Slaptai.Lt

Po pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės ir mi­nist­ro pir­mi­nin­ko An­driaus Ku­bi­liaus va­do­vau­ja­mos Vy­riau­sy­bės na­rių su­si­ti­ki­mo ša­lies va­do­vė į klau­si­mą, ar da­bar­ti­nės su­dė­ties Vy­riau­sy­bė iš­liks, at­sa­ky­ti ne­ga­lė­jo. Ji sa­kė: „Čia tik po­nas Die­vas ži­no, kaip ga­li­ma kal­bė­ti apie bū­si­mą ar­ba esa­mą (Vy­riau­sy­bę) ir kiek ji­nai gy­vuos. Man rei­kia Vy­riau­sy­bės, ku­ri gal­vo­tų apie ša­lį, ku­ri da­ry­tų tai, ką pri­va­lo da­ry­ti ši­to­je si­tu­a­ci­jo­je, ir at­sa­kin­gai siek­tų re­zul­ta­tų – tai yra dirb­tų ir ma­žiau šne­kė­tų. To ir pra­šau, ir rei­ka­lau­ju“. D. Gry­baus­kai­tė pri­dū­rė, kad už jos iš­kel­tų pri­ori­te­tų įgy­ven­di­ni­mą at­sa­kys prem­je­ras An­drius Ku­bi­lius, o kaip tai pa­da­rys, mi­nist­ras pir­mi­nin­kas pats tu­rės spręs­ti.

Nors tarp svar­biau­sių šių me­tų Vy­riau­sy­bės už­duo­čių Pre­zi­den­tė įvar­di­no, at­ro­do, ge­rus tiks­lus – nau­jų dar­bo vie­tų kū­ri­mą, kon­ku­ren­cin­gu­mo ir mo­no­po­li­nin­kų ape­ti­tų ža­bo­ji­mą bei ko­vą su ko­rup­ci­ja, vis dėl­to ky­la klau­si­mas, ar jie bus įgy­ven­di­na­mi ir kaip iš­ma­tuo­ti jų įgy­ven­di­ni­mą.

Juk ga­li­me pri­si­min­ti, kaip, pa­vyz­džiui, su ko­rup­ci­ja „ko­vo­jo“ G. Kir­ki­lo vy­riau­sy­bė – jis tik ma­ni­pu­lia­vo fra­zė­mis, ban­dy­da­mas įteig­ti, kad ko­rup­ci­jos nė­ra. Tik ar nuo to pa­si­da­rė ge­riau? Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad ir prem­je­ras A. Ku­bi­lius kaip pa­grin­di­nį už­da­vi­nį šie­met jau iš­kė­lė ne­dar­bo ma­ži­ni­mą. Ta­čiau ar ne jo „dir­žų ver­ži­mo“ po­li­ti­ka, di­dži­ą­ja da­li­mi vyk­do­ma skur­džių­jų gy­ven­to­jų są­skai­ta, ir pa­di­di­no ne­dar­bą iki kri­ti­nės ri­bos? Da­bar be­dar­bių skai­čius sie­kia apie 280 tūkst. Per me­tus, įve­dus „an­ti­kri­zi­nes“ prie­mo­nes, ne­dar­bas pa­di­dė­jo dau­giau nei du kar­tus, ir jis tik auga.

Štai ir ant­rą­ją sau­sio sa­vai­tę už­re­gist­ruo­ta be­veik dviem tūks­tan­čiais be­dar­bių dau­giau nei pir­mą­ją (8,8 tūkst. be­dar­bių, iš jų 2,2 tūkst. (ar­ba 25,1 proc.) at­leis­ti iš dar­bo per pas­ku­ti­niuo­sius še­šis mė­ne­sius). Tie­sa, per šią sa­vai­tę pa­dė­ta įsi­dar­bin­ti 2,3 tūkst. as­me­nų – 76,6 proc. dau­giau ne­gu anks­tes­nę sa­vai­tę. Tad ky­la klau­si­mas, ar ga­li­ma su­stab­dy­ti snie­go la­vi­ną, ku­riai pra­džią da­vė per­nai įves­ti mo­kes­čiai, ku­rie suž­lug­dė ver­slą ir pa­sun­ki­no pi­lie­čių so­cia­li­nę pa­dė­tį? Kad ir kaip gra­žiai kal­ba prem­je­ras apie sa­vo pa­stan­gas ma­žin­ti ne­dar­bą, jis tu­ri pri­pa­žin­ti, kad tik su jo Vy­riau­sy­bės at­ėji­mu į val­džią ne­dar­bas ir ki­tos blo­go­sios ten­den­ci­jos įga­vo pra­gaiš­tin­gą pa­grei­tį.

