Pergudrauti Kremlių

Vaikystėje amerikietis Navidas Džamalis buvo susižavėjęs knygomis apie šnipus, o paskui savo fantazijas įgyvendino tikrovėje, rašo laikraštyje „The Wall Street Journal“ Filipas Madas, buvęs CŽV Kontrteroristinio centro direktoriaus pavaduotojas.

Savo nuotykius Džamalis aprašė knygoje „Kaip sugauti rusų šnipą“ („How to Catch a Russian Spy“, autoriai  Naveed Jamali ir Ellis Henican).

Niujorke dirbusios Džamalio tėvų firmos „Books & Research“ specializacija buvo rinkti techninę informaciją privatiems klientams. Kaip tvirtina Džamalis, nuo 1988 metų, kai jam buvo 12 metų, firmos paslaugomis pradėjo naudotis Rusijos agentai. Džamalio tėvai apie tai pranešė JAV federacinei vyriausybei. „Net po to, kai pasibaigė šaltasis karas, virtinė Rusijos žvalgų naudodavosi firma, kad gautų sunkiai prieinamą, nors ir ne slaptą, informaciją, o FTB atidžiai stebėjo“, – sakoma straipsnyje.

Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro akto Džamalis nusprendė, kad „šeimos verslas yra idealus šansas padėti savo šaliai“. Jis pažadėjo agentui, kuris knygoje vadinamas Olegu, nepaprastai sunkiai prieinamų dokumentų apie JAV gynybą. „Netrukus rusai pradėjo klausinėti opios informacijos apie aukštąsias technologijas, įskaitant sensorius ir kitokias karinės paskirties technologijas“, – sakoma straipsnyje.

Džamalis rašo, kad „trejus metus, kupinus nervinės įtampos, šnipinėjo Ameriką rusų interesais“. „Tiksliau, taip galvojo rusai“, – čia pat paaiškindamas: iš tikrųjų Džamalis dirbo Federaliniam Tyrimų Biurui.

Pasak Mado, tai klasikinis pavyzdėlis, iš vidaus parodantis, kaip veikia Amerikos kontržvalgyba. Knyga supažindina skaitytojus su šnipinėjimu realiame gyvenime. Atomazga ne tokia dramatiška, kaip Holivudo peripetijose.

Madas pabrėžia, kad knygoje neatskleisti kai kurie gilūs šnipinėjimo aspektai, nes mes viską matome tik Džamalio akimis. Antai, Džamalis išvyksta vykdyti užduoties netrukus po to, kai buvo demaskuotas Robertas Hansenas, „FTB istorijoje nelemčiausiai išgarsėjęs išdavikas“. Gal FTB plėtojo „Olego“ bylą, kad demaskuotų kitus šnipus? Ir kodėl „Olegas“ taip noriai imdavo medžiagą iš informatoriaus, kuris pats jam įsipiršo?

„Tik akivaizdu, kad šnipinėjimo žaidimai tęsiasi taip pat audringai“, – rašo autorius. Jis cituoja kažkokį „Terį“, Džamalio kuratorių iš FTB: „Rusijos Federacija stengiasi išgauti Amerikos paslapčių taip pat aršiai, kaip ir jos sovietiniai pirmtakai“. Belieka tikėtis, kad atsiranda vis daugiau budrių lojalių amerikiečių, tokių kaip Džamalis, pabrėžia Madas.

Informacijos šaltinis: The Wall Street Journal

2015.08.27; 19:48

Jonas Ohmanas: "Ukrainoje tikrai daug rusų šnipų..." ( 2 )

Ukrainoje nūnai sprendžiamas ir Lietuvos, ir visos Europos likimas.

Bet ar ne per mažas JAV ir ES dėmesys Ukrainai? Gal ukrainiečiai jau nebenori į Europos Sąjungą? Stiprėja ar silpsta Ukrainos karių dvasia? Koks lietuvių indėlis padedant Ukrainai? Kaip Ukrainoje veikia rusų šnipai? Ar ukrainiečiai vis dar pasitiki sava valdžia? Ar Ukrainai pavojinga rusiškoji dezinformacija?

Į aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako Lietuvoje gyvenantis žinomas švedų žurnalistas Jonas OHMANAS, šiuo metu daug dėmesio ir jėgų skiriantis Ukrainos temai.

Tai – antroji videointerviu dalis. Jos trukmė – 18 min.

Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

 

2015.08.24; 05:14

 

Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė

Gerbiamas ministre Juozai Bernatoni, kreipiuosi į Jus matydamas nesiliaujančias socialdemokratų partijos ir konkrečiai Jūsų pastangas Lietuvoje įteisinti asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba. Nuoširdžiai stebiuosi, kad turiu Jums šiuo viešu laišku priminti mokslo patvirtintus faktus, kuriuos jau turėjau garbės Jums akis į akį išsamiai išdėstyti per mūsų pokalbį praėjusių metų pavasarį.

Tą sykį aptarėme Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo valstybine kalba svarbą, pagrįstumą ir galimas eksperimentų šioje srityje pasekmes. Žinome, kad jokia išsivysčiusi Vakarų valstybė neleidžia rašyti atitinkamų asmenvardžių ne valstybine kalba. Suprantama, kad įsileidus porą svetimų raidžių jokios tautybės atstovai nebūtų patenkinti, be to, tai reikštų kitų tautybių diskriminaciją.

Tuo tarpu masinis daugiau nei 150 užsienio kalbų ženklų įsileidimas sukurtų chaosą valstybės duomenų sistemose. Kad taip yra, supranta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, išaiškinęs, kad rašyti vardus ir pavardes tik valstybine kalba yra šalių vidaus reikalas, o piliečių teisės turėti įrašą nevalstybine kalba nėra ir būti negali. Pasų įrašai turi būti suprantami daugumai šalies piliečių, taigi ir rašomi valstybine kalba, kurią visi kiekvienos šalies piliečiai privalo mokėti.

