Beveik prieš dvi savaites Vilniaus meras A. Zuokas Bostone, Harvardo universitete, gavo ir atsiėmė alternatyviąją Nobelio („Ig Nobel“) premiją. Apdovanojimą už išradingą būdą „nubausti“ ne vietoje stovinčius automobilius juos pervažiuojant šarvuočiu, griežtai pasmerktą Lietuvoje, Vilniaus meras gavo už pasiekimą, kuris iš pradžių priverčia nusijuokti, o po to rimtai pagalvoti.
Toks drastiškas metodas atkreipė dėmesį ir į Vilnių, ir į Lietuvą. Vaizdo įrašas, kur Vilniaus meras šarvuočiu pervažiuoja Gedimino prospekte ant dviračių tako ir pėsčiųjų perėjos pastatytą automobilį, vien youtube.com peržiūrėtas daugiau nei 5 milijonus kartų. Didžiojoje Britanijoje apie šį vaizdo įrašą skelbė 6826 portalai, Indijoje – 128, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 3496, o Vokietijoje – 1716 portalų.
Lietuvius europiečiai pastebėjo ir kitu neįprastu atveju: per rugsėjo mėnesį vykusį Europos krepšinio čempionatą jie žavėjosi lietuviais ne kaip gerais krepšininkais (vis dėlto nepasiekėme taip svajoto aukso, o pasilikome 5 vietoje), bet krepšinio žaidimo sirgaliais: europietiškos televizijos tiesiog lenktyniavo rodydamos mūsų sirgalius, paklūstančius aistros pagautiems jų dirigentams ir sukeliančius ovacijas, šauksmus ir kauksmus, plojimus, triūbijimus, būgnijimus ir dainavimus. Apie tokį Lietuvos sirgalių užsidegimą pasakoja krepšinio čempionatą per televizijas stebėję susižavėję užsieniečiai. Europos televizijos rodydavo ir komentuodavo mūsų aistruolius, net pamiršdamos pasakyti žaidimų rezultatą: taip jos buvo nustebintos mūsų sirgalių užsidegimu.
Tačiau galime pasigirti dar vienu neįprastu ir tikrai mus išskiriančiu rekordu – emigracijos lygiu, lenkiančiu bet kurią Europos ir net pasaulio šalį. Darbo ieškoti, pragyventi iš Lietuvos išvažiuoja jau ištisomis šeimomis. Juk bedarbystė klesti nesulaikomai, valdžiai besigiriant deklaruojamomis, atseit, sukurtomis naujomis darbo vietomis. Kyla kainos, didėja įvairūs mokesčiai. Žmonės nejaučia kokios nors pagarbos jų orumui iš valdžios pusės.
Nenuostabu, kad šiame globaliame pasaulyje žmonės pasirenka ir gyvenimą, ir darbą kitur, tik ne savo šalyje. Šiuo metu emigrantų skaičius pasaulyje pasiekė rekordą – 214 mln., arba 3 proc., pasaulio gyventojų gyvena svetur. Bet tai nėra baisu. Žymiai baisesnė yra Lietuvos padėtis, kurios svetur išvykusių gyventojų dalis yra žymiai didesnė. Ir jau dešimtmetį savo pozicijos šiame procese Lietuva neužleidžia kitoms šalims. ES šalyse mes pirmaujame tvirtai: pagal emigravusiųjų dalį tūkstančiui gyventojų Airiją lenkiame 3 kartus, Kiprą – 5 kartus, o skurdžiąją Latviją – net 7 kartus. Per 10 metų netekome 337 tūkst. gyventojų, o vien per šių metų 8 mėnesius jau išvyko apie 40 tūkst. žmonių. Skaičiuojama, kad per 22 nepriklausomybės metus Lietuvą paliko apie 700 tūkst. žmonių.
Visa tai sudaro ne „apgailėtinus“ tris procentus, tenkančius vidutiniškai pasauliui, o netgi 20 procentų, t.y. pasaulinį lygį viršijame jau arti 10 kartų. Tai iš tiesų tragiški skaičiai, kurių baisumo dar neįsisąmonino nei emigracijos būdą kovoti su didėjančiu skurdu pasirinkusi tauta, nei emigracijos cunamio bangos nepastebinti valdžia. Emigruoja daugiausia jauni 25–34 metų žmonės. Būtent jie sudaro didžiąją emigrantų masę. „Mes prarandame jaunimą, tad kyla klausimas, ar neprarandame ateities“, – sunerimę pastebi Lietuvos migracijos tarnybų specialistai.
