Lapkričio 18 dieną STT agentai sulaikė Panevėžio savivaldybės administracijos direktorių Stasį Karčinską. Jis įtariamas kyšininkavimu ir dokumentų klastojimu. Dar spalio pradžioje dėl kaltinimų tokia veikla buvo suimtas ir įtakingas savivaldybės pareigūnas M.Buzys, o lapkričio 10 dieną sulaikytas Panevėžio vicemeras K.Vainauskas. Stebina korumpuotų veikėjų įžūlumas. Tuo metu, kai daugelis dirbančiųjų ir pensininkų vos pragyvena iš varganų atlyginimų bei pensijų, šie pralobę nuvorišai dar ciniškai pelnosi, iš aferų gaudami didžiules sumas, statosi prabangius namus, važinėja prabangiausiais automobiliais. 2008 metų birželį atėję į valdžią naujieji Panevėžio vadovai pirmiausia ėmėsi didinti savivaldybės darbuotojų skaičių. O šį rudenį priimti sprendimai dėl Baltoskandijos akademijos naikinimo ir Dailės bei Fotomeno galerijų jungimo nustebino tiek miestiečius, tiek kultūros vertybes ginančius vietos politikus.
Per pastarąjį mėnesį Lietuvoje nuvilnijo Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) organizuotų antioligarchinių mitingų banga. Tokie mitingai vyko Klaipėdoje, Šiauliuose, praėjusį savaitgalį - Alytuje. Dzūkijos sostinėje vykusiame mitinge dalyvavo apie pusantro tūkstančio žmonių. Tokio gausaus mitingo alytiškiai jau neprisimena. Lapkričio 28 dieną antioligarchinis mitingas vyks Kaune, o gruodžio 12 dieną Vilniuje planuojama surengti respublikinį mitingą prieš oligarchiją.
Prieš Jungtinio demokratinio judėjimo aktyvistus jau imamasi ir smurto veiksmų. Keturi kaukėti užpuolikai parduotuvėje užpuolė ir stipriai sumušė Prienų JDJ skyriaus vadovą Egidijų Visocką. Šis įžūlus užpuolimas akivaizdžiai parodo, kaip gali būti susidorojama su korupcija kovojančiais žmonėmis. E.Visockas ne kartą atskleidė konkrečius vietos valdininkų korupcijos faktus, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Vietos gyventojai Prienus jau vadina lietuviškuoju "Tvin Pyksu".
Pedofilijos bylos tyrimas atskleidė silpnąsias teisėsaugos darbo vietas. Rezonansinių bylų tyrimas dažnai stringa, ir pagrindinės to priežastys – aplaidumas ir korupcija. Tai nagrinėja europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis. „Iš pradžių jos buvo dvi. Jų skriauda rėmėsi galų gale pradėta pedofilijos byla. Vyresnė jau devynmetė. Tai šios mergaitės motiną, kuri esą šiuos dalykus leisdavusi, net pristatydavusi skriaudikams dukrą, nušovė kol kas nežinomas asmuo. Mažoji – tai seniau paimta iš motinos dabar ieškomo įtariamojo Drąsiaus Kedžio dukra, kuri liudijo apie velionį teisėją Joną Furmanavičių ir galimuose pedofilijos nusikaltimuose dalyvavusius dar du asmenis. Psichiatrinė ekspertizė patvirtino vaiko parodymų tikrumą. Bet dabar vyksta prieštaringi įvykiai. Jau norima iš Neringos Venckienės atimti teisėjos imunitetą. Kam ji kliudo? Iškėlus šmeižimo bylą, sumažėtų liudytojų svarbiausioje byloje. Kol kas esama panašumo į pastangas žlugdyti pedofilijos bylą. Ši kaip tik taip ir atrodo iki J.Furmanavičiaus ir V.Naruševičienės nužudymų, kuriuos tirti imtasi gana triukšmingai ir beveik skelbiant D.Kedį tai padarius, o pedofilija vėl tarsi pastūmėta į pašalį. Niekas nežino, dar nenustatyta, ar tikrai D.Kedys šaudė ir šaudė vienas, ar jis pats tebėra gyvas, o gal seniai pakastas juo tik pasinaudojus, kad neprabiltų du nežinia kieno nužudytieji“. Taip savo pranešime spaudai tvirtino prof. europarlamentaras V.Landsbergis.
Šį lapkritį suėjo penkiolika metų nuo Lietuvą sudrebinusio įvykio - tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo. Šis nusikaltimas iki šiol neištirtas, o kai kurie juo išsamiai besidomėję asmenys iškeliavo Anapilin. Toks likimas 1996 metais ištiko žurnalistą Kęstutį Žičkų, kuris žuvo surežisuotoje auto avarijoje, o buvęs saugumo pareigūnas Juras Abromavičius 1997 metų pradžioje buvo susprogdintas Kaune. Tilto per Bražuolės upelį sprogdinimas apaugęs įvairiomis versijomis ir gandais. Kai kurių žvalgybininkų teigimu, šio įvykio tyrime buvo aptiktos link GRU (Rusijos karinės žvalgybos) vedančios gijos.
