Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Teisinga, kai lietuvių skaitytojui sudaroma galimybė susipažinti su armėniškąja tų tolimų įvykių versija. Tačiau ar teisinga, t.y. ar demokratiška, kad Lietuva į 1915-ųjų tragediją (kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, o taip pat ir Lietuvoje, ši data įvardinama kaip armėnų genocidas) neturi galimybės pažvelgti kitokią nuomonę turinčiųjų akimis?

Jei Lietuva civilizuota valstybė, mes turėtume žinoti ir turkiškąją versiją. Jei manome, jog šiuo konkrečiu atveju turkai vis tik nepajėgūs objektyviai vertinti istorinių šaltinių, kad būtume visiškai tikri, susiraskime ne Turkijos, o, sakykim, Austrijos istoriko, mokslininko, tyrinėtojo Ericho Faiglo (1931 – 2007) veikalus.  Erichas Faiglas (Erich Feigl) – autoritetinga, visoje Europoje žinoma figūra. Jis - profesorius, rašytojas, žurnalistas, režisierius. Jis tyrinėjo Austrijos imperatoriaus Karlo I-ojo, imperatorienės Zitos, imperatoriaus Oto fon Hasburgo biografijas, gilinosi į Austrijos ir Artimųjų Rytų praeitį. Jis – daugelio Austrijos ir tarptautinių premijų laureatas, apdovanotas solidžiais ordinais ir medaliais (Konstantino ordinas, Austrijos ordinas, skiriamas už nuopelnus mokslui ir menui...).

Vienas iš reikšmingiausių jo kūrinių – „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Kita ne mažiau sensacinga E.Faiglo knyga – „Armėnų mifomanija“. Kodėl mes turėtume bent jau žinoti, kad tokios knygos egzistuoja, kad jas galima perskaityti anglų ir rusų kalbomis? Jose teigiama, jog romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ parašytas remiantis suklastota, falsifikatorių rašytojui F.Verfeliui sumaniai pakišta klastote.

Intriga štai kokia: armėnų poziciją palaikantieji tvirtina, jog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė buvo išleidusi įsakymą, įpareigojantį masiškai žudyti armėnų tautybės žmones, įskaitant net vaikus ir moteris (omenyje turimos 1915-aisiais armėnų patirtos aukos). Armėniškosios versijos oponentai teigia, jog tokio žiauraus įsakymo turkai niekad nėra paskelbę.

Tiesiog tuometinė Osmanų imperijos vadovybė nutarė iš kai kurių pasienio zonų armėnus iškelti į šalies gilumą. Kitaip pasielgti Osmanų imperija negalėjusi. Iškeldinti armėnus turkams anuomet atrodė būtina, nes gyvendami tarp musulmonų armėnai nuolat rėmė turkų priešus. Pasienio zonose gyvenančių armėnų antiturkiškos nuotaikos ypač sustiprėdavo tuomet, kai Osmanų imperijai ir iš jos besiformuojančiai Turkijos valstybei ateidavo sunkios dienos - tekdavo atremti, sakykim, Rusijos imperijos puolimą.

Tad Lietuva, jei nori būti demokratiška, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, neturi kito kelio, kitos išeities: išleidusi į pasaulį romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, turėtų pasirūpinti, kad knygynų lentynose atsirastų bent vienas į lietuvių kalbą išverstas E.Faiglo veikalas armėniška – turkiška tema.

Juolab kad proturkišką prof. E.Faiglo poziciją remiančių, palaikančių bei papildančių mokslininkų, istorikų Europoje esama ir daugiau.

Austrų istorikas Erichas Faiglas turi dešimtis bendraminčių

Paminėsiu tik keletą. Štai jie: Didžiosios Britanijos žurnalistas, rašytojas, analitikas Tomas de Vaalas, Prancūzijos istorikas Fernanas Brodelis, Belgijos istorikas Mišelis van Esbrukas, Švedijos tarptautinių santykių instituto vyresnysis mokslinis bendradaris Bertilas Duneras, prancūzų teisininkas ir istorikas Žoržas de Malevilas, lenkų istorikas – publicistas Piotras Kviatkevičius, filosofijos daktarė iš Vokietijos Tessa Savidis – Hofman, vokiečių istorikas Uve Topperis, istorijos dėstytojas iš Olandijos Arendas Janas Boekestižnas...

Pavyzdžiui, istorijos dėstytojas A.J. Boekestižnas tvirtina, jog „tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių Osmanų imperijoje esama  reikšmingo skirtumo. Pirma, žydai nepadarė nieko blogo vokiečiams. Jie tiesiog  susidūrė su žiauriu Hitlerio rasizmu. Tuo tarpu esama daug įrodymų, kad armėnai anuomet bendradarbiavo su rusais, o kai kurie iš armėnų net dalyvavo partizaniniame judėjime, nukreiptame prieš turkus“.

Vokiečių mokslininkas Eberhardas Žakelis yra pasakęs: „Įrodymų, kad būta oficialių Turkijos valdžios nurodymų naikinti armėnus, nėra. Dar labai svarbu pabrėžti, jog aplink Konstantinopolį ir pačiame Konstantinopolyje gyvenančių armėnų niekas nedeportavo.“ Nedeportavo todėl, kad šie nekolaboravo su Rusijos imperija.

O štai britų istorikas, karo analitikas Gvinas Daieris rašė: „Manoma, kad istorikai, įsigilinę į to meto periodą, susidarys nuomonę, jog turkas Talat-paša (būtent tas pats Talat – paša, kurį armėnai nepagrįstai kaltino išleidus įsakymą be gailesčio žudyti visus armėnus, kai tuo tarpu austrų istorikas E.Faiglas tvirtina, jog Talat- paša yra išleidęs įsakymą taikiai, nenaudojant smurto, iškeldinti armėnus tik iš pasienio zonų) ir jo šalininkai buvo ne „žiaurūs velniai“, o drąsūs žmonės, kovojantys už savo tautos išlikimą ypač sudėtingu laikotarpiu“.

Kodėl dvigubų standartų nemėgstanti Lietuva apie tai nieko nežino?

Nutylėti armėnų teroristai

Šių eilučių autoriui yra tekę susipažinti su vieno Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno moksline disertacija terorizmo tema. Sprendžiant iš VSD atstovo 2006-aisiais sėkmingai apgintos mokslinės disertacijos “Terorizmas ir jo prevencija Lietuvoje”, teroristais tampa vien musulmonai. Kad terorizmas turi ir kitokių niuansų, tuometinio VSD darbuotojo disertacijoje aptikau tik mažyčių užuominų.

Pavyzdžiui, apie teroristines organizacijas „Asala“, „Gnčak“ ar „Dašnakcutiun“ minėtoje disertacijoje – nė žodžio. O juk armėnų teroristai 1973 – 1994 metais surengė 29 teroro aktus, nukreiptus prieš turkų diplomatus - ambasadorius, konsulus ir jų šeimos narius.

