvelkime kai kuriuos tolesnius įvykius, vykusius po Liublino unijos. Lenkai, užvaldę centrines Ukrainos vaivadijas, elgėsi gana žiauriai. Į unitus neperėjusius stačiatikius paskelbė už įstatymo ribų. Iš jų atiminėjo derlingiausias žemes. Anot ukrainiečių istoriko Serhy Jekelčyko, jas išnuomodavę žydams. O šie, pagal lenkų praktiką, tų žemių gyventojus paversdavo vos ne baudžiauninkais.

Didysis ukrainiečių sukilimas prieš lenkus prasidės 1648 m. Jo vadu taps jaunas karininkas Bogdanas Chmelnickis. Bet prieš tai bus užgrobtas jam priklausęs dvaras, sumušti jo tėvai. Pavogta dar ir mylimoji[2]. Praeis dar septyneri metai iki Vilniaus (ir visos Lietuvos) tragedijos. Per tuos metus Bogdanas Chmelnickis ne kartą kreipsis į LDK didįjį etmoną kunigaikštį Jonušą Radvilą, prašydamas šį išlikti neutraliu. Tačiau taip neatsitiks. Lietuvos kariuomenė aktyviai dalyvaus malšinant ukrainiečių (vadintų kazokais) sukilimą. Pagauti sukilėliai bus žiauriai baudžiami – sodinami ant nusmailintų kuolų...

Po kelių kovos metų sukilimo vadovybė bus priversta blaškytis, ieškoti paramos Moldavijoje, net pas savo (ir LDK, vėliau – Žečpospolitos) priešus turkus. Pagaliau prisišlies prie Maskvos (Perejeslavo unija, 1654 m.). O ši, į LDK teritoriją ir valdovo titulą dar nuo caro Vasilijaus III (Vytauto Didžiojo proanūkio) laikų pretendavusi valstybė, tokio momento tik laukė ir skubiai ginklavosi. Kurstė jai palankius rusinų bajorus.

Vardan teisybės reikia pasakyti, kad įsisiautėjusiai, kraujo ir grobio ištroškusiai kazokų armijai vadovavo Maskvos caro statytinis, iš kumečių į generolus pakeltas, aiškiu plėšiko instinktu pasižymėjęs Ivanas Zolotarenka. Jo vadovaujami vadinamieji keršytojai, regis, su netramdomu pasimėgavimu Vilnių plėšė, degino ir žudė žmones 17 dienų!

Beje, pats Maskvos caras Aleksejus Michailovičius (Romanovų dinastijos pradininkas), Petro I tėvas, save kildino iš lietuvių karaliaus Mindaugo šaknų. Todėl dar iki minėtos invazijos mėgo save tituluoti LDK didžiojo kunigaikščio vardu. Pagaliau šį titulą jis oficialiai pagarsino Vilniuje, Rotušės aikštėje, antrąją dieną po šio miesto užgrobimo. Po „inauguracijos“ akto jis palaimino ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų nusiaubimą ir visko, kas buvo įmanoma, išvežimo į Maskvą. Bet grįžkime prie pradėtos siužeto linijos...

Po tragedijos praeis pora mėnesių ir tas pats arogantiškasis lietuvių kunigaikštis Jonušas Radvila sudarys separatinę, t. y. atsiskyrimo nuo Lenkijos sutartį su tuomet Lenkiją ir Lietuvą niokojusiais švedais. Tačiau pralaimės nieko gero nelaimėjęs. Bus tų pačių švedų išstumtas net iš Lietuvos lyderio pozicijų ir už poros mėnesių, sukrėstas įvykių, pasimirs tesulaukęs vos 43 metus... Tai atsitiks Tichocine (vietovė šalia Lietuvos, dabar priklausanti Lenkijai).

Šiandien mūsų šalyje didžiajam etmonui rodoma ypatinga pagarba. Vienas iš kariuomenės dalinių nešioja net jo vardą.

O gal valandėlei susimąstykime? Gal į visą čia perpasakotą katastrofą, į jos ištakas pažvelkime iš kitų pozicijų? Na, kad ir iš ukrainiečių ir lietuvių giminingos prigimtinės ir istorinės kultūros pozicijų. Iš šių tautų tuomet „praleistos separatinės sąjungos“ prieš lenkus (apie kurią, manytina, buvo mąstęs B. Chmelnickis) pozicijų. Štai tokiame istorinio konteksto dėliojimo pasianse J. Radvilos inicijuota lietuvių ir švedų sutartis atrodo lyg ir siurrealistine, netgi karikatūriška.

O anoji – įsivaizduojamoji, išslydusi lietuviams iš rankų? Tikėtina: pastaroji būtų suteikusi visai kitą istorinės raidos kryptį. Toji kryptis gal būtų buvus ypač palanki abiem tautoms, išmokusioms taikiai, be ekspansinių užmačių sugyventi.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2016.02.01; 19:09


[1] Lietuvos istorija. Redagavo A. Šapoka. – Kaunas, 1936, 225–226 psl.

[2] Jekelčyk, Serhy. Ukraina. Modernios nacijos gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009, 52 psl.

VRM: už „pokštus“ – ne tik didelės baudos, bet ir laisvės atėmimas

Praėjusiais metais Lietuvoje užregistruoti 1907 melagingi specialiųjų tarnybų iškvietimai. Tai – 8 procentais daugiau nei 2014 metais, kuomet tarnybos melagingai kviestos 1751 kartą.

Dažniausiai – 1828 kartus – kviesti policijos pareigūnai, 57 kartus – medikai, 22 – ugniagesiai. Dėl melagingų pranešimų apie visuomenei gresiantį pavojų nustatyta 40 įtariamųjų (2014 m. – 23), iš jų 39 – vyrai (2014 m. – 22) ir 8 nepilnamečiai (2014 m. – 3).

Apie tariamai padėtus sprogmenis pernai pranešta 81 kartą (užpernai – 42). Daugiausiai tokių pranešimų užfiksuota Vilniuje ir Kaune – atitinkamai 26 ir 12.

„Akivaizdu, jog būtinos papildomos priemonės, kurios atgrasintų nuo noro taip „pokštauti“. Jų ir buvo imtasi. Jau šiandien melagingi specialiųjų tarnybų iškvietimai kainuoja labai brangiai – tiesiogine šio žodžio prasme. Nuo šių metų balandžio kainuos dar brangiau, nes grės ne tik baudos ir ieškiniai, bet ir realus laisvės atėmimas“, – sako vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.

Nuo balandžio įsigaliosiančiame Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, jog už Bendrojo pagalbos centro (BPC) darbo trukdymą žinant, kad pagalba nereikalinga, gresia įspėjimas arba bauda nuo 90 iki 200 eurų. Už melagingą specialiųjų tarnybų iškvietimą gresia bauda nuo 200 iki 2000 eurų.

