Slaptai.Lt

Kal­ba – ben­dras mei­lės ry­šys, vie­ny­bės mo­ti­na, pi­lie­tiš­ku­mo tė­vas, vals­ty­bės sar­gas. Su­nai­kink ją – su­nai­kin­si san­tai­ką, vie­ny­bę ir ge­ro­vę, už­tem­dy­si sau­lę dan­gu­je, su­mai­šy­si pa­sau­lio tvar­ką. Taip prieš ke­lis šimt­me­čius kal­bos reikš­mę su­pra­to pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos Lie­tu­vo­je au­to­rius Mi­ka­lo­jus Dauk­ša. Di­džio žmo­gaus di­di iš­min­tis – ne­sens­tan­ti, to­bu­lai iš­reikš­ta. Tą iš­min­tį tu­rė­tu­me su­pras­ti ir at­min­ti vi­si lie­tu­viai.Ypač to­dėl, kad kal­ba­me lie­tu­vių kalba – se­niau­si­ą­ja iš gy­vų­jų in­do­eu­ro­pie­čių kal­bų, ku­ri nu­si­pel­no ypa­tin­gos pa­gar­bos. Juo­lab kad ir mū­sų, ją var­to­jan­čių, tė­ra sau­je­lė paly­ginti su di­džių­jų tau­tų kal­bų var­to­to­jais.

Ne­bėr mū­sų bro­lių prū­sų, jot­vin­gių kal­bų. Gy­nėm, sau­go­jom sa­vą­ją vie­nin­te­lę per am­žius, kė­lėm, kai at­ro­dė – tuoj nu­mirs, o kai kas ją jau ir lai­kė mi­ru­sia. Prie­šai la­bai no­rė­jo mūsų kalbą nu­ma­rin­ti, sie­kė to jė­ga ir klas­ta. Ap­gy­nėm, iš­sau­go­jom, pri­kė­lėm.

Lie­tu­vių kal­ba – mū­sų vals­ty­bės kal­ba ir tai yra vie­nas di­džiau­sių ne­pri­klau­so­my­bės iš­ko­vo­ji­mų. Vals­ty­bė ją gi­na. Tu­rė­tų gin­ti. De­ja, ne­ vi­sa­da ryž­tin­gai, de­ja, pri­trūks­ta stip­ry­bės. De­ja, lei­džiam at­vy­kė­liams ir mu­tan­tams jos ne­si­mo­ky­ti, puo­lam nuo­lan­kiai ap­tar­nau­ti juos jų kal­bo­mis, lei­džiam jiems rei­ka­lau­ti, užuot pa­sa­kę – čia mū­sų že­mė, ir jei­gu kam nors čia ne­pa­tin­ka, pra­šom, du­rys at­vi­ros. Taip, am­ži­nai už­gui­ti bau­džiau­nin­kų vai­kai, čia mū­sų že­mė ir ki­tos že­mės mes tie­siog ne­tu­rim.

Taip jau yra, kad dvi­de­šimt me­tų tu­rė­da­mi sa­vo vals­ty­bę ir maž­daug tiek pat il­gai – vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos įsta­ty­mą, ne­ga­li­me bū­ti vi­sai ra­mūs nei dėl vals­ty­bės, nei dėl kal­bos. Am­ži­nos gin­ties, ne­ri­mo ir nuo­gąs­ta­vi­mo bū­se­na. Bjau­riau­sia, kad kal­bą puo­la ne tik sve­ti­mie­ji, ne­stin­ga ir sa­vų­jų. Ban­ga po ban­gos. Štai ne­ma­žai triukš­mo su­kė­lu­si sve­tim­var­džių ra­šy­bos spau­do­je pro­ble­ma lyg ir at­slū­go, nu­ga­lė­jo re­for­ma­to­riai. Ir ką tu­ri­me?

Gra­žu ra­šy­ti ge­nia­lių­jų Šeks­py­ro, Ge­tės, Ru­so pa­var­des au­ten­tiš­kai – Sha­kes­pe­a­re, Go­et­he ar Rous­se­au, bet pa­klaus­ki­te bai­gu­sių­jų mo­kyk­las, kiek iš jų at­si­me­na tą skirtingų kalbų ra­šy­bą. Ką jau kal­bė­ti apie dau­gy­bę ki­tų įžy­mių žmo­nių, ku­rių pa­var­džių ra­šy­bos dau­ge­lis įsi­min­ti ne­pa­jė­gūs, o iš­tar­ti už­ra­šy­tos ne­mo­ka. Jei pa­dik­tuo­tu­me ko­kią dvi­de­šimt ži­no­mų už­sie­nie­čių pa­var­džių vi­du­ri­nių ar aukš­tų­jų mo­kyk­lų ab­sol­ven­tams, ge­riau­sie­ji tei­sin­gai už­ra­šy­tų jas tik de­šimt. Kaip gy­vai kal­bė­ti, dis­ku­tuo­ti apie li­te­ra­tū­rą, me­ną, fi­lo­so­fi­ją, moks­lą, jei jų kū­rė­jų pa­var­džių nė­ra šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je, jei jos ky­bo mū­sų nau­jo­se kny­go­se ir ži­niask­lai­do­je lyg an­gliš­kos, pran­cū­ziš­kos, vo­kiš­kos, nor­ve­giš­kos, is­pa­niš­kos, len­kiš­kos, lat­viš­kos, suo­miš­kos pre­kės ar pre­kių žen­klai, už­ra­šy­ti ori­gi­na­lo ra­šy­ba?

