Slaptai.Lt

Džiu­gu pri­pa­žin­ti – tai pa­ste­bi vi­sa tarp­tau­ti­nė ben­druo­me­nė, – kad bū­tent Lie­tu­vai šie­met pir­mi­nin­kau­jant Eu­ro­pos sau­gu­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je (ESBO), daž­nai įvai­riuo­se fo­ru­muo­se nag­ri­nė­ja­mi ak­tu­a­lūs re­li­gi­jos lais­vės klau­si­mai.

Vie­nas to­kių su­si­ti­ki­mų, ku­rio te­ma bu­vo „Pre­ven­ci­ja ir at­sa­kas į ne­apy­kan­tos in­ci­den­tus bei nu­si­kal­ti­mus prieš krikš­čio­nis“, rug­sė­jo 12 die­ną vy­ko Ro­mo­je. Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo 56 vals­ty­bi­nių de­le­ga­ci­jų ir apie 50 ne­vy­riau­sy­bi­nių žmo­gaus tei­ses gi­nan­čių gru­pių at­sto­vai, pa­kvies­tas pa­si­sa­ky­ti ir Šven­to­jo Sos­to san­ty­kių su vals­ty­bė­mis sek­re­to­rius (Va­ti­ka­no už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras) pran­cū­zas ar­ki­vys­ku­pas Do­mi­ny­kas Mam­ber­tis.

Pri­pa­žįs­ta­mi Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mo nuo­pel­nai

Sa­vo pra­ne­ši­me pir­miau­sia ak­cen­ta­vęs Lie­tu­vos ir ki­tų su­in­te­re­suo­tų ša­lių bei struk­tū­rų nuo­pel­nus tel­kiant ko­vos prieš  krikš­čio­nių dis­kri­mi­na­vi­mą pa­sau­ly­je bū­dų svars­ty­mą, ar­ki­vys­ku­pas D. Mam­ber­tis pri­mi­nė, kad re­li­gi­jos ir są­ži­nės lais­vės įtvir­ti­ni­mas vi­sa­da bu­vo ESBO veik­los es­mi­nė da­lis. Iš tik­rų­jų, nuo pat 1975 me­tų Hel­sin­kio Bai­gia­mo­jo Ak­to pri­ėmi­mo, de­mo­kra­tinė vi­suo­me­nė – vy­riau­sy­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos ir pi­lie­ti­niai są­jū­džiai – dė­jo pa­stan­gas ne­to­le­ran­ci­jos ir ti­kin­čių­jų per­se­kio­ji­mo nu­trau­ki­mui. Ši ko­va di­džiau­sią įta­ką da­rė ko­mu­nis­ti­nio to­ta­li­ta­riz­mo ir vals­ty­bi­nio ate­iz­mo ide­o­lo­gi­jos žlu­gi­mui Ry­tų Eu­ro­po­je XX am­žiaus pa­bai­go­je.

Be abe­jo­nės, šiuo­lai­ki­nis tarp­tau­ti­nis po­li­ti­nis kon­teks­tas dau­ge­liu at­žvil­gių yra pa­si­kei­tęs, ta­čiau ne­apy­kan­tos nu­si­kal­ti­mų prieš krikš­čio­nis gau­sa iš­li­ko, ir tai ke­lia su­si­rū­pi­ni­mą ESBO bei jos veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­vau­jan­čiam Šven­ta­jam Sos­tui. Ar­ki­vys­ku­pas D. Mam­ber­tis ke­lis kar­tus ci­ta­vo po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI krei­pi­mą­si, skir­tą 2011 me­tų Pa­sau­li­nei tai­kos die­nai, ku­ria­me aiš­kiai nu­ro­do­ma, kad „da­bar krikš­čio­nys yra ta re­li­gi­nė gru­pė, ku­ri la­biau­sia ken­čia dėl per­se­kio­ji­mų ti­kė­ji­mo pa­grin­du“.

Ne­se­niai pa­skelb­to­je tarp­tau­ti­nės baž­ny­ti­nės pa­ra­mos or­ga­ni­za­ci­jos „Kir­che in Not“ me­ti­nė­je ata­skai­to­je apie re­li­gi­jos lais­vę pa­sau­ly­je kon­sta­tuo­ja­ma, kad iš 100 žmo­nių, nu­žu­dy­tų iš re­li­gi­nės ne­apy­kan­tos, 75 – krikš­čio­nys. „To­kia pa­dė­tis yra ne­pri­im­ti­na, ka­dan­gi ji reiš­kia iš­puo­lį prieš Die­vą ir žmo­gaus oru­mą, – tei­gė Šven­ta­sis Tė­vas. Dar dau­giau, tai ke­lia grės­mę sau­gu­mui ir tai­kai, tam­pa kliū­ti­mi sie­kiant au­ten­tiš­kos ir in­te­gralios žmo­giš­ko­sios pa­žan­gos“.