„Šalia to, pagalbos tarnyboms nurodyta visais melagingų iškvietimų atvejais imtis veiksmų dėl patirtų nuostolių išieškojimo iš kaltininko. Nuostoliai paprastai skaičiuojami šimtais ar net tūkstančiais eurų“, – teigia S. Skvernelis.

Vien Policijos departamentas ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praėjusiais metais pateikė beveik 1700 ieškinių. Priteistos žalos dydis siekia kone 19 tūkst. eurų.

Nuo balandžio už minėtas veiklas įsigalioja ir griežtesnė baudžiamoji atsakomybė, atitinkamas teisės aktų pataisas inicijavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas. Už melagingą žinią apie grėsmę visuomenei ar valstybinės reikšmės objektui bus skiriami viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas – arba laisvės atėmimas iki 1 metų.

Jei dėl melagingo pranešimo kilo žmonių sumaištis ar buvo sutrikdyta valstybinės reikšmės objekto veikla, grės bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Jei buvo padaryta didelė turtinė žala – bauda arba laisvės atėmimas iki 3 metų.

Vidaus reikalų ministerija primena, jog daugeliu atveju „pokštininkai“ yra nustatomi, jiems skiriamos baudos ir pateikiami ieškiniai. Dažni atvejai, kaip BPC numeriu 112 skambina vaikai, moksleiviai, todėl būtina, kad tėvai aptartų šį klausimą su vaikais, mokytojai – su moksleiviais ir t.t.

Informacijos šaltinis – Vidaus reikalų ministerija.

2016.02.04; 07:14

Europoje gausu įšaldytų konfliktų mylėtojų

Lietuvoje nūnai madinga ieškoti prorusiškų politikų, žurnalistų, verslininkų.

Tokios paieškos prasmingos, bet nesudėtingos. Dažnusyk užtenka žvilgtelėti į kai kurias lietuviškas ginčų laidas, atsiversti neva nuomonių įvairovę gerbiančius internetinius portalus, ir Rusijos klastos tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Gruzijos, tiek ir dėl Baltijos kraštų ganėtinai lengvokai atpažįstamos.

Tačiau turime ir žymiai painesnių situacijų, kada nėra lengva susigaudyti, kur teisioji pusė.

Lietuvai iki šiol sunkiausiai sekasi suvokti, jog palaikydama Armėniją ji iš tiesų gina agresyvios, imperinės, tarptautinę teisę laužančios Rusijos interesus. Lietuviams vis dar keblu susigaudyti, jog neparemdami Azerbaidžano siekių susigrąžinti Kalnų Karabachą mes remiame armėnų separatistus, niekuo nesiskiriančius nuo separatistų, kurie, Kremliaus vadovaujami, kurstomi bei remiami, iš Moldovos atplėšė Padniestrę, iš Gruzijos – Abchaziją, iš Ukrainos – Krymą, Donbasą ir Luhanską.

Net užimdami neutralią poziciją, girdi, „verčiau mums nepalaikyti nei Jerevano, nei Baku“, elgiamės neteisingai. Toks trumparegiškumas - pavojingas. Prisiminkime politikos bei visuomenės veikėjus, kurie mums atkuriant nepriklausomybę šūkaliojo, esą Vilnius ir Klaipėda priklauso Lietuvai neteisėtai! Šios jėgos niekur neprapuolė.

Norinčiųjų kelti mums teritorines pretenzijas užtenka ir šiandien. Jos tik tyliai laukia patogaus momento pradėti antilietuvišką kampaniją. Jei kada nors ateityje kiltų tokio pobūdžio tarptautinių įtampų, mes galime atsidurti kvailokoje padėtyje būtent dėl to, jog šiandien nežinome, nenorime žinoti arba apsimetame nežiną, jog Kalnų Karabachas iš Azerbaidžano 1988 – 1992 metais atimtas neteisėtai - panaudojus ne tiek armėnišką, kiek rusišką jėgą bei klastą.

Žodžiu, vien dėl to, jog Lietuvos Seime parlamentarė Dalia Kuodytė įkūrusi draugystės su Kalnu Karabachu parlamentinę grupę, mus galima kaltinti vadovaujantis dvigubais standartais: Ukrainos teritorinis vientisumas – šventas reikalas, Azerbaidžano teritoriniai praradimai – nė motais. Vien dėl to, jog D.Kuodytės parlamentinė grupė siekia draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis, mes rizikuojame atsidurti visai netoli tų, kurie, tegul ir netiesiogiai, teisina Krymo, Donbaso, Abchazijos ar Padniestrės okupacijas. Ir tuo pačiu rizikuojame netekti principingųjų valstybių, kurios šventai gerbia visų šalių teritorinį vientisumą, palankumo.

D.Kuodytės vadovaujamos parlamentinės draugystės grupės su šiandieniniu Kalnų Karabachu atsiradimas Seime – neabejotina Lietuvos klaida. Tą klaidą visai neseniai netiesiogiai išryškino prof. Vytautas Landsbergis. Duodamas interviu azerbaidžaniečių internetiniam leidiniui haqqin.az šių metų sausį, prisimindamas tragiškus Lietuvai ir Azerbaidžanui 1990 -1991 –ųjų įvykius, jis pareiškė: „Nemanau, kad tik Armėnija okupavo Karabachą. Tai – Rusijos darbas“.

Sausio 26-ąją dieną Lietuva padarė dar vieną klaidą. Šį kartą klaidos autorė - parlamentarė Birutė Vėsaitė. Omenyje turiu Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos posėdį, kuriame buvo balsuojama dėl dviejų Azerbaidžanui svarbių rezoliucijų.

Pirmąją rezoliuciją pristatė britų politikas Robertas Volteris - „Dėl smurto eskalacijos Kalnų Karabache ir kitose iš Azerbaidžano atimtose teritorijose“. Joje teigiama daug svarbių, mums žinotinų postulatų: Kalnų Karabachas iš Azerbaidžano atplėštas neteisėtai, armėnų karinės formuotės privalo kuo greičiau palikti okupuotą teritoriją, maždaug 600 tūkst. azerbaidžaniečių pabėgėlių iki šiol negali grįžti į savo gimtuosius namus, Armėnijos delegacija nepakankamai bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, siekiančiomis taikiai sureguliuoti konfliktą, 2014 - 2015-aisiais metais pasienio regione padaugėjo karinių susidūrimų, kurie gali išaugti į rimtą karą...

