Statistika ir vaikų išgyvenimai patvirtina, jog šiandieninėje mokykloje veši patyčios. Tačiau ir mokykla, ir Kauno m. Švietimo skyriaus vedėjas stengiasi nesigilinti į vaikų asmenybes žalojančius reiškinius.
Mokyklos neturi priemonių, nėra programų vykdyti patyčių prevenciją, mokytojai nėra įgalioti imtis kokių nors veiksmų. Ugdymo įstaigos palieka atsakomybę teisėsaugos pareigūnams, tėvams, kaltindami dabartinę politinę, socialinę ir ekonominę situaciją Lietuvoje.
Asociacija „Šviesos kampelis“ jau trečius metus mokyklos aplinkose organizuoja tėvams ir mokytojams mokomuosius seminarus, savipagalbos grupes, diskusijų vakarus. Sulaukėme nemažai dėl patyčių susirūpinusių tėvų pasakojimų.
Tėvai informuodavo, kaip kenčia jų vaikai, o prašant pas pedagogus pagalbos, iš esmės jos nesulaukiama. Daugeliui šeimų pritrūksta jėgų vieniems kovoti su šiuo reiškiniu, ir jie tiesiog pasiduoda nerasdami sprendimų ir pagalbininkų. Iš praktinės patirties liudijame, kad tai - ilgas, reikalaujantis nuoseklumo ir drąsos kelias, nes mokykloje dar pulsuoja autoritarinė sistema. Tuo įsitikinome dirbdami 5-erius metus patyčių prevencijos srityje. Pateikiame tik vieną siužetą.
Siekdami užkirsti kelią Kauno M.Mažvydo vidurinės mokyklos šeštokų klasėje vykstančiam patyčių reiškiniui į mus kreipėsi mama, prašydama užtarimo ir pagalbos sau ir savo sūnui. Įvertinę pateiktus faktus ir tarpininkaujant susitikimuose su mokyklos pedagogais, vadovybe, auklėtoja, socialine pedagoge įsitikinome, kad vaikas mokykloje išgyveno atstūmimą ir patyčias. Mokykla nei į mamos, nei į mūsų organizacijos prašymus, pasiūlymus nereagavo. Įdiegti patyčių prevencijos nei su mūsų organizacijos pagalba, nei savarankiškai mokykla nesistengė. Buvo dalijami tik žodiniai pažadai, o iš tiesų vilkinamas laikas. Matėme mamos ir sūnaus išgyvenamą skausmą ir liūdnas pasekmes. Pradėjome vardan vaikų gerovės į mokyklos direktorę kreiptis raštu. Prašėme sukviesti visų šalių atvirą pasitarimą ir nedelsiant spręsti šį atvejį.
Į tris raštus su iškeltais konkrečiais faktais gavome iš mokyklos pusės tik abstrakčius atsakymus ir aiškų vengimą atvirai nagrinėti šį atvejį. Tuomet kreipėmės į Švietimo ministrą ir viceministrą. Švietimo ministerija padėkojo, kad siekiam socialinės gerovės ir šį atvejį nagrinėti pavedė Kauno m. savivaldybės švietimo skyriui. Iš Švietimo skyriaus vadovo A.Bagdono tikėjomės visoms šalims inicijuotų teigiamų pokyčių. Bet, deja, gavome raštą, kuriame buvo teigiama, kad Kauno m. Švietimo skyrius buvo sudaręs darbo grupę, kuri tyrė šį atvejį, ir pripažino, kad mokykla savo funkcijas atliko gerai. Kiek mums žinoma, ši sudaryta darbo grupė apklausė tik mokyklos atstovus (kurie kai ką nutylėdami sugebėjo apibūdinti auką kaip nepataisomą vaiką, o jo mamą - kaip konfliktinę asmenybę). Tyrimo išvadas pateikė pagal tos pačios mokyklos surinktus tarnybinius pranešimus (buvo siekiama vaiką padaryti visų problemų atpirkėju). Švietimo skyriaus sudarytos darbo grupės atstovai neapklausė nei vaiko, nei mamos, nei mūsų asociacijos atstovų. Pateikė išvadas, kad patyčių, atstūmimo problemų net nebuvę, kaltas šis vienintelis vaikas. Tada surašėme kitą raštą, kuriame vėl papunkčiui komentavom ir teikėm Kauno m. Švietimo skyriaus turimą informaciją bei faktus. Tačiau šį kartą rašte, skirtame Švietimo skyriaus vadovui, jau įvardinom žiniasklaidą kaip antrą adresatą, nes matydami užstrigusią situaciją nutarėm pagalbon kviestis viešumą.
