Slaptai.Lt

Vasarį sukanka lygiai 10 metų, kai į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją viešu laišku kreipėsi 158 įvairių profesijų asmenys prašydami pataisyti 1997 m. birželio 19 d. šios komisijos nutarimo 5 punktą „Dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje“. Šiuo nutarimu Kalbos komisija smarkiai apribojo lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, užsimodama ją  pirmiausia išstumti iš mokslinės literatūros, reklaminių ir informacinių leidinių. Buvo įteisintas ir skatinamas vadinamųjų autentiškų svetimvardžių formų brukimas į lietuviškus tekstus. Pasidarė nebeįmanoma taip rašomų svetimvardžių perskaityti. Kartu buvo griaunami lietuviškos rašybos pagrindai. 

Prieš pustrečių metų Seimui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Paaiškėjus, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase, Seimas projekto nesvarstė. Nutarta dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šis pakartojo principinę nuostatą, kad pase vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba, o kitomis kalbomis juos galima įrašyti kitų įrašų puslapiuose.

Po šio Konstitucinio Teismo sprendimo Lietuvos Respublikos Vyriausybė vietoj ankstesnio projekto parengė ir Seimui pateikė Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Naujasis projektas pašalino keletą ankstesniojo trūkumų: vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose aiškiai atriboja nuo jų rašymo kitose srityse; vardų ir pavardžių rašymo tvarką pradeda nuo pagrindinio principo juos rašyti lietuviškais rašmenimis, neturi daugelio ankstesniame projekte buvusių šalutinių dalykų.