Putino draugas Sarkozy kinkinėje su Le Pen

Prancūzijoje finansinės draugystės su Kremliumi varžybose Marine Le Pen partija įgijo galimą konkurentą, buvusį prezidentą Nicola Sarkozy.

Po pralaimėjimo socialistų partijos lyderiui François Hollande, po įtarimų partine korupcija, N. Sarkozy š.m. geguės 30 d. sukūrė naują partiją, „Les Républicains“ (Respublikonai), su kuria tikisi laimėti 2017 m. prezidento rinkimus. Ši partija sukurta buvusios centro dešinės partijos „Union pour un mouvement populaire“ (Liaudies judėjimo sąjungą) pagrindu (su ja N. Sarkozy laimėjo prezidento rinkimus 2007 m.) ir šalia dabar valdančios Socialistų partijos yra viena iš pagrindinių pretendenčių laimėti bet kokius rinkimus.

Sarkozy – Putino draugas agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą metu

Gruzijoje ir Lietuvoje N. Sarkozy įsimintinas tuo, kad 2008 metais turėdamas tarptautinius įgaliojimus sužlugdė Rusijos okupacinės kariuomenės visiško išvedimo iš okupuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos planą, tuo pasitarnaudamas Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Kaip jam buvo atsidėkota, istorija nutyli.

Sena meilė, matyt, nerūdyja. Ukrainoje ir Prancūzijoje kilo skandalas, kai grupė Prancūzijos parlamentarų, daugiausiai iš N. Sarkozy partijos, nutarė šiuo metu apsilankyti Kryme ir susitikti su okupacinės administracijos vadais. Prieš tai, liepos 23 d., jie apsilankė Maskvoje, kurioje buvo šiltai sutikti paties Dūmos pirmininko Sergejaus Naryškino, oficialiai per sankcijas neįsileidžiamo į ES, JAV, Kanadą ir kitur dėl aktyvaus dalyvavimo Rusijos agresijoje prieš Ukrainą. Beje, Sarkozy, kaip ir Le Pen, yra pareiškęs, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijai.

Per susitikimą su Nacionalinio susirinkimo ir Prancūzijos Senato nariais, kurie prieš vizitą Krymo pusiasalyje atskrido į Maskvą, Dūmos pirmininkas teigė, kad Kijevas, jo manymu, jau pusantrų metų kariauja prieš savo šalies gyventojus. Galimo Ukrainos karo su Rusija perspektyvas S. Naryškinas įvertino taip: „Bet kuris sveikai mąstantis žmogus supras: jei kokia nors valstybė, turinti 40 mln. gyventojų, žlugusią ekonomiką, pakrikusią kariuomenę, korumpuotą vadovybę, valstybė, atsidūrusi pačioje giliausioje socialinėje - politinėje krizėje, sumanys kariauti prieš Rusiją, tai gali trukti tris, keturias, daugiausia penkias dienas“.

Dūmos pirmininkas paragino Prancūzijos parlamentarus „plėtoti politinį dialogą tarp Rusijos ir Prancūzijos ir taip padėti „Normandijos ketverto“ lyderiams padaryti viską, kad Ukrainoje įsivyrautų taika“.

Vizitas sukėlė skandalą Prancūzijos valdžioje, kuri bandė atkalbėti savo parlamentarus nuo tokio žingsnio. Senato pirmininkui Gerardui Larche pavyko atkalbėti nuo kelionės du senatorius - liberalus. Nacionalinės Asamblėjos pirmininkui Claude Bartolone nepavyko sugėdinti dešimties deputatų, iš kurių devyni – Sarkozy respublikonai. Ką jis galėjo padaryti, tai tik uždraudė jiems kalbėti Nacionalinės Asamblėjos vardu ir panaudoti kelionei biudžetinius pinigus.

Suprantama, Ukrainos valdžia taip pat jautriai reagavo į tokį įžūlų Prancūzijos parlamentarų žingsnį. Jie buvo įspėti, kad po kelionės į Krymą kelias į Ukrainą jiems bus uždarytas.

Siekia išnaudoti antimusulmoniškas prancūzų nuotaikas

Tiek Le Pen, tiek Sarkozy žaidžia populistiniais pažadais ekonomikoje ir šovinistiniais prancūzų tautos jausmais.  

2012 metų prezidento rinkimuose N. Sarkozy labai nežymiai pralaimėjęs socialistui François Hollande, 48.36% prieš 51.64% (pirmame ture  F. Hollande gavo 28.63%, N. Sarkozy – 27.18%, M. Le Pen –  17.90%) yra realus kandidatas į prezidentus.

Kai kurių apžvalgininkų nuomone, ekonominė šalies stagnacija sudaro palankią dirvą augti N. Sarkozy reitingams ir laimėti jam 2017 m. prezidento rinkimus.

Panašu, kad N. Sarkozy nutarė patraukti į savo pusę nepatenkintuosius musulmonų reikalavimais laikytis lygių teisių šalyje, dėl suprantamos priežasties antisemitiškai nusiteikusius rinkėjus palikdamas M. Le Pen globai.

Liepos 9 d. jis pasirašė peticiją, kurioje kritikuojamas pasiūlymas tuščias nenaudojamas bažnyčias paversti mečetėmis. Kaip rodo apklausa, daugiau nei du trečdaliai Prancūzijos žmonių prieštarauja šiai idėjai. Daugiausiai jie susirūpinę istorinio architektūrinio landšafto pasikeitimu.

Prancūzijoje yra 40 000 bažnyčių maždaug keturiems milijonams praktikuojančių katalikų.  O daugiau nei penkiems milijonams musulmonų šiuo metu yra maždaug 2500 mečetės (dar 300 šiuo metu yra statomos).

Dalil Boubakeur, Didžiosios mečetės Paryžiuje rektorius, pasisakęs už galimybę musulmonams pasinaudoti nenaudojamomis bažnyčiomis, per radijo stotį „Europa 1“ sakė, kad nors klausimas labai subtilus, bet „tai tas pats Dievas, apeigos yra panašios, broliškos, ir musulmonai bei krikščionys gali egzistuoti ir gyventi kartu“.

Š.m. balandį Thierry Mandon, integracijos ministras (socialistas), sakė, kad „padorių“ vietų musulmonams melstis trūkumas iš dalies kaltas dėl to, kad kai kurie tikintieji kreipiasi į radikalųjį islamą. „Kuo daugiau leisite Prancūzijos musulmonams melstis rūsiuose ir garažuose, tuo labiau atspindėsite diskriminaciją, kuri yra pykčio ir radikalizmo dirva“, – sakė jis per TV kanalą „iTele“.

Užstojo musulmonus ir Prancūzijos vyskupų konferencija. „Musulmonai turėtų, kaip ir krikščionys bei žydai, turėti galimybę praktikuoti savo religiją“, – per radijo stotį „Europa 1“ sakė jos atstovas spaudai.

Sarkozy ginklanešių kelionė į Putino persekiojamų krymo totorių Krymą, kai šie autochtonai vienareikšmiškai protestuoja prieš rusišką pusiasalio okupaciją – gali būti to paties antiislamiško rinkiminio Prancūzijoje plano dalis. Galima neabejoti, kad tiems ginklanešiams bus pateikta „tikrųjų krymo totorių nuomonė“.

Liūdnas vaizdas Vakarų Europoje

„Doveryai no proveryai" (trust, but verify, доверяй, но проверяй), rusiškai ištarė JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, komentuodamas kažkada savo poziciją derybose su Sovietų Sąjunga dėl  ginklavimosi varžybų tempo mažinimo.

Neseniai sužinojome iš Wikileaks ir kitų šaltinių, kad JAV specialiosios tarnybos vykdė Prancūzijos prezidentų Jacques Chirac, Nicola Sarkozy and François Hollande slaptus pasiklausymus. Prieš tai –  Vokietijos  kanclerės Angelos Merkel. Kilo tik nedidelis triukšmas tarp sąjungininkų.

O ką čia paprieštarausi, kai Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis nuėjo tiesiogine prasme tarnauti Kremliui, kai Italijos tik ką visagalis ministras pirmininkas Silvio Berluskonis neseniai pranešė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jam pasiūlė gerą išlaikymą Rusijoje.

Banalu priminti vienintėlį Lietuvos saugumo garanto veiksnį – JAV.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.

2015.07.24; 05:08

Amerikos lietuviai juokiasi ( 3 )

Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.

Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių.

Tarp tokių yra ir juokų, skelbtų Amerikos lietuvių humoro ir satyros periodiniuose ir vienkartiniuse leidinėliuose, kaip „Akėčios“ (JAV, 1964-1968 m.), „Amerikos lietuvių juokai“ (vienkartinis leidinėlis, JAV, 1927 m.), „Dagys“ (JAV, 1910-1911m.), „Dainos – juokeliai net linksta keliai“ (vienkartinis leid., JAV, 1916 m.), „Nusišypsok“ (vienkartinis leid, 1935 m.), „Skunkė“ (Kanada, laikraštis, 1953 m.), „Smeigtukas“ (JAV, 1958 m.), „Svirplys. Dainuškos, kupletai“ (vienkartinis leid. JAV, 1941 m.), „Vėpla“ (Kanada, 1955 – 1958 m.), „Tarka“ (1911-1918 m., 1953 m.), „1928 metų juokų, dainų ir sapnų orakulas“ (vienkartinis leid, JAV, 1928 m.) ir kiti. (Algimantas Liekis, iš Pratarmės)

Sudarytojui leidus, skelbiame kai kurias ištraukas ir iliustracijas iš šios knygos.

XXX

Apie karalių, ministerį ir ...asilą

Prezidentas Abrahamas Linkolnas (1809-1865) ne kartą pasakojo anekdotą:

„Vienas karalius ruošėsi medžioklėn. Kadangi oras buvo nelabai skaistus, tai vis teiravosi savo ministerių, ar nebus lietaus. Ministeriai kategoriškai tvirtino, kad lietaus nebus. Jojant medžioklės vieton karalius susitiko ant asilo jojantį kaimietį, kuris karalių įspėjo, kad bus lietaus.

Karalius kaimietį išjuokė ir su visa svita nujojo medžioti, bet vos tik nujojo, prasidėjo smarki liūtis, visi permirko iki paskutinio siūlo.

Grįžus namo, karalius įsakė surasti aną kaimietį.

Pasakyk man, iš kur žinojai, kad bus lietaus? – paklausė karalius atvestą kaimietį.

Tai ne aš žinojau, bet mano asilas, Jūsų Šviesybe. Prieš lietų jo ausys visuomet nulinksta į priekį.

Karalius tą asilą iš kaimiečio nupirko ir paskyrė ministru.

Štai kur būta didžiausios karaliaus klaidos, - kalbėjo Linkolnas.

Kodėl? – paklausdavo jį.

Nes nuo to laiko kiekvienas asilas mano, kad jam priklauso ministerio vieta.“

Ar tu šnipas?

Vienoje Maskvos smuklėje prie staliuko sėdi gerokai įgėręs ruskelis. Ant stalo dar beveik pilnas butelis degtinės, tik nėra draugo – jis vienišas. Pagaliau jis pasikviečia prie savo staliuko kaimynystėje sėdėjusį irgi vienišą vyriškį. Kai po taurelės kitos jis sužinojo, jog tai turistas iš užsienio, paklausė jo:

Ar tu šnipas?

Gink, Dieve, aš paprasčiausias turistas. Noriu susipažinti su Rusija.

Tai tu fašistas?

Fašistų Vakaruose jau nebėra, - atsako turistas.

Taip? – nustemba ruskelis. – O pas mus valdžioj tai vieni fašistai.

