Britų generolas perspėja: esama didelio pavojaus, kad karas tarp NATO ir Rusijos kils „artimiausiu metu“

"Jeigu NATO aljansas nepadidins savo kariuomenės Baltijos šalyse, egzistuoja rimtas pavojus, kad įmanomas branduolinis karas su Rusija jau 2017-aisiais metais". Šiuos generolo sero Ričardo Širefo žodžius cituoja leidinys „The Independent".

Generolas Ričardas Širefas šiuo metu – atsargoje. Bet dar visai neseniai, 2011 – 2014-aisiais metais, jis buvo vyriausiojo NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojas.

Taigi seras Ričardas Širefas pabrėžė, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos užpuolimas tikrai įmanomas, ir Vakarai, jeigu nori išvengti šios bėdos, privalo veikti šiandien, priešingu atveju neišvengs „didelės katastrofos“.

Beje, generolas parašė romaną „2017: karas su Rusija“. BBC radijui jis pareiškė, kad romanas nėra fantastinis – ten aprašomi dalykai, kurie gali nutikti.

Be kita ko, generolas akcentavo, kad „Vakarai privalo vertinti Vladimirą Putiną remdamiesi ne jo kalbomis, o konkrečiais darbais“. V.Putinas įsakė įsiveržti į Gruziją, Ukrainą. Nors V.Putinas puldamas šias nepriklausomas šalis grubiai pažeidė visus tarptautinius susitarimus, už tai jo niekas nenubaudė. Todėl Kremliaus vadovas tikisi, jog nesulauks atsako užpuolęs net Baltijos valstybes.

Nuotraukoje: britų generolas seras Ričardas Širefas.

Informacijos šaltinis – "The Independent" leidinys.

2016.05.19; 05:17

Politinių gražbylysčių metas

Kiekvienos valstybės gyvenime esama laikotarpių, kai pasitikėti politikais ypač pavojinga. Omenyje turiu paskutiniuosius keletą mėnesių, liekančių iki Seimo rinkimų. Dabar Lietuvoje būtent ši atkarpa. Taigi ir vėl sulaukėme meto, kada valdžios siekiančios jėgos ima bruzdėji, siekdamos kuo gražiau pasirodyti rinkėjams.

Vieniems politikams labiau pasiseka į save atkreipti balsuotojų dėmesį, kitiems – mažiau. Liberalų sąjūdžiui nepasisekė. Kad ir kaip besistengtų, 2016-ųjų rudens rinkimuose jie jau nebeatrodys labai gražūs. Nors dar iki gegužės 12-osios kratų ši politinė jėga buvo įvardinama kaip būsimųjų rinkimų favoritė, galinti sulaukti didžiausios rinkėjų paramos.

Tačiau partijos lyderis Eligijus Masiulis pateko į rimtą bėdą. Lietuviškoji teisėsauga įtaria, kad politikas iš, be kita ko, ir įtakingas žiniakslaidos priemones valdančio koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio paėmė solidžią pinigų sumą. Mainais už politinę paramą? Jei naudosime teisėsaugos terminus, - „panašu į akivaizdžią prekybą poveikiu ypač dideliu mastu“.

Beje, iš pradžių įvardinta 106 tūkst. grynųjų eurų suma, dabar jau teigiama, jog kyšis galėjo būti dar didesnis – 250 tūkst. eurų.

Grynuosius pinigus Lietuvos specialiųjų tarnybų agentai aptiko E.Masiulio namuose kratų metu. Tie pinigai buvo specialiai pažymėti, tad lietuviškiesiems „džeimsams bondams“ tikriausiai nebus sunku įrodyti, jog tai būtent tie, o ne kiti pinigai.

Panašių korupcijų, kyšininkavimų ir prekybų poveikiais lietuviškoje padangėje jau būta. Tačiau gegužės 12-ąją įsiplieskęs skandalas turi du ryškius specifinius bruožus. Pirma, rimtų įtarimų sulaukęs politikas nepuolė gintis, esą konkurentų neva papirkta teisėsauga prieš jį ir jo partiją surengė provokaciją.