Antrąją rezoliuciją pristatė Bosnijos ir Hercogovinos politikė Milika Markovič. Šioje rezoliucijoje pabrėžiama, kad Armėnija, okupavusi Azerbaidžano teritoriją, kurioje yra Sarsangsko vandens saugykla, elgiasi barbariškai – trukdo pasienio regione gyvenantiems azerbaidžaniečiams naudotis vandeniu.

Tie, kurie atidžiai perskaitė abi rezoliucijas, puikiai supranta, jog Europos politikai, jei būtų principingi, privalėjo paremti jas abi. Britų deputato R.Voltero rezoliucijoje nėra nieko neteisingo, antidemokratiško. Tiesiog Armėnija dar sykį raginama laikytis elementarių padorumo taisyklių – pasitraukti iš okupuotų žemių. Tiesa, pono R.Volterio rezoliucijoje griežčiau ir konkrečiau nurodoma, kas okupavo Kalnų Karabachą. Todėl buvo galima tikėtis, jog susivienijusios prorusiškos - proarmėniškos jėgos Europoje ją blokuos. Juk ne veltui prieš šiuos svarstymus po Europą keliavo Armėnijos diplomatai, patarinėdami, kokios pozicijos mums derėtų laikytis.

Įtakingi armėnų politikai prieš lemtingąją sausio 26-ąją svečiavosi ir Lietuvoje. Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas mūsų politikams primityviai aiškino, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai, nes ten dabar gyvena ... armėnai. Vadovaujantis tokia logika ir Donbasas su Luhansku bei Krymu privalo priklausyti Rusijai, mat ten dauguma gyventojų dabar – rusai.

Beje, pirmoji rezoliucija, man regis, turi ir dar vieną aspektą. Ji byloja apie Europos bejėgiškumą narpliojant rimtas bėdas. Prabėgo du dešimtmečiai. Dėl šio konflikto derybinėje Minsko grupėje ir diskutuota, ir priimta įvairiausių pareiškimų, raginimų 1993, 1994, 2001, 2005 metais. Bet naudos – jokios. Armėnija atsisako vykdyti europietiškų institucijų rekomendacijas, nurodymus, reikalavimus, o Europos parlamentarai – tik beviltiškai skėsčioja rankomis. Tad gal rezoliucija nepriimta dar ir dėl to, kad Europos Tarybai bei derybininkams iš Minsko grupės gėda oficialiai, viešai pripažinti savąjį bejėgiškumą? 

Turime keistą rezultatą. Aštriuoju neoficialiai vadinamas dokumentas nebuvo palaikytas (66 balsai – už, 70 – prieš, 45 – susilaikė). Balsavimo rezultatų nebepakeisi. Tačiau žinoti, kas neparėmė pirmosios rezoliucijos, - vertėtų. Vertėtų žinoti pavardes ir tų, kurie neparėmė net ir antrosios rezoliucijos. Šių eilučių autoriui pirmiausiai rūpi žinoti, kaip balsavo ne prancūzų, vokiečių ar britų delegacijos, o būtent mūsiškė – lietuviškoji.

Tikriausiai nėra sunku atspėti, kaip balsavo draugystes su Kalnų Karabachą okupavusiais žmonėmis palaikanti D.Kuodytė. Žinoma, ji neparėmė rezoliucijos. Buvo galima numanyti, kaip pasielgs Seimo narys Egidijus Vareikis – jis palaikė rezoliuciją. O štai parlamentarės Birutės Vėsaitės sprendimas nustebino. Ji balsavo taip pat kaip ir D.Kuodytė.

Kokie B.Vėsaitės motyvai? Ji nenori, kad Armėnija išsinešdintų iš žemių, kurias neteisėtai užgrobė, padedama Rusijos pajėgų? B.Vėsaitė nenori, kad daugiau nei pusė milijono azerbaidžaniečių atgautų teisę grįžti į namus? B.Vėsaitė nenori, kad Armėnijos sudrausminimas taptų puikia pamoka separatizmus Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje kurstančiam Kremliui?

Tikrųjų B.Vėsaitės motyvų greičiausiai niekad nesužinosime. Tiesa, vasario 2-ąją šių eilučių autoriui pavyko viešai Seime paklausti parlamentarės B.Vėsaitės, kokiais motyvais vadovavosi balsuodama Europos Parlamente. Parlamentarė tvirtino balsavusi taip, kaip nusprendė pasielgti toji EP frakcija, kuriai ji priklauso. Kokie Europos socialistų frakcijos motyvai? Jie mano, jog tiek R.Volterio, tiek M.Markovič rezoliucijos – atsitraukimas nuo Minsko derybininkų grupės formuojamos politikos.

Bet juk toji derybininkų grupė nesugebėjo per du dešimtmečius pasistūmėti į priekį nė per nago juodymą. Gal jau išaušo diena, kai būtina keisti konkrečių rezultatų pasiekti nesugebančius Minsko derybininkų grupės politikus labiau principingais? Nebent norime, kad mus, europiečius, laikytų nevykėliais, tesugebančiais ilgiems dešimtmečiams įšaldyti konfliktus ir tuo pačiu netiesiogiai talkinti agresyvioms, separatistinėms jėgoms, atiminėjančioms iš kaimynų svetimas žemes.

Nejaugi nesuvokiame: neapibrėžta situacija dėl Kalnų Karabacho naudinga koją į svetimą teritoriją įkėlusiai Armėnijai ir nenaudinga savų žemių atgauti nepajėgiančiam Azerbaidžanui. Šiandieninė europietiška laikysena – tarsi separatizmo skatinimas: pulkite, atiminėkite, nes tai, ką užgrobsite, ilgiems dešimtmečiams liks jūsų rankose. O jei pasiseks – gal net šimtmečiams priklausys jums, kadangi mes, europiečiai, tesugebame daug ir ilgai diskutuoti.

Beje, šioji europietiška tradicija greičiausiai skatins imtis aktyvesnių veiksmų ir tas separatistines jėgas, kurios nenori gerbti Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorinio vientisumo. Todėl drįstu manyti, jog Kalnų Karabacho problema – kur kas arčiau Lietuvos, nei mes įsivaizduojame. 

Parlamentarės B.Vėsaitės dar paklausiau, kaip ji vertina D.Kuodytės įkurtąją Draugystės su šiandieniniu Kalnų Karabachu grupę. Seimo narė nepanoro komentuoti. Ji pasiteisino nežinanti, ką veikia D.Kuodytės suburta grupė.

Taigi kokią išvadą galime padaryti? Būsimuosiuose Seimo rinkimuose principingam lietuviui nedera balsuoti už netiesiogiai separatizmą palaikančius politikus.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.02.04; 05:29

Antausis Kremliaus propagandai?

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos propagandinė žiniasklaida kaip įgelta kritikuoja Europos valstybes, kurios esą nesuvaldo pabėgėlių ir migrantų iš Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tvano.