Norėjo tik painformuoti asilo gimines

Italijos miestelyje pravažiuojantys čigonai paliko padvėsusį asilą. Klebonas pranešė viršaičiui, kuris buvo komunistas, kad negyvą asilą savivaldybė pašalintų. Tačiau komunistas viršaitis sarkastiškai klebonui atsakė:

Tai ne miestelio savivaldybės reikalas. Asilus laidoja kunigai.

Klebonas buvo irgi ne pėsčias. Jis sumetė ką atsakyti viršaičiui. Ir parašė jam raštą:

„Didžiai gerbiamas p. Viršaiti. Aš žinau, kad asilus laidoja kunigai, bet, prieš palaidodamas asilą, aš norėčiau painformuoti gimines apie jo mirtį...“

Komunistas viršaitis į šitokį klebono raštą atsakymo nerado ir įsakė savivaldybei asilą pašalinti nuo bažnyčios.

Nepatikėjo žodžiais

Grįžęs iš viršūnių konferencijos Vienoje sovietinės saugumo policijos viršininkas Zacharovas klausia Nikitos:

Ar pastebėjot, draugas Nikita, prezidentienės Kenedi puikią bižuteriją? Tai buvo tikri deimantai.

Nikita:

Negalimas daiktas. Parodyk juos...

Bulgarijoje

Komunistų vadų kursuose Bulgarijoje instruktorius klausia kursanto:

Prieš jus stovi Chruščiovas ir Kenedis. Jūs turite užtaisytą revolverį. Ką jūs darote?

Jūs pats, drauge instruktoriau, į ką šautumėte?

Aišku, į Kenedį, kaip į reakcionierių lyderį.

Tokiu atveju man nėra pasirinkimo ir lieka tik Chruščiovas...

Bruklinietis žydelis Izraelyje

Vienas Bruklino žydelis keliavo po Izraelį. Apžiūrėjęs Tel Avivą, Negevą, pagaliau atsidūręs prie Genezareto ežero, sugalvojo išsinuomoti laivelį.

Kiek kainuoja ekskursija po ežerą? – klausia jis žvejo, vietinio žydo.

Penkiasdešimt dolerių! – sausai atkerta žydas.

Penkiasdešimt dolerių?!  Ar tu pasiutai? Gal mane laikai amerikonu? Aš esu tavo tautietis, taip pat žydas...

Penkiasdešimt dolerių! – vis vien nenusileidžia Izraelio žydas.

Hm! Dabar aš suprantu, kodėl Kristus pėsčias ežerą perėjo...

Amerikietis Čekoslovakijoje

Vienas JAV turistas raudonojoje Čekoslovakijoje įsiprašė, kad jam leistų apžiūrėti valstybinį banką. Gavęs leidimą, jis nusileido į rūsius ir pamatęs nustebo: visur buvo išmėtytos ir sujauktos aukso plytos.

Pas mus, Amerikoje, - pasakė jis palydovui, aukso atsargos yra saugomos už geležinių durų, prie kurių dieną ir naktį stovi ginkluoti sargybiniai.

Jūs dar nesuprantate mūsų sistemos, - atsakė čekoslovakas komunistas. – Pas jus auksas turi vertę, o pas mus brangiausias turtas yra darbininkas. Todėl mes jį laikome už geležinių grotų, kurias saugo ginkluoti sargybiniai...

Pokalbis Maskvoje

Ar žinai, vakar vagys buvo įsilaužę į Vidaus reikalų ministeriją.

Ir ką jie pavogė?

Galutinius rinkimų rezultatus.

Kokių rinkimų?

Ateinančių metų!

Gerai parinkti vardai

Viena Lenkijos kaimo moteris pagimdžiusi trejetuką. Valdžia ją apdovanojusi ir pas laimingąją motiną ėmęs lankytis raudonasis socialinio skyriaus valdininkas.

Kaip pavadinote savo vaikučius? – kartą paklausęs pareigūnas.

O, jiems daviau labai garsius vardus, - pasidžiaugusi motina. – Vieną pavadinau Gomulka, kitą – Chruščiovu, o trečią – Liaudimi.

Ir ką dabar veikia vaikučiai?

Nagi, Gomulka miega, Chruščiovas budi, o Liaudis verkia... – paaiškinusi motina.

Kremliuje

Kremliuje posėdžiauja karo strategai.

Mes galime į Ameriką pasiųsti dešimt žmonių, kurių kiekvienas turės po lagaminą ir kiekviename lagamine bus atominė bomba. Vienas mūsų žmonių nuvyks į Niujorką, kitas – į Klivlendą, trečias – Čikagą... Ką jūs galvojate?

Plano negalima įgyvendinti.

Kodėl? Juk mes turime atominių bombų daugiau negu reikia...

Bombų, taip. Bet ne lagaminų...

„Vyresnio brolio“ rogutės

Yra toks laikraštpalaikis, vadinamas „Tėvynės balsu“. Tą balsą išduoda maskoliai Vilniuje ar ne Vilniuje, kas ten suvaikys. Niekas to „balso“ Lietuvoje negirdi; jis siunčiamas tik laisvo pasaulio lietuviams vilioti namo. Jei jį Lietuvoje skaitytų, tai jame nebūtų tokio juokučio:

Kęstuti, kodėl tu neduodi broliukui rogučių? – klausia mama vyresniojo sūnaus.

Kaipgi neduodu? Duodu, mamyt. Aš nuvažiuoju žemyn, o jis užtraukia rogutes ant kalno.

„Vyresnysis brolis“ – rusas, kaip jį Paleckis pavadino, lygiai taip pat daro su lietuviais, kurie viską tempia į kalną, kad „broliukas“ galėtų pasivažinėti...

(Bus daugiau)

2015.07.27; 05:59

AR JAU NORIME BŪTI ISTORIJOJE?

Šiame rašinyje kalba suksis apie istorijos, praeities temą grožinėje literatūroje, vadinasi, bus operuojama ir istorinio laiko sąvoka, kuri vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas.

Viena iš laiko formų – praeitis. Filosofas Arvydas Šliogeris praeitį vadina lengviausiai suvokiama visuomeninės sąmonės forma.

Kaip būdinga jo sodriam, eseistiniam stiliui, taip ir šį kartą sudėtingus dalykus jis geba perteikti vaizdžiais palyginimais: „Visa praeitis jau virtusi tikrove, ir, apžvelgdami mirusios istorijos faktus, mes galime šį bei tą apie juos pasakyti, nerizikuodami pernelyg suklysti: blogiausiu atveju klaidingą mūsų praeities vaizdą ištaisys nauji faktai, kurių mes dar nežinome. Be to, praeitis  bejėgė, kaip ir visi numirėliai. Ji nesipriešina, ir savo galvoje galime daryti su ja, kas tik mums patinka, net pačias savavališkiausias fantazijas pagrįsti vienokiais ar kitokiais faktais. Šiaip ar taip, istorija yra tik pasaka, kurios šeimininkai yra tie, kas ją seka. Todėl nesunku rūšiuoti „prarastąjį“ laiką ir mirusią istoriją bei jos laikus dalyti į vaikystę, brandą, senatvę ar dar kaip nors... Be to, žvelgdami į praeitį, galime būti abejingi, vadinasi – iš dalies objektyvūs. Abejingumas dabarčiai ir joje bręstančiai ateičiai beveik neįmanomas“. (Arvydas Šliogeris. „Konservatoriaus išpažintys“/1988 – 1994 metų tekstai/. Vilnius, „Pradai“, 1995. P. 17, 18, pabraukta mano – A. G.).

 Grakščiai išreikšta mintis apie praeitį: ji pavadinama ir „mirusia istorija“, ir „numirėle“, ir „pasaka“. Tiesos toje mintyje yra, bet daugiau metaforinės. Tačiau tiesa yra ir tai, kad būtent dėl tos „numirėlės“ dabarties dabartyje (taip esamąjį laiką įvardijo Šv. Augustinas) kryžiuojasi aštrios rašytojų, istorikų, literatūrologų špagos, karštų diskusijų  metu „nusirita“ ne viena ligi tolei, atrodo, ant autoritetingų pečių tupėjusi  galva...

Beje, ir patsai originalusis mąstytojas Šliogeris kitame straipsnyje apie Broniaus Radzevičiaus romaną „Priešaušrio vieškeliai“ apie laiką samprotauja jau  istoriškesnėje paradigmoje... Užsikabinęs už jaunystėje išgirstų žodžių, kad „meno kūrinys yra gyvenimo veidrodis“, filosofas pradeda ne tik savo žavaus eseistinio etiudo preambulę, bet renčia ir visą gana ilgą, simetrišką kompozicinį statinį. Pacituosiu iš to straipsnio rašiniui apie istorinę prozą reikalingą mintį: „Tokia ir bus mūsų etiudo intriga, kurios ašis – gyvenimo ir meno erdvių antinomija, fakto ir idealo, egzistencijos ir esmės sandūra... Kūrėjas yra tas, kurs kybo tarp gyvenimo ir meno kūrinių, ir šitas tarp yra jo amžinoji lemtis. Bet toji lemtis skleidžiasi ne amžinybėje, o konkrečiu laiku ir erdvėje, vadinasi, ji gali įvairuoti ir keistis. Kaip sakoma, ji – istoriška, ji vyksta situacijoje“(Cituota iš knygos „Šiandienos pasaulis ir literatūra“, Vilnius, „Vaga“, 1989, p. 34, pabraukta – mano).

Atskleidęs B. Radzevičiaus romano „visatos“ novatoriškumą, parodęs autoriaus/protagonisto „išėjimo iš kaimo į miestą“ dramatizmą, ir suvokęs tai kaip egzistencinę/mitologinę situaciją, bei gausiai remdamasis antikinėmis paralelėmis, A. Šliogeris laisvai operuoja laiko universalijomis, vienok yra „priverstas“ bent minimaliai remtis istoriškesniu substratu. Etiude daug pavyzdžių, daug analogijų, paralelių, kuriose po pakylėtu, romantizuotu stiliumi nesunkiai apčiuopiamas istoriškumo ir faktografiškumo gruntas...“

Lietuviai nestatė savo miestų ir tiesmuka, medžiagiškąja, ir geografine prasme. Juos statė svetimieji, atvykėliai iš kitų, jų pačių rankomis pastatytų miestų, vokiečiai, lenkai ir dar daug kas. Lietuviai patys statė gal tik miestelius, tačiau sąmonės ontologinių struktūrų požiūriu miestelis nuo kaimo niekuo nesiskiria. Juozui Daukinčiui Užpelkių miestelis ir gimtoji sodyba – dalykai beveik tapatūs. Kelionė iš namų į miestelį – tik geografinė, bet ne ontologinė; sąmonės struktūrų, žmogaus sąlyčio su daiktais pokyčio joje nėra. Tai – ne išėjimas. Bet štai, tarsi iš kokios kiklopinės timpos paleistas akmuo, Lietuva bloškiama į didmiestį. Tik tokį skrydį galima pavadinti tikru išėjimu...“ (Ten pat, p. 39).

Kitas originalus filosofas Romualdas Ozolas į laiką, istoriją, tautą žvelgia kitu mąstymo kampu, remiasi kitu vertybiniu kompasu, kurio rodyklę nustatė konkretus istorinis laikas – per praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio paskutiniuosius penkerius metus Lietuvos bei kitų TSRS respublikų visuomenes sudrebinę politiniai įvykiai. Mums jie gerai žinomi ir... gerai suvirškinti, ir netgi, kaip būna po sočių pietų, jau patraukę į popietinį snaudulį. Tikėkime, kad tai tiktai kūniškas, bet ne dvasiškas snaudulys, laikinai mus apmarinęs.