Jūsų partijos kolegų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės siūlymas įteisinti rašybą pasuose užsienio kalbomis numato, kad to norintis pilietis turėtų pateikti „originalią“ pavardės formą įrodantį dokumentą. Iki šiol neaišku, kaip jie galės tą padaryti. Nelietuviška piliečio vardo ir pavardės forma galima tik okupacinių SSRS, Trečiojo Reicho ar pilsudskinės Lenkijos režimų išduotuose dokumentuose.

Mūsų krašto lenkakalbiai asmenys (rusakalbiams įrašų kirilica ir žydams įrašų hebrajiškai kažkodėl niekas nežada) savo pavardžių tariamą lenkiškumą ir jų „originalias formas“ galės įrodyti tik okupacinių režimų išduotais dokumentais arba ištikimybės Lenkijai reikalaujančia Lenko korta. Ar Vyriausybė pasirengusi pripažinti galiojančiais okupacinių režimų dokumentus, o kartu ir okupacijų padarinius?

Kaip tik okupacijų padarinius pačios valstybės rankomis galutinai įtvirtintų lenkiški asmenvardžių įrašai pasuose. Nėra abejonių, kad daugumos Pietryčių Lietuvos lenkakalbių tariamai lenkiškos pavardės iš tiesų yra lietuviškos kilmės. Sulenkintos jos buvo Lenkijos ir SSRS okupacijų laikotarpiu. Dabartinis Lenkijos noras, kad Lietuvos piliečių, vadinamųjų Lietuvos lenkų, pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, yra nepriimtinas, nes tuo siekiama nešvarių tikslų – lietuvių polonizacijos.

Tai, jog lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o ją vartojantys žmonės yra ne kas kita, kaip lenkiškai kalbantys lietuviai – kalbos istorijos faktas. Rašyti jų pavardes lenkiškomis raidėmis yra nesąmonė. Beje, ne mažesnė nesąmonė būtų vadinti juos etniniais lenkais (etniniai lenkai etninėse lietuvių žemėse!), nebent jie iš tikrųjų būtų atsikėlę iš etninės Lenkijos (Mažoji Lenkija, dab. Krokuvos sritis).

Patys lietuviai senų senovėje gyveno kitų baltų genčių apsuptyje ir su lenkais nesisiekė. Juos skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginiai kontaktai atsirado tik po to, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino, ypač nuo XV amžiaus, kuomet lietuvių ir lenkų gyvenami plotai ėmė siektis.

Tačiau dabartinė Pietryčių Lietuva yra lietuvių etninių žemių šerdis ir joje tariamai lenkiškų plotų (išskyrus Vilniuje) nebuvo iki pat XIX amžiaus. Pirmiausia prie lenkų kalbos (bet ne savimonės, kuri dar ilgą laiką išliko lietuviška) perėjo diduomenė, vėliau ja pasekė platieji bajorijos sluoksniai, o nuo XVIII a. vidurio imta lenkinti ir prastuomenę. Tai daryta per lenkiškus dvarus, mokyklą ir Bažnyčią.  

Lietuvių asmenvardžiai dar anksčiau buvo apslavinti slavakalbės raštinės. Ypač didelę reikšmę turėjo toje raštinėje vartoti tėvavardžiai su rytų slavų kilmės priesagomis -ovič, -evič. Pietryčių Lietuvoje gyventojų pavardžių struktūra nesiskiria nuo kitur Lietuvoje vartojamų pavardžių struktūros, tik pačios pavardės yra labiau sulenkintos. Dauguma jų turi atitikmenis kituose Lietuvos regionuose. Nuėmus šių pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką, darybos priemones), lieka lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės ir buvo padarytos. Senovėje lietuvių antroponimijos pagrindą sudarė dvikamieniai asmenvardžiai, tokie kaip Min-daugas, Gin-tautas, Tar-vydas, Žy-bartas ir kt. Supainioti lietuviškus ir lenkiškus dvikamienius asmenvardžius neįmanoma, nes Lenkijoje jau viduramžiais tokie asmenvardžiai buvo retenybė.

Lietuvos asmenvardžių formos neretai yra apaugusios slaviškomis priesagomis, iškraipytos slavų fonetikos, pvz., Viš-taras – Viš-tor-skij, Žy-bartas – Žy-bart-ovič ir pan. Atlikus lenkakalbių Vilnijos gyventojų pavardėse glūdinčių krikštavardžių kilminę analizę, aišku, kad dauguma jų pasiekė Lietuvą iš Rytų, per rytinius slavus, o ne iš Vakarų per lenkus (tokių net pusantro karto mažiau). Krikštavardinės pavardės yra padarytos ne tik iš kanoninių krikštavardžių formų, bet ir iš liaudiškų jų variantų su gausiomis lietuviškomis priesagomis. Pavyzdžiui, šalia Petras, jose slypi ir Petrelis, Petrulis, Petrukas, Petrikas, Petrutis, Petrūnas, Petrėnas, Petrušis, kuriuos visus lengva atpažinti žvelgiant į atitinkamas sulenkintas pavardes Petrelevič, Petrul, Petruk, Petrik, Petruc, Petrunin, Petreniec, Petrušin. Akivaizdu, kad šios pavardės atsirado lietuviškoje aplinkoje.  