Vokiečių advokatas kreipėsi į Berlyno prokuratūrą su prašymu ištirti Rusijos valstybinės televizijos parodyto siužeto teisėtumą. Advokato nuomone, žurnalistas kurstė Vokietijos rusakalbių gyventojų neapykantą atvykėliams.

Rusijos vokiečiai gelbsti Europą!

Rusijos “vokiečiai” sutriuškino pabėgėlių prieglaudą Vokietijoje – sausio 20-ąją pranešė tarptautinis mėnraštis „Soveršeno sekretno“. (Mūsų skaitytojui ne vieną dešimtmetį žinomas leidinys dabar prisistato be perdėto kuklumo: vienas labiausiai autoritetingų XX amžiaus pabaigos - XXI amžiaus pradžios Rusijos laikraščių.) Žurnalistė Aleksandra Pavlova rašo redakciją sužinojus apie pogromą, kurį surengė rusų persikėlėliai Bruchzalio mieste (Baden-Viurtembergo federalinės žemės šiaurės vakaruose, 20 km nuo Karlsruės, vok. Bruchsal). Apie tai žurnalistei papasakojo šaltinis iš rusų migrantų, gyvenančių Vokietijoje (turbūt – iš emigrantų).

Pogrome dalyvavo apie 400 Rusijos vokiečių. Policijos duomenimis, prie bendrabučio, kur gyvena arabai ir marokiečiai, privažiavo apie 120 automobilių, kiekviename po 3-4 vyrus. Pietiečiai mėgino gintis ir šaudyti, bet juos sumušė beisbolo lazdomis ir bendrabutyje buvusiomis taburetėmis. Rusakai (taip vadina save rusų migrantai Vokietijoje) ėjo per visus aukštus.

Šaltinio nuomone, pogromo priežastimi galėjo tapti 13-metės rusaitės išprievartavimas. Mėnraštis priminė: Kaip anksčiau pranešė žiniasklaida, Berlyne grupė pabėgėlių 30 valandų niekino 13-metę moksleivę. Vaiką pagrobė sausio 11 d. geležinkelio stoties rajone, kai ji grįžo namo iš mokyklos

Toliau „Soveršeno sekretno“ rašo, kad tokio masto konfliktas Vokietijoje įvyko pirmą kartą nuo masinės migracijos į šalį pradžios. Migrantų priekabiavimas prie moterų Kelne ir daugkartiniai išprievartavimo atvejai sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimą. Policijos nesikišimo politika ir mėginimai nutylėti nusikaltimus verčia žmones savarankiškai ginti savo šeimas. Po miestą pasidarė nesaugu vaikščioti ir dargi važinėti automobiliu, - papasakojo mėnraščiui viena persikėlėlė rusė iš Lichtenfelsio kolonijos Bavarijoje. – Sustojusi prieš šviesoforą, pripratau užrakinti iš vidaus automobilio dureles, kad niekas neįsibrautų į saloną. Tą patį darau apsilankiusi supermarkete – greitai sėdu į automobilį, užrakinu dureles ir tik tada užvedu variklį. Pasak moters, pabėgėlės moterys prašinėja išmaldos, vyrai apvaginėja supermarketus, o Vokietijos valdžia ir policija nutyli tokius atsitikimus ir nesmerkia migrantų elgesio.

Kitas pašnekovas žurnalistei papasakojo, kad Frankenbergo mieste supermarketą pertvarkė į pabėgėlių prieglaudą ir joje apgyvendino tūkstantį žmonių. Nuo to laiko mieste pasidarė neramu, ir aš ketinu gauti žmonai leidimą nešioti ginklą. Vietiniai gyventojai pasipiktinę įžūliu migrantų elgesiu. Jie prisikrauna parduotuvėse pilnus vežimėlius produktų ir nemoka už pirkinius. Kada kasininkai iškviečia apsauginius, migrantai dedasi, kad nesupranta kalbos. Frankenbergo meras atvažiavo į vieną iš tokių atsitikimų, mėgino su jais kalbėti keliomis kalbomis, bet veltui. Galiausiai jis užmokėjo už migrantus. Tai sukėlė teisėtus žiūrovų klausimus: kodėl tikri vokiečiai užsidirba sau gyvenimui nelengvu darbu, o migrantai viską gauna veltui.

„Soveršeno sekretno“ nurodo, kad priešingai Nyderlandų vyrams, kurie protestuoja segėdami gatvėse mini sijonėlius, rusų migrantai tapo pirmaisiais, kurie su ginklu rankose stojo ginti savo šeimų. Jeigu su mano dukterimi ar žmona kas nors atsitiktų dėl migrantų kaltės, aš negalvodamas imčiau į rankas lazdą ir eičiau jų triuškinti, - neslėpė savo radikalių pažiūrų rusų persikėlėlis, su kurio kalbėjosi žurnalistė.

Netrukus (sausio 24 d.) „Soveršeno sekretno“ pasirodė kitas straipsnis: Rusiškoji Vokietija kyla ginti tolerantiškosios Europos. Jame kalbama, kad po to, kai VFR prasidėjo nekontroliuojamas įvažiavimas iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, padėtis šalyje ėmė aštrėti, tačiau valdžia ir žiniasklaida mėgina tai nutylėti. Vėl primenama, kad Kelne naujametę naktį migrantai priekabiavo prie moterų, tyčiojosi ir prievartavo jas. Vėliau, pasak leidinio, visą rusakalbę Vokietiją papiktino trylikametes moksleivės Lizos iš rusų šeimos istorija: keletas migrantų ją įgrūdo į automobilį, nuvežė į savo butą, kur 30 valandų prievartavo.

Šį kartą „Soveršeno sekretno“ papasakojo apie rusakalbių gyventojų protesto mitingus, tarp jų ir viename mažame miestelyje, kur dalyvavo 200 rusakalbių. Vokietijos oficialioji valdžia, girdi, niekaip nekomentuoja sekmadienį vykusių protestų, bet aišku, kad pačioje stipriausioje pramoninėje šalyje prasideda procesai, kurių valdžiai toliau slėpti nepavyks. Ir labai simboliška, kad tarp šių procesų pradininkų vėl rusų žmonės, kuriems ne naujiena gelbėti Europą nuo eilinės negandos.

Paauglės Lizos atvejis

Siužetą apie Berlyne, Marcano rajone, pagrobtą ir prievartautą trylikametę Lizą parodė sausio 16-ąją Rusijos televizijos „Pirmasis kanalas“ svarbiausios naujienų laidos „Vremia“ metu. Apie moksleivės pagrobimą papasakojo jos teta. Trys migrantai esą pagrobę mergaitę, laikę ją 30 valandų tuščiame bute ir po to išmetę į gatvę. Moteris taip pat sakė, kad Vokietijos policija dangsto nusikaltimą. „Pirmasis kanalas“, be to, parodė vaizdo įrašą, kuriame pietietis pasakoja, kaip naujieji vokiečiai prievartavę kitą merginą.