Prieš 25-30 metų, t.y. Sąjūdžio ir Atgimimo priešaušryje, dvasinė, politinė, istorinė lietuvių tautos savimonė kunkuliavo, veržėsi per kraštus. Valstybinės nepriklausomybės tauta dar neturėjo, tačiau jos istorinė atmintis buvo alkana Tiesos ir todėl istorinė grožinė literatūra bei teatras nemažomis dozėmis tą vertybinį alkį tenkino. Tenkino ir filosofų balsai, iš kurių tembru ir savaimingai artikuliuotomis mintimis/tezėmis išsiskyrė ir Romualdo Ozolo balsas, nelikęs „šauksmu tyruose“.

R. Ozolas buvo pirmasis,  įvertinęs Čingizo Aitmatovo romaną „Ešafotas“ ir pavadinęs jį iškiliausiuoju naujojo etapo visos tarybinės literatūros kūriniu, o maždaug tuo pačiu metu pasirodžiusią R.Granausko apysaką „Gyvenimas po klevu“ – nepralenkiama lietuvių prozoje, pabrėždamas jos meninio ypatingumo matmenį – autoriaus rūpestį dėl lietuviško kaimo, vadinasi, ir dėl visos tautos likimo. R. Ozolo padarytą apysakos turinio apibendrinimą verta priminti ir šiandien, idant skaitytojų galvose nenutrūktų gal jau belikusios plonos sąsajos tarp dabarties ir tarp netolimos kolchozinės praeities, ir gal pagal jas galėtume pasitikrinti vertybinę dilemą, „ar prie ruso tikrai buvo geriau?“

R. Ozolas klausia ir komentuoja: „Apie ką R. Granausko apysakos tiesa? Apie neatsakomybę. Pirmiausia, apie neatsakomybę už save ir už savo ateitį ir apie populiariausią tos neatsakomybės apraišką – masinį girtuokliavimą, nuvariusį į kapus žmonių turbūt daugiau negu karo ir pokario metais, jau dabar davusį mums ilgiems dešimtmečiams ir net amžiams visuomenę – tūkstančius vargšų, savim nesugebančių pasirūpinti apsigimėlių. Mes dar iki galo nesuvokiam šitos nelaimės masto, mes dar nežinom, ką darysim toliau, mes dar nesuradom priemonių, kaip tą nedalią sulaikyti: juk alkoholinė genetinė destrukcija tebevyksta!“( ten pat, p. 78, paryškinta mano – A. G).

 R. Ozolas yra vienas iš tų „įkyriųjų“ filosofų, nenustojančių mus mokyti „būtiškojo buvimo kančios ir džiaugsmo“, siekiančių išauklėti mus būti ir „sau - žmonėmis“, ir „sau – tautai“. Tame individo doros, etikos, tautos atsparos, savigynos bei savistabos mokyme jaučiama didelė Vydūno, S. Šalkauskio, J. Girniaus, A. Maceinos ir kitų filosofų idėjų įtaka. Tapęs vienu ryškiausių Sąjūdžio lyderių, R. Ozolas ir savo pilietinę-politinę poziciją atitinkamai subordinavo savo „kietoms“ filosofinėms nuostatoms, kuriose pirmumo teisė teikiama istoriškumo kategorijai... Sąjūdžio įsisteigimas jam buvo dar vienas svarbiausias (po Gorbačiovo Persitvarkymo politikos) stimulas pradėti realias „naujos visuomeninės sąmonės raiškos“ akcijas, tiek mokslines, tiek pilietines.

Vos pusmečiui praėjus po Sąjūdžio įsisteigimo, jis jau suformuluoja lietuvių tautai „tris didžiulius kultūrinius uždavinius“: 1) „savo buvimą istorizuoti“; 2) „savo buvimą konkretizuoti“; 3) „savo buvimą etizuoti“.

Kas gi yra tasai istorizavimas? „Savo buvimo istorizavimas – tai ne tik istorinių veikalų sukūrimas ir juose sukauptų žinių ir idėjų perteikimas visuomenės dvasiai. Buvimo istorizavimas – tai greta gero savo tautos, savo kaimynų, pasaulio tautų buvimo peripetijų žinojimo yra ir supratimas to, kad kiekviena tavo gyvenimo akimirka yra tavo tautos istorijos darymas, kad darymas ar nedarymas to, kas pridera tau pagal aukščiausius būties dėsnius – būtent tai ir yra tiek istorijos tęsimas, tiek ateities kūrimas ir savo tautai ir visam – pasauliui, nepriklausomai nuo to, „didelis“ tu ar „mažas“ esi žmogus. Iki tokio istorizmo mums dar visiems labai toli“. 156. (P. 156, pabraukta – mano).

O rašydamas apie tikėjimą būtimi, R. Ozolas suformuluoja keletą moralinių imperatyvų, kurie ir šiandien nėra morališkai pasenę, kadangi visuomenės istorijoje yra nesenstančių, gal tiktai aprūdijusių ir todėl reikalingų periodinės revizijos, dalykų: 1) tikėti būtimi, kai žinai, kad tavęs laukia nebūtis; 2) džiaugtis pasauliu, kai matai jo skausmą; 3) reikalauti tvarkos, kai aplink viskas griūva; 4) teigti savo tautą, kai supranti, kad net jai pačiai jos nereikia... („Šiandienos pasaulis ir literatūra“, p. 87).

Ir anuometinėse diskusijose apie istorinę prozą filosofas Romualdas Ozolas buvo toks pat kategoriškas: „Iki istorinio romano mums dar toli gražu. Kol kas turime (su nedidelėmis išimtimis) tik pseudoistorinę beletristiką – arba į istorinį laiką nukeltų tų pačių pamėgtų „vidinių monologų“ apie nieką kitokį aprėdymą, arba istorinių pseudokoncepcijų beletristinį „apifaktinimą“, arba – geriausiu atveju – nuotykėliais paįvairintus pažintinių vaizdelių rinkinius“. (Straipsnių, pokalbių rinkinys „Istorinės prozos byla“. Vilnius, „Vaga“, 1988, p. 191, pabraukta - mano). 

Tikriausiai Ozolas prie „nedidelių išimčių“ priskyrė Just. Marcinkevičiaus, J. Grušo istorines dramas, P. Dirgėlos („Kūlgrinda“), V. Petkevičiaus („Paskutinis atgailos amžius“), K. Almeno(„Šienapjūtė“) istorinius romanus, kuriuos anuomet palankiai vertino A. Bučys, A. Bumbliauskas, S. Narbutas, R. Skeivys. O Ozolas tolino galimybę mums, lietuviams, turėti stiprų istorinį romaną (matyt, suprastą kaip analogiją Č. Aitmatovo romanams), remdamasis argumentu, kad mūsų visuomeninei sąmonei dar trūksta... sąmoningumo, – ji nėra pakankamai istorizuota, o tai reiškia, kad ji dabarties dar nesuvokia kaip istorinio laiko tąsos. O „šitaip istorizuota tegali būti nacionalinė sąmonė – sąmonė, suvokianti save kaip visuomeninės bendros veiklos produktą, jos idealiąją savitaigą“. (Ten pat, p. 184).

Taip Ozolas mąstė Gorbačiovo naujojo politinio mąstymo laikais, turbūt pasąmoningai nujausdamas būtent jam ir kitiems panašių nuostatų besilaikantiems intelektualams jau už poros metų teksiantį istorinį vaidmenį politinėje scenoje, kurioje jis ir jo bendražygiai galės pademonstruoti naujos kokybės sąmonę, gimstančią „kaip visuomeninės bendros veiklos produktas“. Su išsiugdytąja „idealiosios savitaigos“ istorinės savimonės samprata R. Ozolas tebegyvena ir šiandien, tvirtindamas, kad mums/Lietuvai/ dar per anksti, ištrūkusiems iš vienos „unijos“, įsijungti į kitą...

Tačiau „imperatyvinis“ filosofas vis dėlto nenumatė, ar su „išsiugdytąja idealiosios savitaigos istorinės savimonės samprata„ Lietuva būtų ilgai džiaugusis Nepriklausomybe, – nebūdama jokioje „unijoje“? Kaip rodo vykstantys geopolitiniai reiškiniai už mūsų mažutės valstybės sienų, vargu bau ar šių metų Kovo 11 – ąją būtume šventę savo valstybės Nepriklausomybės 25 – etį... Lietuvos ateitį (kaip, beje, ir pasaulio) bando įspėti daug kas – visų pirmiausia pagal profesinę priedermę filosofai, istorikai, rašytojai. Ateities spėjimas daugiausia paremtas praeities /istorijos/ tyrinėjimu. Rašytojai ateitį spėja, „atgaivindami“ praeitį meniniais vaizdais, susintetindami juose istorinius faktus, archyvinę dokumentiką ir dabartinės tikrovės pažinimą bei savo vaizduotę. Apie tai ir bus toliau kalbama, kartu prisimenant daugiau nei prieš dvidešimtpenkmetį (t.y. dar sovietinėje Lietuvoje) vykusias diskusijas apie istorinę prozą.

XXX

Istorinė tematika bei žanrai literatūroje vystosi banguotai, t.y. netolygiai; jos raida yra glaudžiai susijusi visuomenės bei tautos istoriosofine bei filosofine mintimi, kurią, savo ruožtu, sąlygoja giluminiai socialiniai, ekonominiai, psichologiniai procesai. Užsienio literatūros specialistė Birutė Ciplijauskaitė, remdamasi G. Lukacs, o ir kitų literatūrologų tyrinėjimais, tvirtina, kad tos „bangos“ aiškintinos istorinių aplinkybių susiklostymu: „Anot G. Lukacs, o, istorinis žanras visu pajėgumu pasireiškia pasauliuose, kurių pamatai išjudinami didelių konfliktų. Pavyzdžiui, Valterio Scoto romanai pasiekė pasisekimo bangos viršūnę, kai iš pagrindų keitėsi Anglijos visuomeninė ir politinė struktūra; L. Tolstojaus „Karas ir taika“ gimsta tuo laiku, kai Rusijoje panaikinama baudžiava, kai į avansceną bando prasiveržti vidurinis sluoksnis; Ispanijoje tikrai vertas istorinis romanas pasirodo tik jų didžiosios krizės – 1898 m. paskutinių kolonijų praradimo – metu; gausiai istorinis romanas pasipila nuo nacių režimo pabėgusių vokiečių tarpe 1920-1940 metais, o po antrojo pasaulinio karo ir Baltijos šalių rašytojai pakartotinai grįžta prie istorinių temų. (B. Ciplijauskaitė. Literatūros eskizai. Lietuvių katalikų mokslo akademija, Vilnius-Kaunas, 1992, p.207, pabraukta – mano).             

Gal prieš kokius trisdešimt metų Lietuvoje politinė, socialinė, kultūrinė terpė literatūrai istorine tematika buvo palanki: beveik į kiekvieną naują romaną, apysaką šia tema būdavo reaguojama (recenzuojama, diskutuojama spaudoje, kalbama literatūriniuose renginiuose). Kai susikaupė tokių kūrinių kritinė „masė“, žurnale “Pergalė“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“ buvo surengtos plačios diskusijos, ir jų pagrindu pasirodė solidžios knygos „Istorinės prozos byla“ ( „Vaga“, 1988), „Šiandienos pasaulis ir literatūra“ ( „Vaga“, 1989). Kuo galima paaiškinti padidėjusį dėmesį istorinei tematikai? Tikriausiai priežastiniu ryšiu tarp  šios tematikos bei žanro ir tarp  tų, anot G. Lukacs, o, pasaulių, kuriuose dreba pamatai nuo politinių ar kitokių konfliktų. Istorinė grožinė literatūra šia prasme yra gana tikslus seismografas požeminiams visuomeniniams reiškiniams matuoti, nes, pasak literatūrologo R. Skeivio, „rašyti apie praeitį, regis, irgi nelengviau. Istorija yra ne tik gyvenimo, bet ir meno mokytoja. Kartais ji atskleidžia tokias tiesas, kurių nenori matyti dabartis“, – teigė jis, dalyvaudamas anuometinėje, vienoje iš tų karštųjų diskusijų apie istorinę prozą. („Istorinės prozos byla“, p.196).