Tyrimai, kurių metu aiškinamasi, kiek žmonių dar norėtų emigruoti, rodo, jog tarp visų gyventojų teigiamai atsako 30 proc., tarp jaunimo – net 60 proc. respondentų. Ir šie jauni žmonės nori emigruoti ne trumpam, o ilgesniam laikui. Emigracijos srautai ypač pradėjo didėti Lietuvai įstojus į ES. Ekonomikos kilimo metais emigracijos srautai buvo sumažėję, tačiau pastaraisiais metais vėl labai išaugo.
Nuo 2004 metų iš Lietuvos emigravo beveik 220 tūkst. žmonių. Tiesa, 2010 metais šis kilimas buvo susijęs su išvykimo deklaravimu dėl privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Šių metų duomenys rodo, kad emigracija tapo pakankamai ryški – 40 tūkst. emigrantų vien šiais metais yra labai didelis skaičius. Pagrindinės emigracijos priežastys daugybę metų išlieka tos pačios – ekonominės. Apie 85 proc. emigrantų iki išvykimo apie metus ar ilgiau neturėjo darbo.
Nedarbas yra didelė bėda. Emigracija formaliai sumažina nedarbą, bet neišsprendžia šios problemos. Nors premjeras ne kartą džiaugėsi, kad emigrantai į tėvynę atsiunčia dideles uždirbtas pinigų siuntas arba iš emigracijos sugrįžta kaip patirties įgavę specialistai, tai tėra tik akių užmerkimas prieš baisią problemą – tautos išnykimą. Šalia nedarbo atsiranda ir kita svarbi problema, irgi genanti tautą į emigraciją, – mažas atlygis už darbą. Tai patiriame mes visi. Nepaisant vis augančio milijonierių skaičiaus tarp valdančiojo „elito“, akivaizdu, kad tauta skurdinama ir nedarbu, ir emigracija, ir senatvės pensijų nukirpimu, nepriimtinu niekur pasaulyje, ir itin maža minimalia mėnesio alga. Pagal oficialius duomenis, 200 tūkst. darbuotojų gauna minimalią mėnesio algą (MMA), lygią 670 lt.
Kai įvairių šalių žmonės protestuoja prieš panašią skurdinimo politiką, Lietuvoje darbuotojai arba kenčia, išsigandę ašarinių dujų ir guminių kulkų, arba... emigruoja į svetimus kraštus. Turbūt jie žino, kad premjeras Europos Komisijai (EK) yra pateikęs „labai gerus“ ekonominius socialinius rodiklius: esą Lietuva išgyvena aukso amžių, puikiai susitvarko su „krize“, biudžetas protingai subalansuojamas, vidutinis mėnesinis atlyginimas siekia kelis tūkstančius litų, pensininkų pensijos tik laikinai „labai nežymiai“ apkarpytos, sukurta puiki bedarbystės prevencijos sistema, padedanti bedarbiams ir suteikianti jiems naujas darbo vietas.
Toks begėdiškas melas stebina kai kuriuos EK specialistus – juk juos pasiekia tikrieji, nepadailinti duomenys apie socialinę Lietuvos padėtį. Tik jie niekuo negali padėti Lietuvos žmonėms, kai šie dėl savo padėties nesiskundžia: jei EK pasiekia keli tūkstančiai skundų iš Latvijos ar dešimtys tūkstančių skundų iš Graikijos, Italijos, Airijos ir Ispanijos, tai skundai iš Lietuvos tėra tik keli. O Lietuvos pasiųsti europarlamentarai visiškai užmerkia akis dėl ekonominės-socialinės Lietuvos padėties ir juo labiau nekelia klausimo gerinti tą padėtį – jų pačių socialinė padėtis iš tiesų yra puiki kaip ir milijonierių, susirinkusių „užsidirbti“ į Seimą.
Padėtis su dirbančiųjų minimalia mėnesio alga Lietuvoje yra tikrai tragiška. Ilgą laiką sustojusi ties 800 litų riba (realiai darbuotojui tai sudaro 670 litų, o darbdaviui – 1050 litų), ji dabar bus didinama tik 50 litų, todėl darbuotojas gaus tik 35 litais daugiau (darbdaviui tas padidinimas atsieis net 88 litus, t.y. darbuotojas gaus net mažiau nei pusę to algos padidinimo).