Kilmės požiūriu dauguma kitakalbių Pietryčių Lietuvos gyventojų yra lenkiškai ir gudiškai kalbantys lietuviai. Tą suprasti ir galbūt grįžti į lietuvybę visada turi būti paties kitakalbio sąmoningas apsisprendimas, kuriam negali būti prievartos, tačiau ir turi būti sudarytos galimybės. Pavardė neatsiejama nuo vartojamos kalbos ir savo šaknų pripažinimo.

Lietuvai 1939 metais atgavus Vilnių, naujoji valdžia suskubo atkurti valstybę šiame krašte. Tarp visų prasmingų reformų buvo parengtas ir krašto gyventojų pavardžių atlietuvinimo planas. Pagrindu jam tarnavo Antano Salio parengtas asmenvardžių žodynas, kuriame buvo pateiktos sulenkintų Vilniaus krašto pavardžių ir vietovardžių atlietuvinimo taisyklės. Jis dirbo kalbos patarėju prie Vidaus reikalų ministerijos sudarytoje pavardžių komisijoje, o taip pat atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių komisijoje.

Savanoriško atlietuvinimo proceso įgyvendinti nespėta, ypač dėl karo ir vėlesnio Armijos Krajovos siautėjimo Lietuvoje. Tačiau pati knyga išlikusi ir labai praverstų radus politinės valios ir drąsos ją išleisti ar tiesiog pagal paskirtį panaudoti joje sukauptas žinias.

Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pareiga yra ne ištrinti iš viešosios erdvės ir kasdienio gyvenimo lietuviškas krašto gyventojų pavardžių formas, bet švietimo priemonėmis informuoti žmones apie jų pavardžių ir pačių gyventojų kilmę.

Būtina sudaryti sąlygas įvairiakalbiams mūsų šalies gyventojams be prievartos, tik laisvai apsisprendus, grįžti prie protėvių kalbos. Jūsų valdoma ministerija ir socialdemokratų partija, regis, neigia istorinę tiesą apie šį kraštą ir kartu ne saugo, o laidoja paskutinius nutautėjusių kitakalbių gyventojų simbolinius ryšius su lietuvių tauta.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: kalbininkas prof. akad. Zigmas Zinkevičius.

Redakcijos prierašas.

Rugpjūčio 28 d. Delfi.lt perskaičiau puikų akademiko, mano studentiškų laikų profesoriaus Zigmo Zinkevičiau kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrą Juozą Bernatonį - „Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė“. Iškart paskambinau akademikui, padėkojau už rūpinimąsi lietuvių kalbos ir tautos likimu ir paprašiau leisti šį jo kreipimąsi persispausdinti. Akademikas mielai sutiko.

Vytautas Visockas

2015.08.28; 16:46

Sekmadieniniai pamąstymai. Kol Amerika stipri, kol jai mūsų reikia...

... O pabėgėliai plūsta ir plūsta į Europą. Valtimis, laivais, pėsti ir važiuoti, gyvi ir net mirę. Šimtais, tūkstančiais, dešimtimis, šimtais tūkstančių. Europa sutrikusi. Bejėgiškai skėsčioja rankomis, o gyvoji banga ritasi per spygliuotos vielos užtvaras, per simbolines valstybių sienas, sėdama paniką ir nesantaiką Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje...

Vladimiras Putinas trina ranka: kaip gerai, kad mes neturtingi, kaip gerai, kad ta banga skaldo Europą, sėja nesantaiką tautose ir tarp tautų.

Graikijos krizė – niekai, lyginant ją su ta banga. Reikės labai daug pinigų, iškils labai daug nebūtų problemų. Vokietija – turtingiausia, dosniausia Europos valstybė, bet būtent Vokietijoje pirmiausia pasikėsinta į pabėgėlius jų stovyklose. Neapykantos tiems nelaimingiems, niekuo nekaltiems žmonėms bus daug ne tik Vokietijoje. Jos jau yra daug visoje Europoje, tik ji dar slepiama, slopinama, nes viešoji opinija draudžia įtariai, nepalankiai žiūrėti į kitų rasių, kito tikėjimo žmones, neišvengiamai atimsiančius sotesnį kąsnį iš čiabuvių bedarbių, pensininkų, mažai uždirbančiųjų.

Mes irgi galime džiaugtis, kad į Lietuvą pabėgėliai šimtais ir tūkstančiais nesiveržia. Tiesa, džiaugiasi tik tie, kurie nejautrūs žmonių kančioms, egoistai, trumparegiai, tokie kaip aš. Jie mano, kad tumparegiai kiti - kurie kovoja ne su priežastimis, o su pasekmėmis. Europa – ne guminė, visai Afrikai ir Azijai vietos neužteks, pamažu ją teks užleisti gyvybingesniems, vislesniems, tiems, kurie lengvai pralenda pro spygliuotas Vengrijos tvoras, važiuoja šaldytuvuose, cisternose, atakuoja Lamanšą...  Banali tiesa: alkanam reikia duoti ne žuvį, o meškerę, ir žvejoti afrikietis turi ne Europoje, o Afrikoje.

Švedijos politikas Karlas Bildtas mus įspėja: Baltijos šalys privalo dalytis pabėgėlių našta su Pietų Europa, jeigu pačios nori ateity tikėtis solidarumo. Bet juk dalinamės ir dalinsimės, tiesa, pagal jėgas, pagal išgales. O Pietų Europa mums buvo, yra ir turbūt bus abejinga kaip besielgtumėm. Ar ji su Lietuva dalinasi našta, kurią mes nešame Ukrainoje? Kitas švedas, gyvenantis Lietuvoje, daug padedantis Ukrainai – Jonas Ohmanas – sako, kad šiai Rusijos teriojamai šaliai mes negailime nei jėgų, nei pinigų, ir jeigu Putinas ją parklupdytų, atsirugtų ir Pietų Europai.