Kad istorija – gyvenimo mokytoja, žinome nuo Herodoto laikų, bet kad ir meno? R. Skeivys motyvuoja šį teiginį, įjungdamas jį į bendrą metodologinę nuostatą – sieti istoriją su dabartimi.  R. Ozolo „buvimo istorizavimą“ R. Skeivys modifikuoja į „estetinę nacionalinę savižiną bei estetinės savimonės apraišką“ ir aiškina, kad be šitų kategorijų  „neįmanoma suprasti sudėtingos gyvenimo ir meno, tikrovės ir fantazijos sąveikos, nesvarbu į ką – į praeitį, dabartį, ateitį ar į kuriuos kitus būties parametrus ji būtų nukreipta“. (Ten pat, p. 196). Pagal šį metodologinį indikatorių R. Skeivys apžvelgia lietuvių istorinės romanistikos dinaminę kreivę ir sustoja ties Kazio Almeno romanu „Šienapjūtė“, pabrėždamas, kad šiame romane „teisybės, kuri romantiškai jungtų visą kraštą, nebėra. Pagrindinis šio romano herojus Marius Jaks - Tyris neturi nieko bendro su romantiškais V. Pietario ar A. Vienuolio personažais“... K. Almeno „Šienapjūtė“ priklauso pramoginei literatūrai, tačiau tai netrukdo matyti, kaip pasikeitė romane istorijos traktuotė. „Šienapjūtė“ novatoriška atviru istorijos deromantizavimu. Tai – esmingas estetinės savimonės poslinkis... Kad istorija gyvai ir aktualiai atgimtų meno kūriniuose, romantiško užsidegimo nebepakanka. Jį turi lydėti hipotetiškas, alternatyvus, metaforiškas mąstymas, raiškus praeities politinių, socialinių, buitinių realijų kontekstas, gilesnė ir turiningesnė žmogaus samprata, suvokimas, kad istorija – ne tik tai, kas buvo, bet taip pat ir tai, kas galėjo būti, spontaniškas tikrovės ir jos galimybių mainymasis“. (Ten pat, p.199, 205,  pabraukta mano – A. G.).

Šitokiu vertybiniu aspektu žvelgdamas, R. Skeivys gausiai užderėjusių istorinių kūrinių lauke nedaug teranda priartėjusių prie mokslininko pageidaujamos „estetinės savimonės apraiškos“.  Ir V. Misevičiaus, ir A. Markevičiaus, ir R. Gudaičio, ir A. Drilingos, ir E. Uldukio romanuose dar pernelyg daugoka praeities idealizavimo, romantizavimo schemų.

Bet štai V. Petkevičiaus („Paskutinis atgailos amžius“), P. Dirgėlos („Kūlgrinda“) romanuose mokslininką jau tenkina toksai romantizmas, kuriame „jaučiamas herojų charakterių vientisumas ir dvasinė pilnatvė“. Tačiau pagyręs P. Dirgėlą už romano sumanymo originalumą, kritikas papeikia už tai, kad to sumanymo jisai netesi, o pagrindinį herojų Stanislovą Būgą, užsimojusį XV amžiuje išvaduoti iš vokiečių Klaipėdą ir išvesti lietuvius prie jūros, jis apibūdina ne kaip „normalų žmogų, karį, lietuvių teisių gynėją, o kaip maniaką“.

Būtent šisai Dirgėlos literatūrinis herojus tapo istoriko Alfredo Bumbliausko ir literatūrologo Sigito Narbuto įdomaus mokslinio ginčo objektu. Pasiguodęs prastais literatūros ir istoriografijos kontaktais, ir apžvelgęs tų nepatenkinamų ryšių lokalinę istoriją, A. Bumbliauskas kalbėjo apie pozistyvistinės metodologijos ir empirizmo nuostatų padarytą žalą minėtiems kontaktams megztis: “Tokia metodologinė pozicija verčia istorikus visokią istorinę beletristiką, ypač jos „išgalvojamąjį“ aspektą, laikyti mažai prasmingu istorinio pažinimo požiūriu. Taip iš empirizmo atsiranda tiek istorikų bejėgiškumas, tiek nenoras vertinti literatūrą. Be to, rašytojai, iškeldami fantazijos teises, ir neprašo empirinės kritikos – literatūros kūrinys, anot jų, kuriamas kitokiomis taisyklėmis. J. Tynianovo garsiąją frazę „Ten, kur baigiasi dokumentas, pradedu aš“, kai kas yra perfrazavęs: „Ten, kur istorikas padeda tašką, pradeda rašytojas“. (Ten pat, p. 153).  Ir P. Dirgėlos romano idėją jis vadina pralenkusia tuometinę lietuvių istoriografinę mintį ir išjudinusia istorikus.

Romane vaizduojama feodalizmo epocha, XV amžius. Pagal suteiktus tame istoriniame laikmetyje geopolitinius įgaliojimus savo herojui, anot istoriko, P. Dirgėla padarė daugiau nei pusšimčio metų istorinę paklaidą. Istorikas klausia:  „O ar buvo šios problemos pavidalas (su reflektuota kultūrine ir „jūrinės“ politikos programa) būdingas XV a. viduriui? Ar realus šio laikotarpio kontekste Stanislovas Būga?“.(P.162). Naujos kultūrinės-tautinės programos, anot istoriko, „vargiai įmanomos, jeigu gyvenime nėra pribrendusių realių interesų, jeigu nėra įvykusių ekonominių slinkčių. Tuo tarpu mes XV a. tebesame gūdus natūrinio ūkio kraštas. Jeigu valdanti klasė neturi ko parduoti, tai jai jūra nereikalinga. Reikalauti, kad ši klasė lįstų ten, kur sunku įlįsti, vardan pirklių vokiečių (būtent vokiečių, o ne lietuvių) ar abstrakčių tautos interesų – būtų istorijos „moderninimas“... Prekiniai-piniginiai santykiai, šis brandaus feodalizmo dėsningumas, pas mus tokį lygį pasiekė, kad galėtume svarstyti jūros klausimą, tik XVI a.viduryje. Tiesa, XV a. viduryje žemaičiai buvo užėmę Klaipėdą (apie ką ir sukasi romano siužetas), bet vargu ar šis įvykis galėjo turėti platesnę programą – tai buvo bandymas panaudoti susidariusią trumpalaikę konjunktūrą“.(P. 164, pabraukta mano –A. G.). Dėl romano pagrindiniam veikėjui uždėto nepakeliamo/nesavalaikio idėjinio krūvio A. Bumbliauskas vertina jį skirtingai nei R. Skeivys teigiama konotacija, – vadina Būgą tragišku herojumi.

Literatūrologas Sigitas Narbutas prieštaravo istoriografinio fakto/dokumento ir meninės tiesos priešpastatymui meno kūrinyje ir atmetė priekaištus dėl, neva, pagrindinio herojaus neistoriškumo: „Istorikų ir literatūros kritikų prikišamas Stanislovo Būgos neistoriškumas dar nieko nepasako apie romano meninę vertę. Rašytojui buvo reikalingas būtent toks herojus, kurio mintys dėl valstybės likimo ryškiai skirtųsi nuo  amžininkų, kreipusių Lietuvos politinį gyvenimą kitomis kryptimis, pažiūrų. Būtent ši aplinkybė lemia Stanislovo Būgos vidinio pasaulio prieštaringumą ir suteikia jam skaudamai suvokiamo tragizmo. Ir jau ne taip svarbu, turėjo ar neturėjo jis prototipų XV a. Lietuvoje“. (P.305,  pabraukta mano – A. G.)... Manytume, palaikytina ir kita S. Narbuto vertybinė nuostata: „Visuomeniškai reikšminga idėja lemia literatūros kūrinio įtaigumą, ir istorinė proza turi bene geriausias galimybes atskleisti įvairiapusiškas žmogaus sąsajas su vaizduojama epocha, parodyti asmenybės tapsmą istorijoje“. (Ten pat, p. 304, pabraukta mano – A. G.).

S. Narbutas prisimena ir kitą rašytoją, tikusį anuomet kilusios diskusijos kontekste. Jis pacituoja L. Foichtvangerio ištrauką iš jo kalbos, pasakytos 1935 m. Tarptautiniame rašytojų kongrese kultūrai apginti: „Aš niekada neketinau vaizduoti istorijos dėl jos pačios; kostiumai, istoriška apranga ir panašus anturažas man visuomet buvo stilizacijos priemonė, būdas lengviausiu keliu sukurti tikrovės iliuziją. Aš niekuomet nepatikėsiu, kad rimtas romanistas, rašantis istorinio siužeto kūrinį, įžvelgia istoriniuose faktuose ką nors kitą, o ne priemonę sukurti perspektyvą, o ne alegoriją, kuri mums padeda kiek įmanoma teisingiau perteikti savą pasaulėjautą, savą epochą, savą pasaulio paveikslą“. (Ten pat, p. 298, pabraukta mano – A. G.). Populiarus L.Foichtvangerio romanas „Apsišaukėlis Neronas“ puikiai tai įrodo: jo siužetas pagrįstas antikinės istorijos faktu, tačiau rašytojo meninė intencija ir problematika pašvęsta ne žilai praeičiai, o karštai dabarčiai – fašistinės ideologijos ir fašistinės valdžios demaskavimui. Tokiame istoriosofiniame kontekste atsiskleidžia ir A. Šliogerio teiginio gilioji esmė: „Be to, žvelgdami į praeitį, galime būti abejingi, vadinasi – iš dalies objektyvūs. Abejingumas dabarčiai ir joje bręstančiai ateičiai beveik neįmanomas“. (A. Šliogeris, ten pat, pabraukta mano – A. G.)...

Manytume, kad Stanislovo Būgos, suprantamo kaip XV a. vidurio Don Kichoto (pasak R. Skeivio, maniako), paveikslu P. Dirgėla simboliškai parodė, kaip pati istorija vėliau „nubaudė“ Lietuvą už tai, kad nebuvo pasiektas Būgos geopolitinis uždavinys. Šia prasme simboliškas yra  istoriko A. Bumbliausko pastebėtas faktas, – romano herojus nuskęsta, kadangi nemoka plaukti, ir romano autoriaus prisipažinimas, jog nei jis pats vaikystėje, nei jo tėviškėnai, gyvenantys nuo Baltijos „vos kelios valandos kelio... žingine arkliu važiuojant“ – niekada nejuto jūros artumo. (Beje, tai gali paliudyti ir šių eilučių autorius, gyvenęs ne ką toliau). Tad Būgos ir kitų jo bendraminčių neįvykdytą uždavinį priartėti prie jūros galima suvokti greičiau tiktai kaip metafizinę lietuvių tautos kaltę...

