Slaptai.Lt

Kai 2006 metais kilo skandalas dėl “šnipų akmens”, protingi žmonės kalbėjo, kad rusai prisižiūrėjo filmų apie Džeimsą Bondą, o to meto ministras pirmininkas Tonis Bleiras bevelijo viską paversti juokais.

Taip laikraštyje “The Financial Times” rašo Džonas Loidas. Bet štai Džonatanas Pauelas, premjero Tonio Bleiro administracijos vadovas, interviu BBC pareiškė, kad šnipinėjimo akmuo iš tiesų egzistuoja.

“Žinovams teko sugalvoti kitą tų įvykių versiją”, - pastebi autorius.

”Užsiimti šnipinėjimu, ypač Maskvoje, reiškė ne tiesiog kavinėje perduoti paketą arba paskambinti kuratoriui iš telefono būdelės (jeigu pasitaikė nesugedusi). Didelis žaidimas vyko naudojantis keistais įrenginiais ir keistomis operacijomis”, - pasakoja autorius.

JAV ir Izraelio santykiai plėtojosi nuo Amerikos politinės užuojautos ir paramos besikuriančiai žydų tėvynei iki neįprastos partnerystės, kuri jungia mažą, tačiau kariniu požiūriu galingą Izraelį, priklausantį nuo Jungtinių Valstijų ekonominės ir karinės jėgos, ir JAV supervalstybę, bandančią suderinti konfliktiškus interesus regione.

Nuo 1948 m. Jungtinės Valstijos ir Izraelis užmezgė artimą draugystę, grindžiamą bendromis demokratinėmis vertybėmis, religinėmis pažiūromis ir saugumo interesais.

Minėjau, kad mankšta biure - iššūkis stereotipams. Tai tas pats, kaip suvokti, jog, pavyzdžiui Švedijos Malmės mieste pasitaiko dviračių (ne automobilių) spūsčių.

Juk šiame mieste aukščiausio lygio vadovai ir vadovės, kostiumuoti bei sukneliuotos, vyksta į darbą dviračiais ir dėl to jokių problemų nejaučia ir nekelia.

Jie būtų nesuprasti, jei vyktų į darbus automobiliais.

Kinijoje visiems privaloma bent 15-os minučių mankšta darbovietėse (gūdžiu sovietmečiu Lietuvoje tokie reikalavimai buvo netgi mokyklose).

Retas Nepriklausomybės kovų dalyvis pateko į istoriją. Tūkstančiai buvo ir liko tiks statistiniai vienetai, be vardų, be pavardžių. Nei kapo, nei kryželio ant jų kapų neliko. Juozas Bakanauskas iš Valkininkų valsčiaus, Molių kaimo į istoriją pateko ne tik su vardu ir pavarde – išliko ir jo paskutinis laiškas Motinai.

“1932 m. lapkričio 30 d. “Okupantai lenkai nužudė Vilniuje nekaltą lietuvį Juozą Bakanauską”.

“[...] Vilniuje lenkų karo teismas spalio 13 d. nuteisė mirti 3-čio sunkiosios artilerijos pulko kareivį Juozą Bakanauską ir spalio 14 d. sušaudė...” Ta byla buvo lenkų agentų iš piršto laužta.

Juozas Bakanauskas buvo kilęs iš okupuotos Lietuvos, iš Valkininkų vlsč. Molių kaimo, gimęs 1910 m. balandžio 19 d. Užaugo neturtingų, bet doroje, susipratusių lietuvių šeimoje. Tėvas už lietuvišką veiklą dar prieš Didįjį karą buvo priverstas gelbėtis nuo rusų persekiojimų, bėgti į Ameriką, kur netrukus mirė.

Lietuvai nereikėjo bylinėtis su jaunuoju Algirdu Paleckiu dėl sausio 13-osios interpretacijų. Lietuvai nederėjo teismams skųsti jaunojo A.Paleckio tvirtinimų, neva gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją “savi šaudė į savus”.