Antra, E.Masiulis nedelsdamas pareiškė pasitraukiantis iš partijos lyderio posto ir, svarbiausia, atsisakantis Seimo nario mandato. Taigi prokurorams neteks prašyti Seimo leidimo patraukti E.Masiulį baudžiamojon atsakomybėn. Sutikite, vyriškas iki šiol labai perspektyviu politiku vadinto žmogaus žingsnis. Iki E.Masiulio ne visi įtariamieji politikai lengvai atsisakydavo teisinės neliečiamybės. Yra pasitaikę bėgimų ir į Lenkiją, ir į Ameriką, vieni iki šiol neprisipažįsta sulaužę Prezidento priesaikos, kiti ištisą dešimtmetį neigė turį „silpnųjų vietų buhalterijoje“.

Tiesa, duodamas interviu E.Masiulis prasitarė, kad norėtų labai daug ką mums pasakyti ir mums dar būtinai pasakys, tik šiandien šito negali padaryti „dėl tam tikrų proceso reguliavimo dalykų“.  Norom nenorom į galvą šauna mintis: jei jau turėjai svarbių žinių, kodėl jų viešai nepaskelbei bent jau skandalo išvakarėse?

Kita vertus, tereikia prisiminti kai kurias keistas lietuviškas baudžiamąsias bylas, tirtas mūsų teisėsaugos, ir turėsime dar vieną klausimą be atsakymo: o kas pasakė, kad galima aklai pasitikėti lietuviškųjų „džeimsų bondų“ principingumu ir sąžiningumu? Ten – viskas balta ir švaru?

Juolab kad keistokas E.Masiuliaus bendražygio Antano Guogos elgesys. Vos tapęs laikinuoju partijos lyderiu šis pokerio virtuozas puolė tvirtinti, jog partijos vadovybei dera pasitikrinti melo detektoriumi. Mat, jo manymu, partijoje gali būti ir daugiau žmonių, galimai susijusių su korupcija. Taigi E.Masiulio dešiniąja ranka dažnai vadintas A.Guoga netiesiogiai metė savąjį nepasitikėjimo šešėlį partijos vadams, įskaitant net ir E.Masiulį. Tarsi stojo teisėsaugos pusėn.

Vienas iš Liberalų sąjūdžio lyderių Remigijus Šimašius mano, jog „A.Guoga darė revoliuciją siekdamas alkūnėmis išsikovoti sau daugiau erdvės“. Vadinasi, troško užimti partijos lyderio postą?

Šiandien pokerio profesionalas jau net ne laikinasis partijos pirmininkas. Jis savo noru pasitraukė iš Liberalų sąjūdžio, nors akivaizdu, kad nepasitraukęs savo noru būtų ištrenktas „prievartos būdu“. Oficiali pašalinimo priežastis – prieštaringi A.Guogos pareiškimai. O kas slypi už prieštaringų pareiškimų, greičiausiai nesužinosime arba sužinosime tuomet, kai ši tema jau nebus aktali. Liberalų partijos vadovu tapęs R.Šimašius teigė, jog „partija prieš A.Guogą jokių sukilimų nerengė“. Suprask, tai A.Guoga kurpė prieš partiją intrigas.

Taigi rinkimų išvakarėse turime bjaurią situaciją. Skaidrumo, sąžiningumo ir viešumo pasiilgę rinkėjai nuo šiol turi moralinę teisę tapti atlaidesni „juodąja buhalterija“ kaltintam Viktorui Uspaskichui bei Prezidento priesaiką sulaužiusiam Rolandui Paksui. Pagrįsti rinkėjų svarstymai: „jei susimovė net teisingumą ir teisybę visur ir visada demonstravę liberalai, tai tada nebėra kuo tikėti, nebėra už ką balsuoti – tiesiog nėra šventųjų“.

