Lietuvos ekonomikos raida per pastarąjį dešimtmetį pasižymėjo prieštaringais procesais. Po didelio ekonominio kritimo 2001-2002 metais prasidėjo ekonomikos pakilimas, bet jau 2008 metais mūsų šalyje pastebėti akivaizdūs ekonominio nuosmukio ženklai. Ir šis nuosmukis tik iš dalies siejasi su pasauline ekonomikos krize. Didžiąja dalimi jis susijęs su vidinėmis mūsų šalies problemomis - valdymo ir vertybių krize.
Pažvelkime į priežastis – kodėl Lietuvoje niekaip nepavyksta pasiekti esminės ekonominės pažangos, kodėl mūsų valstybė pasižymi dideliu socialiniu nestabilumu? Vienas iš pagrindinių ekonomikos plėtrą ir efektyvų šalies valdymą stabdančių veiksnių yra klestinti korupcija. Atsakingose Lietuvos institucijose dirba daug klaniniais ryšiais susijusių buvusių komunistinės nomenklatūros ir KGB pareigūnų bei kriminalinio pasaulio lyderių. Kiti tokių veikėjų kolegos yra klestinčių koncernų ir stambių monopolinių įmonių tikrieji ar šešėliniai savininkai, susiję su politikų finansavimu.
Štai Generalinėje prokuratūroje dirba sovietmečiu disidentų persekiojimu pasižymėjęs buvęs KGB pareigūnas, Seime darbuojasi buvę komunistinės nomenklatūros veikėjai. Mokesčių inspekcijoje vis dar dirba EBSW klano statytiniai, Aplinkos ministerijoje - "Raudonikio” pravarde žinomas kriminalinis autoritetas. Ir Švietimo bei mokslo ministerijoje darbuojasi komunistinės – kagėbistinės nomenklatūros veikėjų ar jų statytinių.
Garsiojo "valstybininkų” klano įtaka kiek sumažėjo, tačiau šio klano veikėjai vis dar rezga pinkles. Vienas iš "valstybininkų” klano narių, kadaise buvęs įtakingas valstybės pareigūnas, o dabar garsus advokatas, pravarde "Mažas”, dar bando iš užkulisių įtakoti kai kurių įtakingų valstybės pareigūnų paskyrimo procesus ir tarnauja savo šeimininkų - monopolinio kapitalizmo magnatų ir KGB generolų interesams. Kitas garsus "valstybininkas”, buvęs VSD vadovo pavaduotojas D.Dabašinskas vis dar stengėsi išlaikyti savo įtaką, bet prieš kelias dienas jis pagaliau atleistas is darbo Lietuvos ambasadoje Ukrainoje.
Dar 2003 metų pavasarį, kalbėdamas mokslinėje konferencijoje, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius teigė: "Akivaizdu, kad dabartinė Lietuvos politinė ir ekonominė būklė susiklostė ne dėl išminties pertekliaus valdžioje, o dėl jos trūkumo. Mūsų valstybėje išmintis ne tik nelaikoma svarbiausia politiko dorybe - ji atvirai niekinama. Vakarietiškos tradicijos pabrėžiamos vertybės, tokios kaip laisvo ir tvirto politiko išmintis, Lietuvoje užleidžia vietą rytietiško mąstymo keliamiems klusnumo, lojalumo ir pataikūniško apsukrumo reikalavimams”. Nuo šių taiklių pastebėjimų jau praėjo septyneri metai, bet ar daug kas pasikeitė?
Viena iš esminių Lietuvos problemų-labai maži atlyginimai ir pensijos. Didelės dalies pensininkų ir dirbančiųjų mėnesio pajamos tesiekia 600 - 1000 litų per mėnesį. O kainos Lietuvoje didžiulės - kuro kainos didesnės nei kaimyninėse šalyse Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje, be to, Lietuvoje labai brangi ir elektra, maisto prekės, rūbai. 2000-2005 metais pensijos Lietuvoje buvo keliamos labai menkai – po 6 litus 60 centų, 7 litus 60 centų bei panašiomis juokingomis sumomis. Tik nuo 2005 metų pavasario pensijas imta kelti kur kas daugiau. Tačiau nuo šių metų pradžios pensijos jau sumažintos (nuo 3 iki 15 procentų, o dirbantiems pensininkams – dar daugiau). Bedarbystės lygis mūsų šalyje jau siekia 15,5 procento.
Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje ekonominė padėtis žymiai geresnė. Prieš dešimtmetį: 2001-2002 metais Lietuvos ir Lenkijos ekonominė padėtis buvo labai panaši, tiesa, atlyginimai ir pensijos Lenkijoje buvo kiek didesni, tačiau pagal dauguma ekonominių rodiklių padėtis abiejose šalyse buvo labai panaši. Teigiamas lūžis Lenkijoje įvyko 2005-2007 metais, kai Lenkiją pradėjo valdyti prezidentas Lechas Kačynskis ir partijos "Teisė ir teisingumas” suformuota vyriausybė. 2006-2007 metais sutvarkyta socialinio aprūpinimo sistema ir sumažinti mokesčiai ne tik išgelbėjo Lenkiją, bet ir leido jai išsikovoti geresnes pozicijas Europos Sąjungoje. Žinoma, prie Lenkijos pozicijų sustiprėjimo Europos sąjungoje daug prisidėjo ir aktyvi šių metų balandį tragiškai žuvusio Lenkijos prezidento L.Kačynskio veikla. Jo brolio Jaroslavo Kačynskio vadovaujama "Teisės ir teisingumo” partija rengiasi 2011 metų parlamento rinkimams ir savo programoje teigia, kad būtinai reikia kelti pensijas ir minimalaus atlyginimo dydį.