Be kita ko, bombos sproginėjo ir šūviai aidėjo visai neseniai. Griaudėjo ir aidėjo ne kur nors Šiaurės ašigalyje ar Sacharos dūkumoje, o būtent Paryžiuje, Vatikane, Santa Barbaroje, Sidnėjuje, Belgrade, Vienoje, Otavoje, Lisabonoje, Briuselyje, Bostone, Los Andžele, Ženevoje... Tie išpuoliai buvo kruvini. Jų metu žuvo ne tik turkų diplomatai ir jų žmonos bei vaikai, bet ir niekuo dėti europiečiai.

Deja, skaitydamas lietuviškąją disertaciją apie tai kažkodėl nieko nesužinosi. Todėl ir klausiu: kaip pavadinti tokią Lietuvos slaptosios tarnybos darbuotojo laikyseną – trumparegiškumu, neišmanymu, tendencingumu? Gal šiuo metu padėtis VSD struktūrose jau pasikeitusi? Gal į terorizmo šaltinius mūsų „džeimsai bondai“ jau žiūri plačiau, giliau, atidžiau?

Kruvinas pėdsakas Šveicarijoje

Beje, kai Europą sukrėtė teroro aktas prieš Charlie Hebdo redakcijos darbuotojus, Šveicarijoje prisimintas ASALA gimtadienis. Šveicarijos laikraštyje Schweiz neseniai išspausdintas straipsnis apie armėnų teroristinės organizacijos ASALA žvėriškumus.

Šveicarija negalėjo neprisiminti šiurpą keliančio ASALA pavadinimo. Ji keletą sykių kentėjo nuo šių teroristų. Pavyzdžiui, 1981-ųjų metų liepos 19 – 22 dienomis ASALA smogikai šioje valstybėje susprogdino net keturias bombas: šalia federalinio parlamento pastato, Ciuricho oro uoste, universalinės parduotuvės moterų skyriuje Lozanoje ir Ženevos geležinkelio stotyje. Be abejo, būta ir sužeistųjų, ir žuvusiųjų.

Įsimintini ir ASALA šantažo metodai. Kai Šveicarijos policija sulaikė keletą teroristų, ASALA smogikai ėmė rengti naujus išpuolius reikalaudami, jog sulaikytieji nedelsiant būtų paleisti į laisvę.

Lietuvai labiau pasisekė nei Šveicarijai. Lietuvoje ši organizacija nėra surengusi nė vieno išpuolio. Bet ar Lietuva turi moralinę teisę neprisiminti šių įvykių? Lietuvai privalu žinoti, koks buvo vienas iš pagrindinių ASALA reikalavimų: Turkija ir Europa privalo 1915-ųjų įvykius traktuoti kaip armėnų genocidą.

Be to, 2015 metų sausį, kai Europą sukrėtė teroro akcija prieš Charlie Hebdo, sukako 40 metų, kai buvo įkurta ASALA, kai ji surengė savo pirmąją operaciją 1975 metų sausį Beirute. Pagal amerikiečių pateikiamą terorizmo statistiką, ASALA visame pasaulyje surengė 84 teroro aktus, kurių metu gyvybių neteko 46 žmonės, o 299 buvo sužeisti.

Bet lietuviškoje spaudoje – nė vienos publikacijos apie ASALA aukas. Lietuvą domina tik kitokio pobūdžio teroro aktai.

Kodėl Lietuva nesuteikia tribūnos Turkijos pozicijai?

Nagrinėjant  terorizmo temą knieti pastebėti, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) per pastaruosius keliolika metų buvo ne vieną sykį suteikęs tribūną armėnams, pasakojusiems, kiek daug žalos ir bėdų jie sulaukė dėl turkų ir jų brolių azerbaidžaniečių žiaurumų.

Šiemet ši tribūna armėnams ir vėl greičiausiai bus suteikta. O kaip kitaip? Lietuvos Seimas oficialiai pripažinęs, jog 1915-aisiais metais prieš armėnus tuometinėje Osmanų imperijoje buvo surengtas pats tikriausias genocidas. Tad LGGRT centras kitaip pasielgti tiesiog negali. LGGRTC – valstybinė institucija. Ji privalo klausyti Lietuvos Seimo.

Tačiau ar ši valstybinė  institucija neturėtų bent sykį plačiau atverti durų ir Turkijos versijai? Vadovaujantis moraliniais sumetimais mes privalome sudaryti galimybę turkams tarti „atsakomąjį žodį“. Vien dėl to, kad nesuteikdami tribūnos turkams mes ignoruotume dešimtis ir šimtus JAV, Europos, Rusijos, Gruzijos istorikų, mokslininkų, kariškių, kurie kruopščiai tyrinėja armėniškas klastotes, dezinformacijas bei propagandines akcijas. Demokratinė Lietuva neturėtų teisės ignoruoti tiek daug nuomonių.

Juolab kad egzistuoja ne tik moraliniai, bet ir pragmatiniai sumetimai. Turkija – NATO narė. Turkijos kariuomenė – viena iš stipriausių Europoje. Ar mes galime ignoruoti  sąjungininkų poziciją? Nutylėdami turkams palankius faktus mes taptume nesąžiningi ginklo partneriams. Vaizdžiai tariant, pažeistume pagrindinę NATO taisyklę: vienas už visus, visi – už vieną.

Hodžaly žudynės – pats tikriausias genocidas

Beje, domėdamasis, kaip Lietuvos muziejai, institutai, laikraščiai, istorikai, politikai reaguoja į Turkijos ir Azerbaidžano pastangas lietuviams papasakoti savąja poziciją sudėtingais istorijos klausimais, ne sykį sulaukiau paaiškinimo, esą mums, europiečiams, nederėtų veltis į „amžinus armėnų ginčus su turkais ir azerbaidžaniečiais“.

Gal ir taip. Bet juk mes jau įsivėlėme į šiuos ginčus. Įsivėlėme pačiu aukščiausiu lygiu. Kelio atgal nebėra. Jei esame demokratinė, dvigubų standartų nepripažįstanti valstybė, privalome žodį suteikti ir kitai pusei.

Beje, čia tiktų ir kur kas aštresni palyginimai: pripažinę 1915-aisiais metais armėnų netektis kaip genocidą turėtume genocidu pripažinti ir azerbaidžaniečių netektis 1992-aisiais Hodžaly mieste. Arba – arba. Juk 1992-aisiais metais vasario 25 – 26 dienomis, tiksliau tariant – per vieną naktį, buvo nužudyti 613-a šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų. Iš jų – 63-ys vaikai, 106-ios moterys, 70-imt senolių.

Šių skerdynių metu būta ir sužeistųjų (487 žmonės), ir į nelaisvę patekusiųjų (1275 žmonės), ir be žinios pradingusiųjų (197 žmonės). Žodžiu, 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis armėnų smogikai, padedami Rusijos reguliariosios armijos dalinių, išnaikino ištisą azerbaidžaniečių miestą.