Ne­dar­bas su­ke­lia vals­ty­bei ir ypač Tau­tai grės­min­gą reiš­ki­nį – emig­ra­ci­ją, ku­ri vis di­dė­ja. Pir­mo­ji emig­ra­ci­ja pra­si­dė­jo „at­si­vė­rus sie­noms“ – dar 1989–1991 me­tais. Ant­ro­ji ban­ga nu­vil­ni­jo Lie­tu­vai įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą, t. y. pra­si­dė­jus „lais­vam dar­bo jė­gos te­kė­ji­mui“. Tre­čio­ji, ki­lusi dėl dirb­ti­nai su­kel­to  ne­dar­bo, pra­si­dė­jo 2009 me­tais (ir tę­sia­si). Sa­vai­me su­pran­ta­ma: emig­ra­ci­jos ne­su­stab­dy­si­me, jei di­dė­ja ne­dar­bas. Nors aiš­ki­na­ma, kad iš Lie­tu­vos iš­vyks­ta­ma tik dėl eko­no­mi­nių sun­ku­mų, ta­čiau tai yra tik vie­na rei­ka­lo pu­sė: tarp emig­ra­vu­sių­jų bu­vo ir yra daug bu­vu­sių di­si­den­tų, nu­si­vy­lu­sių ko­mu­nis­tų ir kom­jau­nuo­lių įsi­tvir­ti­ni­mu įvai­riuo­se val­džios ly­giuo­se. Daug yra nu­si­vy­lu­sių net ele­men­ta­raus tei­sin­gu­mo sto­ka. Emig­ra­ci­ja bu­vo Lie­tu­vos pi­lie­čių ne­są­mo­nin­gas, o daž­nai ir są­mo­nin­gas pa­si­prie­ši­ni­mas be­si­tę­sian­čiai so­vie­ti­nių val­di­nin­kų sa­vi­va­lei. Daž­nai iš­vyks­ta­ma pro­tes­tuo­jant prieš nie­ki­na­mas pa­trio­ti­nes ir tau­ti­nes ver­ty­bes, kai ne­pai­so­ma pa­pras­to pi­lie­čio in­te­re­sų.

Vie­n V. Land­sber­gis per Sau­sio 13-osios ag­re­si­jos me­ti­nes ar mons. A. Sva­rins­kas juos gir­din­tiems ne­gau­siems pi­lie­čiams pa­trio­tiz­mo ne­įkrės. Juo la­biau kai iš val­džios žmo­nių, o kon­kre­čiai prem­je­ro lū­pų ne­gir­di­me dva­sią ke­lian­čių pa­trio­ti­nių žo­džių, o tik gąs­di­ni­mus ir pla­nus di­din­ti mo­kes­čius bei ma­žin­ti pen­si­jas. (At­kreip­ki­te dė­me­sį į žu­vu­sio Po­vi­lai­čio sū­naus įspė­ji­mą, pa­sa­ky­tą iš­kil­min­ga­me Sei­mo po­sė­dy­je Sau­sio 13-ąją – jis pažėrė daug kar­čios tie­sos apie lais­vės gy­nė­jų ide­a­lų iš­da­vys­tę. Jo kal­bą spaus­di­na­me 3 p.) Kad Tau­tos būk­lė ma­žai rū­pi po­li­ti­kams, ro­do ir nau­ja „lė­šų tau­py­mo prie­mo­nė“: nai­ki­na­mas Lie­tu­vių grį­ži­mo į tė­vy­nę cen­tras. Gal jo iš­ties ne­be­rei­kės – gal lie­tu­viai (tiks­liau, at­si­ras to­kia Lie­tu­vos val­džia, ku­ri su­pras, kad el­gia­si pra­žū­tin­gai) su­pras, kad ne­ga­li­ma pa­lik­ti sa­vo kraš­to, o gal jau ne­bus kur su­grįž­ti iš­si­sklai­džiu­siems tė­vy­nai­niams – čia gy­vens ki­tos tau­tos ir net ra­sės.