Ir kitas priklausomybės laikais pasirodęs kūrinys – V. Petkevičiaus romanas „Paskutinis atgailos amžius“ (1986) – pasižymėjo visuomeniškai reikšminga intencija ir originalia menine koncepcija: romanas prasideda prologu, kuriame pavaizduoti paskutiniai LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo mėnesiai. V. Petkevičius, turbūt pasiremdamas rašytojų V. Krėvės, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus bei literatūrologų ir istorikų veikalais, įveda skaitytoją (suprantama, ir save) į karštą intelektualinį disputą , kurio pagrindine tema tampa Lietuvos valdovo Vytauto atsakomybės už tautą bei valstybę klausimai.

Vaizdavimui pasirinkta patogi situacija – ruošimasis Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Prologas neilgas, tad reikėjo glaustame veiksmo laike traktuoti visą  Vytauto valstybinės veiklos bei asmeninio gyvenimo suvestinę, pagrįsti ją istoriosofine mintimi. Visada linkęs į mąslios publicistikos  stilistiką, dabar V. Petkevičius pagilina ją giliomis intelektualinėmis įžvalgomis, atskleidžiančiomis Vytauto – talentingo valdovo pasiekimus, atsakomybę už savo valstybę ir, sakytum, šarūnišką sąžinės savigraužą, senatvėje giliai pajaustą dėl dramatiško Lietuvos likimo.

Ypač raiškiai pavaizduoti Vytauto susitikimai/pokalbiai su kriviu Gimbutu, kuriam rašytojas suteikė gal pačius didžiausius ligi tolei lietuvių grožinėje ir istorinėje literatūroje buvusius įgaliojimus, – kaltinti Vytautą padarytomis ir nepadarytomis nuodėmėmis: klaidomis valstybės valdyme,nedoru santykiu su žmonėmis/liaudimi, įsitikinimų bei religijos kaitaliojimu ir pan. O pagrindinis krivio Gimbuto kaltinimas Vytautui tenka už tai, kad LDK didysis kunigaikštis, plėsdamas savo valstybę geografiškai, užmiršo Lietuvą įamžinti kultūriškai – nesudarė sąlygų atsirasti lietuviškam raštui... Įkaitusioje „istorinio teismo“ atmosferoje V. Petkevičius, kaip autorius, išlieka stebėtinai objektyvus. Leidęs iki galo išsilieti krivio Gimbuto kategoriškai kritikai ir Vytauto kontratsakymams, autorius palieka ginčą spręsti... laikui, t.y. ateičiai, o tiksliau tarus, mums, dabartiniams ir būsimiems,skaitytojams.

Ne tiktai prologas, bet ir viso romano veiksmas, besisukantis apie XIX amžiaus įvykius ir veikėjus, „įkaitina“ ir dabartinius skaitytojus, nepalieka jų abejingų. Ne tik prologe vaizduojama istorinė Vytauto asmenybė, bet ir kiti išgalvotieji personažai įtraukia juos į sąlyginį istorinį teismą. Prologo polemikos problematika tokio „teismo“ verta – iš esmės žiūrint, ji tokia pati, kaip ir P. Dirgėlos romane „Kūlgrinda“,– apie asmenybės istorijoje valią, galią, laisvę, jų ribas, padarytus ir nepadarytus darbus, žygius, apie metafizinę ne tik asmenybių/valdovų, bet ir visos tautos kaltę...

Kritiką A. Bučį džiugino V. Petkevičiaus epinio kūrinio visuma ir joje įkūnyta originali, šiuolaikiškai skambanti meninė koncepcija, – „kūrybingo ir socialiai maištingo, aktyvaus, energingo žmogaus, istorijos tvėrėjo“ – (A. Bučys, ten pat, p. 276). O literatūrologas S. Narbutas, irgi neradęs jam didesnių priekaištų („Gražu būti tarp V. Petkevičiaus „Paskutinio atgailos amžiaus“ herojų: tai vienas iš tų negausių kūrinių, kuriuose žmogaus likimas vertinamas ištikimybe tautai ir atsakomybe už jos likimą. Rašytojo pasirinktas kelias pažadinti, anot dieviškojo Adomo, „protėvių atminimą šventą“ šiandien turbūt yra pats viltingiausias“), tačiau išreiškia abejonę dėl šio romano žanro, nebūdamas tikras, „ar jis veda istorinės prozos pusėn“, ir siūlo jį aptarti tokių romanų, kaip Dž. Golsvorčio „Forsaitų saga“, A. Tolstojaus „Kančių keliai“ kontekste. (Ten pat, p. 302).

Manytume, kad tokia abejonė dėl žanro turi pagrindo, bet ji nemažina V. Petkevičiaus romano vertės. Manytume, jos negali sumažinti ir vienas kitas faktologinis riktas, kokius pastebėjo diskusijoje apie istorinę prozą tekstologas J. Šlekys (Ten pat, p. 293). Laikui bėgant, nesilpsta A. Bučio anuomet išsakyta nuostata:  „Tačiau XX amžiaus pabaigoje net reikliausiam istorinės prozos mėgėjui pravartu žinoti, kad joks istorinis romanas pasaulyje niekados nebuvo ir negali būti ištisai dokumentiškai tikslus ir nepriekaištingas, nes jo ir tikslas visiškai kitoks negu archyvinių publikacijų“. (Ten pat, p. 265). Ir seniai, kaip teigia B. Ciplijauskaitė, patys istorikai nebetiki dokumentų „absoliučia tiesa“. „Vis aiškiau pripažįstama, kad joks istorikas neišvengia tam tikro subjektyvumo, net ir perrašinėdamas dokumentus.“ („Literatūros eskizai“. P. 210).  

XXX

Jeigu subjektyvumas, laikui bėgant, didėja net istorikų ceche, tai jis nepalyginamai labiau didėjo rašytojų kūryboje. Suprantama, subjektyvumas turėjo didinti ir intencionalumo bei tendencingumo svorį meniniame sumanyme. Istorinio romano struktūra visada dinamiška, visada atverta idėjiniams, žanriniams, stilistiniams pokyčiams. Ambivalentinė žanro struktūra kelia autoriams padidintus reikalavimus, kadangi istorinis romanas stovi pusiaukelėje tarp istorijos ir romano, o rašytojas – pusiaukelėje į istoriosofus. Neveltui ir „priklausomybinės“ diskusijos dalyviai, ir šiandienos literatūrologai istorinį romaną sieja su intelektualiojo romano  atmaina. P.Dirgėlos, V. Petkevičiaus, V. Jasukaitytės („Po mūsų nebebus mūsų“), R. Klimo („Tiktai ugnis išgydys“) romanai buvo viršūnės istorinėje prozoje priklausomybės laikais...

O kokią istorinės prozos/romano/ būklę bei jos interpretacinį-reflektyvinį kontekstą regime šiandien? Per Nepriklausomybės metus lietuvių rašytojai nebuvo apleidę istorinės temos. Sukurta tikriausiai nemažiau, negu per dvidešimtpenkmetį iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau tų kūrinių recepcija ir refleksija kritikoje bei visuomenėje gerokai apsilpo. Prieš ketvirtį amžiaus filosofas R. Ozolas, polemizuodamas kritikavo lietuvių istorinį mąstymą, nevisavertį gyvenimo būdą ir darė išvadą, kad lietuviai „istoriją turėti tarsi jau ir norėtų, bet būti joje – kol kas, rodos, tikrai dar ne“. („Istorinės prozos byla“, p. 192, pabraukta mano – A. G.). Neaišku, kokio visuomeninio pamatų sudrebinimo ar lūžio reikia laukti, kad vėl buvęs susidomėjimas istorija grįžtų?

O gal tasai susidomėjimas istorija niekur nebuvo dingęs, tiktai nepasirodė kūrinys, galintis sudrebinti mūsų estetinę sąmonę?..Ne! – toks kūrinys yra, – tai tetralogija „KARALYSTĖ, žemės keleivių epas“, sukurtas talentingo, intelektualaus rašytojo Petro Dirgėlos. Epas pradėtas kurti 1975 metais, užbaigtas 2003 –aisiais. Daugiau nei ketvirčio amžiaus pareikalavęs pats didingiausias Dirgėlos kūrinys. Taigi kūrinį, galėjusį sudrebinti mūsų estetinę sąmonę, turime. Tačiau šis didelio meninio potencionalo kūrinys kol kas yra tebėra mažakalbis, ir prakalbinamas tik vieno kito literatūrologo...

Rašytojas ir literatūrologas Vytautas Martinkus, vadindamas „Karalystę“ istoriografine metafikcija, ir teigdamas, jog romanas yra ryškiausias tokios kūrybinės istorinės medžiagos metamorfozės pavyzdys, rašė: „Perskaityti šį autoriaus parašytą Lietuvos kaip nesukurtos jūrinės karalystės mitą galima labai įvairiai, pagal ironijos ar parodijos kodą – taip pat. Prie tų abiejų matmenų pridėkime trečią – besikeičiančią, mūsų pačių transformuojamą istorijos sampratą. Naratoriaus vaizduojamų įvykių ir personažų prasminės interpretacijos priklauso nuo to, kaip ironizuojama ir parodijuojama. Tasai kaip apima jau minėtą sudėtingą literatūrinį komentarą to, kas „iš tiesų įvyko“...Tiesioginio loginio ryšio tarp to, „kas iš tiesų įvyko“, ir to, kaip parašyta istoriniame romane, nesama. Jį dekonstruoja ir keičia vertybinės literatūrinio pasakojimo struktūros. Pakartoti „Karalystės“ kaip istoriografinės metafikcijos kitam autoriui neįmanoma, ir nereikia...“ (V. Martinkus. Estetinė literatūros gyvybė. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, Vilnius, 2010, p.281, pabraukta mano – A. G.). 

O gal kaupinas aukštų intencijų ir gilių potencijų šis kūrinys pilnai neatsiveria dėl seniai R. Ozolo įvardytos mūsų nacionalinės sąmonės nebrandumo? O gal dėl pačiame kūrinyje esančių blokavimo sklendžių? Klausimas dvilypis. Žiūrint iš visuomenės/adresato pusės, reikia pasakyti, kad per amžiaus ketvirtį, prabėgusį Nepriklausomoje Lietuvoje, R. Ozolo pageidautos „brandžios nacionalinės sąmonės“ ne itin pagausėjo. Visuomenė, veikiama įvairių laisvosios rinkos, o labiausiai „laukinio kapitalizmo“ įtakų, sugestijuojama postmodernistinės/šoumeninės/ kultūros, pasitenkinančios individo primityvių emocijų, aistrų, potroškių skatinimu, palaipsniui praranda aukštųjų vertybių ilgesį, apie kurį, mename, Atgimimo aušroje pakiliai kalbėdavo dažnas rašytojų svečias monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bei kiti šviesuoliai.

Ir literatūra, kaip ir visa kultūra, neregėtai pliuralizavosi, segmentavosi, simukliaravosi, todėl rašytojams „surinkti“ ją į brandžią visumą, t.y. apšviesti kerinčia intencija bei idėja, darosi vis sunkiau. Tai keblu net ir mūsų mąsliesiems filosofams, istorikams, literatūrologams. Taip, nelengva šiandien mūsų „vedančiųjų“ (nacionalinių) rašytojų dalia. Vis dar mename poeto Justino Marcinkevičiaus „testamentą“ ateinančioms kartoms - išsaugoti  Gedimino kalną su pilim, Donelaičio gimtinę, lietuvių kalbą. Ar tesėsime tuos kilnius priesakus?