O Vokietija ar paisė mūsų ekonominių interesų, kai tiesė dujotiekį Baltijos jūros dugnu, o „Gazpromas“ mus smaugė? Ar daug mes galime tikėtis iš Prancūzijos? Ta senoji, sočioji Europa tik ir laukia progos, kada bus galima vėl glebesčiuotis su Putinu, panaikinti ekonomines sankcijas net ir Ukrainos, Baltijos valstybių sąskaita. Jeigu ne JAV, taip jau ir būtų atsitikę. Kol Amerika stipri, kol jai mūsų reikia, tol Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų Europos šalių naikintuvai saugos mūsų oro erdvę.

Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kaimynę Lenkiją. Nereikia, jokiu būdu negalima jai pataikauti ir leisti kažkada sulenkintas lietuviškas pavardes dokumentuose rašyti lenkiškomis raidėmis.

Apie tai labai laiku prabilo garbusis akademikas Zigmas Zinkevičius („Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė“, Delfi.lt, Slaptai,lt). „Nelietuviška piliečio vardo ir pavardės forma galima tik okupacinių SSRS, Trečiojo Reicho ir pilsudskinės Lenkijos režimų išduotuose dokumentuose <...> Kaip tik okupacijų padarinius pačios valstybės rankomis galutinai įteisintų lenkški asmenvardžių įrašai pasuose <...> Būtina sudaryti sąlygas įvairiakalbiams mūsų šalies gyventojams be prievartos, tik laisvai apsisprendus, grįžti prie protėvių kalbos. Jūsų vadovaujama ministerija  ir socialdemokratų partija, regis, neigia istorinę tiesą apie šį kraštą ir kartu ne saugo, o laidoja paskutinius nutautėjusių kitakalbių gyventojų simbolinius ryšius su lietuvių tauta“, - rašoma kriepimesi į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrą Juozą Bernatonį.

Akademikas Zigmas Zinkevičius prabilo labai laiku, nes netrukus bus renkami piliečių parašai, siekiant pagrindiniame asmens oficialių dokumentų puslapyje vardus  ir pavardes rašyti tik valstybinės lietuvių kalbos raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba galėtų būti rašomi paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje. Reikės skubiai surinkti 50 000 parašų. Valdančioji dauguma netrukus prasidėsiančioje Seimo rudens sesijoje turbūt bandys piliečių iniciatyvinę grupę „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“ aplenkti ir, pasak akademiko Zinkevičiaus, pačios valstybės rankomis įteisinti okupacijų padarinius anksčiau, negu bus surinkti parašai.

Nereikia bijoti: dar ir kaip Lenkija mus gins ir be lenkiškų pavardžių pasuose, ir be lenkiškų gatvių bei vietovių pavadinimų. Šiai demagogijai griežtą „Ne!“ turėtų tarti plačioji visuomenė savo parašais. Viskas priklausys ne nuo Lenkijos, o tik nuo JAV. Galima ginčytis – mes lenkams ar lenkai mums labiau reikalingi. Teisingai istorikas Bernardas Gailius portale 15min.lt rašo: „Lenkija pranašesnė už Lietuvą tik tada, kai žvelgi iš Varšuvos į Vilnių. Žvelgiant iš Vašingtono ir Pekino esminio politinio skirtumo tarp Vilniaus ir Varšuvos nėra.“ Šito neturėtumėm pamiršti, kėsindamiesi į pamatinius lietuvių tautos egzistencijos dalykus.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.08.30; 08:48

Lietuviams šiandien negalima keliauti į Kalnų Karabachą

Mes vis dažniau analizuojame savąją informacinę erdvę, bandydami išsiaiškinti, kokie leidiniai yra Lietuvos pusėje, o kurie – slapta, pusiau slapta arba net visiškai atvirai palaiko agresyviosios Rusijos interesus. Ši tema – svarbi. Budrumo prarasti nevalia net tuomet, kai padangėje nematyti nė mažiausio juodo debesėlio.

Keista tik tai, kodėl informacinių karų specialistai tokių analizių nerašė žymiai anksčiau. Sakykim, prieš dešimt metų. Nes Lietuvos priešų interesus ginančios žiniasklaidos Lietuvoje būta visais laikais. Nuo pat 1990-ųjų Kovo – 11-osios Akto paskelbimo. Tokių leidinių esama ir dabar, tokių leidinių bus ir po šimto metų.

Reikia džiaugtis, jog supratome: informaciniai karai – reikalas rimtas; nuo jų taip pat priklauso, ar išliksime. Džiugu, kad jau keletą metų iš eilės ataskaitą apie mums nedraugiškus leidinius skelbia ir pagrindinė Lietuvos slaptoji tarnyba. Be oficialios valstybinių institucijų pozicijos šiuo subtiliu klausimu išsiversti neįmanoma. VSD brėžiami apmatai su konkrečiais leidinių pavadinimais bei konkrečiomis Kremlių įsimylėjusiųjų pavardėmis reikalingi. Iš abstrakčių pareiškimų nebūtų jokios naudos.

Tačiau pastebiu nieko gero nežadančią tendenciją: mes dažniausiai įsikimbame į atlapus tik tiems, kurie dirba atviromis kortomis. Vaizdžiai tariant, pastebime tik tuos, kurie dirba primityviai ir todėl yra mažiausiai pavojingi. Žinoma, primityviai amerikiečius keikiančių ir primityviai Vladimirą Putiną teisinančių taip pat negalima užmiršti: privalu žinoti, kokias „versijas“ jie mums bruka, kokius argumentus naudoja...