Šie faktai – nepaneigiami. Šios skerdynės – akivaizdžios. Dabartinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargisianas pats yra viešai prisipažinęs, kokių tikslų jie siekė, surengdami masines azerbaidžaniečių žudynes Hodžaly mieste. Suprask, jiems, norėjusiems bet kokia kaina išplėsti savo teritorijas azerbaidžanietiškų žemių sąskaita, buvo svarbu parodyti Azerbaidžanui, kad armėnų kariškiai pasirengę patiems žiauriausiems išpuoliams.

Bet Hodžaly žudynių Europa kažkodėl neskuba įvardinti genocidu, nors, vadovaujantis sveiku protu bei atmetus dvigubus standartus, privalėtų nedelsiant pripažinti.

Orkhano Akbarovo pastabos

Kodėl Europa nenori įsiklausyti į Azerbaidžano Respublikos Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių bendruomenės koordinacinės tarybos pirmininko Orkhano Akbarovo pastabas? Duodamas interviu Orkhanas Akbarovas taikliai pastebėjo:

- Nagrinėjant 1915-ųjų įvykius – daug ginčytinų teiginių, kurių armėnai negali paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais. Anuomet juk nebuvo solidžių techninių priemonių, leidžiančių užiksuoti visas smulkmenas, nėra likę nė vieno gyvo liudininko, galų gale dažnai neatsižvelgiama į dešimtmečiais brendusias abipusio priešiškumo priežastis. Nepaisant šių aplinkybių Prancūzija parėmė armėnų prašymą 1915-uosius traktuoti kaip armėnų genocido metus. O dėl Hodžaly – tyli.

Beje, panašiai kaip prancūzai, taip ir Lietuva nedrįsta Hodžaly tragedijos pavadinti genocidu. Bet kodėl? Juk net Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas, sakydamas oficialią kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, Hodžaly tragediją pavadino genocidu. Kalbėdamas apie Holokausto baisumus Izraelio prezidentas nedviprasmiškai minėjo ir Hodžaly tragediją. Jis vartojo žodžius „Hodžaly genocidas“.

Tad akivaizdu, jog mus galima apkaltinti taikant dvigubus standartus. Būdamas musulmonų vietoje būtinai įsižeisčiau: krikščionims armėnams taikomi vienoki reikalavimai, musulmonams turkams bei musulmonams azerbaidžaniečiams – žymiai griežtesni?

Lietuviška dviveidystė

Beje, o kaip Lietuvą derėtų vertinti dėl Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės? Šią parlamentarės Dalios Kuodytės vadovaujamą grupę oficialusis Azerbaidžanas vertina kaip nepagarbą jų teritoriniam vientisumui.

Dvigubi Lietuvos standartai ir vėl - akivaizdūs. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą okupavusiomis jėgomis. Bet Lietuvos Seime už tai susibūrė grupė, kuri linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėšto Kalnų Karabacho valdžia.

Vardan ko šis žaidimas? Norima Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija? Šį klausimą buvau iškėlęs Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės nariui parlamentarui Povilui Urbšiui. Pokalbis užtruko pusvalandį. Bet, atvirai kalbant, taip ir nesupratau, kodėl šis buvęs Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) darbuotojas tapo nuo Azerbaidžano atplėšto Kalnų Karabacho draugu.

Pirmiausiai šių eilučių autoriui parlamentaras P.Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške taip pat reiškiamas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar tie suėmimai - pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis.

Bet skaitant minėtą laišką net neaišku, kas tie Kalnų Karabacho atstovai ir kas juos suėmė. Laiškas adresuotas tuometiniams laikraščiams - „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“...

Ir vis dėlto Seimo narys tvirtino, jog šis „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui. Kai laišką pavadinau nereikšmingu „popierėliu“, parlamentaras pyktelėjo, kaip drįstu oficialų, Lietuvos valstybės naująjame archyve saugomą dokumentą, vadinti „jokios reikšmės neturinčiu popierėliu“. Taip, laiškas saugomas valstybiniame archyve. Bet kokia jo reikšmė įrodinėjant versiją, jog Kalnų Karabachas – ne azerbaidžanietiška žemė?

Atvirai kalbant, buvusio STT pareigūno P.Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau jei ne buvęs STT pareigūnas privalo žinoti, kuo įrodomąją vertę turintis dokumentas skiriasi nuo abstraktaus emocinio pobūdžio laiško?

Tiesa, Seimo narys vėliau bandė įrodinėti, esą tais lemtingais laikais  Azerbaidžanas nenorėjęs palikti Sovietų Sąjungos, tad iš SSRS išstoti panorusiems armėnams nieko kito nebeliko, kaip atsiplėšti Kalnų Karabachą. Paskui šių eilučių autoriui buvo įrodinėjama, esą Kalnų Karabache nėra azerbaidžanietiškų kultūros paminklų, esą ten azerbaidžaniečiai sudarė nacionalinę mažumą...

Žodžiu, slogų įspūdį paliko pokalbis su parlamentaru P.Urbšiu. Tarsi nieko nežinotų apie tarptautines normas, įpareigojančias laikytis teritortinio vientisumo taisyklių, tarsi nieko nebūtų girdėjęs apie keturias Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijas, tarsi nieko nebūtų girdėjęs apie dešimtis Vokietijos, JAV, Austrijos, Gruzijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos mokslininkų, istorikų tyrinėjimų, palankių būtent Azerbaidžanui, o ne Armėnijai.

Azerbaidžaniečių aukos

Kokių dar duomenų europiečiainenorėtų prisiminti, išgirdę Azerbaidžano vardą?

Dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų remiamos Armėnijos agresijos okupuojant Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą, įskaitant ir dar septynis Kalnų Karabachui gretimus rajonus, oficialusis Baku neteko 18 tūkst. žmonių.

Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti azerbaidžanietiškų praradimų dydį, palyginkime šį skaičių su nūnai Ukrainoje žuvusiųjų skaičiumi, ir taps akivaizdu, kokie milžiniški azerbaidžaniečių tautos praradimai. Be to, apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių buvo sužeisti, dauguma iš jų tapo invalidais.

Kokia turėjo būti Europos Sąjungos reakcija dėl azerbaidžanietiškųjų praradimų? Demokratinė Europa, nenorėdama sulaukti įtarimų dėl krikščionims ir musulmonams taikomų dvigubų standartų, turėjo bent jau Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje ir Londone sušaukti šimtatūkstantinius mitingus bei triukšmingai pareikalauti, kad Armėnija ir Rusija liautųsi skriaudusi Azerbaidžaną. ES spaudoje galėjo pasirodyti tūkstančiai publikacijų, smerkiančių armėniškąją – rusiškąją agresiją.

Tačiau žvelgdama į Azerbaidžano bėdas Europa elgėsi ne kaip demokratinė, o greičiau kaip soti, tingi, kitų skausmui abejinga bendrija. ES tesugebėjo skelbti sausus, biurokratiškus pareiškimus, girdi, ginčus dera likviduoti taikiomis priemonėmis, esą vienintelė išeitis – sėstis prie derybų stalo...