Sausio 17 d. Berlyno policija paneigė pranešimą apie mergaitės prievartavimą ir paprašė neplatinti gandų. Tą pačią dieną internetinėje svetainėje „Zvezda“ (priklauso Rusijos ginkluotosioms pajėgoms) pasirodė pranešimas: policija privertė Lizą apkalbėti save. Giminaičių tikinimu, mergaitė pasakiusi tai, ką jai sakyti per kelių valandų apklausą vertė policininkai.

Sausio 22 d. mergaitės advokatas (Alexej Danсkwardt) Deutche Welle korespondentui paaiškino, kad jis anksčiau kalbėjęs ne apie prievartavimą, kaip jam primetama, bet apie smurtinį nusikaltimą prieš mergaitę, kurį tirianti policija. Vokietijos baudžiamajame kodekse yra straipsniai dėl pedofilijos ir kitokių nusikalstamų veikų, bet tyrimo duomenų jis atskleisti negalįs. Ir žodžio pabėgėliai jis nevartojęs – tai esanti kažkieno interpretacija. Kol nebaigiamas tyrimas, niekas negali būti vadinamas nusikaltėliu. Advokatas priminė, kad kalbama apie automobilį, ir suabejojo, ar neseniai atvykę pabėgėliai galėjo turėti registruotą automobilį.

Sausio 23 d. Berlyne, prie Vokietijos kanclerių rezidencijos, įvyko protesto mitingas, kuriame dalyvavo apie 700 žmonių. Jį pradėdamas Tarptautinio Rusijos vokiečių konvento pirmininkas Henrichas Krounas pasakė: Kada Kelno tragedijos aidas po dviejų savaičių pasiekė Berlyną ir čia buvo išprievartauta 13-metė moksleivė iš Rusijos vokiečių šeimos, tai sudrebino rusakalbę miesto bendruomenę. Kalbėtojas pareiškė, jog padėtis Vokietijoje yra nepakenčiama ir paragino Vokietijos vyriausybę imtis kardinalių priemonių: nutraukti pabėgėlių priėmimą ir keisti visą migracijos politiką. 

Sausio 29 d. prokuratūros atstovas patvirtino, kad per tas 30 valandų nei prievartavimo, nei kokių nors lytinių veiksmų mergaitės atžvilgiu nebuvo. Policija nustačiusi, kur paauglė nakvojo, ir kodėl buvo pasislėpusi. Ji pabėgusi nuo tėvų, kurie buvo kviečiami į mokyklą dėl jos nepažangumo, o grįžusi jiems papasakojo išgalvotą istoriją.

Vasario 1 d. žurnalas „Der Spiegel“ pranešė, kad kalbėjosi su mergaitės motina ir tai buvęs, leidinio teigimu, pirmas jos pokalbis su žurnalistais. Motina pasakė, kad dukra gydoma ligoninėje, jai taikoma psichiatrijos terapija.

Iki prabylant prokurorams aštriomis strėlėmis pasilaidė Rusijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai. Sergejus Lavrovas rūstavo, kad Rusija ginanti savo piliečius užsienyje ir turinti žinoti, kas jiems nutinka, tuo tarpu apie trylikametės galimą išprievartavimą Rusija sužinojusi ne iš Vokietijos oficialių įstaigų, o iš tenykštės rusakalbių bendruomenės, advokato ir tėvų. Rusijos ministras susiejo įvykį su migrantų krize ir paragino Vokietiją neslėpti problemų: tikimės, jog nebus tokių atvejų, kaip su mūsų mergaite Liza.

Frankas Valteris Štainmajeris (Steinmeier) savo ruožtu apkaltino Rusiją kišimusi į šalies vidaus reikalus. Pasak Vokietijos užsienio reikalų ministro, yra nepateisinama panaudoti šį įvykį politinei propagandai, kaitinti šalyje įsiplieskusią ir be to sudėtingą diskusiją dėl migrantų. Štainmajeris patarė Rusijos pusei remtis tyrimo medžiaga, o ne  žiniasklaidos pranešimais. 

Rusų žurnalistą apkaltino smurto kurstymu

Vokiečių advokatas Martinas Liuitlė (Martin Luithle) sausio 19-osios rytą kreipėsi į Berlyno prokuratūrą su prašymu ištirti Rusijos „Pirmojo kanalo“ parodyto siužeto apie trylikametę teisėtumą. Advokatas vokiečių kanalui „Deutsche Welle“ paaiškino, jog siužetas sukurptas Rusijos propagandos dvasia ir kursto tautų nesantaiką. Nors Rusijos masinės informacijos priemonės vokiečių įstatymams nepaklūsta, tačiau Berlyne gyvenantis rusų žurnalistas pažeidė Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymus, nes Rusijos kanalus Vokietijoje gali matyti 6 mln. rusakalbių šalies gyventojų.

Advokato nuomone, „Pirmojo kanalo“  žurnalistas prisidėjo prie Vokietijos rusakalbių gyventojų neapykantos pabėgėliams kurstymo. Tokie veiksmai gali būti baudžiami laisvės atėmimu nuo trijų mėnesių iki trejų metų. 

Į vokiečių advokato kaltinimą minėtasis Rusijos vokiečių konvento pirmininkas Groutas atsakė: Tai tiesiog kvailystė ir politinis užsakymas! Pats advokatas to nedarytų. Jį greičiausiai privertė partinės jėgos, kurios už jo stovi. Anot Grouto, Rusijos žiniasklaida objektyviai nušviečia įvykius ir už tai jai galima tik padėkoti.

Būtent Tarptautinio Rusijos vokiečių konvento internetinėje svetainėje „Сайт советских немцев Genosse“ (pastarasis žodis – tai komunistinio kreipinio draugas vokiškas atitikmuo) pasirodė pranešimas, kuris ir atkreipė rusų žurnalisto dėmesį: Mergaitę įtraukė į mašiną, užrišo akis ir nuvežė. Ją žvėriškai prievartavo nežinomoje patalpoje apie 30 valandų, o vėliau vėl išvežė ir išmetė pusiau gyvą viename iš Berlyno rajonų. Dabar mergaitė ligoninėje šoko būsenoje ir tvirtina tik viena: kad ją niekino ne mažiau kaip penki arabų išvaizdos vyriškiai.