Ir vis dėlto svarbiausias mūsų tikslas – pažinti tuos, kurie subtiliai, išradingai, įtikinamai jaukia mūsų mintis. Juk puikiai užsimaskavusieji dažniausiai pažeria į „tiesą“ panašių abejonių ne primityviuose, neseniai susikūrusiuose leidinukuose, o įtakinguose lietuviškuose leidiniuose, kurių neįtarsi turint simpatijų Rusijos prezidentui.

Argi gali būti įdomu, ką rašo „specialistai“ ar „šūkaliotojai“? Atsiverti pirmąjį tokių leidinių puslapį, perskaitai pirmąsias po ranka pasitaikiusio teksto eilutes, ir pakraipa – akivaizdi. Kremliaus propagandistų brukte brukama potekstė akivaizdi: Rusija labai norėtų, kad Baltijos valstybėse dislokuotus amerikiečių karius pakeistų jos kariai.

Bet tokia Rusijos propaganda ir tiesmukiška, ir primityvi, ir banali. Šių eilučių autoriui kur kas įdomiau būtų išgirsti išsamią analizę, kaip Lietuvos informacinių ir propagandinių karų žinovai vertina žymiai subtilesnius pareiškimus.

Štai – tik vienas pavyzdys. lrytas.lt portale rugpjūčio 4-ąją paskelbtas išsamus Indrės Vainalavičiūtės interviu su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Ara Aivazianu. Nieko smerktino, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistė kalbina šios šalies ambasadorių. Tokiais atvejais svarbiausia, kokie klausimai pateikiami.

Deja, lrytas.lt aštrių klausimų Armėnijos ambasadoriui nepateikė net tada, kai jų išvengti buvo neįmanoma. Viena medalio pusė – kai Armėnijos ambasadorius kviečia pasisvečiuoti Armėnijoje. Ir visai kas kita, kai oficialus Armėnijos diplomatas pakvietė lietuvius aplankyti Kalnų Karabachą, nors Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija.

Nenorintys žinoti niekaip nesuvoks situacijos pavojingumo. O nežinantiems, bet norintiems žinoti priminsime: 1990-aisiais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui, todėl Azerbaidžanui šiandien turėtų ir priklausyti. Bet šias žemes, padedama Rusijos ginkluotųjų pajėgų, Armėnija sugebėjo iš Azerbaidžano atplėšti jėga. Užėmė Kalnų Karabachą praliedama daug kraujo, omenyje turint ir civilių azerbaidžaniečių aukas, pavyzdžiui, Chodžaly mieste 1992-aisiais. Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos Azerbaidžanas neteko 20 proc. savo žemių ir turi maždaug milijoną pabėgėlių, iki šiol negalinčių grįžti į savo gimtuosius namus. Milijonas pabėgėlių maždaug 10 milijonų turinčiai valstybei – sunki našta.

Beje, nė viena civilizuota, demokratinė Vakarų pasaulio valstybė nepripažįsta Kalnų Karabacho okupacijos. Kalnų Karabacho atplėšimas nuo Azerbaidžano – tai tas pat, kaip iš Moldovos atimti Padniestrę, iš Gruzijos – Abchaziją, iš Ukrainos – Krymą, iš Lietuvos – Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalą, iš Estijos – Narvą.

Azerbaidžanas šių metų vasarą laimėjo itin svarbią bylą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Europos žmogaus teisių teismo Didieji rūmai, paskelbdami nuosprendį byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“, pabrėžė, jog būtent Armėnija atsakinga už neteisėtą Azerbaidžano okupaciją ir karinį buvimą okupuotose Azerbaidžano žemėse.

Tad nuolanki reakcija į Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus pakvietimą svečiuotis būtent Kalnų Karabache negali nestebinti. Prisimenate, kaip į Rusijos ambasadoriaus kvietimą aplankyti Krymą reagavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius? Jis labai taikliai pastebėjo: Krymą aplankys tuomet, kai svečiuotis pakvies oficialusis Kijevas. Panašiai privalome reaguoti ir į Armėnijos ambasadoriaus raginimą aplankyti Kalnų Karabachą: kai pakvies oficialusis Baku, tada ir atvyksime.

Dabar gi elgiamės nenuosekliai: Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos teritorinis vientisumas mums – šventas reikalas. O į Azerbaidžano teritorinį vientisumą – nusispjauti? Mums nė motais, kad Armėnijoje šiandien dislokuota gausi, puolamųjų ginklų į valias turinti Rusijos karinė bazė? Mums nusispjauti, kad šiandieninė Armėnija – Rusijos marionetė Vladimiro Putino rankose?

Armėnijos ambasadorius tvirtina, esą Armėnija ir Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas – saugi teritorija lietuvių turistams. Bet ar gali lietuviai saugiau jaustis ten, kur dislokuotos Rusijos karinės bazės?

Armėnijos ambasadorius teigia, kad Armėnija gali padėti lietuvių verslininkams susipažinti su Irano verslininkais. Gal ir teisybę sako. Bet Lietuva ir tiesiogiai gali ieškoti partnerių Irane. Be kita ko, Irane gyvena gausi azerbaidžaniečių bendruomenė, todėl lietuvių verslininkams galbūt vertingiau ieškoti azerbaidžanietiškų kontaktų?

Tad labai įdomu, kaip Armėnijos ambasadoriaus A.Aivaziano raginimą lietuvius drąsiai svečiuotis Kalnų Karabache vertina mūsų informacinių ir propagandinių karų specialistai? Ar šis iš pirmo žvilgsnio nekaltas raginimas neatneš diplomatinės žalos, girdi, Lietuva nėra principinga valstybė? Kokia Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pozicija?