Per­nai per de­šimt mė­ne­sių iš Lie­tu­vos iš­vy­ko dau­giau žmo­nių nei per vi­sus 2008-uosius me­tus. Grįž­ta­mo­ji mig­ra­ci­ja, jau pra­dė­ju­si di­dė­ti, vėl su­ma­žė­jo be­veik per­pus. Mig­ra­ci­jos nei­gia­mas sal­do, kai emig­ra­ci­ja di­des­nė už imig­ra­ci­ją, už­fik­suo­tas pen­kio­se Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ša­ly­se, o Lie­tu­vo­je, skai­čiuo­jant tūks­tan­čiui gy­ven­to­jų, di­džiau­sias jau de­šimt me­tų. Per pas­ta­ruo­sius 18 me­tų (1990–2008) iš Lie­tu­vos emig­ra­vo be­veik pu­sė mi­li­jo­no žmo­nių – apie 20 proc. dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jų. (Rei­kia tik džiaug­tis, kad prem­je­ro A. Ku­bi­liaus sū­nui, ne­se­niai už­si­re­gist­ra­vu­siam Dar­bo bir­žo­je ir da­bar ieš­kan­čiam dar­bo, tik­rai ne­teks ra­gau­ti emig­ran­to duo­nos.). Pa­vo­jin­giau­sia yra tai, kad emig­ran­tai yra kur kas jau­nes­ni nei Lie­tu­vos gy­ven­to­jų am­žiaus vi­dur­kis ir mū­sų vi­suo­me­nė dėl emig­ra­ci­jos sens­ta kur kas grei­čiau nei ga­lė­tų esant nor­ma­lioms są­ly­goms. Au­gant emig­ra­ci­jai blo­gė­ja de­mo­gra­finiai ro­dik­liai, nes tie, ku­rie ga­lė­tų kur­ti šei­mas ir gim­dy­ti vai­kus, ir­gi iš­va­žiuo­ja.

Pa­klau­sius vie­no ger­bia­mo eu­ro­par­la­men­ta­ro in­ter­viu in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je, ky­la klau­si­mas: jei­gu Vin­cas Ku­dir­ka, jo žo­džiais, ra­gi­no mes­ti tą blū­dą  - va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos, ko­dėl jis da­bar­ti­nį su­si­rū­pi­ni­mą di­džiu­le emig­ra­ci­ja va­di­na be­rei­ka­lin­gai ke­lia­mu triukš­mu? Emig­ra­ci­ja esą įtvir­ti­na mū­sų ga­li­my­bę lais­vai va­ži­nė­ti po Eu­ro­pą, ir tuo tu­ri­me džiaug­tis. To­kie po­li­ti­kai su jiems bū­din­gu sar­kaz­mu ty­čio­ja­si iš to, ku­ris ne­te­kęs vil­ties ir net ga­li­my­bės oriai gy­ven­ti sa­vo kraš­te, pri­vers­tas pa­lik­ti tė­vy­nę (jei­gu jis tai ne­da­ro nu­si­kals­ta­mais ke­ti­ni­mais). To­kie po­li­ti­kai net ne­si­sten­gia pa­žvelg­ti į pro­ble­mą. Tai, kad po­li­ti­kų dar­bai ski­ria­si nuo žo­džių (pa­ža­dų), jiems nė mo­tais. Tai, kad emig­ra­ci­ja pa­sie­kė kri­ti­nę ri­bą, jiems nė mo­tais. Tai, kad nuo po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo nu­ša­lin­ti (ir net­gi Są­jū­džio pa­gal­ba) vi­si, ko­vo­ję už ne­pri­klau­so­my­bę dar niū­riais so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais, jiems nė mo­tais. Tai, kad be­dar­bių skai­čius (kar­tu su emig­ra­vu­siais) jau ar­tė­ja prie mi­li­jo­no, jiems nė mo­tais.

