Slaptai.Lt

Ką mes ten vei­kia­me? So­di­na­me me­de­lius? Sta­to­me mo­kyk­las? Pa­lai­ko­me tvar­ką? Jei so­di­na­me me­de­lius, tai mums rei­ka­lin­gas kas­tu­vas. Jei sta­to­me – mums bū­ti­nas kra­nas. O jei pa­lai­ko­me tvar­ką, tai bent jau pri­va­lo­me ži­no­ti, ko­kią ir kie­no.

De­ja, kaip ant iš­de­gin­tos Af­ga­nis­ta­no že­mės ne­no­ri aug­ti lie­tu­viš­ki ąžuo­lai, taip ir ant ka­rei­viš­kų ba­tų at­neš­ta va­ka­rie­čių kul­tū­ra nie­kuo­met ne­taps sa­va af­ga­nams.

Pa­sau­lis ma­tė daug ban­dy­mų prie­var­ta dieg­ti sve­ti­mą re­li­gi­ją, kul­tū­rą ar gy­ve­ni­mo bū­dą. Te­ko kal­bė­ti su tais, ku­rie įžen­gė į Af­ga­nis­ta­ną dar „ano ka­ro“ me­tu. Jie ir­gi sta­tė mo­kyk­las, li­go­ni­nes, ly­dė­jo ko­lo­nas su mais­tu ir vais­tais iki ato­kiau­sių vie­to­vių. Te­ko kal­bė­ti ir su tais, ku­rie grį­žo jau iš „šio ka­ro“.

Buvęs Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras  Stanislovas Stulpinas, savo interviu “Lietuvos žinioms” (paskelbtas šių metų rugpjūčio 25  dieną), išdrįso pasakyti, rodos, jau seniai visiems žinomą polišinelio paslaptį - pedofilija įtariamas Audrius Ūsas galimai buvo VSD informatorius ir kad būtent A. Ūsas galimai suteikė VSD informacijos apie Darbo Partijos juodąją buhalteriją.

Tad iš S. Stulpino interviu iškyla dvi versijos, kurios galimai šiuo metu ir yra pagrindinės. Apie tai netiesiogiai liudija sunkiai suprantama, brangiai kainuojanti L. Stankūnaitės apsauga – šioje byloje itin svarbią rolę, jeigu ne pagrindinę, vaidina svetimos šalies specialiosios tarnybos.

Rugpjūčio 23 dieną minėjome jau 71-ąsias Molotovo – Ribentropo pakto ir 21-ąsias ,,Baltijos kelio” metines.

Tą pačią dieną paminėtos ir ketvirtosios pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo metinės. 1939 metų rugpjūtį tarp stalininės SSSR ir nacistinės Vokietijos valdžių atstovų sudarytas slaptas  protokolas pasmerkė Lietuvą ilgiems okupacijos metams.

Deja, ir dabar, po 70-ies metų, padėtis Europoje panaši. Maskvos – Romos - Berlyno ašis vėl itin galinga, vėl stengiasi pavergti mažiau skaitlingas tautas.

Jei atmesime viešajame gyvenime kabinamas etiketes bei vis kartojamus stereotipus, galime pastebėti, kad šiuo metu iš tikrųjų grumiasi du fundamentalūs požiūriai į mūsų visuomenę ir valstybę.  Juos sąlyginai apibūdinčiau taip: demokratų ir ekspertų Lietuva.

Pirmasis požiūris teigia, kad į valstybės valdymą turi būti įtraukta kiek galima daugiau visuomenės, demokratizacijos procesas turi būti vykdomas kaip galima sparčiau. Tokį požiūrį jau seniai ir nuosekliai gina Vytautas Rubavičius, kuris teigia, kad reikalingi tiesioginiai savivaldos rinkimai, kuo daugiau teisinės srities apimančios tarėjų institucijos diegimas, parlamentinės specialiųjų tarnybų priežiūros įtvirtinimas, įgalinant piliečius bendrauti su tomis tarnybomis nuo amerikietiškųjų Privacy Act nusižiūrėtų įstatymų pagrindu.

Praėjusią savaitę Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas (KT) pra­dė­jo svars­ty­ti gru­pės Sei­mo na­rių pra­šy­mą iš­si­aiš­kin­ti, ar ka­den­ci­ją bai­gęs pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ne­pa­žei­dė Kon­sti­tu­ci­jos bei ki­tų įsta­ty­mų, or­di­nu ap­do­va­no­da­mas Ru­si­jos pi­lie­tį Vla­di­mi­rą Ja­ku­ni­ną.