Gal „Pirmojo kanalo“ korespondentas tiesiog patikėjo šia istorija ir pagarsino ją neturėdamas jokių kėslų? Labai abejotina. Manau, jis veikė sąmoningai, kitaip nesikreipčiau į prokuratūrą, - teigė Martinas Liuitlė. Pasak advokato, kalbama ne apie mėgėją, o apie profesionalų žurnalistą. Jis turi suprasti skirtumą tarp dešiniųjų radikalų partijos NPD ir rusų išeivijos mitingų. NPD mitinge jis surado penkis rusakalbius pašnekovus ir pristatė juos kaip rusų išeivių mitingo dalyvius.

„Pirmasis kanalas“, pasakodamas apie įvykius Berlyne, parodė rankas ant krūtinės susidėjusius policininkus, kuriems ant nugaros matyti užrašas „Polis“. Iš kur atsirado kitos valstybės pareigūnai, juk  Vokietijoje rašoma „Polizei“?! Bet tai niekis, palyginti su parodytu vaizdo įrašu iš „Anonymous Kollektiv“ internetinio rinkinio. Iš Rusijos televizijos reportažo žiūrovas galėjo pamanyti, kad savo šlykščiais žygiais giriasi koks neseniai Europą pasiekęs pietietis, bet labai greitai išaiškėjo, kad šis įrašas „YouTube“ žinomas dar nuo 2009 metų rudens. Tuo tarpu per kelias dienas jis buvo paleistas 1,3 mln. kartų, žiūrėtojai paliko apie 3500 komentarų, kurių dalis buvo persunkta nepakantumo nuodų ir raginimų smurtauti. Šį įrašą advokatas Martinas Liuitlė pateikė prokurorams tarp kitų neapykantos ir smurto kurstymo įkalčių.

Rusų žurnalistas Aleksejus Kovaliovas, sukūręs internetinę melagysčių demaskavimo svetainę, sako, kad „Pirmojo kanalo“ siužetas specialistams nebuvo koks atradimas. Jis priminė 2014 metų vasarą daug triukšmo sukėlusį to paties kanalo pasakojimą apie šiurpų atsitikimą Donbaso srityje, Slavianske, kur Ukrainos kariškiai neva nukryžiavo trejų metų berniuką – kaip Jėzų. Tik praėjus pusei metų kanalas pripažino, kad neturi šios egzekucijos įrodymų, bet dėl to neatsiprašė. Žiūrovu lengva manipuliuoti pateikiant tokius dalykus, –  sako Kovaliovas. – Viskas, kas susiję su vaikais ir lytine prievarta, sukelia tokias stiprias emocijas, kad žiūrovas vargu pradės tikrinti, ar iš tiesų vyko tai, kas jam rodoma.

Maskva nori nuversti Vokietijos kanclerę?

Policijos duomenimis, Rusijos išeivijos protesto mitinguose Berlyne ir kituose šalies miestuose dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių. Berlyno žurnalistas Borisas Raitšusteris (Reitschuster) teigė savo akimis įsitikinęs, kad sostinėje buvo susirinkę ne kokie pasamdyti žmonės: tai Rusijos propagandos aukos, rusakalbiai vokiečiai. Jie tikrai sunerimę dėl padėties Vokietijoje, nes žiūri „Pirmąjį kanalą“. Anot jo, išeivijoje veikia daugybė organizacijų, mokslinių sąjungų, saugumo akademijų, partijų, kurias Rusijos specialiosios tarnybos stengiasi patraukti į Maskvos pusę. Siekiama tiek įsiūbuoti valtį, kad Kremliui nenuolaidi Vokietijos kanclerė Merkel paliktų savo postą.

Pasak „The Economist“ leidinio redaktoriaus Edvardo Lukaso (Lucas), rusakalbių vokiečių protesto akcija tapo ryškiu Rusijos klaidinamos propagandos veiksmingumo pavyzdžiu. Jo manymu, Kremlius siekia atitraukti europiečių dėmesį nuo Rytų Ukrainos ir perkelti į Siriją, kur vykstantis karas tapo Europą sukrėtusios migrantų krizės priežastimi.

Kurstydama Europoje tam tikrus visuomeninius sąjūdžius, Rusija verčia tų šalių politinius vadovus paisyti savo rinkėjų reikalavimų ir bendradarbiauti su Maskva, kuri yra svarbus žaidėjas Artimuosiuose Rytuose.

Kita vertus, Rusijos žiniasklaidos sukurstyta protestų banga gali nepadėti Rusijai: Berlynas netylės, kai valstybės stabilumas ardomas iš išorės. Pastarieji įvykiai priminė vokiečiams ir europiečiams, kas toks yra misteris Putinas ir kodėl juo negalima pasitikėti. Lukaso manymu, tai ne tik nesuartins Vokietijos su Rusija, bet dar padidins prararą tarp jų.

Berlynas iš tikrųjų netyli. Sausio pabaigoje Vokietijos vidaus reikalų ministerija uždraudė pagrindinės neonacistų internetinės svetainės veiklą. Pasak Vokietijos vidaus reikalų ministerijos, iš čia sklido antisemitiniai, antiislamistiniai, homofobiniai pareiškimai, taip pat buvo platinamos rasistinės ir ksenofobinės publikacijos ir komentarai, kuriuose pritariama nusikaltimams prieš užsieniečius, kurstomas smurtas ir teisinamas nacionalsocializmas. Paaiškėjo, kad neonacistų tinklapių serveriai yra Maskvoje, ir Vokietijos prokuratūra pareikalavo Rusiją imtis žygių, kad jų ten neliktų.

Pastarosiomis dienomis Reuters pranešė: Berlynas įtaria Maskvą mėginimu griauti Merkel autoritetą. Tiesa, Berlynu čia vadinami anoniminiai vokiečių pareigūnai. Jie teigia, kad Berlynas laiko Maskvos kišimąsi į Vokietijoje neva išprievartautos rusų mergaitės Lizos bylą mėginimu silpninti Vokietijos kanclerės pozicijas. Rusija mėgina sumenkinti visuomenės pasitikėjimą Merkel, sugriauti jos autoritetą, destabilizuoti Europą ir sudaryti joje vakuumą savo įtakai skleisti. Dar vienas vokiečių pareigūnas pasakė, kad Rusija siekia sukiršinti Europą, veikdama išvien su prieš Europą nusistačiusiomis ir dešiniosiomis populistinėmis partijomis.

Gal ne kokią sąmokslo teoriją turėjo mintyse minėtasis Berlyno žurnalistas Borisas Raitšusteris, sakydamas, kad Rusijos agentai Vokietijoje išlindo iš pogrindžio?