Žodžiu, suklupdamas E.Masiulis pakišo koją ne vien liberalams. Kiaulystė iškrėsta ir partneriams. Tarsi apspjaudyti pasijuto ir visi tie, kurie tikėjo, jog po R.Pakso ir V.Uspaskicho skandalų lietuviškoji politika po truputį skaidrėja, gražėja, gerėja. Nė velnio.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis šių eilučių autoriui tvirtino, kad Liberalų sąjūdį ištikęs gegužės 12-osios nemalonumas greičiausiai bus lemtingas ne vien liberalams. Mat Tėvynės Sąjunga drauge su Liberalų sąjūdžiu šiuose rinkimuose ketino laimėti užtektinai daug balsų, kad kartu galėtų formuoti parlamentinę daugumą.

Teisėsaugai susidomėjus liberalų lyderio sąžiningumu ši viltis ženkliai mažėja. Viena vertus, abejojantys liberalų rinkėjai ieškos alternatyvų - balsus galėtų atiduoti konservatoriams, tuo pačiu sustiprindami Tėvynės sąjungos šansus. Bet konservatoriai vargu ar galės formuoti daugumą be liberalų paramos. Tad jei gegužės 12-osios įvykiai ženkliai sumažino liberalų reitingus, sumažės ir konservatorių galimybės kardinaliai pakeisti per ketverius metus nieko rimto ir doro nenuveikusius socialdemokratus bei jų satelitus.

Ir vis dėlto gal dar anksti nurašyti į politikos užribį E.Masiulį? Portale lzinios.lt įdomų komentarą paskelbė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas. Jis pastebi, kad iki šiol lietuviškoji teisėsauga tirdavo dažniausiai tik žemo lygio korupcijos bylas. Šį sykį užsimota itin aukštai. Panašu, kad įtarimai E.Masiuliui – naujas žingsnis teisėsaugos praktikoje. Tik ką jis reiškia: „džeimsai bondai“ tapo profesionalesni, jiems leista už atlapų stverti tūzą ar viso labo juoda katė kažkam perbėgo kelią?

Didžiausia bėda, kad Lietuvoje išties sukonstruotos prastos žaidimo taisyklės, neleidžiančios doriesiems į valdžią ateiti be ženklios finansinės paramos. Bet Liberalų sąjūdžiui vadovauti pasišovusių R.Šimašiaus ir Eugenijaus Gentvilo pareiškimuose apie korupcines žaidimo taisykles – nė žodžio. Vien pažadai, jog liberalai po kilusių nemalonumų kaip niekad vieningi, susiklausę, jog liberalų gretose – daug sąžiningų, puikių, darbščių žmonių, jog nuo šiol jie pažada dirbti dar skaidriau, dar sąžiningiau.

Šiuose į rinkimus vesti partiją pasiryžusių liberalų žodžiuose matau dviprasmybių. Kodėl tik po gegužės 12-osios jie žada būti net du sykius principingesni? O iki tol buvo du sykius mažiau principingi? Ar politikas, tvirtinantis niekad niekada nedaręs kompromisų su sąžine, sako teisybę? Ir kaip įmanoma tuo pačiu metu deramai vadovauti Vilniaus miestui bei į rinkimus vesti gausią partiją? R.Šimašius – vunderkindas?

V.Uspaskicho žodžiuose, jog „visi mes iš molio drėbti“, - daugiau tiesos nei norėtume prisipažinti.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.05.19; 05:45

Ar sensacingi informacijos nutekėjimai pasaulį padaro geresnį?

Pastaraisiais metais vieną masinį demaskavimą keičia kitas.

Tačiau informacijos, apie kurią sužino visuomenė, nutekėjimo apimtis seniai pranoksta jų realią reikšmę, rašo publikacijos vokiečių laikraštyje Die Welt autoriai.

2010-aisiais metais Džulianas Asanžas nulėmė Vokietijos likimą. 

„Ir kanclerės Angelos Merkel kova su savo sąžine, ir AdG šuolis, ir Europą užtvindžiusi Sirijos pabėgėlių banga, – visa tai kibirkštys žinių, kuriomis Asanžas ir jo portalas Wikileaks apšvietė apšiurusį Artimųjų Rytų pasaulio sandaros karkasą“, – rašo autoriai, turėdami galvoje internete paskelbtas Amerikos diplomatų depešas, kurių paviešinimas privedė iš pradžių prie Tuniso diktatoriaus nuvertimo, o paskui prie „arabų pavasario“ ir, pagaliau, prie pilietinio karo Sirijoje.