Ne­to­le­ran­ci­jos ap­raiš­kos ska­ti­na de­ba­tus

Be abe­jo­nės, kaip pa­ste­bė­jo sa­vo pra­ne­ši­me ar­ki­vys­ku­pas D. Mam­ber­tis, dau­gu­ma ne­apy­kan­tos nu­si­kal­ti­mų prieš krikš­čio­nis vyks­ta už ESBO ri­bų, Azi­jo­je ar Af­ri­ko­je. Tai ar­ba ko­mu­nis­tų val­do­mos ša­lys (Ki­ni­ja, Viet­na­mas, Ku­ba, Šiau­rės Ko­rė­ja), ar­ba is­la­mis­ti­niai re­ži­mai (Pa­kis­ta­nas, Sau­do Ara­bi­ja, Ira­nas), bei ša­lys, ap­im­tos pi­lie­ti­nių kon­flik­tų (Egip­tas, Ni­ge­ri­ja), ku­rie per­si­me­ta ir į re­li­gi­nių gru­pių prieš­prie­šą.

Ta­čiau yra per­spė­jan­čių žen­klų dėl at­ski­rų krikš­čio­niš­kų gru­pių dis­kri­mi­na­vi­mo ESBO pri­klau­san­čio­se bu­vu­sio­se so­vie­ti­nio blo­ko ša­ly­se (Bal­ta­ru­si­jo­je, Uz­be­kis­ta­ne), bei vis stip­rė­jan­čių ne­to­le­ran­ci­jos krikš­čio­nims ap­raiš­kų ra­di­ka­laus se­ku­lia­riz­mo ap­im­to­se kai ku­rio­se Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Tai pa­tvir­ti­na Ita­li­jo­je nu­žu­dy­tų vie­nuo­lių van­da­liz­mo prieš šven­to­ves Pran­cū­zi­jo­je, smur­tin­gų iš­puo­lių prieš dva­si­nin­kus Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je at­ve­jai. Taip pat ryš­kė­ja tie­sio­gi­nis ar ne­tie­sio­gi­nis įsta­ty­mi­nis su­var­žy­mas vie­šai as­me­ni­nei ar ben­druo­me­niš­kai ti­kė­ji­mu pa­rem­tai so­cia­li­nei bei švie­tė­jiš­kai veik­lai. Pa­vyz­džiui, „Lie­tu­vos Ca­ri­tas“ pra­ne­ši­muo­se at­krei­pia­mas dė­me­sys, jog kar­tais re­li­gi­nės ben­druo­me­nės yra ig­no­ruo­ja­mos vie­šuo­se so­cia­li­niuo­se pro­jek­tuo­se.

Va­ti­ka­no už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras pa­ste­bė­jo, kad to­kia ge­rai do­ku­men­tuo­ta krikš­čio­nių dis­kri­mi­na­ci­ja ar ne­apy­kan­tos nu­si­kal­ti­mai jų at­žvil­giu Eu­ro­po­je „siun­čia ne­ga­ty­vų sig­na­lą“ ki­tiems re­gio­nams: jei­gu tai įma­no­ma ir to­le­ruo­ja­ma sa­ve ci­vi­li­zuo­ta ir de­mo­kra­tine lai­kan­čio­je eu­ro­pi­nė­je vi­suo­me­nė­je, tai į pa­na­šias ar dar bai­ses­nes smur­to ap­raiš­kas ga­li­ma „pro pirš­tus“ žiū­rė­ti ir Af­ri­ko­je ar Azi­jo­je. „Dėl to yra svar­bu, kad at­nau­jin­tas bud­ru­mas esa­mų pro­ble­mų aki­vaiz­do­je bū­tų ska­ti­na­mas vi­sur“, – kon­sta­ta­vo ar­ki­vys­ku­pas D. Mam­ber­tis. Jis pa­tvir­ti­no Šven­to­jo Sos­to pri­ta­ri­mą šie­met Belg­ra­de ESBO Par­la­men­ti­nės asam­blė­jos pri­im­tai re­zo­liu­ci­jai, ku­rio­je „ini­ci­juo­ja­mi vie­šie­ji de­ba­tai dėl ne­to­le­ran­ci­jos ir dis­kri­mi­na­ci­jos prieš krikš­čio­nis“. Kar­tu bu­vo iš­reikš­ta vil­tis, kad pa­na­šios dis­ku­si­jos bei fo­ru­mai pa­ska­tins pri­im­ti kon­kre­čius tarp­tau­ti­nės tei­sės do­ku­men­tus, įga­linan­čius im­tis prie­mo­nių to­kių pa­vo­jin­gų ten­den­ci­jų nu­trau­ki­mui.