Švietimo skyriaus vadovui svarbu tik tėvų užimamos pareigos?
Raštą išsiuntėme 2010 07 27, o jau 2010 07 28 15.30 valandą mūsų asociacijos darbuotoja I. Pavinkšnienė, kuri sudarė paskutinį raštą, sulaukė iš Kauno m. Švietimo skyriaus vadovo pono A.Bagdono skambučio. Ponas A.Bagdonas neleido abejoti mokyklos darbo aukšta kokybe ir buvo įsitikinęs, kad šį raštą paruošusi darbuotoja klysta, drįsdama kritikuoti tyrimo išvadas. Bet gavęs atsakymą, kad šis atvejis yra gerai žinomas. Švietimo skyriaus vadovas teiravosi iš esmės nereikšmingų klausimų: ar rašte minimo vaiko tėtis yra gydytojas? Išgirdęs, kad jis ne gydytojas, tęsė tokio pobūdžio klausimus. (Įįdomu, ar Švietimo skyriaus vadovo požiūris į vaikus yra priklausomas nuo tėvų užimamų pareigų?). Ponas A. Bagdonas buvo iš mokyklos pusės informuotas, kad berniukas turi mokymosi sunkumų. Deja, glaudžiai bendravome tiek su berniuku, tiek su jo mama, stebėjome jo atsiskaitymus mokytojams. Tikrai vaikas neturintis sunkumų moksluose, nes pats savarankiškai sugeba pasiruošti pagal mokymosi programą ir atsiskaityti mokytojams mokomuosius dalykus gaudamas gerus įvertinimus. A.Bagdonas pokalbio metu ypatingai palaikė Kauno m. M. Mažvydo vidurinės mokyklos direktorę J.Grigalienę. Nukrypęs nuo rašto esmės uždavinėjo naivius klausimus: ar tiesiogiai kaltinam direktorę, kad ji ignoravo vaiką? Drąsiai galima teigti, kad nepradėdama pokyčių direktorė tikrai ignoravo ne tik šį vaiką, bet ir patį patyčių reiškinį, plačiai paplitusį mokykloje. Taip pat švietimo skyriaus vadovas teigė, kad jei mes sprendžiame remiantis tik mamos versija, tai - neobjektyvu, nors nusiųstame raštų pakete buvo smulkiai išdėstyti mūsų turimi faktai. Klausinėjo iš „lubų nukabintus“ klausimus, kodėl mūsų rašte paminėta Vilijampolės seniūnija ir kokį ryšį mes su ja turime. Tačiau mūsų rašte nebuvo minima Vilijampolės seniūnija, bet mūsų organizacijos būstinė yra Vilijampolėje ir mes šios seniūnijos gyventojams teikiame socialines paslaugas. Paaiškėjo, kad ponas A Bagdonas gana paviršutiniškai skaitė šį raštą, visų pirma jam buvo svarbu ištirti vaiko tėvų pareigas, asociacijos ryšius ir turbūt taip užsitikrinti savo asmeninį neliečiamumą.
Ką gali žodis “žiniasklaida”?