Lietuva piktinasi, kai Prancūzijos, Italijos, Vokietijos parlamentarai susiruošia aplankyti Krymą, tuo pačiu sudarydami iliuziją, esą Krymas į Rusijos glėbį sugrįžo teisėtai.

Bet kai lietuviai kviečiami svečiuotis iš Azerbaidžano atimtose žemėse, - jokio lietuviško pasipiktinimo. Tyla.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2015.08.12; 06:19

Atsargiai - naujas Rusijos šnipinėjimo placdarmas

Labai norėtųsi pateikti džiugių, viltingų žinių. Bet tokių žinių, mano supratimu, ir vėl nėra. Lietuvos teisėsauga Sausio 13-osios žudynių byloje dėlioja akcentus taip, kad buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas liktų ... nuošalyje. Nei sulaukęs įtarimų, nei apklaustas, nei teisiamas už akių.

Versiją, esą byla Lietuvoje konstruojama būtent taip, kad Gorbis oficialiai liktų „niekuo dėtas dėl 1991-ųjų sausio mėnesio žudynių Vilniuje“, - LRT laidoje „Teisė žinoti“ rugpjūčio 24-ąją iškėlė prof. Vytautas Landsbergis. Šiandien ši versija ryškėja. Lietuvos Generalinė prokuratūra teismui teikia bylos medžiagą, kurioje Gorbis neįvardintas nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju. Mūsų prokurorai skėsčioja rankomis – pritrūko įrodymų. Prof. V.Landsbergis kaltina prokurorus deramai neatlikus savo pareigos.

Prof. V.Landsbergis nėra neklystantis. Bet šį sykį jis teisus. Būtų keista neigti, jog nėra įtakingų jėgų, besirūpinančių Gorbio kaip sovietų imperijos diktatoriaus ramybe. Jeigu oficialūs kaltinimai nepateikiami sovietų imperijos vadovui, vadinasi, ir pati sovietų imperija tampa tarsi gražesnė, švaresnė, baltesnė...

Kad Vakaruose esama kvailų, primityvių, ciniškų europiečių, kurie nuoširdžiai dievina besivienijančios Vokietijos kraujuose paskandinti tiesiog nebepajėgusį Gorbačiovą, - akivaizdu. Dvigubus standartus pamėgusiems europiečiams nusispjauti, kad Vokietijai susivienyti netrukdžiusio Gorbio rankos vis tik kruvinos. Jei kraujas nepralietas Vokietijoje, tai dar nereiškia, kad jis nepralietas Azerbaidžano, Gruzijos ir Lietuvos sostinėse.

Deja, vienybė Europos Sąjungoje – retenybė. Tikriausiai suprantame, kodėl Europa gali likt nepatenkinta Lietuvai įvardinus Gorbį atsakingu už „karo nusikaltimus arba nusikaltimus žmoniškumui“. Kvailiais pasirodytų esą tie, kurie kaidase į Gorbio rankas brukte bruko taikos premijas. O jei žvelgsime dar giliau, tai Europoje iki šiol apstu puikiai užsimaskavusių Rusijos įtakos agentų, kurie akcentus dėlioja taip, kaip naudinga imperinę politiką tęsiančiam Kremliui.

Iš kur galiu žinoti apie Vokietijoje be didelio vargo plušančius Rusijos įtakos agentus? Tai kad Vokietijos slaptoji tarnyba BND demaskuoja tik tuos, kurie talkina JAV slaptosioms tarnyboms. Apie tai apstu viešų pranešimų pačiuose įvairiausiuose leidiniuose.

Prisimikime kad ir 2014-aisiais į dienos šviesą iškilusią Markuso R. bylą. Šis BND darbuotojas bendradarbiavo su JAV slaptosiomis tarnybomis. Vokietijos teisėsauga jį persekiojo, teisė, pasmerkė. Vokietijos politikai garsiai piktinosi, kodėl amerikiečių žvalgai slapta klausosi jų telefoninių pokalbių.

Gal ir teisingai pasielgė tvarką mėgstantys vokiečiai. Oficialiai – vokiečiai teisūs. Bet juk oficialusis Vašingtonas nėra Vokietijos priešas. Amerika – Vokietijos partneris. Tikras, rimtas, galingas partneris. Tik Amerikos globojama ir saugoma Vokietija – įtakinga valstybė. Nusisuktų amerikiečiai nuo Vokietijos, pažiūrėčiau, kas liktų iš vokiškos didybės, racionalumo, tvarkos ir darbštumo? Jei ne oficialusis Vašingtonas, Vokietija greičiausiai taptų Rusijos pastumdėle. Todėl gaudydami šalyje dirbančius amerikiečių žvalgus vokiečiai elgiasi kvailai.

Geriau jau gaudytų rusų šnipus. Beje, kiek BND per pastaruosius metus demaskavo Kremliaus atsiųstų arba Kremliaus vietoje užverbuotų įtakos agentų? Kiek užfiksuota atvejų, kada Vokietijos politikų telefoninius pokalius užrašo Rusijos slaptosios tarnybos? Nė vieno. Norite pasakyti, jog rusų žvalgybos nesiklauso vokiečių politikų telefoninių pokalbių? Štai kodėl Vokietijos laikysena – sveiku protu nesuvokiama.

Beje, vokiškos nuotaikos – ne mūsų nuotaikos. Juolab kad ir vokiškoje erdvėje esama prablaivėjimų. Štai įtakingas vokiečių leidinys „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ paskelbė publikaciją, kur Rusiją įvardijo „kiaule, ėdančia savo vaikus“.

Tačiau mums, lietuviams, labiausiai turėtų rūpėti, kodėl mūsų pačių šalyje tiek daug nenoro bent jau simboliškai įvardinti Gorbačiovo klystkelius.