Svar­bi „ho­mo re­li­gio­sus“ kon­cep­ci­ja

Sie­kiant ne­apy­kan­tos prieš ti­kė­ji­mą nu­si­kal­ti­mų pre­ven­ci­jos bei kon­so­li­duo­jant pa­stan­gas re­li­gi­jos lais­vės įtvir­ti­ni­mui, tu­ri bū­ti aiš­kiai įvar­dy­tas kon­cep­tu­a­lus pri­ėji­mas prie šios pro­ble­mos. Kal­bant apie žmo­giš­ko­sios pri­gim­ties es­mę, bū­ti­na pri­pa­žin­ti jos re­li­gi­nius bruo­žus – „ho­mo re­li­gio­sus“, – to­dėl iš­puo­lis prieš ti­kė­ji­mą ga­li bū­ti su­vok­tas, kaip pa­si­kė­si­ni­mas į žmo­gaus oru­mą ir lais­vę.

Ar­ki­vys­ku­pas D. Mam­ber­tis pri­mi­nė po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI iš­sa­ky­tą pa­sta­bą šie­me­ti­nia­me su­si­ti­ki­me su Va­ti­ka­ne ak­re­di­tuo­to di­plo­ma­ti­nio kor­pu­so na­riais, kad re­li­gi­jos lais­vė yra „pir­mo­ji žmo­gaus tei­sė ne tik to­dėl, kad ji is­to­riš­kai bu­vo  pir­miau­sia pri­pa­žin­ta, bet ir to­dėl, kad ji pa­lie­čia es­mi­nį žmo­gaus dė­me­nį, api­brė­žian­tį jo san­ty­kį su sa­vo Kū­rė­ju“. Iš šios ba­zi­nės prie­lai­dos se­ka, kad re­li­gi­jos lais­vė ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti tik pa­pras­čiau­siu lei­di­mu lais­vai mels­tis, nors tai taip pat yra la­bai svar­bu. Pa­vyz­džiui, An­gli­jo­je ne­se­niai už­fik­suo­tas at­ve­jis, kad vie­nos li­go­ni­nės me­di­ci­nos dar­buo­to­ją no­rė­ta at­leis­ti iš dar­bo, nes ji sun­kiai ser­gan­čio pa­cien­to pra­šy­mu prie jo pa­si­mel­dė ir taip esą pa­žei­dė vals­ty­bi­nės įstai­gos „se­ku­lia­riz­mo“ prin­ci­pą.

Tai­gi į re­li­gi­jos lais­vės sam­pra­tą įei­na ne tik ne­var­žo­mas pa­mal­du­mas ir vie­šas ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas, bet ir lais­vė tą ti­kė­ji­mą skelb­ti, mo­ky­ti, lais­vė reikš­ti sa­vo re­li­gi­nes nuo­sta­tas po­li­ti­niuo­se de­ba­tuo­se, da­ly­vau­ti įvai­rio­je vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, re­mian­tis ti­ky­bi­nė­mis nuo­sta­to­mis. Da­bar­ti­nį re­lia­ty­viz­mo ide­o­lo­gi­jos pri­me­ti­mą ir vie­šo­jo gy­ve­ni­mo re­li­gi­nio kom­po­nen­to mar­gi­na­li­za­vi­mą (ban­dy­mą jo vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti, nu­stu­miant į „pri­va­čią sfe­rą“) ga­li­ma su­pras­ti, kaip re­li­gi­jos lais­vės su­var­žy­mą. Re­lia­ty­viz­mas kar­tu su pa­pli­tu­siu ra­di­ka­liuo­ju se­ku­lia­riz­mu sten­gia­si at­mes­ti ar­ba su­men­kin­ti žmo­gaus trans­cen­den­ti­nės ir so­cia­li­nės sfe­rų san­ty­kį.