Dar 2008-ųjų ba­lan­dį pa­teik­ta­me krei­pi­me­si Sei­mo na­riai tvir­ti­no, kad nė­ra aiš­ku, už ko­kius nuo­pel­nus V. Ja­ku­ni­nas 2002 me­tais ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ko­man­do­ro kry­žiu­mi. Iš do­ku­men­tų, pa­sak Sei­mo na­rių, ma­ty­ti, kad ne­aiš­kūs yra ne tik nuo­pel­nai, bet ir tei­kė­jas. Tuo­met ga­lio­jęs Or­di­nų, me­da­lių ir ki­tų pa­si­žy­mė­ji­mo žen­klų įsta­ty­mas nu­ma­tė, kad už­sie­nio vals­ty­bės pi­lie­tis ne­ga­li bū­ti ap­do­va­no­ja­mas, jei­gu nė­ra už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro pri­sta­ty­mo.

Kviečiame į mitingą "Laisvė ar priespauda". Mitingas įvyks rugsėjo 4 dieną 12 valandą Kaune, Vienybės aikštėje prie Karo muziejaus.

Pagerbsime kovotojo su pedofilija Drąsiaus Kedžio atminimą, reikalausime objektyviai ištirti jo nužudymo aplinkybes, taip pat reikalausime išsamiai tirti ir kitas rezonansines bylas. Mitinge diskutuosime dėl konkrečių priemonių, kaip atkurti tvarką šalyje, kaip pažaboti oligarchų bei pedofilų klanus ir tebesitęsiantį valstybės griovimą.

Ir vėl įsiminė per RTVi televiziją rodyta laida “Osoboje mnenije”, kurioje savo poziciją žurnalistei Irinai Vorobjovai dėstė žymus Rusijos žurnalistas, istorikas Leonidas Mlečinas.

Atmintin labiausiai įstrigo tie laidos momentai, kuriuose analizuotas paskutinysis JAV – Rusijos šnipų skandalas, kai iš Amerikos vienu metu buvo išsiųsta vienuolika puikiai užsikonspiravusių Rusijos žvalgų, o Rusija iš savo kalėjimų paleido keletą savo piliečių, kaltintų šnipinėjus Vašingtonui.

Komentuodamas šį tarp JAV ir Rusijos kilusį žvalgybinį incidentą, L.Mlečinas prisipažino, jog prieš keletą savaičių jis “šito įvykio dar deramai neįvertino”.

Šių metų vasarą Rusijos teisėsauga demaskavo Orenburgo apskrityje slapta veikusią skaitlingą pedofilų grupuotę.

Būtina pabrėžti, jog pedofilai šiame pietų Uralo regione ištvirkavo prisidengdami padorių organizacijų iškabomis. Bet svarbiausia, kad mažamečius vaikus Orenburge tvirkino žinomi, gerbiami šio regiono žmonės - politikai, verslininkai, teisėjai, prokurorai, mokytojai, buvę KGB pareigūnai...

Ar Rusijos teisėsaugai pavyks nubausti įtakinguosius Orenburgo pedofilus? Kuo Orenburgo pedofilai skiriasi, sakykim, nuo Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Belgijos pedofilų? Su “XXI amžiaus” politikos apžvalgininku Giedriumi Grabausku – KAROBLIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

2000 01 01. Visi “einantieji į Europą” žino, kad tas nuėjimas nieko iš esmės neišspręs, vieningos Europos tautos nesukurs. Bet “eina”. Nes gera turėti viltį, kad tau padės. O jeigu nepadės – bus ką kaltinti, sakyti: suklydom, mus suklaidino. Klysti yra taip žmogiška.

Gerai, eikim. Klyskim. Kol dauguma žmonių nepamatė, kad padaryta klaida, tauta neatsipeikės. Eikim, kad tuo įsitikintume iš anksto žinodami, kad klystame savo malonumui ir klaidintojų džiaugsmui. Bet tąsyk eikim labai aiškiai žinodami: nacionalinis ūkis turi likti mūsų rankose; gynyba turi būti mūsų pačių; politinė visuomenės organizacija – mūsų; kultūra – mūsų. Visa tai tam, kad bet kuriuo momentu, kai tik tauta atsipeikės, galėtume pasakyti: ačiū, nuo šiol mes gyvensime savarankiškai!

Mes užsiimame anti-esperanto kalbomis. Mūsų laikų globalizmas remia ne šiaip sau "kalbas" ar įdomius eksperimentus, bet tai, kas jam naudunga: sukurti vientisą pasaulį su minimaliais skirtumais, kuriame darbo jėga ir kapitalas be kliūčių būtų permetami iš vienos vietos į kitą.

Tam globalizmo zonoje naikinamos nacionalinės valstybės, į kurių vietą ateina įvairių ekonomikos šakų tarpkontinentinės korporacijos su biudžetu, lygiu Ispanijos ar Prancūzijos biudžetui. Tam Bilderbergo multimilijardierių grupė kuria pasaulinę vyriausybę, planuoja įvesti visame pasaulyje vieną religiją, kuri aptarnautų jų ideologiją.