„Sensacingi informacijos nutekėjimai tapo nauju istorijos motoru“, – sakoma straipsnyje. Ir jau nebeturi reikšmės, ką, pasak JAV ambasadoriaus Kenijoje Roberto Godeko, „paprasti tunisiečiai žinojo apie korupciją aukščiausiuose valdžios ešelonuose“. Perversmo priešistorė prasidėjo gerokai prieš Wikileaks demaskavimus. „Tie, kas stovi už nutekėjimų publikavimo, įsivaizduoja, kad jų darbas tampa dalimi politikos, kuriai jie nori daryti įtaką. Tuo pačiu jie sukeičia vietomis priežastį ir pasekmes, tačiau patosas, apgaubęs masinius demaskavimus atėjus Asanžui, tebedaro įspūdį“, – konstatuoja žurnalistai.

Per pastarąjį mėnesį iškart du didelio masto nutekėjimai neišnyksta iš pirmųjų spaudos puslapių: tai „Panamos dokumentai“ ir prasiskverbusi informacija apie TTIP. Kai dėl JAV ir ES susitarimo, tai, pasak Europos Parlamento pirmininko pavaduotojo Aleksandro Lamsdorfo, visas žiniasklaidoje pateiktų tariamų demaskavimų „sensacingumas“ apibūdinamas patarle, jog „kalnas pagimdė pelę“. Antai, apie „genetiškai modifikuotą produkciją“, kurią JAV neva tai primeta Europai ir apie kurią su pasipiktinimu rašė vokiečių žiniasklaida, dokumente net nekalbama, sako Lamsdorfas. Susitarimo tekste kalbama apie „šiuolaikiškas agrarines technologijas“. 

Kaip toliau rašo autoriai, tokio šių laikų fenomeno, kaip duomenų nutekinimas ir jų paviešinimas, sėkmė priklauso net ne nuo jų turinio, o nuo apimties. Jeigu Asanžas pradėjo nuo kelių A4 formato puslapių, tai šiandien demaskuotojai apeliuoja ne vienu milijonu dokumentų.

Pasak buvusio Wikileaks bendradarbio, palikusio grupę 2010 metais, Danielio Domšait-Bergo, „Wikileaks‘ą ištiko nesėkmė būtent dėl gigantiškos informacijos apimties. Mes turėjome tiek dokumentų, kad jų fiziškai negalėjome patikrinti“. Reikėjo naujos strategijos, ir visi tai suprato, išskyrus Asanžą.

„Interneto platforma ir Džuliano Asanžo asmenybė susiliejo į vienumą, kuo toliau, tuo daugiau buvo kalbama apie ką tik nori, tik ne apie reikalą“, – apgailestauja interneto aktyvistas. Jis kalba ir apie medijos dėsnių griaunamąją jėgą. „Štai, pavyzdžiui, dokumentai apie Banko of Amerika (BoA) – jie buvo ištrinti iš kietojo disko dar man dirbant su Asanžu, nes užėmė per daug vietos ir buvo visiškai nenaudingi. Bet kai tik buvo pranešta prielaida, kad gal Wikileaks turi kompromituojančios medžiagos apie kompaniją, jos kursas biržoje iškart smuko“.

Panaši situacija susiklostė ir apie „Panamos demaskavimus“. Štai ryšium su sąskaita ofšorinėje kompanijoje atsistatydino Islandijos ministras pirmininkas Sigmunduras Davidas Gunnlaugsonnas. Ir tai turint omenyje, kad jokių jo kaltės įrodymų apie mokesčių vengimą ar neteisėtą veiklą nebuvo, pabrėžia autoriai.

„Faktų apie šnipinėjimą ir Vakarų partnerių telefono pokalbių pasiklausymą, kuriuo užsiėmė Amerikos specialiosios tarnybos, paskelbimas internete irgi buvo tas nutekėjimas, kuris sukėlė realių padarinių. Už 2013 metų demaskavimų slypėjo kompiuterių specialistas ir specialiųjų tarnybų bendradarbis Edvardas Snoudenas. Per visą pasaulį nuvilnijo kritika Amerikos NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) adresu. Ypatinga sensacija buvo tai, kad buvo pasiklausoma ir valstybių bei vyriausybių vadovų pašnekesių“, – sakoma straipsnyje.