Priežastys – tikriausiai tos pačios kaip ir Vokietijoje.

Štai Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigia, jog Vilniuje neturėtų būti Maskvos prekybų namų, kol Maskvoje įstrigęs Vilniaus namų projektas. Teisinga, sveikintina mero pozicija. Kol Rusija trukdo mums atidaryti lietuviškus namus Maskvoje, tol mes trukdykime Vilniuje atidaryti rusiškus namus. Maskvos namai neturėtų praverti durų anksčiau už Vilniaus namus Maskvoje.

Bet jeigu kalbėtume itin pragmatiškai, tai Maskvos prekybos namų įkūrimas Vilniuje – akivaizdi lietuviškų interesų išdavystė. Bent jau tol, kol Kremlius žvangina ginklais bei traktoriais demonstratyviai traiško lietuviškus sūrius. Juk Maskvos prekybos namai Vilniuje bus Rusijos išnaudoti ne vien doriems tikslams. Maskvos prekybos namus Lietuvos sostinėje Rusija išnaudos ir kaip šnipinėjimo placdarmą. Ar Lietuvos slaptosios tarnybos pajėgs kontroliuoti, kas iš tiesų dedasi to pastato kabinetuose ir koridoriuose? Ar tie, kurie leido Rusijai kurti prekybos namus Vilniuje, pasiteiravo VSD vadovų nuomonės apie iškilsiančias saugumo problemas?

Štai Rusijos slaptosios tarnybos lietuviškąjį analogą Maskvoje sugebės deramai prižiūrėti. Ten mes būsime permatomi tarsi rentgeno kabinete. Vaizdžiai tariant, Maskvoje mes būsime filmuojami net tualetuose. Tad bejėgiai būsime ir ten, Maskvoje, ir čia, Vilniuje.

Ką daryti, kad nebūtume bejėgiai? Nesielgti taip, kaip elgiasi, pavyzdžiui, LRT žurnalistas Andrius Tapinas, vadovaujantis laidai „Pinigų karta“. Neseniai portale delfi.lt jis parašė straipsnį „Maža ciniko ir egoisto išpažintis“. Taigi ten rašoma: „Valstybės ateitis man rūpi tiek, kiek joje bus gera gyventi man ir mano artimiausiems žmonėms, mano vaikams ir anūkams...“

Jeigu mus tik tiek tereikia, tai Lietuvos tikrai greitai nebeliks...

2015.09.01; 08:31

Atkakliai bandoma sugrįžti į juodžiausius praeities laikus

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Lietuviškos sulenkintos pavardės dokumentuose lenkiškai dar nerašomos.

Bet bus bandoma taip pataikauti Lenkijai ir lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, nepaisant akademiko Zigmo Zinkevičiaus atviro laiško Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrui Juozui Bernatoniui. Netiesiogiai įteisinsime Vilniaus krašto okupaciją. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ svarsto galimybę autobusų, važinėjančių miesto centro ir Vilniaus oro uosto kryptimi, maršrutų rodyklių užrašus teikti lietuvių ir anglų kalbomis. Kalbos komisija nepritaria. Vilniaus meras Šimašius sako: autobusai su angliškais užrašais – važinės!„Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagrindinės maršrutų sudedamosios dalys yra vietovardžiai – neverčiami žodžiai, taigi tokios informacijos teikimas ir anglų kalba būtų netikslingas ir neinformatyvus“, – teigia  VLKK. Na ir kas!

Apie bandymus sugrįžti į juodžiausius praeities laikus mūsų studijoje pasakoja kalbininkas daktaras Aldonas PUPKIS, išleidęs žymaus kalbininko Juozo Balčikonio raštus, monofrafijas „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“, „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kelis dešimtmečius studentus ir plačiąją visuomenę atkakliai mokęs taisyklingos lietuvių kalbos. Beje, esame seni pažįstami, kurso draugai, ir Juozas Balčikonis, ir čia minimas Zigmas Zinkevičius – mūsų profesoriai.

Vytautas Visockas

Įtampa Artimuosiuose Rytuose auga

Autorius: Kastytis Stalioraitis • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Karo veiksmai Irake nuverčiant Sadamo Huseino režimą nusinešė įvairiais duomenimis nuo kelių šimtų tūkstančių iki pusantro milijono vietos gyventojų gyvybių. Daugelio analitikų nuomone, būtent karas Irake ir Arabų pavasario bei Islamo revoliucijos nuotaikos pagimdė Islamo valstybę ISIL (Islamic State of Iraq and the Levant).  

ISIL yra žymiai pranašesnė už aplinkines marionetinių režimų valdomas musulmoniškas valstybes, nes skleidžia daugumai musulmonų patrauklią ideologiją. Ne asketišką, kokią anksčiau siūlė Al Qaeda, bet leidžiančią džiaugtis ir gyvenimo malonumais. ISIL kviečia visus musulmonus burtis į didžiulę modernią pasaulinę federacinę valstybę, kurioje vyraus mokslinė techninė pažanga ir socialinis teisingumas Šariato bei vietinių savivaldų, vilajatų, pagrindu.

Naujos Džulijano Asandžo intrigos

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Ką nūnai veikia JAV žvalgyboms milžiniškų nuostolių, o Rusijos slaptosioms tarnyboms didelės naudos atnešęs Džulijanas Asandžas?

Šio žmogaus pavardės geriau nė neprisiminti. Nutylėjimas ir ignoravimas būtų pati geriausia taktika.

Tačiau pasielgtume naiviai, jei manysime, jog neatsiras Džulijano Asandžo idėjas bei politines nuostatas noriai propaguojančių leidinių. Juolab kad tuo itin suinteresuoti Rusijos propagandos bei dezinformacijos specialistai. 