Pabaikime tuo, nuo ko pradėjome – Maskvos mėnraščio „Soveršeno sekretno“ pranešimu, Rusijos “vokiečiai” sutriuškino pabėgėlių prieglaudą Vokietijoje. Pasirodo, tai buvo dar viena antis, arba, šiuolaikiškai tariant, feikas. Vis dėlto policija negalėtų nutylėti fakto, kad apie 400 rusų emigrantų su beisbolo lazdomis nusiaubė atsikraustėlių bendrabutį, galiausiai reikalas su 120 automobilių savaime iškiltų aikštėn.

Smalsuoliams policija tegalėjo pranešti apie tai, kad Karsdorfe-Noitarde (miestelyje minėto Bruchzalio pašonėje) keturi vyriškiai metė akmenį į bendrabučio langą, materialinė žala – 300 eurų. „Soveršeno sekretno“ rašo apie Vokietijoje prasidėjusias permainas: labai simboliška, kad tarp šių procesų pradininkų vėl rusų žmonės, kuriems ne naujiena gelbėti Europą nuo eilinės negandos.

Tiesa, nežinoma, ar tie keturi langą išdaužę vyriškiai yra rusai...

2016.02.05; 04:58

Pirštinė mesta. Jeigu nesate bailiai...

LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai. Taip pompastiškai šią laidą pristato forumo moderatorius Edmundas Jakilaitis. O gal tai vieta, kur galima pūsti miglą žiūrovams į akis?

Forume (vasario 4 d.) rungiasi du prieš penkis: A.Kubilius, V.Gailius - ir R.Malinaustas, K.Trečiokas, J.Sabatauskas, G.Kirkilas ir V.Gapšys. Kurioj pusėj E.Jakilaitis? Sprendžiant iš to, kad leidžia ilgai ir ne į temą postringauti pastariesiems, ypač Malinauskui, jį galima priskirti būtent prie šios kompanijos. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Ne tik šis žurnalistas labai dažnai leidžia demagogams išsisukti nuo atsakymo į „nepatogų“ klausimą ir iškart pereiti į puolimą: o konservatoriai tai... Ne šventieji ir konservatoriai, bet dabar kalbama apie jūsų darbelius. Ypač tokia demagogija pasižymi Kirkilas. Net šleikštu darosi nuo tų „o jūs...“ Laidos vedėjas turėtų neleisti tuščiažodžiauti, kalbėti ne į temą. Atvirkščiai, neretai vedėjai neleidžia baigti minties, nutraukia protingai, argumentuotai kalbančius diskusijų dalyvius, jeigu šie laikosi „klaidingos“, LRT „generalinės linijos“ neatitinkančios nuomonės.

„LRT rengiamose ir transliuojamose programose bei laidose įsigali šališkumas, laidų dalyviai atrenkami pagal priklausymą proteguojamų politinių pažiūrų ir įsitikinimų visuomenės grupėms – pastarosioms skiriama neadekvačiai daugiau laiko eteryje, o kitoms visuomenės grupėms atstovaujantys asmenys neturi galimybės (nekviečiami) dalyvauti LRT rengiamose laidose“, - rašoma Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro kreipimesi „Dėl nacionalinio transliuotojo nepriklausomumo ir žodžio laisvės suvaržymų“.

Šiame kreipimesi pateiktas ne vienas konkretus šiuos žodžius iliustruojantis pavyzdys, tačiau... karavanas eina toliau. Jokios reakcijos į pagrįstus priekaištus. Geriausia nutylėti, jeigu susirūpinimo visuomeninio transliuotojo chroniškomis ligomis „nepastebėjo“ didieji portalai. O šiems labiau rūpi „žvaigždžių“ užpakaliukai, be to, užsirūstinęs A.Siaurusevičius dar ims ir uždraus skaityti jų straipsnių apžvalgas.

Štai dar viena ištraukėlė iš šio kreipimosi:  „2015 m. birželio 17 d. laidoje „Dėmesio centre“ pažeidžiant proporcingumo ir objektyvumo kriterijus į debatus buvo pakviesta šios komisijos pirmininkė D. Vaišnienė ir trys jos oponentai, kurie akivaizdžiai menkino lietuvių kalbos reikšmę ir svarbą valstybingumui (Konstitucijos 14 str. nurodyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba), o pastarųjų pažiūroms atvirai pritarė ir laidų vedėjas, skyręs daugiausia laidos laiko oponentų pasisakymams, nors bet kokį šališkumą draudžia Įstatymas (4 str. 1 dalis)“.

Akivaizdus pataikavimas valdantiesiems, žūt būt pasiryžusiems žemai nusilenkti lenkų tautinei mažumai, o iš tiesų – Lenkijai, kuri kerštaudama dar gali mūsų neginti.

Visuomeninis transliuotojas šiuo klausimu turėtų atspindėti net tik Šiaulienės ir Kirkilo, Jakilaičio, bet ir plačiosios visuomenės nuomonę, o ji už šiuos veikėjus geriau supranta lietuvių kalbos reikšmę ir svarbą valstybingumui.

Lietuvių tautos ir kalbos interesų nepaisyti gali Smetona, Valatka, Jonušys... o visuomeninis transliuotojas turėtų negalėti, turėtų nešokti pagal trumparegių liberalų dūdelę. 

Visuomenins transliuotojas turėjo pastebėti sausio mėsesį įvykusią konferenciją „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių grėsmių akivaizdoje“, kurioje dalyvavo iškilūs intelektualai, visuomeninių judėjimų atstovai, buvo aptariamos svarbios problemos. O ką  matome LRT televizijoje? Vis tuos pačius etatinius „išminčius“.

Turėtų pastebėti ir minėtą Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro kreipimąsi. Jakilaitis tiesiog privalėtų surengti forumą, pavyzdžiui, tokia tema: „Ar tikrai nacionalinis transliuotojas yra priklausomas nuo valdančiosios koalicijos ir varžo žodžio laisvę?“

Juk pirštinė mesta – jeigu nesate bailiai, turėtumėte ją pakelti. Būtų įdomu pamatyti ir pasiklausyti, kaip kaunasi LRT tarybos nariai su LRT televizijoje beveik nematytais filosofais, visuomenės veikėjais. Mes, žiūrovai, nuspręstume, kurie laimėjo.

Kreipimasis adresuotas ir Prezidentei, ir Seimui, ir Vyriausybei. Nejau nė viena iš šių valdžių nesiteiks vienaip arba kitaip reaguoti?  

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2016.02.06; 08:52 

Suvokimai. „Pone, jūs – diktatorius!”