Šitaip sakau ne dėl to, jog manyčiau, esą A.Paleckis – teisus. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau iš tų pesimistų, kurie mano, jog Lietuva per silpna priešintis milžiniškai Rusijos propagandinei mašinai. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau įsitikinęs, jog jaunasis A.Paleckis nevertas bausmės. Nuomonės, jog šiuo konkrečiu atveju reikėjo vengti teisminio bylinėjimosi, laikausi visai dėl kitų priežasčių. Paduodami į teismą mes tik sureikšminome A.Paleckį, į savo rengiamus mitingus ir protesto akcijas Vilniuje vaikščiojantį vos su keliais gerbėjais.

Vokiečių specialiosios tarnybos seka Bundestago “Kairiųjų” partijos deputatus. Apie trečdalis frakcijos, remiantis “Spiegel” informacija, yra Konstitucijos apsaugos tarnybos akiratyje: 27 bundestago deputatai ir dar 11 partijos narių iš įvairių federalinių žemių.

Tai, kad specialiosios tarnybos seka “kairiuosius”, buvo žinoma ir anksčiau, tačiau manyta, kad stebimi tik radikaliojo sparno atstovai. Konstitucijos apsaugos tarnyba atsisakė paminėti sekamųjų pavardes. Dabar paaiškėjo, kad sekimo apimtis žymiai didesnė nei buvo teigiama anksčiau.

Prieš kelias dienas iki antivyriausybinės manifestacijos FSB užsakė 30 tūkst. kartoninių aplankų asmens byloms. Šis faktas sukėlė daug neramių minčių, rašo Nikola Lombardocis straipsnyje, išspausdintame laikraščio “La Repibblica” tinklalapyje.

“Kai kurie simboliai kelia didesnę baimę, nei realūs dalykai, - pastebi autorius. – Norint įbauginti rusų disidentus ir priversti juos galvoti apie susidorojimą ir persekiojimus, pakanka nekaltų kartoninių aplankų, kuriuos masiškai neseniai įsigijo Rusijos specialiosios tarnybos”.

Ankstų sausio 24-osios, antradienio, rytą maždaug trys dešimtys kaukėtų ir ginkluotų smogikų bandė užpulti grupę jaunuolių šalia Sorbonos universiteto Paryžiuje. Užpultieji priklauso judėjimui „Jaunimas su Marin“ ir buvo atvykę prie universiteto platinti lankstinukų, kuriuose pristatoma Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen.

Nors jauniesiems tautininkams pavyko išvengti jiems skirtos pasalos, tačiau stipriais smūgiais į šonkaulius ir pakaušį buvo stipriai sužalotas judėjimo lyderis Žuljenas Rošedi (Rochedy), bandęs nuraminti užpuolikus.

Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas mano, kad pastaraisiais metais vis labiau migruojama Rusijos viduje, o todėl iškyla ir naujų problemų.

Valdžia turi imtis veiksmų prieš agresyviai ir nepagarbiai besielgiančius atvykėlius, negerbiančius to ar kito regiono papročių ir tradicijų.

Jis siūlo nuo 2013 metų įvesti migrantams privalomus rusų kalbos, istorijos ir Rusijos teisės pagrindų egzaminus.

Rusijos premjeras šiuos samprotavimus plačiau išdėstė dienraštyje “Nezavisimaja Gazeta”.

Tame laikraštyje jis kalba apie “multikultūralizmo projekto žlugimą” daigelyje pasaulio šalių, susijusį su “nacionalinės valstybės” idėjos krize. Tai iššūkis, kuris iškils ir Europai, ir daugeliui kitų pasaulio regionų, sakoma V.Putino straipsnyje “Rusija: nacionalinis klausimas”.

Iki šiol vienur silpniau, kitur stipriau vis dar sugaudžia Antrojo pasaulinio karo pabaigos aidai.

Austrijos federalinėje žemėje Karintijoje ypač dramatiškai klostėsi įvykiai 1945 m. pirmosiomis trimis gegužės savaitėmis.

„Gegužės 8-ąją į Karintijos sostinę Klagenfurtą įžengė britų kariai, o po kelių valandų atžygiavo komunistinės Jugoslavijos vadinamosios liaudies išsivadavimo armijos daliniai, kurie turėjo užtikrinti teritorines Tito pretenzijas. Britai aiškiai davė suprasti netoleruosią jugoslavų buvimo Karintijoje.