Tam, kad mo­kė­tu­me per­skai­ty­ti, rei­kė­tų bent mo­kė­ti tų kal­bų abė­cė­les, ta­ri­mo tai­syk­les. To ma­ža, rei­kia ži­no­ti, ko­kia bū­tent kal­ba ta pa­var­dė už­ra­šy­ta. Vien rai­dę c, ga­li­me skai­ty­ti tre­jo­pai: kaip k, s ar c. Pa­vyz­džiui, pa­var­dę Ci­mer­man ir ta­ria­me Ci­mer­man, ta­čiau Cer­van­tes ta­ria­me Ser­van­tes, o Car­ter ta­ria­me Kar­ter. Ka­da kaip tar­ti, kas pa­suf­le­ruos pa­pras­tam skai­ty­to­jui? Ge­rai dar, kad don Ki­cho­to ne­ra­šo­me ori­gi­na­lo kal­ba – don Qui­jo­te, nors bū­da­mi nuo­sek­lūs tu­rė­tu­me taip ir da­ry­ti. Įdo­mu, kiek skai­ty­to­jų ta­da su­pras­tų, apie ką kal­ba­ma... Ak, skai­tai ir „ža­vie­si“ ori­gi­na­lo ra­šy­ba: „Bau­de­lai­re’ui di­de­lę įta­ką da­rė Pa­steu­r’o min­tys“!

De­ja, žmo­gus mąs­to žo­džiais, tu­rin­čiais gar­si­nį pa­vi­da­lą, o ne gra­fi­nį. Jei aš gal­vo­ju apie po­etą Bau­de­lai­re, tai aš gal­vo­ju apie Bod­le­rą, aš gir­džiu jo pa­var­dę, ir tik esant rei­ka­lui pri­si­me­nu, kaip ji ra­šo­ma. Už­ra­šy­ti ją ga­li­ma įvai­riau­siais raš­me­ni­mis, ta­čiau aš vis tiek ją gir­dė­siu, mąs­ty­siu, links­niuo­siu lie­tu­viš­kai – Bod­le­ras, Bod­le­ro, Bod­le­rui, Bod­le­rą...

Vi­sur ra­šant ori­gi­na­lo kal­ba, at­si­ti­ko taip, kad lie­tu­vių tar­tis ir ra­šy­ba, vi­sa­da bu­vu­sios drau­gė­je (kaip ta­rė­me, taip ir ra­šė­me), iš­si­sky­rė ir nu­ė­jo kas sau. O pa­sek­mės? Vie­toj di­des­nio raš­tin­gu­mo, su­maiš­tis gal­vo­se, jo­va­las ra­šy­bo­je. Užuot įsi­mi­nus bent jau transk­ri­buo­tas pa­var­des, ne­įsi­me­na­ma nie­ko.

Da­bar vėl nau­jas puo­li­mas prieš lie­tu­vių kal­bą. Šį­kart as­mens do­ku­men­tų sri­ty­je. Nors vi­sai ne­se­niai Kon­sti­tu­ci­nis teis­mas pa­kar­to­ti­nai iš­aiš­ki­no, kad vi­sos pa­var­dės as­mens do­ku­men­tuo­se tu­ri bū­ti ra­šo­mos lie­tu­viš­kai. Ta­čiau toks spren­di­mas su­kė­lė len­kų Lie­tu­vo­je ir pa­čio­je Len­ki­jo­je įtū­žį, pra­si­ver­žu­sį ašt­riais pa­reiš­ki­mais spau­do­je ir, be abe­jo, ki­tais bū­dais: už­si­min­ta apie pa­si­trau­ki­mą iš ato­mi­nės elek­tri­nės sta­ty­bos, gal apie elek­tros jung­tis, ku­rio­mis tar­tum ries­tai­niu jau dvi­de­šimt me­tų vi­lio­ja­mi, ta­čiau klau­si­mas ne­ju­da nė iš vie­tos.