Autorius: Petras Dirgėla • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Pone, jūs – diktatorius!“ Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų vasario mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Štai koks kartais būna informacinis karas

Autorius: Juozas Barškietis • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Dar prieš šešerius metus pastebėjau po mūsų žiniasklaidoje skelbiamais straipsniais labai daug neigiamų komentarų. Ypatingai jų būna daug po straipsniais apie Laisvės kovotojus - partizanus arba mūsų valstybei nusipelniusius žmones.

Taip pat nuolat niekinama mūsų prezidentė. Būdavo taip, kad po vienu tokiu straipsniu komentarų skaičius siekdavo nuo 1,5-3 tūkstančių. Tik labai maža dalis būdavo teigiamų.

Pirštinė mesta. Jeigu nesate bailiai...

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai. Taip pompastiškai šią laidą pristato forumo moderatorius Edmundas Jakilaitis. O gal tai vieta, kur galima pūsti miglą žiūrovams į akis?

Forume (vasario 4 d.) rungiasi du prieš penkis: A.Kubilius, V.Gailius - ir R.Malinaustas, K.Trečiokas, J.Sabatauskas, G.Kirkilas ir V.Gapšys. Kurioj pusėj E.Jakilaitis? Sprendžiant iš to, kad leidžia ilgai ir ne į temą postringauti pastariesiems, ypač Malinauskui, jį galima priskirti būtent prie šios kompanijos. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Antausis Kremliaus propagandai?

Autorius: Leonas Jurša • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos propagandinė žiniasklaida kaip įgelta kritikuoja Europos valstybes, kurios esą nesuvaldo pabėgėlių ir migrantų iš Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tvano.

Vokiečių advokatas kreipėsi į Berlyno prokuratūrą su prašymu ištirti Rusijos valstybinės televizijos parodyto siužeto teisėtumą. Advokato nuomone, žurnalistas kurstė Vokietijos rusakalbių gyventojų neapykantą atvykėliams.

Europoje gausu įšaldytų konfliktų mylėtojų

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Lietuvoje nūnai madinga ieškoti prorusiškų politikų, žurnalistų, verslininkų.

Tokios paieškos prasmingos, bet nesudėtingos. Dažnusyk užtenka žvilgtelėti į kai kurias lietuviškas ginčų laidas, atsiversti neva nuomonių įvairovę gerbiančius internetinius portalus, ir Rusijos klastos tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Gruzijos, tiek ir dėl Baltijos kraštų ganėtinai lengvokai atpažįstamos.

Tačiau turime ir žymiai painesnių situacijų, kada nėra lengva susigaudyti, kur teisioji pusė.

Kai „Mintis“ tapo tiesos sakymo leidykla...

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Tai, kas įvyko 1988-aisiais Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, galima pavadinti sprogimu. Tautos energija kaupėsi, kaupėsi – ir komunistinis kalėjimas, kuriame ji buvo įkalinta, neatlaikė, ėmė griūti. 

Kartais sakoma, kad įvyko stebuklas. Ir taip, ir ne. Tais metais „per visą Lietuvą nuvilnijo masinių manifestacijų pagrindinėse mūsų miestų aikštėse banga. Itin galingos akcijos vyko Vilniuje ir Kaune. Jose dalyvavo atstovai iš visų Lietuvos regionų, miestų, miestelių ir kaimų. Tie protesto mitingai ardė okupacijos pamatus, o kita vertus, įkvėpė Tėvynės patriotus pradėtą žygį tęsti iki galo, kad ir kokie pavojai grėstų“, - rašoma knygos „Sąjūdis ateina iš toli“ pratarmėje.

Filosofas Krescencijus Stoškus: „Kaip tyčiojamasi iš lietuvių kultūros“

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Tai – jau trečiasis per pastarąsias dvi savaites Slaptai.lt portalo videointerviu su filosofu Krescencijumi Stoškumi.

Pirmąjame videopokalbyje filosofas kalbėjo apie didžiausią lietuvių tautai iškilusį pavojų – masišką emigraciją („Svarbiausia – neišsivaikščioti“). Jei jos nesustabdysime – Lietuvoje nebeliks lietuvių. Bet jos nestabdome. 

Antrasis videopokalbis yra apie didžiausią lietuviškosios žiniasklaidos bėdą – nenorą imtis rimtų, gyvybiškai svarbių temų, tendencingumus, pataikavimą siauriems partijų interesams („Didžiausia lietuviškosios žiniasklaidos nuodėmė“). Bet šis procesas tęsiasi iki šiol.

Trečiąjame videopokalbyje filosofas pasakoja, kas, kaip ir kodėl tyčiojasi iš lietuvių kultūros. Taigi: „ne kiekvienas žmogus sugeba tapti menininku“ ir „ne kiekvieną menininko darbą galima vadinti menu“.

PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (5)

Autorius: Romualdas Grigas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Apie dramatiškas Žygimanto Augusto sprendimo pasekmes

Iki šiol oficialioje Lietuvos istorijoje Žygimanto Augusto portretas piešiamas ypač spalvingai ir pozityviai, glaudinant tuometinės (ir dabartinės) Lietuvos sąsajas su Vakarų Europa.

Šis valdovas daromas patraukliu dar ir dėl vedybų su ne tik emocijomis, grožiu, bet ir protu Žygimantą pritraukusia Barbora Radvilaite.

Nacionalsocializmo aukų pagerbimas ir pilietiškumo ugdymo pamokos

Autorius: Irena Tumavičiūtė • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

1945 m. sausio 27 d. Pirmojo ukrainiečių fronto kariai išvadavo Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklas. Nuo 1996 m. tuomečio Vokietijos federalinio kanclerio Romano Herzogo pasiūlymu sausio 27-oji yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena.

Vyksta renginiai, skirti visų nacionalsocialistinio režimo aukų atminimui: žydų, romų, krikščionių, neįgaliųjų, gėjų, politinių  priešų, antinacinio pasipiriešinimo dalyvių, mokslininkų, menininkų, žurnalistų, išvežtųjų į priverčiamojo darbo stovyklas, karo belaisvių ir dezertyrų.

Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Žydai – unikali tauta. Visuomet sakiau ir sakysiu, jog lietuviai turi mokytis iš žydų - vieningumo, užsispyrimo, drąsos... Žydai sukūrė vieną iš efektyviausiai dirbančių žvalgybų, vieną iš stipriausių pasaulyje kariuomenių, tarp žydų – ypač daug išsilavinusių, turtingų, įtakingų žmonių. Tokį gausų būrį išsilavinusių žmonių turinti tauta tiesiog pasmerkta sėkmei.

Tiesa, pasaulyje nėra nieko amžino. Kai kurios kadaise skaitlingos tautos išnyko, neatlaikiusios karų, marų ir ekonominių suiručių. Kai kurios nūnai įtakingos tautos ateityje greičiausiai praras savo svarbą, nes neperpras globalizacijos klastų. 

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.