Ir kitoje pokomunistinėje valstybėje Slovakijoje ekonominė padėtis žymiai pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį. 1990-1998 metais Slovakiją valdęs V.Mečiaro režimas įstūmė šalį į korupcijos ir ekonominio nuosmukio liūną. 1998 metų lapkritį pradėjusi dirbti demokratinė M.Dziurindos vyriausybė dar kurį laiką susidūrė su dideliais sunkumais, tačiau jau nuo 2002 metų ekonominė padėtis Slovakijoje žymiai pagerėjo. Ypač didelė pažanga pasiekta 2005-2008 metais. Šiuo metu Slovakijoje Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis vienam gyventojui siekia 22 200 dolerių (Lietuvoje BVP lygis - tik 14 200 dolerių vienam gyventojui). Bedarbystės lygis Slovakijoje šiuo metu tik 8,2 procento. Labai sėkmingai plėtojasi turizmo sektorius, viešbučių verslui taikomas tik 5 procentų PVM tarifas (Lietuvoje viešbučiams, kaip spaudos leidiniams, taikomas didžiulis 21 procento PVM tarifas). Nuo liepos pradžios pareigas einanti Slovakijos premjerė Iveta Radičova tęsia iki šiol jos pirmtakų vykdytą lanksčią mokesčių politiką. Premjerė atmetė kai kurių ekspertų pasiūlymus kelti mokesčius, nes tai, anot I.Radičovas, nepadės Slovakijos ekonomikai, o priešingais - duos neigiamus rezultatus.
Mūsų šalyje didelę įtaką turinčio Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai teigia, kad Lietuva pradės klestėti, kai verslui bus suteikta visiška laisvė. Tokiuose teiginiuose slypi klasta - daugumų smulkiųjų ir vidutinių verslininkų šiuo metu Lietuvoje susiduria su didelėmis problemomis, o stambieji kapitalistai ir šiuo metu klesti, jokios laisvės jiems netrūksta. Filosofo Vytauto Rubavičiaus knygoje "Postmodernusis kapitalizmas” rašoma: ,,Pastarosios pasaulinės ekonominės krizes patirtis leidžia aiškiai atsakyti į klausimą, ar pati save reguliuojanti rinka gali įveikti globalizacijos ir spekuliacinio kapitalo metamus iššūkius, ar rinka gali susitvarkyti su socialinės nelygybės ir skurdo didėjimu. Atsakymas: ne tik kad negali, bet ir nesirengia to daryti.
Todėl valstybinės kai kurių gerovės valstybių - ypač socialdemokratinės orientacijos - valdžios stiprėjimas yra tarsi atsakas kapitalo rinkų išlaisvinimo ir kitiems globalizacijos iššūkiams. Skurdo, alkio ir bado neįmanoma įveikti naudojant tik ekonomikos mechanizmus - tam reikia ir politinių sprendimų, ir sutelktų vyriausybių veiksmų. Globalizacijos ir tarptautinės prekybos teikiamomis galimybėmis sėkmingiausiai pasinaudoja tos valstybės, kuriose stiprios valstybinės ekonominės tarnybos, stiprios politinės partijos ir stiprios darbo rinkos organizacijos sugeba dirbti kartu ir prisitaikyki prie globalinės rinkos jėgų.
JAV politinės ekonomikos specialistas G.Garetas, išanalizavęs kelių dešimtmečių globalinių rinkų raidos ypatumus, šios rinkos priklausomybę nuo politinės valdžios, darbo jėgos ir rinkos institucijų santykių, teigia, kad "perskirstanti vyriausybė, stiprūs darbininkų judėjimai ir kunkuliuojantis kapitalizmas“ stiprina vieni kitus, todėl Šiaurės Europos pavyzdžiais paremtą socialistinio korporatyvizmo modelį siūlo kaip neoliberaliųjų programų alternatyvą“. Tad LLRI ekspertų paskviliai tėra pigi propagandinė kampanija, tarnaujanti LLRI veiklos užsakovų – stambiųjų kapitalistų interesams.
Kokios gi Lietuvos ekonominės plėtros perspektyvos? Ar priartėsime prie labiau pažengusių regiono šalių - Lenkijos, Estijos, Slovakijos lygio? Pažvelkime į V.Rubavičiaus knygos "Postmodernusis kapitalizmas“ puslapius. „Nei valstybės, nei miestai negali plėtotis ar juolab „šoktelėti pirmyn“ be sutelktų visuomenės, bendruomenių, įvairių lygmenų valdžios ir verslininkų pastangų. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kuriamo kapitalizmo ypatumas tas, kad pilietinės visuomenės, kaip savaveiksmės politinės galios ugdymas buvo paliktas nuošalyje, o pilietinės iniciatyvos netgi slopinamos - jos trukdė užkulisiuose suderinti valdžios ir didžiojo verslo atstovų interesus. Miestuose taip ir nesusikūrė stiprių ir veiksmingų bendruomenių tinklas. Šiuo metu susiklosčiusi vietinė politinio korupcinio kapitalizmo atmaina tenkina ir politinį, ir ekonominį elitą. Lietuvai trukdo ir pernelyg didelis valstybės centralizavimas, parankus siauroms politinio elito grupėms. Todėl galime tik viltis, kad kai kurie postmoderniojo kapitalizmo bruožai pasireikš Lietuvoje taip, kad ims ir paskatins visuomenės bei įvairių bendruomenių interesus suderinančio, bet sykiu ir stambiojo monopolinio kapitalo laisvę ribojančio kapitalizmo plėtrą“.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas - Karoblis.
2010.08.13
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