Mū­sų val­džiu­kė – aiš­kiai iš­si­gan­du­si, tei­sin­gu­mo mi­nist­ras sku­biai tei­kia Sei­mui pro­jek­tą dėl pa­var­džių ra­šy­mo as­mens do­ku­men­tuo­se įvai­rio­mis kal­bo­mis. Len­kų len­kiš­kai, vo­kie­čių vo­kiš­kai, an­glų an­gliš­kai, suo­mių suo­miš­kai, lat­vių lat­viš­kai ir t.t. Neva taip, kaip kas iš tų tau­tų at­sto­vų, mū­sų pi­lie­čių ar šiaip at­vy­ku­sių­jų to pa­gei­dau­ja. Ži­nom, kas la­biau­siai, kie­no už­ta­rė­jai net spau­džia tarp­vals­ty­bi­niu ly­giu. Pa­žiū­rė­kim, kas iš to iš­ei­tų, jei su­tik­tu­me.

Lie­tu­vo­je daug pa­var­džių yra nuo se­no su­len­kin­tos, nors šiuo me­tu ir už­ra­šy­tos lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis. Gai­džiū­nas vir­tęs Goj­dziun ar Gojdz, Au­gu­lis – Av­gul, Avi­žo­nis – Avi­žen, Vy­tau­tas – Vi­told, Dai­nys – Dai­no­vič, Dai­no­ro­vič, Šir­mu­lis – Šir­mul, Bal­sys – Bal­se­vič, Rad­vi­la – Ra­dzi­vi­lov, Gied­rai­tis – Gied­rojc. Šiais at­ve­jais mer­gai­čių ir mo­te­rų pa­var­dės ne­be­tu­ri lie­tu­viš­kų ga­lū­nių. Jei­gu im­tu­me ir at­kur­tu­me dar ir len­kiš­ką­ją ra­šy­bą – Goj­dziun, Aw­gul, Awi­zen, Wi­told, Dai­no­ro­wicz, Szir­mul, Bal­se­wicz, Ra­dzi­wi­low, – an­trą kar­tą su­len­kin­tu­me sa­vo tau­tie­čius.

Daug mū­sų pa­var­džių bu­vo su­vo­kie­tin­ta. Jei­gu at­si­ras­tų no­rin­čių­jų, pa­gal pa­teik­tą pro­jek­tą tu­rė­tu­me iš­duo­ti jiems as­mens do­ku­men­tus, ra­šy­da­mi vie­toj Par­šai­čio – Par­scheit, vie­toj Ba­jo­ras – Ba­johrs, vie­toj Sta­šys – Stas­chies, vie­toj An­ta­nas – Ant­hun. Iš lat­vių at­ėju­sį Kal­ni­nį ir Ber­ži­nį vėl už­ra­šy­tu­me lat­viš­kai – Kal­ninš, Ber­zinš dar su no­si­nė­mis po n rai­de.

Ne­ma­žai mū­sų ben­dra­pi­lie­čių yra gy­ve­nę už­sie­niuo­se ir ten ga­vę pa­sus, iš­ra­šy­tus tos ša­lies ra­šy­ba, lat­viš­kai, an­gliš­kai, vo­kiš­kai, pran­cū­ziš­kai. Pa­vyz­džiui, Bal­ke­vi­čius – Bal­ke­vi­chius, Rai­šu­tis – Rai­su­tis ar Rais­hu­tis, Žio­gas – Zio­gas. Tai ne­jau­gi su­grį­žu­siems į tė­vy­nę iš­duo­si­me lie­tu­viš­kus pa­sus pa­gal iš­krai­py­tas pa­var­des?

Įsi­vaiz­duo­ki­me gy­ve­ni­miš­ką si­tu­a­ci­ją, kai klien­tas Ža­kas Šion­ber­gas tei­rau­ja­si te­le­fo­nu, kiek jam mo­kė­ti už ši­lu­mą, ta­čiau jam at­sa­ko, kad to­kios pa­var­dės są­ra­še ne­są. Ta­da jis dar de­šimt mi­nu­čių dik­tuo­ja var­dą ir pa­var­dę pa­rai­džiui: J-a-c-q-u-e-s  S-c-h-o-n-b-e r g, pa­brėž­da­mas, kad ant o  dė­tų du taš­kus. Ta­čiau rai­dės o su dviem taš­kais bu­hal­te­rės kla­via­tū­ro­je nėra...