Keis­tai el­gia­si Vy­riau­sy­bė, kai ima pa­vyz­dį iš Lat­vi­jos – juk ten skur­das dar di­des­nis nei Lie­tu­vo­je. Kai prem­je­ras vis kar­to­ja, kad „ir Lat­vi­jo­je taip da­ro­ma“, ste­bie­si, ko­dėl jis seka blo­giau­siu pa­vyz­džiu. Ko­dėl ne­žiū­ri į ki­tas ša­lis, ku­rio­se kri­zės me­tais leng­vi­na­mos ver­slo są­ly­gos, jis ska­ti­na­mas. Štai Vo­kie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je vals­ty­bė tei­kia ne­grą­ži­na­mą kompensaciją per­kan­tie­siems au­to­mo­bi­lius, kad tik ne­žlug­tų au­to­mo­bi­lių pra­mo­nė. Vyk­do­mos ir ki­tos pi­lie­čių gy­ve­ni­mo ir ver­slo są­ly­gas leng­vi­nan­čios prie­mo­nės. O Lie­tu­vos prem­je­ras ma­to tik vie­ną iš­ei­tį – įves­ti ir di­din­ti mo­kes­čius.

Net mi­li­jo­nie­rius B. Lu­bys iro­niš­kai siū­lo ap­mo­kes­tin­ti ir ne­skus­tas barz­das! O ką kal­bė­ti skur­džiams, ku­rių per me­tus pa­dau­gė­jo gal ir dvi­gu­bai ir ku­rių pa­dė­tis da­ro­si vis sun­kes­nė? Jau mi­nė­tas eu­ro­par­la­men­ta­ras aiš­ki­no, kaip ge­rai pa­si­el­gė Ame­ri­ka, „me­tu­si mil­ži­niš­kas lė­šas su­stab­dy­ti ūkio smu­ki­mui“. O kaip jis pa­aiš­kin­tų mū­sų kraš­te vyk­do­mas prie­mo­nes, ku­rios ne tik ne­su­stab­do  smu­ki­mo, bet jį dar la­biau gi­li­na? Ir ko­dėl ta­da, kai „pa­sie­kia­mi“ pa­tys blo­giau­si eko­no­mi­niai ro­dik­liai, vie­šai sklei­džia­ma de­ma­go­gi­ja, jog mes esa­me „stip­rūs vi­du­ti­nio­kai“? Net ir eko­no­mi­ką sun­kiai su­vo­kian­čiam po­li­ti­kui tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, kad ei­na­ma ne tuo ke­liu. Tą ro­do duo­me­nys apie sun­kiau­sią ūkio Lie­tu­vos būk­lę iš vi­sų ES vals­ty­bių.

Vals­ty­bės sko­la, kaip biu­dže­to de­fi­ci­to pa­sek­mė, dras­tiš­kai au­ga. Per me­tus ji pa­di­dė­jo 8 mlrd. li­tų. Šie­met de­fi­ci­tui pa­deng­ti ir se­noms sko­loms grą­žin­ti Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja pla­nuo­ja pa­si­sko­lin­ti apie 13 mlrd. li­tų. Prem­je­ras aiš­ki­na, kad per 2009 me­tus biu­dže­to „sky­lę“ su­ma­ži­no maž­daug 8 proc. nuo ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to (BVP), o jei­gu to ne­bū­tų pa­da­ręs, de­fi­ci­tas bū­tų 7 mlrd. li­tų di­des­nis, o vals­ty­bės sko­la bū­tų iš­au­gu­si dar dau­giau. Kur įro­dy­mai? Prie­šin­gai – sko­lą di­di­na pa­si­rink­ta pa­sko­lų ėmi­mo tak­ti­ka: vals­ty­bės sko­lą di­di­na iš pri­va­čių šve­dų ban­kų už di­džiu­les be­veik 10 proc. pa­lū­ka­nas ima­mos pa­sko­los. Bet prem­je­ras kaip vel­nias kry­žiaus bi­jo im­ti pa­sko­lą iš Tarp­tau­ti­nio va­liu­tos fon­do už de­šim­te­rio­pai ma­žes­nes pa­lū­ka­nas – esą šis fon­das rei­ka­laus ma­žin­ti at­ly­gi­ni­mus, pen­si­jas ir pan.