Galiausiai supratome, kodėl mums teko tokia didžiulė garbė sulaukti p. A.Bagdono skambučio, nes jo akys pamatė vienintelį žodį „ŽINIASKLAIDAI“. Pasirodo, ponai vis dėl to dar bijo viešumos. Pokalbio metu darbuotoja turėjo primygtinai įrodinėti, kad su atveju tikrai yra susipažinusi, kad tiesiogiai su šia šeima dirba „Šviesos kampelio“ direktorė J.Lipkevičienė. Pagrindinis p. A.Bagdono pokalbio tikslas buvo įrodyti atstūmimo, patyčių problemos nebuvimą, o ne geranoriškas noras pasižiūrėti į šį atvejį iš esmės. Klausė, ar mes esame pasiruošę susitikti su mokyklos direktore. Kadangi ponas A.Bagdonas turi išankstinę nuostatą, jog mokyklos veiksmai visada geri, tai baigdamas pokalbį įspėdamas mus apie galimus nemalonumus priminė, esą už melagingos informacijos suteikimą žiniasklaidai laukia atsakomybė ir skubiai pabaigė pokalbį.
Ir graudu, ir liūdna, kad Švietimo skyriaus vedėjas besąlygiškai palaiko mokyklų administraciją, bet ne vaikus. Visai nesistengia įsigilinti į pateiktus atvejus ir ignoruoja nevyriausybinių organizacijų veiklą ir gana rimtus signalus. Mokykla ir Švietimo skyrius tarsi pažadinti žodžio „žiniasklaida“ tą dieną kaip niekad mums skyrė daug dėmesio norėdami įtikinti nieko neviešinti. Bet susitelkti prevencijai jokios iniciatyvos nerodė. Norėjo įtikinti, kad atvejis baigtas, mokslo metai pasibaigę, o kad vaikas yra sugniuždytas ir jo gyvenimą neigiamai įtakos skurpulingai pedagogų rinkta byla, duodanti vaikui suprasti , jog jis mokyklos sociume nepageidaujamas. Tai ir parodo, kad mokykla pajėgi ugdyti tik paklusnius, neprieštaraujančius moksleivius.
Kas kaltas ir atsakingas už mokykloje patiriamas patyčias ir atstūmimą?
Po pusvalandžio tą pačią dieną „Šviesos kampelio“ darbuotoja I.Pavinkšnienė vėl sulaukė skambučio, šį kartą iš mokyklos pavaduotojos Zitos Juchnelienės. Pokalbis vyko mandagiu, ramiu tonu, tačiau ji stengėsi įteigti, kad atvejis yra išspręstas, mokslo metai jau pasibaigę, vaikas toje klasėje jau nesimoko (vaikui buvo paskirtas nuotolinis mokymasis). Jos supratimu, visą atsakomybę už šį atvejį turi prisiimti šeima ir vaikas. Pokalbio metu buvo minimos tik pasekmės, bet neigiamos priežastys ir sprendimo būdai. Buvo minimi tik atvejai, kurie liudijo, kaip sėkmingai veši vaikų savivalė, ir kad vaikas, įspraustas į kampą, iš tiesų naudojosi tais būdais, kurie atnešė jam daugiau žalos negu naudos. Įdomu, kaip kiekvienas iš mūsų elgtumėmės, susidūrę su atstūmimu ir nerasdami ilgą laiką išeities? Dažnas suaugęs tokioje situacijoje pradėtų veikti daugiau vedamas instinktų, o ne proto – t.y. pradėtų gintis puolimu, o gal vengtų situacijų ir vietų, kur būtų nesaugu. Mokinys pamatęs, kad situacija mokykloje beviltiška, vengė eiti į mokyklą.
Ar mokykla turi resursų sprendžiant smurto problemas?
Pokalbyje I.Pavinkšnienė rėmėsi socialinio darbuotojo specialiomis žiniomis. Informavo, kad vaikai vieni be suaugusiųjų pagalbos mokykloje socializacijos procese susiduria su sunkumais, o neturėdami vidinių resursų tinkamai nemoka išspręsti bendravimo problemų. Mokykloje šalia vaikų turi būti suaugę žmonės, kurie realybėje užkirstų kelią atstūmimui, patyčioms ir taip formuotų tinkamus vaikų socialinius gyvenimo įgūdžius. Žinome, kad šioje situacijoje nei vaikas, nei klasės kolektyvas, mokyklos bendruomenė nesulaukė pagalbos, kolektyvo formavimas mokykloje yra paliekamas savieigai. Pavaduotoja pripažino, kad tiek žmonių jie mokykloje neturi ir todėl saugumo vaikams užtikrinti negali. Tai kaip čia yra: smurto problema yra pripažinta valstybiniu lygmeniu, bet mokyklos viešai nekelia problemos, nes jos tarsi nėra kam spręsti?