Taigi anuomet Azerbaidžanas nesulaukė nė mažytės realios paramos. Nesulaukė net rimtesnio moralinio palaikymo. Kaip tokį ES vadovybės elgesį turėtų vertinti principingas europietis, be kita ko, norintis su musulmonų pasauliu palaikyti draugiškus santykius?

Tie prakeikti dvigubi standartai

Pavadinti gėdingu ir cinišku – per maža. Briuselio ir Strasbūro biurokratų abejingumą derėtų įvardinti pavojingu ... pačiai Europai. Dabar dešimtys milijonų turkų ir azerbaidžaniečių turi moralinę teisę mus, europiečius, kaltinti taikant dvigubus standartus.

Štai šis Gordijo mazgas ir trukdo mums, taikos trokštantiems europiečiams, produktyviai bendrauti su draugystės, o ne karo trokštančiais musulmonais. Kol mes, europiečiai, neatsisakysime dvigubų standartų, tol trintis tarp padorių europiečių ir padorių musulmonų - neišvengiama.

Apie belaisvius, įkaitus ir vergus

Sakykit, kaip Azerbaidžanui su mumis bendradarbiauti, jei mes nenorime nieko girdėti net apie į Armėnijos nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių likimus? Turima informacija leidžia manyti, jog maždaug 6 tūkst. Azerbaidžano piliečių yra dingę be žinios arba papuolę į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę. Iš armėnų nelaisvės Azerbaidžanui kol kas pavykę išlaisvinti tik 1418 savo piliečių.

Šiuo metu Azerbaidžanas mano, jog be žinios dingusių jo piliečių – 4016. Iš jų – 254 moterys, 351 senolis ir 59 vaikai.

Tik 2001-aisiais metais Azerbaidžanui pavyko gauti karo belaisvių ir įkaitų, mirusių armėnų nelaisvėje, sąrašus. Nelaisvėje mirusiųjų įkaitų – 50-imt. Šis faktas byloja, jog mirtingumas – labai didelis. Juk šie azerbaidžaniečiai į nelaisvę pateko tik 1993 – 1994 metais.

Armėnija ilgą laiką slėpė šiuos duomenis net nuo Raudonojo Kryžiaus. Ji informavo tik apie aštuonių Jerevane laikytų karo belaisvių mirtis. Grąžinus Azerbaidžanui jų kūnus paaiškėjo, jog dauguma nušauti, o vienas mirė dėl išsekimo.

Įkaitais azerbaidžaniečiai imami, pasirodo, net dabar, kai konfliktas oficialiai įšaldytas. Sakykim, 2013 metų spalio 6 dieną Alijevas Ali Gadir ogly su savo kaimynais netoli kaimo Ašagy užlipo ant minos ir buvo sužeistas. Jį lydėjusiems kaimiečiams pavyko pabėgti, o jis liko gulėti. Atvykę armėnų kariškiai sužeistąjį paėmė į nelaisvę, nors jis nebuvo joks kariškis, tiesiog ieškojo paklydusių gyvulių. Jo likimas iki šiol – nežinomas.

Armėnai iki gyvos galvos yra įkalinę Dilgamą Askerovą, o Šachbazą Gulijevą - 22-iems metams nelaisvės. Kuo šie azerbaidžaniečiai nusikalto Armėnijai? Praėjusių metų vasarą Rusijos pilietis Dilgamas Askerovas ir Azerbaidžano pilietis Šachbazas Gulijevas aplankė savo gimtąjį Kialbedžaro kraštą ir už tai armėnų kariškių buvo paimti įkaitais. O Azerbaidžano pilietis Hasanas Gasanovas buvo nušautas...

Kiek daug temų patiems įvairiausiems žurnalistiniams tyrimams! Kiek daug erdvės humanistiniams žingsniams – apginti į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių karių, moterų bei vaikų teises!

Bet Europa į nelaisvę patekusių azerbaidžaniečių skausmo nemato. Jai demonstratyviai rūpi likimai tik tų azerbaidžaniečių, kurie konfliktuoja su oficialia Azerbaidžano valdžia, tarsi tarp Azerbaidžane veikiančių visuomeninių organizacijų atstovų negalėtų būti nė vieno priešiškos valstybės šnipo ar finansinio afersito.

Tad nenustebkime, jei vieną dieną Azerbaidžanas, Turkija ir kai kurios kitos draugystės su ES siekiančios musulmoniškos valstybės, netekusios kantrybės, taps ... abejingos mūsų, europiečių, interesams.

Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius.

2015.02.18; 18:45

Jevgenija Albac: „Ir tai žymiai pavojingiau, negu blogas ar geras Putinas...“

Viena iš svarbiausių šių dienų užsienio politikos mįslių – kodėl JAV ir Didžioji Britanija, vos prieš kelis dešimtmečius viešai, iškilmingai, išdidžiai pažadėjusios sergėti Ukrainos teritorinį vientisumą, šiandien pamiršo savusius įsipareigojimus.

Patikėjusi tarptautinėmis Amerikos ir Didžiosios Britanijos saugumo garantijomis Ukraina sutiko atiduoti turėtus branduolinius ginklus - tapti ženkliai silpnesne valstybe. Dabar, kai Ukraina užpulta vienos iš teritorinį vientisumą garantavusios valstybės – Rusijos, Vašingtonas ir Londonas spruko į krūmus.

Ukraina remiama tik deklaracijomis ir pinigais. Nors, turint omenyje amerikietiškus ir britiškus įsipareigojimus, Ukrainos teritorinį vientisumą nuo Rusijos agresijos amerikiečiai ir britai šiandien turėtų ginti visomis priemonėmis, įskaitant ir karines. Dar aštriau tariant, Donbasą, Debalcevę ir Mariupolį petys į petį su ukrainiečių kariais šiandien ginti turėtų ir amerikiečių bei britų kariai.

Bet taip neatsitiko.

Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia ištrauką iš vasario 17-ąją „Echo Moskvy“ laidos „Osoboje mnenije“, kurioje žurnalo „The New Times“ vyriausioji redaktorė Jevgenija Albac atsakinėja į žurnalistės Tatjanos Felgenhauer klausimus. Jūsų dėmesiui - ištrauka, kurioje, be kita ko, svarstoma, kodėl Amerika delsia Rusijos užpultai Ukrainai tiekti realią karinę pagalbą.

XXX

Tatjana Felgenhauer. Tęsiame programą „Ypatingoji nuomonė“. Po Minsko susitarimų mes sekame, kas dedasi Ukrainos rytuose. Yra dar keletas istorijų, kurios nelabai suprantamos taikaus sureguliavimo bandymų logikai. Antai, ES dar kartą plečia sankcijų sąrašą. Kalbama apie personalines sankcijas, ten kažkodėl atsidūrė deputatas Raškinas. Savo ruožtu, Ukraina atima akreditacijas Rusijos žiniasklaidai prie valstybinių įstaigų. Visa tai nesusidėlioja į vieną vaizdą.

