NE žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinome. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.
Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigiamas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.
(Niekaip negaliu nutildyti balso, kuris dabar rėkia manyje: kas žino, o gal nuo mūsų priklauso, kad visas tas purvas, per kurį brendame, virstų auksu. Savo vienkartybėje privalom turėti ir tokią galimybę. Naivu? Tikriausiai. Tačiau prasminga.)
Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šitą pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės (Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).
Vytauto Visocko nuotraukose: Vilniaus Antakalnio kapinės - 2011 metų lapkričio 1-ąją.
2011.11.02