Žmogaus teisių ir pilietinių laisvių temos šiandienos Lietuvoje labai aktualios. Pilietinės laisvės mūsų krašte egzistuoja, tačiau dažnai pastebimi jų pažeidimų faktai. Ir Lietuvos laisvės metraštis labai margas. Prieš keturis šimtus metų mūsų valstybė dar buvo stipri ir gerbiama, o dar po šimto metų- 1707-1712-aisiais valstybė pradėjo nykti. Ir valstybės erozijos procesai tik stiprėjo, kol XVIII amžiaus gale bendra Lietuvos – Lenkijos valstybė galutinai žlugo ir ilgam pateko į carinės Rusijos imperijos glėbį. Laisvės ir kitų kertinių vertybių temas išsamiai analizavo žymūs XX amžiaus krikščioniškosios krypties filosofai Antanas Maceina ir Romano Gvardinis. Šių dienų Lietuvoje, esančioje ryškioje monopolinio kapitalizmo įtakoje, verta prisiminti kai kurias A.Maceinos mintis.
„Šalia šeimos, kapitalizmas suardė ir kitas bendruomenes. Pirmoje eilėje čia eina tauta. Tauta po šeimos yra labiausiai organiška bendruomenė. Josios galia glūdi jos suaugime su žeme, su tradicijomis, su istorija, su tautos didvyriais ir su kalba. Tuo tarpu visus šiuos dalykus kapitalizmas palietė naikinančia savo ranka. Jis subloškė ištisus tautos sluoksnius į miestus, atplėšdamas juos nuo žemės. Jis nutraukė tautos ryšius su praeities tradicijomis, jų vietoje įdiegdamas dirbtinius papročius, kurie yra bendri ir šabloniški. Jis sužeidė istorinę tautos sąmonę, priversdamas žmones į praeitį žiūrėti kaip į menko vertingumo tarpsnį. Kapitalizmas tautą paskandino žmonijos sumoje. Tauta pasidarė nebe žmonijos nepakeičiamas narys, bet viena plytelė žmonijos krūvoje“. Taip rašė filosofas A.Maceina.
Svarstymai apie laisvę labai skirtingi, nes vienaip pasisako liberalizmo pasekėjai, kitaip - krikščioniškos krypties mąstytojai. A.Maceina rašė: „Kelias į žmogaus sudievinimą eina tiktai per žmogaus laisvę. Tik laisvas žmogus yra pasiruošęs priimti į save Dievą. Iš tikro žmogaus laisvė yra pagrindinis Kristaus teigimas. Laisvės pagarba buvo viena iš pagrindinių Kristaus elgesio taisyklių. Kristus laisvę ir gaivina ją didindamas bei pabrėždamas. Pagrindinis Jo pažadas - Jo paties žodžiais „Aš padarysiu jus laisvus“. O filosofas R.Gvardinis teigė, kad tikėjimo tiesos ne tik sudaro etikos pamatus, be ir yra stabilumo visuomenėje pagrindas. Be to, Kristaus mokymo, pagrįsto laisvės ir tiesos idealais, principų įdiegimas ir atveria kelius į asmeninę savirealizaciją ir visuomenės pusiausvyrą. Didžiųjų krikščionių mąstytojų teiginius labai svarbu prisiminti dabar, XXI amžiaus pradžioje, kai atsidūrėme įvairių grėsmių akivaizdoje. Viena ryški grėsmė - iš Rytų įtaką plečiantis kriminalinio Kremliaus režimo propaguojamas brutalus neobolševizmas, besidangstantis įvairiomis kaukėmis. Neobolševikinės krypties putinizmas iš esmės yra pagristas imperializmu, senas bolševikines klišes primenančiais lozungais ir vado kultu.
Rusijoje jau kelios gatvės pavadintos Vladimiro Putino vardu, jau pastatyti ir keli „didžiojo vado“ paminklai, o ką primena šūkiai „Putinas – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė“ (Putin - um, čest ir sovest našej epochi) ar „Liaudis ir partija vieningi“ (narod i partija jediny), tikriausiai supras kiekvienas, prisimenantis sovietmetį ar istorijos kursą mokykloje praėję jaunuoliai. Lietuvoje atsiranda tiek putinizmo tiesas propaguojančių politikų, tiek naivai tuo tikinčių žmonių. Kita grėsmė - savo įtaką plečiantys radikalaus liberalizmo pasekėjai ir jų užvaldytos struktūros, palaikančios monopolinio kapitalizmo plėtrą. Ir trečia grėsmė - vartotojiškos „akropolių kultūros“ plitimas. Ši bulvarinė kultūra skatina girtavimą, šlaistymąsi po „akropolius“, „babilonus“ ir panašius pramogų kompleksus, pigų pramogų kultą ir paneigia tikėjimo tiesas bei formuoja minios žmogų - savo valstybei ir demokratijai abejingą beveidį pilietį. Norint pakilti iš nuosmukio ir sustabdyti valstybės eroziją, kažin ar verta vadovautis Laisvosios rinkos instituto ekspertų patarimais ar Pasaulio banko ekspertų nuorodas laikyti neginčijama tiesa.
Juo labiau ciniški ir abejotini atrodo Darbo partijos veikėjų patarimai, kaip mūsų šalis turi vaduotis iš krizės. Patys Darbo partijos vadovai savo neskaidria finansine veikla ir išdavystėmis daug prisidėjo prie dabartinės padėties suformavimo. Ką gali patarti abejotinos reputacijos verslininkų įkurta ir Rusijos mylima partija? Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos pavyzdžiai liudija, kad efektyvi kova su korupcija ir didelis valstybės institucijų dėmesys tikrųjų vertybių skleidimui padėjo šioms šalims pakilti iš krizės. Lenkijoje valstybės institucijos ir jų įtakojami fondai tiesiogiai remia katalikišką spaudą, katalikiškas radijo stotis, įtakoja ir dvasininkų bei religinių institucijų įtaką švietimo sistemoje. Tad ir mums verta suprasti - tik radikalios permainos gali padėti pakilti iš stagnacijos liūno.
2009.11.27
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