O tai yra ne tik re­li­gi­jos lais­vės su­var­žy­mas, bet ir ga­li­my­bės as­me­niui va­do­vau­tis sa­vo są­ži­ne pa­nei­gi­mas. Tai net­gi ban­do­ma tei­siš­kai įtvir­tin­ti, pa­vyz­džiui, me­di­ci­ni­nė­je prak­ti­ko­je – gy­dy­to­jui drau­džia­ma at­si­sa­ky­ti at­lik­ti abor­tą, nors ši ope­ra­ci­ja prieš­ta­rau­tų jo krikš­čio­niš­kos są­ži­nės prin­ci­pams. Re­li­gi­ja yra dau­giau nei tik pri­va­ti nuo­mo­nė ar pa­sau­lė­žiū­ra. Ji vi­suo­met tu­ri po­vei­kį as­mens ir vi­suo­me­nės vie­ša­jai raiš­kai, jos mo­ra­li­niams prin­ci­pams ir tai  bū­ti­na pri­pa­žin­ti, – sa­kė Va­ti­ka­no už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras.

Mo­ra­li­nio re­lia­ty­viz­mo iliu­zi­jos pa­vo­jai

Tai­gi da­bar­ti­nės ten­den­ci­jos sa­ve to­le­ran­tiš­ka ir pliu­ra­lis­ti­ne lai­kan­čio­je Va­ka­rų vi­suo­me­nė­je, kai re­li­gi­ja vis la­biau mar­gi­na­li­zuo­ja­ma, lai­ko­ma kaž­kuo ne­reikš­min­gu ar net­gi de­sta­bilizuojančiu, tu­ri kel­ti rim­tą su­si­rū­pi­ni­mą. Tuo la­biau, kad ne­apy­kan­tos nu­si­kal­ti­mai, įvai­rūs smur­to ir van­da­liz­mo ak­tai kaip tik vyks­ta to­je ap­lin­ko­je, ku­rio­je re­li­gi­ja nė­ra ger­bia­ma ar net­gi yra dis­kri­mi­nuo­ja­ma. Štai ko­dėl svar­bu tęs­ti dis­ku­si­jas apie re­li­gi­jos lais­vės es­mę, apie jos fun­da­men­ta­lų ry­šį su tie­sos idė­ja, apie tai, kas yra re­lia­ty­viz­mas, ku­rio są­ly­gi­nė to­le­ran­ci­ja vi­sa­da kryps­ta į prie­šiš­ku­mą ti­kė­ji­mui. Lais­vė, ku­ri yra prie­šiš­ka ar abe­jin­ga Die­vui, tam­pa sa­vęs pa­čios nei­gi­mu ir ne­ga­ran­tuo­ja pa­gar­bos ki­tiems. Ypač, jei­gu ma­no­ma – o kaip tik į tai ve­da ra­di­ka­lus re­lia­ty­viz­mas, – kad pro­tas nė­ra pa­jė­gus at­skleis­ti tik­rą­ją tie­są ir gė­rį, bei ne­tu­ri ki­tų vei­ki­mo mo­ty­vų, iš­sky­rus sa­vo siau­rus in­te­re­sus.

„Bū­tent to­kia vi­zi­ja, ku­ri iden­ti­fi­kuo­ja lais­vę su re­lia­ty­viz­mu ar­ba ka­rin­gu ag­nos­ti­ciz­mu ir ke­lia abe­jo­nę dėl pa­ties ge­bė­ji­mo pa­žin­ti tie­są, ga­li tap­ti pa­grin­di­niu fak­to­riu­mi, stip­ri­nan­čiu ne­apy­kan­tos in­ci­den­tus ir nu­si­kal­ti­mus“, – da­rė iš­va­dą sa­vo pra­ne­ši­me ar­ki­vys­ku­pas D. Mam­ber­tis. Ir bū­tų vi­siš­ka iliu­zi­ja, kad mo­ra­li­nis re­lia­ty­viz­mas, su­ab­so­liu­ti­nan­tis do­ros prin­ci­pų są­ly­gi­nu­mą bei pri­klau­so­my­bę nuo kin­tan­čios gy­ve­ni­mo ar pa­ži­ni­mo ap­lin­kos, ga­li, esą, ga­ran­tuo­ti tai­ką ben­druo­me­nė­je. At­virkš­čiai, to­kia ma­te­ria­lis­ti­nė ide­o­lo­gi­ja tik ska­ti­na pa­si­da­li­ji­mus, nei­gia pa­gar­bą žmo­giš­ka­jam oru­mui, gy­vy­bei ir sil­pni­na sau­gu­mo po­jū­tį bei tei­si­nę san­tvar­ką vi­suo­me­nė­je.