Demaskavimai sukėlė įtampą Vašingtono ir Berlyno santykiuose, pačioje Amerikoje Obama inicijavo keletą įstatymų, apribojančių NSA renkant duomenis šalies viduje.

„Demaskavimų era pagimdė naują panašių į Snoudeną personažų tipažą. Jis (arba ji) dirba kompanijai arba įstaigai, mato ten neteisybę ir nori tam padaryti galą, paskelbdamas atitinkamus duomenis“, – rašo žurnalistai. Mūsų modernių technologijų bei globalizacijos  amžiuje tokiems demaskuotojams – saviškiams reikalinga apsauga nuo spaudimo, kuris juos užgula po informacijos paskelbimo.

2012 metais buvo sukurta organizacija Whistleblowers UK, kuri padeda bendradarbiams anonimiškai publikuoti darbdavių slepiamą informaciją. Tokiais atvejais informacija kruopščiai visapusiškai tikrinama, sakoma straipsnyje.

Pasak CŽV eksperto Džono Sazero, demaskavimai būna įdomūs ne tik dėl jų turinio, bet ir sąryšyje su paviešinimo momentu. „Apie nutekėjimus iš Kremliaus, su kuriais Asanžas daug kartų žadėjo supažindinti, mes iki šiol nieko nežinome. Kodėl?“ – kelia klausimą Sazeras. Be to, iki šiol nežinoma, kas perdavė žurnalistams „Panamos dosjė“.

„Tikrąją demaskavimų publikacijos priežastį paprastai pavyksta nustatyti išanalizavus, prieš ką jie buvo nutaikyti, kas yra demaskavimų objekto priešas ir kokių tikslų jis gali siekti“, – paaiškino Sazeras. Bet „Panamos dokumentų“ atveju dėl jų apimties to neįmanoma padaryti, apibendrina ekspertas.

Informacijos šaltinis: Die Welt.

Teksto autoriai: Daniel-Dylan Böhmer, Stefania Bolzen, Florian Fade, Ansgar Graw, Alfred Hakensberger, Anne Kunz.

2016.05.13; 05:26

Kaip vokiečių kompanijos apeina antirusiškas sankcijas

Vokiečių kompanijos vis dažniau apeina ekonomines sankcijas Rusijai. Kaip rašo vokiečių ekonominis žurnalas Wirtschaftswoche, jos lokalizuoja gamybą Rusijoje arba investuoja į Rusijos įmones.

Antai, Vokietijos farmacijos koncerno Merck Rusijoje generalinis direktorius Jurgenas Keningas nebijo žodžių „krizė“ ir „sankcijos“, ir, nieko nepaisydamas, spinduliuoja optimizmą, pabrėžia leidinys. Merck apeina sankcijas per bendrą gamybą su savo partneriais rusais – kompanijas Farmstandart ir Nanolek. Be to, koncernas investuoja lėšas į personalo mokymą bei naujos technikos pirkimą.

Vokietijos ir Rusijos užsienio prekybos rūmų (ANK) duomenimis, dėl Vakarų sankcijų Rusijai ir nepalankios ekonominėse situacijos šalyje vokiečių kompanijų eksportas į Rusiją 2015 metais smuko 8,5 mlrd. eurų – iki 21 mlrd. eurų. Labiausiai nukentėjo automobilių ir mašinų gamintojai, o taip pat žemės ūkis.

Ir vis dėlto,  kaip parodė agentūros EY apklausa, 80 proc. vokiečių koncernų vis tiek neketina atsisakyti planų pasilikti Rusijoje. Ir tos kompanijos, kurios lieka, elgiasi kaip Merck, plėsdamos savo gamybą Rusijoje, konstatuoja ANK Lokalizacijos ir pramoninės gamybos komitetas.