Būtent Petras Dirgėla yra vienas iš tų mūsų rašytojų, kurie labiausiai dėl to tesėjimo, dėl lietuvių tautos egzistencinio bei istorinio išlikimo jaudinasi. Šią autoriaus intenciją bei visą tetralogijoje keliamą problematiką plačiame istoriosofiniame kontekste aukštai įvertino literatūrologė, profesorė J. Sprindytė: „Karalystė“ priklauso rimčiausio rašymo paradigmai. Tai valstybės kosmogonija, analizuojant makroistorinius procesus. Kaip Dantė tvėrė savo krikščioniškąją visatą iš religinės savasties, taip P. Dirgėla – iš istorinės, etninės. Valstybės genotipo (at)kūrimas ir analizė reikalavo įdirbio, ryžto. „Žemės keleivių epe“ regime savarankišką intelektualinę koncepciją, grindžiamą Jūros simbolika, valstybingumo pavidalų raida ir tautinės savimonės žvalgymais. Originalus pasaulėvaizdis turi konsoliduojančios jėgos: ne tik gaudau faktus, bet juos savitai rikiuoju, perskverbiu filosofiniu ar etiniu principu. Kai jau išleistas visas epas, matome, kad tai – išskirtinio masto romanų ciklas, kuris kalba apie universalijas, apie visuotinus dalykus, ne apie kelių personažų (kaip įprasta), o apie valstybės gyvavimo kelią ir tautinės bendruomenės kryžkeles. Tokio veikalo kaip „Karalystė“, be gailesčio tyrinėjančio aksominių revoliucijų metamorfozes, nėra sukurta nė vienoje buvusio socialistinio lagerio šalyje. Tai lietuvių prozos alibi“. (www.tekstai.lt, pabraukta mano – A. G.).

Pagyrimo žodžių „Karalystei“ negaili ir profesorius A. Kalėda, pavadinęs P. Dirgėlos talentą kreacionistiniu, t.y. įvertinęs jį „dieviškuoju balu“. Kaip sakoma, vertinimo kartelės aukščiau nebėra kur kelti. Tačiau A. Kalėda numato ir galimus tetralogijos skaitymo sunkumus: „P. Dirgėla mėgsta naudoti adresato vaizduotę atakuojančias intelektualines sugestijas, netikėtas nuorodas ir asociacijas... Šio prozininko kūriniai suponuoja tam tikrą riziką dėl interpretacijos pagrįstumo, adekvatumo, kuri neišvengiamai iškyla dėl asociatyvaus pasakojimo, kai dažnai kaitaliojami stilistiniai kodai, požiūrio ir vertinimo taškai, o istoriniai įvykiai traktuojami kaip savotiška medžiaga refleksijoms, apmąstymams“. (A. Kalėda. Praeities dabartis. Lietuvių istorinio diskurso transformacijos. – Metai, 2008, Nr. 11, pabraukta mano – A. G.).

Negalėčiau įspėti, kodėl šį iškilų P. Dirgėlos kūrinį ligi šiolei aplenkia minėti filosofai A. Šliogeris ir R. Ozolas, anksčiau mielai samprotavę apie istoriosofines literatūros problemas. Ypač būtų įdomu sulaukti pastarojo autoriaus tetralogijos traktuotę bei interpretaciją. Smalsu būtų sužinoti, ar ir dabar R. Ozolas tebeteigtų, kad „iki istorinio romano mums dar toli gražu“? ... Belieka tikėtis, kad ir jaunieji talentingi literatūrologai imsis  superuždavinio – kvalifikuotai išanalizuos P. Dirgėlos apysakas, romanus, o galiausiai ir šią tetralogiją, ir „atras“ Petro Dirgėlos kūrybą šiandieninei skaitytojų kartai. Tikėtina, kad, laikui bėgant, atsiras vis daugiau skaitytojų, įeinančių į Dirgėlos „Karalystę“ ir randančių joje daug turtų. Prie šito Dirgėlos kūrinio reiktų eiti pamažu, baugiai, panašiai kaip brendama į nepažįstamą jūrą, ežerą ar upę, – mažais žingsneliais, vis apsišlakstant, t. y. perskaičius pirmiausia jo apsakymų, novelių, esė knygas „Žaibai gęsta rudenį“, „Aistrų atlaidai“, „Dvylika novelių vaikams apie Teodorą Milkų“, „Mažas vaikelis su senelio lazda“, paskui pereinant prie apysakų „Šventosios uostas“ , „Pasimatymai“, po to paimant į rankas romanus, pasiskaitant kritikų analizių, ir tiktai po to atsiverčiant „Karalystę“...

Dažnas talentingas, savitas rašytojas reikalauja savito, plataus konteksto; argi skaitytojams atsivertų D. Džoiso „Ulisas“, jei ne išsamūs komentarai, įvairios lentelės, veikėjų genealogijų schemos? Jei, tarkim, „Karalystė“ būtų verčiama į kitas kalbas, tai ir jai būtinai reikėtų panašaus redaktoriško „mokslinio aparato“. Svetimkalbis skaitytojas vargiai susigaudytų „Karalystės“ turinyje, jo veikėjų, vietovių, istorinių Lietuvos įvykių, faktų, paties Dirgėlos ankstesniųjų kūrinių intertekstų margumyne.

Taigi, turinio ir formos vienybės dėsnis, arba tasai V. Martinkaus minėtasis kaip, gali labai daug, – nuo jo didžia dalimi priklauso autoriaus intencijų, kūrinio idėjų, temų, motyvų suprantamumas ir prieinamumas. Beje, ir patsai P. Dirgėla prieš ketvirtį amžiaus tvirtino: „Romaną visada galima geriau parašyti. F. Dostojevskio romaną galima parašyti geriau. Taip yra todėl, kad romane su tiesa privalo sutapti daug elementų. Juo daugiau struktūrinių elementų privalo sutapti su tiesa „meno zonoje“, juo dažniau tie sutapimai nėra tikslūs...“ ( „Pergalė“, 1989, Nr.4, p.133, pabraukta mano – A. G.). Turinio ir formos dermės atžvilgiu nepriekaištingas yra, pavyzdžiui, Dirgėlos romanas „Arkliškas gyvenimas su Kotryna“(2005). Jame meninio sumanymo intencija išreikšta adekvačia menine forma, pasakojimo būdu, stiliumi. Žinoma, pagal intencijos bei tendencijos globalumą šio kūrinio nė iš tolo negalima lyginti su „Karalyste“, bet tas pavyzdys tinka „struktūrinių elementų sutapimo su tiesa“ teisingumui patvirtinti.

XXX

Džiugu pastebėti, kad tąja P. Dirgėlos išvesta meninės kokybės formule pasižymi ir kiti pastarojo meto lietuvių istorinės tematikos romanai: V. Martinkaus „Žemaičių garlėkys“, K. Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“, P. Venclovo „Kartybių taurė iki dugno“, Vydo Asto „Amžinoji kryžkelė“, J. Laucės „Karūna ir kalavijas“, A. Ruseckaitės „Šešėlis JMM“, S. Šaltenio „Demonų amžius“, J. Sajausko „Voverė ant vilkų tako“. Kiekvienas šis romanų savitas, tačiau visiems jiems bendra tai, kad jų autorių nuostatos istorijos atžvilgiu yra esmingai pakitusios.

Literatūrologo R. Skeivio pranašystė išsipildė, – prie tokio istorijos romantizavimo lygio, kurį regime V. Pietario romane „Algimantas“ ar Vienuolio „Kryžkelėse“, daugiau tikrai nebesugrįšime. Ar tai reikštų istorijos deromantizavimą, modernizavimą? Turbūt, ne. Jeigu praeitį/istoriją sugebama priartinti prie dabarties, arba „paversti sava“, kaip išsireiškė filosofas L.Donskis apie „Silva rerum“, tai toks modernizavimas sveikintinas.

Tikėkimės ir kitko, – kad istorijos deromantizavimas nepasieks tokio laipsnio, kai iš istorinių veikėjų šaipomasi, kaip šaipomasi iš dabartinių valstybės vadovų, kad ir pati mūsų valstybė netaps pajuokos objektu. Kilni intencija, tinkamai nepasvėrus jos įkūnijimo stilistinių-kompozicinių būdų, gali nesunkiai išvirsti į nepageidaujamą tendencingumą, kiekvieno meno kūrinio „slaptąjį priešą“. Ironiškas ar žaidybinis santykis su istorija, su istoriniais veikėjais galimas, jei pats žaidimas apriori autoriaus yra vedamas pagal atitinkamas žanro, stiliaus taisykles bei etikos normas, jeigu skaitytojas nėra piktybiškai apgaudinėjamas. Gražus tokio žaidimo su istorija pavyzdys – G. Beresnevičiaus eseistinis romanas „Pabėgęs dvaras“.   

 Suprantama, valstybės vadovai negali būti tabu, ir pačią valstybę galima kritikuoti, bet tokiu atveju rašytojai turėtų prisiminti, kad ir jie patys yra jos dalelė. Vadinasi, ir jų meninio sumanymo intencijoje būtina savikritikos dozė... Audringai prabėgo mūsų atkurtos valstybės Nepriklausomybės dvidešimtpenkmetis. Dauguma jos piliečių, švęsdami Nepriklausomybės jubiliejų, turbūt negalvojo, kad taip sunku bus panorusius po visą pasaulį „išsivaikščioti lietuvius“ (kunigo R. Mikutavičiaus posakis) sustabdyti, ir kad taip sunku bus, kaip ir karaliui Mindaugui, lipdyti Lietuvos valstybę ir ją stiprinti. Tokia yra egzistencinė  realybė, – jeigu nelengva žmogui /individui / iš savęs padaryti asmenybę, tai nepalyginamai sunkiau iš mūsų  tokių „visokiausių“ sukurti tvirtą organizmą, vadinamą valstybe.

Tačiau vis dėlto, manytume, į daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus filosofo R. Ozolo pareikštą susirūpinimą dėl lietuvių pasyvumo istorijoje – kad  lietuviai „istoriją turėti tarsi jau ir norėtų, bet būti joje – kol kas, rodos, tikrai dar ne“– jau galima būtų atsakyti optimistiškiau. Prie norėjimo bei mokėjimo būti istorijoje sampratos prisidėjo ir mūsų istorinė proza.

Nuotraukoje: literatūros kritikas Alfredas Guščius, šio analitinio teksto autorius.

2015.07.27; 21:26

Perbėgėlis iš NSA Edvardas Snoudenas nori grįžti į JAV pagal savo sąlygas

„Viename iš tūkstančių aukštų daugiabučių, žiedu juosiančių Rusijos sostinę, jau dvejus metus slapstosi demaskuotojas Edvardas Snoudenas, kuris išsityčiojo iš JAV žvalgybos tarnybų, papasakojęs, kad jos kiša nosį į milijonų paprastų piliečių asmeninius pokalbius“, - primena Kerol Dž. Viljams laikraštyje Los Angeles Times.

Vienas iš viso to rezultatų – JAV Kongreso sprendimas uždrausti masiškai įrašinėti telefoninius pokalbius – „pirmasis per kelis dešimtmečius didelis JAV NSA (Nacionalinė saugumo agentūra) šnipinėjimo įgaliojimų apribojimas“. Žurnalistai, retransliavę Snoudeno atviravimus, gavo aukštus apdovanojimus, o režisierė Lora Poitras pelnė „Oskarą“ už dokumentinį filmą apie jį „Pilietis–4“  .

 „Filmo pabaigoje šmėžuoja Snoudenas už lango daugiaaukštyje, kuris gali stovėti bet kuriame tankiai apgyvendinto Maskvos priemiesčio taške, kur vienas pastatas nesiskiria nuo kito“, – pastebi Viljams.