Jevgenija Albac. Mes kariaujame. Rusijos valstybė kariauja. Su kaimynine suverenia valstybe. Tuo tarpu ES šalys labai bijo, kad Putinas nesustos Ukrainoje ir eis toliau. Iš to kyla visi debatai apie tai, duoti kovinių ginklų ar neduoti. Ir mes spausdiname didelę medžiagą ta tema, labai įdomūs argumentai tiek šalininkų to, kad Ukrainai reikia duoti kovinių ginklų, tiek ir šitos tezės priešininkų.

T. Felgenhauer. O kažkuriuo momentu atrodė, kad JAV jau beveik apsisprendė...

J. Albac. Ne, toks sprendimas nepriimtas. Ten labai plačiai diskutuojama. Yra dvi mokyklos. Beje, tai vadinasi tarppartinė diskusija, nes ir vienoje pusėje, ir kitoje esama respublikinės demokratų partijos atstovų. Tad štai viena mokykla sako, kad Vladimiras Putinas nesustos Ukrainoje, todėl jį reikia dabar sustabdyti. Nes jeigu jis žengs į Pabaltijo šalis, tai suveiks NATO įstatų penktasis straipsnis, kuris sako, kad jeigu užpuolama viena šalis, tai reiškia, kad užpuolamos visos. Ir tokiu atveju tai neišvengiama atvira karšta konfrontacija su Rusija, ir su tuo susijusios sąnaudos bus žymiai didesnės, negu Putino sustabdymas Ukrainoje.

Tai viena mokykla. Ten apskritai apie Ukrainą nekalbama. Vien apie Rusiją. Bet yra antra mokykla, kuriai atstovauja Harvardo universiteto profesorius, tarptautinių santykių specialistas Styvenas Voltas (Stephen Walt). Jis sako štai ką. Yra valdovų, kurie vadovaujasi teritorijų priauginimo ideologija ar idėja. Toks buvo Adolfas Hitleris. Tokioje situacijoje iš tikrųjų reikia grasinti, ir jeigu grasinimai neveikia, tai reikia stabdyti. Yra kitų politikų, jie sako, kad Rusija dabar – tai didi imperija nuosmukio laikotarpyje. Ir Putinas nori, kad jai išliktų nors koks vaidmuo, sprendžiant tarptautinius klausimus. Bent jau šalių, kurios arti Rusijos sienų, atžvilgiu.

Ir tokiu atveju bet kokie grasinimai vers ji veikti tik dar griežčiau. Žmogaus gyvybės kaina Rusijoje žymiai mažesnė, negu Europoje, todėl jis ir toliau siųs tenai ir žmones, ir ginklus. Ir į bet kokį spaudimą jis atsakys tik dar įžūliau. Tad štai, Voltas mano, kad, be abejo, su Putinu reikia tartis. Ir net reikia duoti jam šiokių tokių raguolių, kad tik sumažėtų jo baimės, jog kažkas nori užpulti Rusiją arba pašalinti jį iš Kremliaus ir taip toliau.

Štai kas įdomu, kad tie, kas diskutuoja klausimu, ar suteikti Ukrainai kovinių, tai yra letalinių ginklų, jie nekalba apie pačią Ukrainą, Jie kalba apie Rusiją. Ir matyti, kaip specialistai, atstovaujantys skirtingoms mokykloms, skirtingiems požiūriams į tą klausimą, kaip jie stengiasi suprasti, kas gi atsitiko šaliai, kuri atrodė esanti sąjungininkė pastaruosius daugiau kaip 20 metų. Jie taip pat rašo, kad dalinai buvo paprasčiau turėti reikalų su Sovietų Sąjunga, nes Sovietų Sąjunga nepamiršo, kad JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija buvo sąjungininkės nugalint hitlerinę Vokietiją 45-aisiais metais, ir ta prasme SSRS valdžia buvo žymiai taikingesnė, negu šiandieninė Rusijos valdžia.

Todėl iš tikrųjų visa problema tebėra čia, Maskvoje. Ne Kijeve, ne Donbase. Ji tik Maskvoje. Iš čia ir padariniai. Ukraina su Rusijos žurnalistais, pirmiausia tais, kurie atstovauja valstybinei žiniasklaidai, elgiasi kaip su priešais. Ar tai teisinga, mano nuomone, ne, tai toks pat pravalymas, kokį mes matome savo tėvynėje. Tuo labiau, kai tuo užsiima jų inkarnacija KGB, kuri vadinasi SBU.

Kai dėl sankcijų naujoms personalijoms, kiek aš suprantu, sankcijos dainininkui Josifui Kobzonui susijusios su tuo, kad jis yra DNR (Donecko liaudies respublika) garbės konsulas Maskvoje. Man regis, taip vadinasi jo pareigos. Na, ir be viso kito, Europa ir JAV turi senų problemų su Josifu Kobzonu, nes, tų šalių teisėsaugininkų nuomone, jis buvo labai glaudžiai susijęs su Rytų Europos mafijos lyderiais.

Apie tai yra daugybė dešimtojo dešimtmečio vidurio dokumentų. Aš pati juos esu skelbusi. Taigi, čia sunku sakyti, teisinga ar ne. De facto Rusija kariauja su Ukraina. Ir tuo pačiu konfrontuoja su ES. Ir su likusiu Vakarų pasauliu.

T. Felgenhauer. Kai Jūs pasakojote apie tas dvi pagrindines kryptis, dvi mokyklas, kaip veikti Vladimiro Putino atžvilgiu, ar Jūs kalbėjote apie JAV?

J. Albac. Ne tik. Tokia pat diskusija vyksta ir tarp Europos politikų bei specialistų.

T. Felgenhauer. Tai, kad Minsko susitarimuose jokiais būdais nedalyvavo Amerika kaip tarpininkė, tai, apskritai, suprantama, teritorine prasme ji pernelyg toli, ar ne? O gal tai būtų bereikalingas dirgiklis?

J. Albac. Rusijos propaganda daro tai, ką darė sovietinė propaganda. O būtent: kuria didelio priešo, lyginant teritoriją su Rusija, paveikslą. Būtent tai, kad Rusijos priešprieša yra ne ES, ne kažkokia Vokietija ar Prancūzija, o didelė, pati galingiausia ekonominiu ir kariniu požiūriu, pati galingiausia pasaulyje – Amerika. Tuo grindžiama visa dabartinė propaganda.

Dar 2011 metų pabaigoje Rusijos Kremliaus diplomatijoje atsirado siekis atskirti Europą ir JAV. Ir  tą pačią retoriką mes girdime be galo per Rusijos valstybinę televiziją, kai visą laiką kalbama, jog štai Europa yra spaudžiama Amerikos. Angela Merkel spaudžiama. Visi jie spaudžiami. Aš nė sekundės neabejoju, kad Kiseliovas, kuris puikiai išmano Europos politiką, žino, jog tai visiški šuns paistalai.