Švie­ti­mas, mo­ni­to­rin­gas ir in­for­ma­ci­jos sklai­da

Tai­gi „lo­gi­kos ke­lias“ šia­me pro­ce­se yra aki­vaiz­dus, ir vis­kas pra­si­de­da nuo kul­tū­ri­nio ti­kė­ji­mo nei­gi­mo, „per­dė­to“ re­li­gin­gu­mo tarp krikš­čio­nių ne­to­le­ra­vi­mo (ku­ris kar­tais pa­šie­pian­čiai va­di­na­mas „da­vat­ka­vi­mu“). Vė­liau pa­laips­niui per­ei­na­ma prie įsta­ty­mi­nio krikš­čio­niš­kos veik­los dis­kri­mi­na­vi­mo, ti­kin­čių­jų vie­šos re­li­gi­nės raiš­kos su­var­žy­mo. Vi­sa tai su­ku­ria ati­tin­ka­mą krikš­čio­ny­bei prie­šiš­ką at­mo­sfe­rą, ku­rio­je ir įvyks­ta mi­nė­ti ne­apy­kan­tos in­ci­den­tai: nuo van­da­liz­mo ak­tų prieš šven­to­ves ar ka­pi­nes iki vie­šo ty­čio­ji­mo­si ir smur­to iš­puo­lių prieš dva­si­nio luo­mo žmo­nes.

Juk jei­gu, pa­vyz­džiui, ku­ni­gui su dva­si­niais rū­bais (su­ta­na) drau­džia­ma pa­si­ro­dy­ti Pran­cū­zi­jos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kad ne­bū­tų pa­žeis­tas vals­ty­bi­nės švie­ti­mo įstai­gos „se­ku­lia­riz­mas“, tai ar rei­kia ste­bė­tis, kad šven­to­vių de­sek­ra­ci­jos ly­gis to­je ša­ly­je ar Šiau­rės Eu­ro­po­je pa­sie­kė tie­siog re­kor­di­nį ly­gį! O kaip mo­ko kri­mi­no­lo­gi­nė te­ori­ja, nuo ag­re­si­jos prieš daik­ti­nius ob­jek­tus (šiuo at­ve­ju mal­dos na­mus) iki ag­re­si­jos prieš as­me­nis (dva­si­nin­kus) yra tik vie­nas žings­nis, ypač ta­da, kai prie­šiš­ku­mas ide­o­lo­giš­kai mo­ty­vuo­tas.

ESBO kon­fe­ren­ci­jos Ro­mo­je da­ly­viai, kaip nu­ro­do­ma pra­ne­ši­muo­se, pri­pa­ži­no, kad šio ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, įta­ru­mo ir net­gi bai­mės at­mo­sfe­ros, ku­ri są­ly­go­ja ne­apy­kan­tos nu­si­kal­ti­mus ir ska­ti­na ne­sau­gu­mą, įvei­ki­mui rei­ka­lin­gas ati­tin­ka­mų įsta­ty­mų pri­ėmi­mas su jų ne­ati­dė­lio­ti­nu įgy­ven­di­ni­mu, švie­ti­mo pro­gra­mos bei in­for­ma­ci­nės kam­pa­ni­jos, pa­si­tel­kiant ge­ra­no­riš­ką ir kon­struk­ty­vią ži­niask­lai­dą. Taip pat yra svar­bu to­liau vys­ty­ti rū­pes­tin­gą to­kių in­ci­den­tų mo­ni­to­rin­gą su duo­me­nų ba­zės rin­ki­mu ir vie­ši­ni­mu (kaž­kas pa­na­šaus į Lie­tu­vo­je so­viet­me­čiu po­grin­dy­je leis­tą „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­ką“, ku­rio­je krikš­čio­nių dis­kri­mi­na­vi­mo at­ve­jų skel­bi­mas bu­vo ga­na veiks­min­gas mo­bi­li­zuo­jant net­gi tarp­tau­ti­nę ben­druo­me­nę). Tai pa­dė­tų aiš­kiau su­vok­ti ne­apy­kan­tos nu­si­kal­ti­mų prieš krikš­čio­nis blo­gį ir pa­dė­tų ben­dra­dar­biau­ti jų pre­ven­ci­jo­je.

Laikraščio “XXI amžius” publikacija.

2011.10.01