Beje, farmacijos kompanija Bionorica iki 2017 metų pastatys gamyklą Voronežo srityje. Prieš keletą mėnesių naują apie 100 mln. eurų vertės gamyklą šalia Sankt Peterburgo atidarė koncernas Novartis. AstraZeneca irgi iki 2017 metų investuos 200 mln. eurų. Kosmetikos ir skalbiamųjų priemonių gamintojas Henkel jau turi devynias gamyklas Rusijoje, ir paskutinioji buvo pastatyta Novosibirske tik birželį. Koncerno padalinys GEA, kurio specializacija – šaldymo technika, atidarė bendrą gamybą su Rusijos kompanijomis iš Klimovsko, Kolomnos ir Voronežo.

„Dabar itin naudingas momentas lokalizuoti gamybą Rusijoje, – komentuoja Lokalizacijos komiteto prie Vokietijos–Rusijos užsienio prekybos rūmų pirmininkas Antonas Kalinas. – Dėl rublio pigumo gamyba pigesnė, o eksportas iš Rusijos – naudingesnis. Be to, Rusijai reikia naujų technologijų“.

Nori pasilikti Rusijoje ir žemės ūkio technikos gamintojai. Antai, kompanija Horsch iš Bavarijos, Švandorfo, nori investuoti 6,5 mln. eurų savo gamybai išplėtoti Lipecko srityje, o tam 2016 metų balandį pradėtas statyti naujas gamyklos korpusas. Kompanija Ropa iš Zittelsdorfo planuoja iki 2017 metų išplėsti gamybą toje pačioje Lipecko srityje, o Amazone iš Žemutiniosios Saksonijos 2016 metais investuos apie 2,5 mln. eurų į savo „dukters“ Rusijoje Eurotechnika naują gamyklą Samaros srityje.

O štai žemės ūkio technikos gamintoja Claas jau jaučiasi Rusijoje kaip visiška tėvyninė gamintoja: jos žemės ūkio mašinos Rusijos rinkai gaminamos nuosavoje gamykloje Krasnodare, gi šiemet Claas pirmoji iš vokiečių kompanijų pasirašys su Rusijos vyriausybe susitarimą dėl ypatingų investicijų. Tam įmonė turi investuoti dar apie 9,5 mln. eurų, ir jau tada bus oficialiai patvirtintas Rusijos kompanijos statusas. O tai, savo ruožtu, suteiks jai lygias teises Rusijos rinkoje.

Pagal susitarimą, kaip priduria leidinys, Maskva įsipareigos garantuoti nekintamas sąlygas investicijoms ir technikos kvotai valstybiniuose pirkiniuose per artimiausius dešimt metų.

Informacijos šaltinis: Wirtschaftswooche.

2016.05.12; 05:14

Kodėl žydai Lietuvoje eina vieni?

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė)  atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.

Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo - jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.

Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?

Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).

Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus... O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.

Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys. 

Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“),  Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai.  Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, - tame fotoreportaže apgailestavau.

Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?

Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.

Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.

Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, - rašo Ivaškevičius.

Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.

Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje  peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.

Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita - pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.  

Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.

Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.

Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.  

„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų...“, - rašo Ivaškevičius.

O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.

Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.

Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.   

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2016.05.22; 09:49  

Rusų šnipo sulaikymo operacija Romoje

Autorius: Ana Zafesova / La Stampa • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Italijos policija areštavo „kurmį“ iš Portugalijos slaptųjų struktūrų. Pasirodo, Portugalijos žvalgybininkas talkino Rusijos užsienio žvalgybai.

La Stampa leidinyje pasirodžiusi publikacija apie su Rusijos žvalgyba bendradarbiavusio asmens demaskavimą - tai tarsi dar vienas patvirtinimas, dar vienas neginčijamas įrodymas, kad Rusijos šnipų esama visur. Rusija nė kiek nesikeičia: jos agentai ir vėl aktyvūs.

NACIONALINIS SUSITARIMAS „KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ“

Autorius: Slaptai.lt informacija • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Gerbiamieji, mums atrodo, kad Jums dėl to taip pat skauda. Todėl kreipiamės į Jus, kviesdami iššjudinti situaciją iš mirties taško.