Kol kas tei­kia­ma­me pro­jek­te kal­ba­ma tik apie pa­pil­do­mus lo­ty­niš­kus raš­me­nis, bet ga­li­ma spė­ti, kad vos tik bus pa­da­ry­ta iš­im­tis lo­ty­niš­kiems raš­me­nims, tuoj pa­si­girs šūks­niai dėl ki­tų tau­tų ir jų raš­me­nų dis­kri­mi­na­ci­jos, bus rei­ka­lau­ja­ma ir siū­lo­ma įves­ti ir ne­lo­ty­niš­kus, pa­vyz­džiui, sla­viš­kus, ar­mė­niš­kus ar tur­kiš­kus. Kaip ma­to­me, ga­li­ma iš deg­tu­ko pri­skal­dy­ti ve­ži­mą, iš ma­žos pro­ble­mos pa­si­da­ry­ti daug ne­ma­žų. Apie svar­biau­si­ą­ją dar ne­kal­bė­jom. O ji šit ko­kia.

Iš as­mens do­ku­men­tų tos ne­lie­tu­viš­kai už­ra­šy­tos pa­var­dės bū­ti­nai per­si­kels į vi­sus ki­tus raš­tus: ata­skai­tas, su­tar­tis, są­skai­tas, laiš­kus, spau­dą, kny­gas, te­le­fo­nų abo­nen­tų są­ra­šus ir t.t. Kiek­vie­na įmo­nė, įstai­ga ir or­ga­ni­za­ci­ja pri­va­lės tu­rė­ti prie­mo­nes ne­lie­tu­viš­kų abė­cė­lių rai­džių ra­šy­mui. To ne­ga­na, no­rint pa­kal­bė­ti su mi­nė­tų do­ku­men­tų sa­vi­nin­kais te­le­fo­nu, kreip­tis į juos žo­džiu su­si­rin­ki­me ar ki­taip ben­drau­jant, per­skai­ty­ti jų pa­var­des per ra­di­ją,– vi­sais at­ve­jais rei­kės mo­kė­ti iš­tar­ti tas pa­var­des. Ly­giai taip pat rei­kės mo­kė­ti už­ra­šy­ti tas pa­var­des iš klau­sos. Kad mo­kė­tum, rei­kės mo­ky­tis. Vals­ty­bi­nių įstai­gų tar­nau­to­jams tai bus pri­va­lo­ma. Ne­vals­ty­bi­nėms – no­rom ne­no­rom. Ne­už­teks mo­kė­ti skai­ty­ti vals­ty­bi­ne kal­ba, teks ir ki­to­mis.

O jų skai­čius ga­li bū­ti di­de­lis: len­kų, ru­sų, an­glų, pran­cū­zų, is­pa­nų, ita­lų, šve­dų, suo­mių ir ki­tos. Vals­ty­bė­je to­kiu bū­du įsi­ga­li dau­gia­kal­bys­tė as­mens do­ku­men­tų ra­šy­bo­je ir var­to­ji­me, įsi­ga­li cha­o­sas, kaip at­si­ti­ko Ba­be­lio bokš­to sta­ty­to­jams. Vals­ty­bi­nė lie­tu­vių kal­ba ta­da pra­ran­da sa­vo pa­skir­tį – vie­ny­ti ir jung­ti. Ji tam tik­ro­je sri­ty­je tam­pa ly­gi su ki­to­mis, tai yra jau ne­be vals­ty­bi­nė ir vals­ty­bės ne­be­gi­na­ma. Ši sri­tis tuoj iš­si­plės, jau ple­čia­si net pa­žei­džiant įsta­ty­mus – ma­to­me, kaip Piet­ry­čių Lie­tu­vo­je ra­šo­mi gat­vių, vie­to­vių pa­va­di­ni­mai. Tai pa­vo­jin­ga ir pra­gaiš­tin­ga. Ir šį pra­gaiš­tin­gą pro­ce­są vė­liau su­stab­dy­ti bus la­bai sun­ku, gal nė ne­įma­no­ma, kaip iš­lei­dus pa­sa­kų dži­ną iš bu­te­lio.

Taigi šis pro­jek­tas – aiš­kus Kon­sti­tu­ci­jos pa­žei­di­mas, tik­ra lie­tu­vių kal­bos iš­da­vys­tė. Kaip pa­si­ty­čio­ji­mą iš tei­sin­gu­mo, jį siū­lo pats tei­sin­gu­mo mi­nist­ras. Gal­būt jam pa­čiam knie­ti sa­vo pa­var­dę ra­šy­ti ki­taip: Szi­mas­zius ar Shi­mas­hius ar Schi­mas­chius? O ko­dėl gi ne, vi­sai įdo­mu. Bet to­kį „re­for­ma­to­rių“ rei­kė­tų pa­pra­šy­ti ap­leis­ti pos­tą.

Nuotraukoje: Teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

„XXI amžius“

2010.10.12