KGB ypatingų gabumų valdyboje

Autorius: Keisis Mičelas (Casey Michell / The Daily Beast) • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

„The Daily Beast“ korespondentas Keisis Mičelas pasekė, kaip į oficialųjį Rusijos politinį diskursą grįžo konspirologijos tema.

Konkrečiai, vėl atsirado paklausa Federacinės apsaugos tarnybos (FSO) dimisijos generolo majoro Boriso Ratnikovo, arba, kaip jis vadinamas, „Kremliaus Merlino“, idėjoms. Borisas Ratnikovas žinomas savo pasakojimais apie „psichotropinį ginklą“, informacijos gavimą iš „vieningo informacinio lauko“ ir valstybės sekretorės Madlenos Olbrait minčių skaitymą.

Kelias, kuriuo per parą pravažiuoja apie 14 tūkst. automobilių, bus daug saugesnis

Autorius: Susisiekimo ministerija • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Vienoje pagrindinių Lietuvos transporto arterijų – tarptautinėje magistralėje „Via Baltica“ – numatyti svarbūs ir neatidėliotini modernizavimo darbai, kuriuos atlikus itin pagerės eismo sąlygos vietos ir tarptautiniam transportui. Tai leis gerokai sumažinti skaudžių nelaimių tikimybę.

„Via Baltica“ Lietuvoje yra viena intensyviausio eismo tarptautinių magistralių. Joje sukoncentruota didžiausia krovininio transporto priemonių dalis. Pernai vidutinis metinis paros eismo intensyvumas kelyje sudarė apie 14 tūkst. automobilių. Šie srautai nuolat auga, todėl numatyti rekonstravimo darbai yra ypač svarbūs, – sako susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius. – Pokyčių šioje magistralėje laukia ir vairuotojai, ir tranzitu per mūsų šalį vykstantys vežėjai.“

Atsargiai - naujas Rusijos šnipinėjimo placdarmas

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Labai norėtųsi pateikti džiugių, viltingų žinių. Bet tokių žinių, mano supratimu, ir vėl nėra. Lietuvos teisėsauga Sausio 13-osios žudynių byloje dėlioja akcentus taip, kad buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas liktų ... nuošalyje. Nei sulaukęs įtarimų, nei apklaustas, nei teisiamas už akių.

Versiją, esą byla Lietuvoje konstruojama būtent taip, kad Gorbis oficialiai liktų „niekuo dėtas dėl 1991-ųjų sausio mėnesio žudynių Vilniuje“, - LRT laidoje „Teisė žinoti“ rugpjūčio 24-ąją iškėlė prof. Vytautas Landsbergis. Šiandien ši versija ryškėja. Lietuvos Generalinė prokuratūra teismui teikia bylos medžiagą, kurioje Gorbis neįvardintas nei įtariamuoju, nei kaltinamuoju. Mūsų prokurorai skėsčioja rankomis – pritrūko įrodymų. Prof. V.Landsbergis kaltina prokurorus deramai neatlikus savo pareigos.

Lietuviams šiandien negalima keliauti į Kalnų Karabachą

Autorius: Gintaras Visockas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Mes vis dažniau analizuojame savąją informacinę erdvę, bandydami išsiaiškinti, kokie leidiniai yra Lietuvos pusėje, o kurie – slapta, pusiau slapta arba net visiškai atvirai palaiko agresyviosios Rusijos interesus. Ši tema – svarbi. Budrumo prarasti nevalia net tuomet, kai padangėje nematyti nė mažiausio juodo debesėlio.

Keista tik tai, kodėl informacinių karų specialistai tokių analizių nerašė žymiai anksčiau. Sakykim, prieš dešimt metų. Nes Lietuvos priešų interesus ginančios žiniasklaidos Lietuvoje būta visais laikais. Nuo pat 1990-ųjų Kovo – 11-osios Akto paskelbimo. Tokių leidinių esama ir dabar, tokių leidinių bus ir po šimto metų.

Dr. Gražvydas Jakubauskas: „Reikia matyti ir teigiamus pokyčius“

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Videonaujienos

Domėdamasis metro perspektyvomis Vilniaus mieste portalas Slaptai.lt pastebėjo svarbių tendencijų.

Pavyzdžiui, turime politikų, kurie nutyli, jog požemines metro linijas Lietuvos sostinėje mielai statytų privačios užsienio firmos, neprašančios pinigų iš valstybės biuždeto. Taip pat esama parlamentarų, kurie linkę pamiršti, jog bilietų kainos būtų priimtinos vilniečiams, mat privatus verslas metro linijas tiesia ne tam, kad keleiviai jomis kuo rečiau naudotųsi.

Taip pat nenorima girdėti, jog metro šiandien Europoje turi ir dėl to nė kiek nesigaili kur kas mažesni miestai nei Vilnius...  

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt tribūną suteikė Susisiekimo ministerijai. Mūsų svečias – Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius dr. Gražvydas JAKUBAUSKAS.

Videointerviu trukmė – 32 min.

Protingųjų kurmių valanda

Autorius: Algimantas Rusteika • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Šventės be šventumo ir džiaugsmo. Bažnyčios be Dievo. Tušti pliurpalai be tikėjimo ir vilties. Užgesę akys. Kada reikia, gaiviais rytais prieš kaitrą kiemsargiai iškabina vėliavas.

Ačiū ir už tai. Esam aktoriai ir žiūrovai. Teatras, kur už virvučių tampom patys save. Kaip atpažįstama. Įprasta ir miela. Nes be to nebegalim.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.