Nepaisant profsąjungų reikalavimų ir kai kurių verslininkų pritarimo didesniam MMA padidinimui, vadinamoji Trišalė taryba nusprendė MMA padidinti tik tais 35 litais. Didžiausias stabdis toje taryboje, pasirodė, yra premjeras. Nors šiuo atveju jam galima tik pritarti – daugumą vegetuojančių įmonių tolesnis MMA didinimas priartintų jas prie bankroto. Esant įvairiems verslo suvaržymams, esant iki 21 proc. padidintam pridėtinės vertės mokesčiui (PVM), bet kurios verslo bendrovės pajamos yra sumažintos iki minimumo, ir dauguma smulkiųjų ar vidutinių įmonių vos išsilaiko, net priverstos mažinti darbuotojų skaičių ir taip didinti nedarbo lygį. Iš tų pačių bedarbių ar sumažintas pensijas gaunančių pensininkų imamas padidintas PVM dar labiau sumažina jų gaunamas lėšas.
Tai reiškia, kad bedarbis ar MMA gaunantis darbuotojas, taip pat tas pats pensininkas valstybės buvo pradėtas „skalpuoti“ net du kartus. Beje, kaip mus visus 2009 metais įtikinėjo premjeras, pensininkai patys savanoriškai užsigeidė sumažinti jiems pensijas ir būriais plaukė pas jį, taip siūlydami „gelbėti valstybę“. Labai panašiai tas pat dėjosi ir komunistiniais laikais: imperijos piliečiai patys prašydavo apriboti visas demokratines laisves, patys siūlydavo gaudyti ir bausti valstybės kenkėjus, spaudoje patys pasisakydavo prieš mitingų laisvę ir kt.
Tačiau, pritardami premjerui už jo sprendimą neleisti didinti MMA, atkreipiame visų dėmesį, kad taip jis pasielgė ne iš altruistinių siekių, norėdamas padėti skurstančioms įmonėms. Šiuo atveju jis yra paskaičiavęs, kad MMA didinimas, paliesiantis ir biudžetininkus, gana stipriai padidins valdžios išlaidas. Juk nepaisant padidėjusių įplaukų į valstybės biudžetą dėl 50 litų („ant popieriaus“) padidintos MMA (tai sudarytų apie 1 mln. Lt per mėnesį) išlaidos biudžetininkams siektų apie 2 mln. Lt per mėnesį, t. y. susidarytų 1 mln. Lt nuostolis per mėnesį. MMA padidinus, pavyzdžiui, iki 1000 Lt, tas nuostolis „valstybei“ jau siektų 4 mln. Lt per mėnesį, t. y. 48 mln. Lt per metus. Žodį „valstybei“ šiuo atveju imame į kabutes vien dėl to, kad buhalteriškas nuostolių skaičiavimas dėmesin nepriima tų teigiamų pokyčių, kurie mažintų emigraciją ir iš tiesų padėtų Valstybei (jau ne kabutėse) ir Tautai.
Tačiau savo politinius-buhalterinius sugebėjimus pralenkė konservatorių frakcijos seniūnas J. Razma – jis pasiūlė saliamonišką „išeitį“: MMA kelti tik privačiam sektoriui, o valdiškų institucijų darbuotojams – nekelti ar kelti kuo mažiau. Esą minimalios algos didinimui „privatūs“ darbdaviai „beveik nesipriešina“. Tik reikėtų paklausti p. Razmos – o kas išvis klausia darbdavių apie jų galimybes? Matyt, seimūnas saliamoniškai nusprendė visiškai pribaigti vos kvėpuojančias „privačias“ įstaigas. Taigi buhalteriams valdant valstybę (ir tautą) tokie esminiai pokyčiai visiškai nerūpi – vietoj emigracijos ir toliau skatinama evakuacija. Tad kyla klausimas, ko siekia valdžia, visą laiką tylėdama apie emigracijos pasekmes? Gal ji galvoja, kad „po mūsų – nors ir tvanas“?
Nuotraukoje: konservatorių frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma.
„XXI amžius“
2011.10.10
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