Ir vis dėlto idėjos esmė tokia: iš vienos pusės – suskaldyti Vakarų pasaulį, iš kitos pusės – na, kas gi gali būti didžiosios imperijos, kuri vadinasi RF, pagrindinis priešas? Žinoma, paskutinis pasaulio žandaras, kuris vadinasi JAV. Taigi, viskas apie tai ir sukasi. Pažiūrėkite, praėjusią savaitę laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ buvo išspausdintas antras per du mėnesius Nikolajaus Patruševo interviu.

Skaitai tą Saugumo Tarybos vado interviu, ir ten taip pat sėkmingai buvo galima įrašyti Vladimiro Kriučkovo, SSSR KGB pirmininko, paskutinio vado, pavardę. Išsilavinimo lygis, reakcingumas,  obskurantizmas, visiškas šiandienos pasaulio nesuvokimas, absoliučiai toks pat, kaip Kriučkovo 90-aisiais ir 91-aisiais metais.

T. Felgenhauer. Kokie tų dviejų mokyklų argumentai Jums atrodo realiausi?

J. Albac. Manau, kad ir vieni, ir kiti neteisūs. Nes aš manau, kad tie, kaip dažnai būdinga tiems, kas rašo žiniasklaidoje, jie apie Putiną rašo kaip apie personaliją. O iš tikrųjų reikia kalbėti kaip apie instituciją. Jie, mano nuomone, nesupranta arba deramai neįvertina pagrindinio faktoriaus – korporacinio režimo, kuris susiformavo Rusijoje, ir kad valdžioje yra išeivių iš KGB korporacija, žmonės, kurie skleidžia tą institucinę kultūrą, kuriai atstovavo SSSR KGB.

Ir tai žymiai blogiau, negu blogas ar geras Putinas. Iš tikrųjų šiuo atveju visiškai nesvarbu, geras jis ar blogas, žymiai blogiau, kad ir iš jo vakarykščio ar užvakarykščio susitikimo su Afgano veteranais, ir iš to Patruševo interviu, ir iš daugybės kitų dalykų mes paprasčiausiai matome, kaip reprodukuojama revanšistinė SSSR KGB tradicija. Ta pati konspirologija, tas pats vaizdavimas, kad mus supa priešai. Taip pat kaip priešai įsivaizduojami visi kitaminčiai ar kitaip mąstantys, ar kitų religijų žmonės. Ar kitų tautybių. Kaip priešai arba potencialūs priešai.

Šitai žymiai rimčiau negu klausimas, gerai ar blogai miegojo Vladimiras Putinas. To žmogaus, kaip kad buvo su visais generaliniais sekretoriais, gyvenimas absoliučiai kontroliuojamas visų šitų vyrų su antpečiais, pradedant maistu, kuris jam gaminamas, baigiant žmonėmis, kurie saugo jo dukras.

Ir tai, kad valdžioje yra regresyviausia sovietų valdžios institucija, ir represyviausia sovietų valdžios institucija, tai žymiai rimtesnis dalykas. Mes kalbame apie institucinę kultūrą, tai labai svarbu. Ir tos institucinės kultūros nešėjams pagaliau atsirado šansas atsirevanšuoti. Taip pat ir už pažeminimus 1991 metais, 1993 metais ir taip toliau.

T. Felgenhauer. Liko 30 sekundžių, bet aš vis dėlto turiu klausimą. Ar iš jų niekas istorijos nesimokė?

J. Albac. Ne, jeigu Jūs skaitėte Patruševą, tai suprantate, kad jis nesimokė nei istorijos, nei literatūros nežino, o ir tarptautiniai santykiai jam gana svetimi. Jis vadovavo KGB Karelijoje. Tiesa, paskui dar 10 metų vadovavo Rusijos FSB. Taigi, aš Jums pasakysiu, ne.

Kadaise, sovietiniais laikais, laikyta, kad KGB aukštoji mokykla kartu su RPS (Rusijos stačiatikių bažnyčia) teikia geriausią išsilavinimą Sovietų Sąjungoje. Bet mano nuojauta tokia, kad tai seniai pasibaigusi tradicija. Ir tai, ko juos mokė, jie seniai užmiršo.

T. Felgenhauer. Labai ačiū. Jevgenija Albac laidoje „Yatingoji nuomonė“. Jevgenija Albac yra žurnalo „The New Times“ vyriausioji redaktorė.

Nuotraukoje: Jevgenija Albac, žurnalo „The New Times“ redaktorė, šio interviu autorė.

Informacijos šaltinis – www.echo.msk.ru

2015.02.21; 07:20

Rusija rengėsi sunaikinti Ukrainą paverčiant ją nepatenkintųjų konclageriu

Ukrainos jėgos atstovai tvirtina, kad jei ne Maidanas, tai nepriklausomos Ukrainos jau nebūtų

Slapta Rusijos FSB specialioji operacija „Monolitas“ turėjo Ukrainą paversti Rusijos provincija. O šimtai tūkstančių nepatenkintųjų būtų gavę visus šansus pakliūti į konclagerį. Faktai rodo, kad Rusija daugiau kaip dešimt metų rengėsi užgrobti Ukrainą, sakoma TSN.Tižden siužete.

Kai žiūri į Kremlių, Raudonąją aikštę ir mauzoliejų, kai matai Stalino kapą, pajunti lėtą imperijos alsavimą.

Ten, už tų sienų ir apsaugininkų, Vladimiro Putino kabinete – tik keletas knygų.

Tai žurnalo Newsweek tyrimas. Žurnalas ilgai ir po kruopelytę rinko informaciją apie Putino biblioteką, kad nors šiek tiek suprastų jo planus. Iš žurnalistų aptiktų kelių knygų mums įdomi tik viena – „Trečioji imperija. Rusija, kuri turi būti“, fantastiškas 2054 metų istorijos vadovėlis. Knyga išleista 2006 metais, jos autorius Michailas Jurjevas smulkiai aprašė vadinamosios Donecko–Juodosios jūros respublikos sukūrimą. Kad ją apgintų, ten įžengė 80 tūkstančių Rusijos armijos karių kontingentas. Jau paskui autorius aprašo, kaip Rusijos armija užgrobė visą Europos žemyną ir Grenlandiją ir smogė branduolinį smūgį Britanijai.

„Jau 2007 metais pradėtas operatyvinis Ukrainos teritorijos įrengimas – kraunami ginklai ir sprogmenys“, – patikslina karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius.

„Pirmuosius FSB grupių sulaikymus SBU (Ukrainos saugumo tarnyba) registruoja nuo 2008 metų“,  – pabrėžia Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Valentinas Nalivaičenka.

„Manyta, kad du laivynai gali susidurti“, – pabrėžia buvęs Ukrainos Užsienio žvalgybos valdybos pirmininkas Nikolajus Malomužas.

Karas galėjo prasidėti dar 2003 metų rudenį. Tada Krasnodaro krašto gubernatorius neva tai staiga ir savarankiškai nusprendė supilti specialų pylimą iki Tuzlos salos Ukrainoje. Rusai neoficialiai laikė salą sava teritorija nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio pabaigos. Mažai kas žino, kad tam neva tai ekologiniam projektui rusai permetė karinę techniką per pusę šalies, iš tolimosios Šiaurės.