„Tačiau Snoudenas iš savo revoliucingų demaskavimų negavo beveik nieko, išskyrus pasitenkinimą, kurį, pasak kelių Rusijoje besilankančių ir epizodiškai su juo kontaktuojančių žmonių, jis patyrė. Nedaugelyje interviu, kuriuos davė, jis tvirtino, esą norėtų grįžti į tėvynę, bet taip, kad nebūtų suimtas ir tardomas“, – pasakoja žurnalistė.

Viljams nuomone, „jaunas kovotojas už teisingą reikalą tikisi, kad visuomenės nuomonė pasikeis, nors, matyt, mažai tikėtina“. Anot balandį surengtos apklausos, 64 proc. joje dalyvavusių amerikiečių, kuriems Snoudenas yra žinomas, jį vertina negatyviai.

„Edvardas myli Ameriką ir, žinoma, norėtų grįžti namo, – sakė Snoudeno advokatas Maskvoje Anatolijus Kučerena per interviu savo ištaigingame biure Maskvos centre. – Tačiau mūsų pozicija – labai paprasta – kol jo byla politizuojama ir svarstoma visų lygių politikų, jo grįžimas į tėvynę neįmanomas“ – praneša Los Angeles Times.

Pasak Viljams, „Kučerena, glaudžiai susijęs su Kremliumi, pareiškė kad jo klientas neves derybų su JAV valdžia, kol ji atsisako garantuoti, kad „jis nesės į kalėjimą 100-ui metų“.

Žurnalistės nuomone, tai, kad Snoudenas paliko visus pasiimtus dokumentus pas žurnalistus Honkonge, – „nedidelė paguoda žvalgybos ir saugumo tarnybų veteranams. Snoudeno organizuotame slaptos informacijos nutekinime ir jo pabėgime į Rusiją pastarieji įžvelgia išdavikiškus veiksmus, atitinkančius kaltinimą sunkiais nusikaltimais, iškeltais jam prieš dvejus metus pagal 1917 metų Šnipinėjimo įstatymą“.

„Niekas netiki jo pareiškimais, kad jo šifravimo sistema tokia gera, esą rusai ar kinai neįstengs jos sulaužyti, ypač jei turėsime omenyje, kiek jie turi laiko ir kokias priemones jie gavo. Todėl net jeigu jis neketino tapti užsienio agentu, jis juo tapo“, – mano Koris Šakė (Kori Schake), buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos narys.

Šakės nuomone, naujų vogtos slaptos informacijos nutekinimų galimybė vargu ar motyvuoja Teisingumo ministeriją nuolaidžiauti Snoudenui.

Ronaldas Goldfarbas, buvęs federalinis prokuroras, kuravęs projektą „Po Snoudeno“, pasisako už švelnesnę bausmę perbėgėliui, „atsižvelgiant į priežiūros reformas, įvykdytas dėl jo demaskavimų“, o taip pat ryšium su tuo, kad Snoudenas bandė aptarti savo susirūpinimą sekimo mastais su NSA vadovybe, bet toji „praleido jo žodžius pro ausis“.

Goldfarbo požiūriu, reikia išsiaiškinti, kokią būtent informaciją Snoudenas pavogė ir ar ji pakliuvo į priešiškų vyriausybių rankas, o Snoudenui „būtų išmintinga“ „prisipažinti padarius techninį nusikaltimą“.

„Suteikime vyriausybei teisę abejoti. Jeigu Snoudenas pakenkė mums kažkokiu būdu, apie kurį mes dar nežinome, mes turime tai turėti omeny. Jeigu ne, jo byloje gali būti paskelbtas švelnus, o ne rūstus nuosprendis“, – mano Goldfarbas.

Net jeigu Snoudenas norėtų grįžti į Jungtines Valstijas ir stoti prieš teismą, gavęs garantiją, kad gaus švelnų nuosprendį ir galimybę sulaukti malonės pasibaigus Obamos prezidentavimo kadencijai 2017 metų sausį, jam lieka vis mažiau galimybių taip rizikuoti. „Bet koks sandėris gali duoti peno debatams artėjančioje prezidentinėje kampanijoje, ir vargu ar kandidatai, kurie turi rimtų šansų nominuotis, rizikuos jais tam, kad apgintų vieno iš didžiausių istorijoje nacionalinio saugumo duomenų nutekinimo kaltininką“, – nurodo Viljams.

Nuotraukoje: šiuo metu Rusijoje gyvenantis Edvardas Snoudenas, pridaręs Amerikos slaptosioms tarnyboms ypač daug žalos.

Šaltinis: Los Angeles Times

2015.07.27; 08: 01

 

Aleksandro Litvinenkos bylos koronerinis tyrimas tęsiasi: liudytojo, kuris pažinojo Dmitrijų Kovtuną, parodymai ir klausimai...

Londone tebesitęsiančiam tyrimui The Guardian skiria tris straipsnius. Šią savaitę tyrimas turi baigtis. Teisėjo sero Roberto Oueno išvadų laukiama antrajame pusmetyje. Straipsnių autorius – žurnalistas Liukas Gardingas.

Pirmasis straipsnis pavadintas „Per posėdį liudytojas pareiškė, kad Dmitrijus Kovtunas planavo Litvinenką kur nors nusivilioti ir „pribaigti“.

„Liudytojas, įvardijamas D3, susitiko su Kovtunu Hamburge 2006 metų spalio 30. Po dviejų dienų Litvinenka susitiko su Kovtunu ir kitu rusu, Andrejumi Lugovojumi, Londone, viešbutyje Millennium. Abu kaltinami tuo, kad nunuodijo Litvinenką, įbėrę į jo žaliąją arbatą radioaktyvios medžiagos Polonio-210“, – rašo Gardingas.

D3 parodymai buvo perskaityti per posėdį praėjusį penktadienį. „Pasak to liudytojo, pavalgę Hamburgo restorane, kai jie vaikštinėjo gatve, Kovtunas papasakojo apie savo vaidmenį nužudymo suokalbyje“, – sakoma straipsnyje. Jis su Kovtunu draugavo nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos ir kartu dirbo oficiantais Hamburgo restorane Il Porto.

„D3 Vokietijos policijai pranešė, kad Kovtunas visiškai netikėtai paminėjo Litvinenkos pavardę ir jam pasakė: „Litvinenka išdavikas. Jo rankos kruvinos. Jis sudarinėja sutartis su čečėnais“. Kovtunas taip pat pavadino Litvinenką „kiaule“. Paskui Kovtunas pasakė D3, kad turi su savim „labai brangių nuodų“ ir kad jam reikalingas virėjas, kuris įbertų tų nuodų Litvinenkai į maistą ir gėrimus“, – tęsia laikraštis.

Liudytojas sakė, kad pažįsta virėją (tyrimo medžiagose virėjas įvardijamas „C2“), kuris dirbo kartu su jais Il Porto, o paskui persikėlė į Londoną. „D3 pabrėžė, kad C2 vedęs, ir juokaudamas pastebėjo, kad paprasčiau būtų Litvinenką nušauti. Į tai Kovtunas atsakė: „Taip sugalvota tam, kad būtų parodytas pavyzdys“, – sakoma straipsnyje.

„Kovtunas taip pat sakė, kad Litvinenka gerai saugomas ir kad jis ketina „privilioti jį į interviu“ Londone, kad nunuodytų. Jis sakė kad nuodai kainuoja „nepaprastai didelę sumą“ pinigų. Pasak D3, Kovtunas užsiminė, kad už misijos įvykdymą jam bus dosniai atlyginta ir pasakė, kad jis „netrukus turės savo butą Maskvoje“, – perpasakoja laikraštis.

D3 sakė, kad Kovtuno papasakotą istoriją palaikė „beprotiška“ ir patarė jam vietoj šito susirasti darbą.

Po pokalbio Kovtunas nakvojo Hamburge D3 bute, o rytą išskrido į Londoną. Lova, kurioje miegojo Kovtunas, kaip ir jo buvusios žmonos butas, buvo smarkiai apspinduliuotas polonio, tvirtina leidinys.

D3 sakė, kad po Litvinenkos nužudymo jis išsigando ir sutriko. Kai jį pirmą kartą apklausė Vokietijos policija, jis neužsiminė apie savo pokalbį su Kovtunu. Bet per antrąją apklausą jis perpasakojo jai Kovtuno atviravimus.

„D3 sakė, kad kai ta istorija iškilo į paviršių, Kovtunas paskambino jam iš Maskvos, ėmė įtikinėti, kad nekaltas ir kad kažkas kitas jį „paženklino“, – sakoma straipsnyje.

Per posėdį buvo pranešta, kad Vokietijos policininkai iš pradžių nepatikėjo D3 parodymais, nes palaikė juos prieštaringais. Tačiau inspektorius Kreigas Masolas pasakė, kad Skotland Jardo tyrimas 2010 metais patvirtino tuos parodymus. „Atvykęs į Londoną Kovtunas po kelių valandų paskambino C2 Lugovojaus mobiliuoju telefonu. C2 buvo užimtas. Kovtunas ir Lugovojus neva tai patys įbėrė nuodų į arbatinį, iš kurio Litvinenka pylėsi arbatą“, – sakoma straipsnyje.

Antrasis straipsnis vadinasi „Raktinė figūra atsisakė duoti parodymus“. „Kovą, kai tyrimas ėjo į pabaigą, Kovtunas pavėluotai pranešė, kad nori duoti parodymus iš Maskvos“, – primena Gardingas. Teisėjas seras Robertas Ouenas sutiko su tuo, kad Kovtunas gali tapti „raktiniu dalyviu“. Tad Kovtunui buvo leidžiama susipažinti su įrodymais, išskyrus įslaptintus Britanijos vyriausybės dokumentus.

Buvo numatoma, kad šią savaitę, nuo pirmadienio ir baigiant trečiadieniu, Kovtunas duos parodymus vaizdo ryšiu. „Tačiau praėjusį penktadienį dienos metu per posėdį buvo pranešta, kad Kovtunas atsisako. Matyt, jis rėmėsi savo įsipareigojimais „Rusijos tyrimui“ šioje byloje“, – sakoma straipsnyje.

Gardingo nuomone, Kovtuno žingsnis turėjo „torpeduoti tyrimą“, kuris buvo atidėtas keletui mėnesių, kad Kovtunui būtų patogu.

„Našlės Marinos Litvinenko advokatas Adamas Stro sakė, kad Rusijos Federacija stengiasi sužlugdyti tyrimą ir stato jam kliūtis. Jis paprašė Oueną padaryti iš to atitinkamas išvadas apie Maskvos kaltumą“, – sakoma straipsnyje.

Aleksandro Litvinenkos nužudymo tyrimas: klausimai, į kuriuos nėra atsakymų“ – toks trečiojo straipsnio pavadinimas. Liukas Gardingas išvardija „tris dalykus, kuriuos mes sužinojome, ir tris dalykus, kurių mes kol kas nežinome apie buvusio sovietų specialiųjų tarnybų bendradarbio mirtį Londone 2006 metais“.

Tai, kas, autoriaus nuomone, žinoma:

1.  „Aišku viena: du rusai, Dmitrijus Kovtunas ir Andrejus Lugovojus, nužudė Litvinenką, nepastebimai įbėrę radioaktyvaus polonio į jo žaliąją arbatą. Yra kolosalių teisminių įrodymų, kurie juos demaskuoja. Žudikai paliko pėdsakų“, – sakoma straipsnyje.

„Tikriausiai Kovtunas tvirtins, kad jį apnuodijo Litvinenka. Tai nesąmonė. Analizės parodė, kad Litvinenka nekontaktavo su poloniu iki susitikimo su dviem žmonėmis iš Maskvos, o jie iki tol jau buvo palikę alfa-radiacijos pėdsakų savo miegamuosiuose viešbutyje“, – sakoma straipsnyje.