Bet juk pats A. Ku­bi­lius dras­tiš­kai su­ma­ži­no pen­si­jas, net ne­rei­ka­lau­jant TVF. Bet už­tat iš pri­va­čių ban­kų pri­sis­ko­lin­ti mi­li­jar­dai duo­da to­kias di­džiu­les pa­lū­ka­nas, kad me­tams jos su­da­ro net ar­ti 1 mlrd. li­tų. Ar ga­li­ma to­kią po­li­ti­ką va­din­ti po­zi­ty­via? Ar ga­li­ma va­din­ti po­zi­ty­via vien dėl to, kad be­dar­bių skai­čius ar­tė­ja prie 300 tūks­tan­čių? Juk tai ve­da į vals­ty­bės ir tau­tos pra­žū­tį. Vals­ty­bės sko­la ir to­liau augs. Ma­tyti, kad įvai­riau­sios „an­ti­kri­zi­nės“ prie­mo­nės (pen­si­jų ma­ži­ni­mas, ypač dir­ban­tiems pen­si­nin­kams, pa­šal­pų vai­kams ma­ži­ni­mas ar net nai­ki­ni­mas, pa­šal­pų be­dar­biams ir mo­ti­noms ma­ži­ni­mas) tik ašt­ri­na pa­dė­tį, di­di­na be­dar­bys­tę ir emig­ra­ci­ją. Ir kiek­vie­na  „prie­mo­nė“ su­ke­lia dar sun­kes­nes pa­sek­mes.

O juk daug ką su­tvar­ky­tų pro­gre­si­niai pa­ja­mų mo­kes­čiai. Bū­tent to­kius mo­kes­čius įves­ti ir rei­ka­lau­tų TVF, jei­gu im­tu­me ma­ža­pro­cen­ti­nes pa­sko­las. (Bet prem­je­ras apie to­kias są­ly­gas nu­ty­li.) Ta­da di­de­les pa­ja­mas gau­nan­tys pi­lie­čiai per pro­gre­si­nius mo­kes­čius grą­žin­tų vals­ty­bei di­de­les su­mas. Kar­tu taip bū­tų di­di­na­mas pa­ja­mų per­skirs­ty­mas. Bet po­li­ti­kai su­pran­ta, kad ta­da nu­ken­tė­tų jie pa­tys, nes jų pa­ja­mos su­ma­žė­tų per­pus. Pa­vyz­džiui, jei bū­tų įsta­ty­mais pa­tvir­tin­tas toks pro­gre­si­nis mo­kes­tis, ko­kį nu­sta­tė dir­ban­tiems pen­si­nin­kams, su­ma­žin­da­mi jų pen­si­ją net iki 50-70 proc., pa­ge­rė­tų vals­ty­bės pa­dė­tis ir so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas – tie pa­tys sei­mū­nai vals­ty­bės biu­dže­tui ati­duo­tų ne 21 proc. sa­vo pa­ja­mų, kaip ir vi­si ne­tur­tin­gie­ji, bet 70 proc., ir pa­pil­dy­tų iš­se­ku­sį vals­ty­bės iž­dą. Ta­da nei sei­mū­nams, nei gy­dy­mo ar mo­ky­mo įstai­gų, vi­so­kių vals­ty­bi­nių įmo­nių va­do­vams ne­kil­tų no­ras be sai­ko ir są­ži­nės kel­ti sa­vo at­ly­gi­ni­mus, nes dėl pro­gre­si­nio pa­ja­mų mo­kes­čio jų pa­ja­mos stip­riai su­ma­žė­tų. Bet ne! Po­li­ti­kai pa­da­ro vis­ką, kas nau­din­ga jiems ir jų ap­lin­kai.

Prem­je­ras mėgs­ta kar­to­ti, kad ne­dar­bo sri­ty­je pir­mau­ja ne tik Lie­tu­va – nuo jos esą ne­at­si­lie­ka ir Lat­vi­ja, Es­ti­ja, Is­pa­ni­ja „bei ki­tos vals­ty­bės“. Ta­čiau Vy­riau­sy­bė yra la­bai iš­min­tin­ga - ji ne­sė­di su­dė­ju­si ran­kas, sa­ky­da­ma, jog „to­kia ob­jek­ty­vi re­a­ly­bė“. „Vy­riau­sy­bei šiuo me­tu svar­biau­sia pa­dė­ti ver­slui iš­sau­go­ti kuo dau­giau dar­bo vie­tų ir su­kur­ti nau­jų“, - tei­gė šią sa­vai­tę prem­je­ras vie­na­me in­ter­viu, pa­si­gir­da­mas, kad per­nai eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mo pla­nas lei­do su­kur­ti net 40 tūkst. pa­pil­do­mų dar­bo vie­tų, o šie­met į eko­no­mi­ką pla­nuo­ja­ma įlie­ti apie 8 mlrd. li­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gų, ir tai leis su­kur­ti apie 60 tūkst. nau­jų dar­bo vie­tų. Fan­tas­tiš­ki pla­nai, ypač kai jau ant­rą­ją šių me­tų sa­vai­tę be­dar­bių skai­čius ly­gi­nant su pir­mą­ja sa­vai­te pa­di­dė­jo 30 proc.