Štai šiuo atveju „Šviesos kampelio“ direktorė Jolanta Lipkevičienė ne kartą mokyklai siūlė paslaugas, kaip užtikrinti vaikams saugumą pertraukų metu, tobulinti vaikų bendravimo įgūdžius, ankstyvose stadijose šalinti smurto ir patyčių atvejus. Pavaduotoja teigė, kad mums niekas nedraudė to daryti. Tačiau asociacijos „Šviesos kampelis“ pasiūlymai niekada nedomino mokyklos, mes negavome sutikimo šiom iniciatyvom, nei oficialaus, nei neoficialaus.
Realybė ir dokumentai skiriasi
Pabandykime pasvajoti, kad Švietimo skyriaus vedėjas stengiasi problemas paversti pokyčių draugais ir teigiamai įtakoja mokyklos direktorę ir socialinę pedagogę ir kitus siekti sanglaudos ir lygiavertiškumo, palaikyti ryšius ne tik su valstybinėmis įstaigomis, bet ir nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiančiomis socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą.
Jeigu patyrinėjus socialinio pedagogo veiklą reglamentuojančius dokumentus, socialinis pedagogas turi kartu su įstaigos personalu, visuomeninėmis organizacijomis ir socialiniais partneriais vykdyti šviečiamąjį - informacinį darbą. Vykdyti individualų darbą su mokiniais – remti krizių metu, ugdyti socialinius įgūdžius, reguliuoti tarpusavio santykius. Vykdyti darbą su mokinių šeimomis sprendžiant problemas, trukdančias vaiko ugdymosi procesui. Stiprinti tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokyklos bendradarbiavimą, kurti saugią aplinką mokykloje. Puoselėti ryšius su vietos bendruomene, įtraukti savanorius į prevencinės, informacinės, psichologinės, specialiosios pedagoginės ir specialiosios pagalbos teikimą; Telkti mokykloje pagalbos komandą, rengti pagalbos teikimo planą, koordinuoti jo įgyvendinimą mokykloje ir už jos ribų.
Štai kaip viskas gražiai suguldyta pareigybiniuose dokumentuose, bet realybėje jaučiamas mokyklos neįgalumas. Pavaduotojos pasakymas, kad jums niekas nedraudė teikti paslaugų, tai atrodo gana naiviai. Nes pareigybiniuose dokumentuose rašoma, kad mokykla turi būti pagrindine inicijatore organizuojant pagalbą, telkiant komandą, koordinuojant. Šiuo atveju neatsirado nei organizatorių, nei telkėjų mokykloje. Tik mokykloje ryškiai jautėsi atšiaurų nuotolį nuo teikiamų iniciatyvų laikanti atmosfera. O tarp vaikų vyko atvirkštinė socializacija su neigiamomis pasekmėmis vaikų raidai ir ateities visuomenei.
Kaip mokykla įsivaizduoja bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis?
Paminėjus, kad „Šviesos kampeliui“ pritrūko bendradarbiavimo su mokykla (nes turime pasirašę bendradarbiavimo sutartį nuo 2007m.), buvo atremta argumentais, kad mokykla leido naudotis savo patalpomis organizuojant seminarus, bendravimo įgūdžių grupės susitikimus tėvams. Ir vis dėlto tai - tik patalpų panauda, o ne pakankamas bendradarbiavimas. Gražiai rašoma ir Kauno m. M.Mažvydo mokyklos internetiniame puslapyje. Tarp prioritetų yra punktas: „mokyklos bendradarbiavimo su kitomis institucijomis plėtojimas“. O gal tos institucijos tik biudžetinės? Pokalbio metu asociacija „Šviesos kampelis“ pasiūlė visoms šalims sėstis prie apskrito stalo ir kalbėtis. Įdomu, ar mokykla ir toliau vilkins sprendimus atmesdama partnerystę, ar išdrįs objektyviai įvertinti savo galimybes ir kurti mokykloje saugią taikos kultūrą?
2010.08.03
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