2. „Tyrimas nustatė motyvą“, – tvirtina autorius. „Litvinenka buvo nužudytas už tai, kad tyrė rusų mafijos veiklą ir jos ryšius su žymiomis Kremliaus figūromis, įskaitant ir patį Putiną. Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio mafija įleido šaknis Ispanijoje. Litvinenka padėjo Ispanijos žvalgybai vykdyti operacijas, siekiant „nukirsti galvą“ aukščiausiems mafijos bosams“, – sakoma straipsnyje.

„Kadre vienas iš rusų – Viktoras Ivanovas, galingas Putino sąjungininkas, FSKN (Rusijos Federacijos Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnyba, - red.) vadovas. 2006 metų rugsėjy Litvinenka parašė pranešimą, kuriame tvirtinama, kad Ivanovas buvo nusikalstamo tinklo dalis Peterburge ir dešimtajame dešimtmetyje turėjo ryšių su Kolumbijos narkotikų karteliais. Tuo metu Putinas dirbo Peterburgo merijoje“, – sakoma straipsnyje.

3. „Putinas į tyrimą pažvelgė niekinančiai“, – tvirtina autorius. „Kitą dieną po to, kai karališkasis advokatas Benas Emersonas pavadino Rusiją „mafiozine valstybe“, rusų bombonešiai „Tu“ praskrido šalia pietinės Anglijos pakrantės. Sutapimas? Ne, greičiausiai tipiškas žvanginimas kardais, Kremliaus nepasitenkinimo ženklas“, – sakoma straipsnyje. Putinas taip pat suteikė Lugovojui valstybinį apdovanojimą.

Toliau Gardingas vardija „tris dalykus, kurių mes nežinome“.

1. Pastaruosius keletą mėnesių tyrimas nagrinėjo slaptus Britanijos vyriausybės įrodymus. Detales gaubia paslaptis. Žurnalistas daro prielaidą, kad buvo studijuojama MI-6 turima dosjė apie Litvinenką, kuris buvo jos neetatinis informatorius, numanomi telefoniniai pokalbiai ir žymių Rusijos piliečių elektroniniai laiškai, perimti Britanijos ir Amerikos specialiųjų tarnybų, MI-6 agentų pranešimai. „Ir Didžiosios Britanijos URM išvada apie tai, kas nužudė Litvinenką – Rusijos valstybė“, – sakoma straipsnyje. 

2. „Mes žinome, iš kur paimtas polonis, bet kai kurių detalių trūksta“, – tvirtina autorius.

„Per tyrimą nuskambėjo pareiškimai, kad polonis, panaudotas Litvinenkai nužudyti, kilęs iš Rusijos“, – sakoma straipsnyje. Pasak autoriaus, žaliava – bismutas – buvo „apspinduliuotas radiacija“ Urale, komplekse „Majak“, o paskui pervežtas į uždarą gamyklą „Avangard“ Sarove.

Paskui pėdsakai dingsta. „Pasak fiziko Normano Dombio, matyt, vyriausybinis institutas suteikė poloniui tirpią formą. Dombis turi omenyje FSB“, – sakoma straipsnyje. “Mes nežinome, kas perdavė polonį Lugovojui ir Kovtunui Maskvoje“, – tęsia autorius. Bet, pasak jo, jiems tik iš trečio bandymo pavyko įberti polonio Litvinenkai į arbatą.

3. „Kas įsakė nužudyti Litvinenką?“ Keletas liudytojų tvirtina, kad tokį įsakymą galėjo duoti tik Vladimiras Putinas.

„Tai įtikima, bet neprilygsta įrodymams. Sovietų lyderiai pagal tradiciją duodavo tik žodines instrukcijas, kai prieidavo iki nužudymų valstybės jėgomis“, – sakoma straipsnyje.

Visa tiesa žinoma, bet mums teks lukterėti, kol ji išplauks į paviršių, baigia Gardingas.

Nuotraukoje: Aleksandras Litvinenka, į Vakarus pabėgęs ir ten nužudytas buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas.

Šaltinis: Inopressa

2015.07.29; 06:19

Iš gimtojo Alytaus sugrįžus

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Fotoreportažai

Iki šiol kasmet bent po kartą kitą aplankau gimtąjį Alytų ir jo apylinkes. Kiekvieną savo gyvenimo kelią jau beveik nuėjusį žmogų atsiminimai kviečia pabraidyti seniai užžėlusiais takais takeliais, pasidžiaugti permainomis arba pabumbėti: mūsų laikais buvo gražiau, geriau tvarkoma gimtinė.

{Norėdami pamatyti visas 40-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Pražiopsojome 10 milijardų

Autorius: Eduardas Eigirdas • Paskelbta . skyrius – Ekonomika ir finansai

Na, su tokiu požiūriu tapti milijonierių tauta bus labai sunku, todėl ir iki šiaurės rytų Šveicarijos dar kopsime ilgai ir nuobodžiai. Nes Šveicarijoje ir Vokietijoje tiek daug milijonierių yra ne todėl, kad jie vieni iš kitų nuo ryto iki vakaro vagia, o todėl, kad skaidriai funkcionuojančioje ekonomikoje profesionalų žinios, kaip ir atsakingas taupymas bei investavimas, yra dažniausia priežastis, ilgainiui leidžianti sukaupti milijoninį turtą.

Tik nereikia iš karto kalbėti apie tai, kas akivaizdu: kad pas mus dar įprasta vieniems iš kitų vogti, o iki skaidriai veikiančios rinkos ekonomikos mums dar toli ar kad didžiausia rinkos ekonomikos pergale tampa žinia, jog Konkurencijos taryba pagaliau sugebėjo pasijudinti ir susidomėjo sūrio, pieno ar vaistų rinka. 

Pasaulio čempionas Lukas Laurinaitis: „Krepšinis – atsvara mano fizinei negaliai“

Autorius: LEU informacija • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Pasaulio čempionas Lukas Laurinaitis: „Krepšinis – atsvara mano fizinei negaliai“

Prieš kelias savaites Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinė, treniruojama Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojo Algimanto Šato, tapo pasaulio čempione, planetos pirmenybėse Taivane iškovojo auksą.

Lukas Laurinaitis, vienas jauniausių komandos žaidėjų, teigia, kad po pergalės praėjus net kelioms savaitėms vis dar tebesijaučia labai laimingas.

Ryšardas Maceikianecas: „Jau kelerius metus tęsiasi gėdingas procesas“

Autorius: Ryšardas Maceikianecas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Gerbiamieji. Jau kelerius metus tęsiasi gėdingas procesas, kai dalies Lietuvos mokyklų veikla – programos, tinklas, reorganizavimo terminai – tvarkoma ne remiantis rimtu moksliniu pagrindu, o riksmais, mitingais, kitomis triukšmingomis akcijomis arba atsižvelgiant į atskirų veikėjų, jų grupių arba politologų nuomonę, nors jie neturi nei tinkamo išsilavinimo, nei reikiamo pasirengimo švietimo srityje.

Tai visų pirma būdinga Lietuvos mokykloms su lenkų dėstomąja kalba, kuriose mokosi Lietuvos piliečių vaikai, ir joms pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnį taip pat turi būti taikoma Valstybės priežiūra.

Seimo narys Jurgis RAZMA: „Aiškios išankstinės pozicijos dėl metro neturiu“

Autorius: Redaktorius • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pokalbių, ar Vilniaus miestui reikalingas metro, ciklą.

Diskusija – sudėtinga. Čia svarbūs ir politiniai, ir ekonominiai aspektai.

Pavyzdžiui, duodamas mūsų leidiniui išskirtinį interviu Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas yra pabrėžęs, jog „priklauso metro šalininkams, jog požeminės metro linijos būtų būtent tai, kas Vilniui suteiktų daugiau saugumo net kariniu požiūriu“.

O ką apie verslininkų planus Lietuvos sostinėje statyti požemines metro linijas mano konservatorių partijos vadovybė?

Šiandien Slaptai.lt svečias - Seimo narys Jurgis RAZMA.

Parlamentaras Jurgis Razma yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime pirmasis seniūno pavaduotojas.

Videointerviu trukmė - 4.30 min.

Aleksandro Litvinenkos bylos koronerinis tyrimas tęsiasi: liudytojo, kuris pažinojo Dmitrijų Kovtuną, parodymai ir klausimai...

Autorius: Liukas Gardingas • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Londone tebesitęsiančiam tyrimui The Guardian skiria tris straipsnius. Šią savaitę tyrimas turi baigtis. Teisėjo sero Roberto Oueno išvadų laukiama antrajame pusmetyje. Straipsnių autorius – žurnalistas Liukas Gardingas.

Pirmasis straipsnis pavadintas „Per posėdį liudytojas pareiškė, kad Dmitrijus Kovtunas planavo Litvinenką kur nors nusivilioti ir „pribaigti“.

„Liudytojas, įvardijamas D3, susitiko su Kovtunu Hamburge 2006 metų spalio 30. Po dviejų dienų Litvinenka susitiko su Kovtunu ir kitu rusu, Andrejumi Lugovojumi, Londone, viešbutyje Millennium. Abu kaltinami tuo, kad nunuodijo Litvinenką, įbėrę į jo žaliąją arbatą radioaktyvios medžiagos Polonio-210“, – rašo Gardingas.

Jis susijęs su kailinių vagyste

Autorius: Algimantas Zolubas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs.

Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.

LEU stojimų rezultatai: populiarėja dviejų mokomųjų dalykų studijų programos

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijai bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) paskelbus 2015 m. bendrojo priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas pagrindinio priėmimo pirmojo etapo kvietimo rezultatus, pastebima, kad į Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) stoja gabūs ir motyvuoti abiturientai.

Sumažėjus stojančiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas skaičiui ir sumažinus valstybės finansuojamų pedagoginių studijų vietų skaičių, norinčių studijuoti LEU skaičius itin nesumažėjo. Lyginant praeitų ir šių metų priėmimo duomenis, tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų daugumoje kategorijų pastebimas LEU pozicijų gerėjimas.

Perbėgėlis iš NSA Edvardas Snoudenas nori grįžti į JAV pagal savo sąlygas

Autorius: Carol J. Villiams / Los Angeles Times • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

„Viename iš tūkstančių aukštų daugiabučių, žiedu juosiančių Rusijos sostinę, jau dvejus metus slapstosi demaskuotojas Edvardas Snoudenas, kuris išsityčiojo iš JAV žvalgybos tarnybų, papasakojęs, kad jos kiša nosį į milijonų paprastų piliečių asmeninius pokalbius“, - primena Kerol Dž. Viljams laikraštyje Los Angeles Times.

Vienas iš viso to rezultatų – JAV Kongreso sprendimas uždrausti masiškai įrašinėti telefoninius pokalbius – „pirmasis per kelis dešimtmečius didelis JAV NSA (Nacionalinė saugumo agentūra) šnipinėjimo įgaliojimų apribojimas“. Žurnalistai, retransliavę Snoudeno atviravimus, gavo aukštus apdovanojimus, o režisierė Lora Poitras pelnė „Oskarą“ už dokumentinį filmą apie jį „Pilietis–4“  .

AR JAU NORIME BŪTI ISTORIJOJE?

Autorius: Alfredas Guščius • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Šiame rašinyje kalba suksis apie istorijos, praeities temą grožinėje literatūroje, vadinasi, bus operuojama ir istorinio laiko sąvoka, kuri vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas.

Viena iš laiko formų – praeitis. Filosofas Arvydas Šliogeris praeitį vadina lengviausiai suvokiama visuomeninės sąmonės forma.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.