Bet prem­je­ras tik­riau­siai su­pran­ta, kad iš es­mės ne­dar­bo ro­dik­lius su­ma­žin­ti ga­li tik emig­ra­ci­ja – taip jis ir „ku­ria“ nau­jas dar­bo vie­tas, tik ne Lie­tu­vo­je, bet už­sie­ny­je. Ly­giai taip bū­da­vo So­vie­tų Są­jun­go­je – sė­da­vo kvie­čius sa­vo žemėse, o pjau­da­vo Ka­na­do­je. Tad ne­si­ste­bė­ki­me, kai prem­je­ras sa­ko, jog „tu­ri­me nau­do­tis tei­gia­mo­mis emig­ra­ci­jos pu­sė­mis. Ap­lan­kę lie­tu­vių ben­druo­me­nes Lon­do­ne, Ber­ly­ne, Ko­pen­ha­go­je ar ki­tur ma­to­me, ko­kį po­ten­cia­lą tu­ri­me. Šį di­de­lį glo­ba­lios Lie­tu­vos re­sur­są tu­ri­me iš­nau­do­ti efek­ty­viau“. Tad taip žiū­rint į emig­ra­ci­jos „per­spek­ty­vas“, da­ro­si švie­siau gal­vo­je ir sie­lo­je – mes ne­pra­žū­si­me: kaip prieš­ka­ri­niais lai­kais bu­vo te­ori­jų, kad per­si­kel­si­me (tie­sa, dėl tarp­tau­ti­nių grės­mių) kur nors į Pie­tų Ame­ri­ką ar Ma­da­gas­ka­rą, da­bar ir­gi tu­ri­me džiaug­tis: mū­sų dau­gė­ja ir Ai­ri­jo­je, ir Bri­ta­ni­jo­je, ir Is­pa­ni­jo­je.

Lie­tu­viai, ne­pa­li­ki­me sa­vo tė­vy­nės. Mū­sų juk nie­kas ne­tre­mia prie­var­ta, tad ne­va­žiuo­ki­me nors ir įkal­bė­ti, nors ir ma­ty­da­mi ne­tei­sy­bę, tarps­tan­čią tarp mū­sų, tarps­tan­čią dėl val­dan­čių­jų veiks­mų. Už tei­sin­gu­mo įtvir­ti­ni­mą ko­vo­ki­me čia, sa­vo kraš­te, bet ne sve­ti­mo­je ša­ly­je. Lie­tu­va tu­ri bū­ti vie­nin­te­lis pa­sau­lio kraš­tas, ku­ria­me mes ga­li­me lai­min­gai gy­ven­ti. Lie­tu­va tu­ri bū­ti vie­nin­te­lė ša­lis, ku­rio­je ga­li­me ras­ti lai­mę. Lie­tu­va tu­ri bū­ti vie­nin­te­lė vals­ty­bė, ku­ri yra mū­sų tė­vy­nė, nes mes čia au­go­me, mes čia gy­ve­no­me, čia gi­mė ir au­go mū­sų tė­vai, čia gy­ve­na­me mes pa­tys, čia gims­ta ir au­ga mū­sų vai­kai ir anū­kai. My­lė­ki­me Lie­tu­vą ir gerb­ki­me vie­nas ki­tą, gerb­ki­me sa­vo ar­ti­mą, ku­rį skriau­džia ir pa­lie­ka be pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nių ne­tei­sin­gi ka­bi­ne­ti­nių val­džios žmo­nių spren­di­mai.

Nuotraukoje: “XXI amžiaus” vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda.

„XXI amžius“

2010.01.28