Kritinė Lietuvos demografijos  būklė jau, atrodo, niekam nekelia abejonių. Po 20 metų ją pripažino net visos Seimo frakcijos. Šešios iš jų pasirašė dokumentą, pavadintą Nacionaliniu susitarimu. Tačiau jokių veiksmų kol kas nematyti. Vien tik priešrinkiminės deklaracijos. Kraštui būtinos esminės permainos, kurių valdžia neskuba, o gal ir nemoka daryti. Tą procesą į savo rankas privalo paimti pilietinė visuomenė. Tik ji gali padėtį pakeisti.

Lietuvos žmonėms reikia skaidraus ir atsakingo verslo

Autorius: Prezidentės spaudos tarnyba • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“ nariais ir paskelbė akcijos „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“ pradžią. Akcijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į šešėlinės ekonomikos mastą ir žalą valstybei bei kiekvienam gyventojui.

Pasak Prezidentės, politinė atmosfera rodo, kad skaidrumas – vis dar didelis iššūkis mūsų valstybei. Protekcionizmas, glaudūs politikų ir verslo ryšiai, neskaidri parama politinėms partijoms, korupcija viešuosiuose pirkimuose ir toliau išlieka didelės ydos, stabdančios spartesnę valstybės pažangą.

Buvusiam Seimo nariui Eligijui Masiuliui pareikšti įtarimai dėl prekybos paveikiu ir neteisėto praturtėjimo

Autorius: STT informacija • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Tęsiamas ikiteisminis tyrimąs, kuriame vieno verslo koncerno atstovui buvo pareikšti įtarimai perdavus itin stambaus masto kyšį buvusiam Seimo nariui Eligijui Masiuliui bei įtarimai dėl galimai neteisėto disponavimo valstybės paslaptį sudarančia informacija.

Tyrimą kontroliuojantys ir jam vadovaujantys Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai pareiškė įtarimus ir apklausė buvusį Seimo narį Eligijų Masiulį.

Tariami žydšaudžių medžiotojai ir brakonieriai

Autorius: Algimantas Zolubas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Medžioklėyra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.

Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių, patvirtintų valstybės ar senosiose kultūrose bendruomenės papročių. Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.

Kodėl žydai Lietuvoje eina vieni?

Autorius: Vytautas Visockas • Paskelbta . skyrius – Politinės intrigos

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Paminėtas Martynas Liudvikas Rėza

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Fotoreportažai

Gegužės 20 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje buvo paminėtos Martyno Liudviko Rėzos 240-osios gimimo metinės.

Liudvikas Rėza – vienas žymiausių XIX a. pradžios tautosakininkas ir poetas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, nūnai palaidotame po smėliu. Karvaičių kaimo išnykimą jis aprašė eilėraštyje „Nugrimzdęs kaimas“. 1975 m. skulptorius Eduardas Jonušas didžiajam neringiškiui pastatė paminklą, kurį matote nuotraukoje.

{Norėdami pamatyti visas Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotraukas, spaskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Keisti žmonės – tie Vladimiro Putino gvardiečiai (1)

Autorius: Leonas Jurša • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado.

Nepavydėtina valdovo šlovė

Šių metų pradžioje rusų politologą, publicistą, rašytoją Vladimirą Pribylovskį rado negyvą jo bute Maskvoje. Žiniasklaida pranešė, kad 59-erių vyriškis greičiausiai mirė nuo širdies smūgio. Vyriškis sirgo diabetu ir pastaruoju metu skundėsi sveikata.

Amerikiečiai šnipinėjo Rusijos kriminalinį autoritetą siekdami aptikti ryšių su Vladimiru Putinu

Autorius: Bilas Gertcas / Free Beacon • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

JAV Nacionalinio saugumo agentūra ANB panaudojo elektronines šnipinėjimo priemones stebėdama vieną stambų Rusijos kriminalinį autoritetą. Agentūra norėjo išsiaiškinti, ar šis palaiko ryšus su Vladimiru Putinu. Tokią informaciją praneša žurnalistas Bilas Gertcas leidinyje „The Free Beacon“.

Kad Amerikos žvalgyba ėmėsi šios operacijos, akivaizdu peržiūrėjus slaptą ANB biuletenį, rašytą 2003-aisiais metais gegužės mėnesį. 

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.