O Tamanės pusiasalyje komandos laukė galinga kovinė grupuotė. Iki kovinių veiksmų pradžios buvo skaičiuojamos valandos. Bet per 102 metrus nuo Ukrainos sienos pylimas apmirė. Nes Ukrainos vadovybė iškėlė Maskvai ultimatumą.

„Ji pasiūlė Putinui tris variantus: kad artilerija sunaikins užtvanką, arba šaudys į visą grupuotę, stovinčią per 25 kilometrus nuo Tuzlos, arba suduos visapusišką smūgį visai kariuomenei Tamanės pusiasalyje. Tai aplenkė piliečius, niekas to nežino“, – sako karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius.

Prieš 12 metų Rusijos politikai apmirimą Kerčės sąsiauryje įvertino kaip laikiną pralaimėjimą.

„Nagi užmiršk tą Tuzlą, velniop! Aš jau užmiršau, o jūs vis dar kankinatės. Mes griežto scenarijaus šalininkai“, – 2003 metų gruodį pareiškė rusų politikas Vladimiras Žirinovskis.

Kokį griežtą scenarijų tada rengė Rusija? 2003 metais Žirinovskis prasitarė, kad planuojama į Ukrainos prezidento pareigas paskirti absoliučiai valdomą asmenybę. Įpėdinį surado Donecke.

„Brangūs tėvynainiai, ačiū jums, kad jūs atėjote į rinkimus ir balsavote už būsimąjį prezidentą. Už mane. Nereikia sakyti „už mane“?“ – pareiškė tada Viktoras Janukovičius.

2004 metų Maidanas išgąsdino Putiną ir privertė koreguoti planus. 2005 metais Maskva pirmą kartą išbando rusų kalbos ir federalizacijos gynimo retoriką. Ir pradedamas formuoti neregėtas agentūrinis tinklas, kuris turėjo apraizgyti visus Ukrainos visuomenės sluoksnius. Lygiagrečiai Ukrainos rytuose rengiami diversantai ir slaptavietės su ginklais, pinigais ir ryšių priemonėmis.

2008 metais buvo dar kartą pamėginta įtraukti Ukrainą į karinę priešpriešą – per Rusijos ir Gruzijos karą.

„Manyta, kad du laivynai gali susidurti. Kai Juodosios jūros laivynas plaukė į Gruziją, manyta, kad galima įtraukti mūsų jėgas. Ir tai būtų taškas, kuris privestų prie rimto susidūrimo. Bet po išsamių konsultacijų mes pasisakėme už situacijos sureguliavimą tarptautiniais formatais ir nepradėti karinės konfrontacijos, nes tai būtų didelio karo pradžia“, – sako buvęs Ukrainos užsienio žvalgybos tarnybos pirmininkas Nikolajus Malomužas.

Visa tai buvo slepiama nuo plačiosios visuomenės. Bet Rusijos televizija be paliovos rengė rusus imperijos plėtimui. Rusiškojo fašizmo ideologas Aleksandras Duginas interviu jau 2009 metais kalba apie būtinybę perskirti Ukrainą palei Dnieprą.

SBU pirmininkas Valentinas Nalivaičenka sako, kad be jėgos struktūrų vadovų, turinčių Rusijos pilietybę, dirbo ir iki šiol dar dirba tūkstančiai Ukrainos išdavikų visuose valdžios vertikalės lygmenyse teisėsaugos institucijose, versle ir švietimo sistemoje. Tas išdavikų tinklas turėjo visiems laikams ukrainiečius paversti mažarusiais.

„Turime aiškių specialiosios operacijos įrodymų. Ji vadinosi „Monolitas“. Aiškus tos operacijos tikslas, joje dalyvavo ir Janukovičius, ir kiti vadovai, jiems klausimo kaina – valdžia iki 2020 metų. Atsiskaitydavo ir sritimis, ir Krymu, ir ekonominiais aktyvais, ir mūsų gelmėmis“, – sako Nalivaičenka.

Specialioji operacija „Monolitas“ numatė ir karinį scenarijų. Nepaklusnumo akcijas per prezidento rinkimus 2015 metais Rusija rengėsi nuslopinti, panaudodama savus padalinius ir kontroliuojamų jėgos struktūrų karius. Buvo rengiamasi Ukrainą paversti didžiuliu konclageriu.

„Tai būtų buvusi autoritarinė, fašistinė šalis. Nes kitos išeities nebūtų. Šimtai tūkstančių žmonių būtų suimta, perduota teismui. Gal dešimtys tūkstančių nužudyta. Tai būtų suirutė. Tokiomis aplinkybėmis tai būtų policinė, bet fašistinė valstybė“, – sako buvęs Ukrainos užsienio žvalgybos tarnybos pirmininkas Nikolajus Malomužas.

Ir pas mus, ir už vandenyno pažymima, kad ekonominė krizė Ukrainą būtų ištikusi nepriklausomai nuo valdžios pasikeitimo.

„Turiu pažymėti, Ukrainoje vis tiek būtų ekonominė krizė, net jeigu Rusija nebūtų įsibrovusi į Ukrainą. Nėra net tokio klausimo. Janukovičius paliko šalį siaubingos būklės“, – konstatuoja Makkeino instituto (JAV) vyresnysis direktorius Deividas Krameris.

Rusija, kuri planavo užgrobti Ukrainą be mūšio, dar kartą priversta koreguoti savo planus. Bet atsisakyti Ukrainos neketina.

Nuotraukose: Ukrainos slaptosios tarnybos SBU vadovas Valentinas Nalivaičenka ir SBU emblema.

Informacijos šaltinis: Unian.net

http://www.unian.net/politics/1047145-rossii-gotovilas-k-unichtojeniyu-ukrainyi-i-prevrascheniyu-ee-v-kontslager-dlya-nedovolnyih-smi.html

2015.02.24; 18:18

VSD perspėja dėl grėsmių Lietuvos informaciniam saugumui

Valstybės saugumo departamentas informuoja, kad pastaruoju metu fiksuojamos vis akivaizdesnės Rusijos pastangos kurstyti informacinį karą ir siekti kuo plačiau paskleisti savo propagandą Lietuvos masinės informacijos priemonėse bei internetinėje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.

Ieškoma būdų, kaip prisidengiant kitose valstybėse registruotomis įmonėmis, investuoti į žiniasklaidos priemones Lietuvoje arba remti jas finansiškai ir taip daryti įtaką jų skelbiamos informacijos bei transliuojamų laidų turiniui.

VSD duomenimis, užsienio valstybių atstovai, nebūtinai Rusijos, gali siūlyti Lietuvoje veikiančioms žiniasklaidos priemonėms bendradarbiauti skleidžiant Rusijai palankią informaciją, rengiant informacines kampanijas ar tiesiog spausdinant užsakomuosius straipsnius.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvai priešišką informacinį foną siekiama formuoti ir regioninėje Lietuvos žiniasklaidoje. 

VSD ragina Lietuvos žurnalistų bendruomenę nepasiduoti galimoms Rusijos provokacijoms, o pastebėjus tyčinius ar įtartinus propagandos skleidimo veiksmus, bandymus daryti finansinę įtaką ar siekius paveikti rengiamos informacijos turinį prašo informuoti Valstybės saugumo departamentą – telefonu Vilniuje (5) 2124720, elektroniniu paštu – spauda@vsd.lt.

Informacijos šaltinis - vsd.lt.

2015.02.23; 12:37

Maskvoje šūviais į nugarą nužudytas Borisas Nemcovas

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Naktį į vasario 28-ąją Maskvos centre nužudytas Borisas Nemcovas – vienas iš ryškiausių Rusijos opozicijos lyderių, nuolat kritikavusių Vladimiro Putino režimą.

Vasario 27-ios vėlyvą vakarą Borisas Nemcovas vaikštinėjo Bolšoj Moskvoreckij tiltu, kai prie jo privažiavo baltos spalvos Ford Focus ar baltos spalvos Ford Mondeo automobilis be valstybinių numerių. Iš automobilio iššokęs žmogus į B.Nemcovą paleido 7 ar 8 kulkas. Šauta į nugarą. B.Nemcovas mirė vietoje.

Kaip elgtis nelaimių ir karo atveju (9)

Autorius: Slaptai.lt • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Kaip elgtis įvykus sprogimui

• Kriskite ant žemės ir rankomis užsidenkite galvą. Jei yra galimybė, būtinai pasinaudokite bet kokia priedanga – tai gali būti pastatas, griovys, dauba, medis ar net šaligatvio bortas, patalpos viduje – spintelė, stalas, siena;

Interneto gaujos ir politika

Autorius: Algimantas Rusteika • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Veidaknygėje gyvena ne tik mados ir visokie tortai. Dietos, mintančios asmenukėmis. Skelbimai miestui ir pasauliui, kaip dar viena voverytė išrietė uodegytę. Papūstos lūpos ir akys stulpu - Kokia Tu Graži – Ačiū! Ir ne tik krepšiniai, raumeningos mašinos ar žvejybinė ginkluotė Tikram Vyrui. Naudos nedaug, bet tikrai nekenksminga.

VSD čia praktiškai ir neužsuka.

Yra Veido Buko giraitėje ir keistų, daugelį traukiančių vietų.

Kuo Rusijos slaptosioms tarnyboms neįtiko Maskvos patriarchato Užsienio bažnytinių ryšių skyriaus (OVCS) bendradarbis

Autorius: Agentura.ru • Paskelbta . skyrius – Žvalgyba ir kontržvalgyba

2015 metų vasario 9 dieną sužinota, kad šnipų, kuriuos pastarosiomis savaitėmis FSB gaudo kuopomis, sąrašą papildė dar vienas: iki balandžio pratęstas sulaikymo terminas Jevgenijui Petrinui, buvusiam FSB karininkui, vėliau – Maskvos patriarchato Užsienio bažnytinių ryšių skyriaus (OVCS) bendradarbiui.

Byla ypač slapta, patriarchija nekomentuoja, o tyrimą organizuojantys pareigūnai gali pranešti tik kaltinamojo pavardę ir jam inkriminuojamus straipsnius: „Valstybės išdavystė“ ir „Šnipinėjimas“.

Kaip tapti estu? Kad taptum estu, net nereikia pilietybės ar mokėti estų kalbos!

Autorius: Anvaras Samostas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Estai laiko estais visus, kas nori jais būti, rašo Anvaras Samostas (IRL) Postimees organizuotuose rinkiminiuose debatuose integracijos tema. Mes privalome suteikti galimybę mūsų rusakalbiams tėvynainiams, kad kuo daugiau jų galėtų pareikšti tą norą.

Kiek integracijos projektų ar programų mes berašytume ir kiek lėšų bei laiko skirtume, dviejų bendruomenių suartėjimas ir tarpusavio supratimas lieka paties žmogaus apsisprendimo reikalas.

Emilija Bereznauskaitė: „Dainuoti išmokau anksčiau nei kalbėti“

Autorius: Milena Puchova • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Kas lankėsi kompozitoriaus Vytauto Barkausko jaunesniojo naujausios operos „Gripino svajonė“ premjeroje, neliko abejingas nuostabiam Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentės Emilijos Bereznauskaitės balsui.

Studentė tvirtina, kad muzika ją lydi nuo pat gimimo. LEU mergina atsidūrė neatsitiktinai. Emilija teigia, kad visada jautė polinkį ne tik dainuoti, bet ir mokyti, dalytis savo patirtimi ir žiniomis su kitais. „LEU man suteikia visas galimybes įgyti pedagoginių ir praktinių žinių“, – tvirtina pašnekovė.

Dešimt Rolando Pakso veiklos epizodų

Autorius: Aloyzas Sakalas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Prisiminkime kai kuriuos ROLANDO PAKSO veiklos epizodus, kurie 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį buvo skelbti portaluose bernardinai.lt ir 15min.lt. Šį tekstą pagal internete skelbtą informaciją parengė tuometinis europarlamentaras Aloyzas Sakalas.

Veiklos epizodas Nr. 1

1985-1992 metais Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubui vadovavo Rolandas Paksas. 

SBU informuoja: Maskvos šnipai bando įpūsti naująjį Maidaną

Autorius: Bojanas Pančevskij • Paskelbta . skyrius – Atsargiai

Oficialūs Ukrainos šaltiniai tvirtina, kad Kremlius organizuoja naująjį Maidaną.

Oficialiojo Kijevo teigimu, Rusija siekia pakurstyti nuotaikas tų ukrainiečių, kurie nepatenkinti, kaip Ukrainos kariuomenė priešinasi Vladimiro Putino palaikomiems separatistams.

Rusijos slaptosios tarnybos mėgina efektyviai išnaudoti Ukrainos patriotus, kuriems skaudu dėl šalies karinių pasitraukimų ir atsitraukimų.

Du istorinius įvykius ženklinantys mitai

Autorius: Algimantas Zolubas • Paskelbta . skyrius – Aktualijos

Dažnai skaitome, girdime apie mitus, dažniausiai savo kilme nesusijusius su senoviniais mitais, tačiau tenkinančius mito kriterijus, nes paremtus absoliučiu tikėjimu ir tapatumu. Lietuva turi Konstituciją, turi demokratinę Respubliką, turi valstybės valdymo institucijas. Tačiau ar tikra valstybė, ar tikra demokratija, ar tikra Nepriklausomybė? Gal visa tai nerealu, mitas? Čia skaitytojo vertinimui teikiu du mitus iškart, nes jie susiję.

Pirmas mitas: 1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai Belovežo girioje pasirašė legendinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo sutartį, pažymėjusią SSRS griūtį.

Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.