Slaptai.Lt

Šių metų balandžio mėnesį ,,XXI amžiaus” laikraštyje publikuotame straipsnyje buvo išsamiai apžvelgtos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atkūrimo aplinkybės ir įvairūs VDU veiklos aspektai. Prie VDU atkūrimo 1989 metais ir pirmųjų universiteto aktyvios veiklos metų daug prisidėjo Edvardas Šiugžda, Algirdas Patackas, Antanas Karoblis, Liucija Baškauskaitė, Linas Bulota ir kiti šios aukštosios mokyklos atkūrimo iniciatoriai. Tiesa, daugelis atkūrėjų tikėjosi, kad VDU bus krikščioniškos ir tautinės krypties universitetas. Tokios krypties laikosi Europoje garsus Liuveno universitetas ir kai kurios kitos garsios Europos aukštosios mokyklos. Bet VDU tokiu netapo.

Lietuvai lemta būti tarp Rytų ir Vakarų esančiu kraštu, teigia Kovo 11-osios akto signataras, kultūrologas Algirdas Patackas. Ir tokia padėtis verčia suvokti mūsų kultūros savitumą, jos vietą pasaulyje. A.Patacko nuomone, reikia ieškoti savitų mokslinės raiškos būdų. Sakysime, tarpukario laikais VDU veikė kultūros filosofijos katedra. Šioje katedroje dirbęs prof. P.Kuraitis ir jo mokiniai S.Šalkauskis bei A.Maceina pasižymėjo kaip nuoseklūs kultūros filosofijos tyrinėtojai, vystę tautinės ir krikščioniškos filosofinės minties tradicijas. Gaila, kad šiuo metu VDU tokia katedra neegzistuoja.

A.Patacko teigimu, Vilniuje veikiantis Orientalistikos centras (esantis prie Vilniaus universiteto) yra eilinis kinų, japonų ir kitų Rytų šalių kalbas ir kultūrą nagrinėjantis centras. Tokių centrų yra kiekvienoje valstybėje, jie rengia Rytų šalių specialistus (orientalistus). Kaune būtų galima įkurti savitą, su Lietuvos istorija ir kultūriniu paveldu susijusį kultūrinių tyrimų centrą - jame, be kitų krypčių, galėtų įsikurti ir karaimistikos (karaimų istorijos ir kultūros tyrimų) skyrius, žydų chasidų (chasidizmo ištakos siekia XVIII amžiaus vidurį, ši judaizmo kryptis atsirado Lietuvos – Lenkijos valstybės teritorijoje) kultūros tyrimo skyrius, unitų (Rytų apeigų katalikų) religijos ir kultūros tyrimo skyrius. Tokio centro mokslinio dėmesio ašis taptų baltų kultūra ir jos ryšiai su Indoeuropa.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto veiklos pradžioje dirbo daug žymių, studentų mėgstamų dėstytojų - prof. L.Baškauskaitė, dr.A.Žygas ir kiti. Vėliau kai kuriems iš jų teko palikti VDU, nes įvairūs praeities jėgų atstovai, pigūs karjeristai stengėsi pašalinti tokių nusiteikimų dėstytojus. Šiuo metu VDU dirba daug perspektyvių jaunosios kartos atstovų - istorikų, filosofų, psichologų, dauguma kurių yra šios aukštosios mokyklos auklėtiniai.

1989 metais prie Lietuvos Kultūros fondo veikusioje Lietuvos kultūros tyrimo grupėje buvo svarstomos atkuriamo Vytauto Didžiojo universiteto veiklos kryptis. Kauno Sąjūdžio Tarybos įgaliotas Algirdas Patackas buvo parengęs būsimo universiteto koncepciją. Dabar, po dviejų dešimtmečių, įdomu ją skaityti, pasekti, ką pavyko įgyvendinti, o kas lieka kaip idėjos, kurias galbūt pavyks įgyvendinti ateityje. Pateikiame Kovo 11-osios Akto signataro Algirdo Patacko nuomonę, koks turėtų būti Vytauto Didžiojo universitetas.

Algirdas Patackas

Dėl būsimo Kauno universiteto koncepcijos

Sena europinė universitas idėja turi du aspektus. Iš vienos pusės, universitas magistratum et scholarium kuria mokslą ne tik lokaliai, bet ir universaliai, t.y. aukšto lygio universitetas privalo įnešti įnašą į Europos, pasaulio etc. lobyną. Iš kitos pusės universitetas apima visą organišką mokslų visumą, ,,viso pasaulio bei gyvenimo plotą,: gamtą ir prigimtį, kultūrą ir religiją“. Universitetas, apsiribojantis specialistų ruošimu, bet stokojantis mokslinės kūrybos lygio, nestatantis sau gilių kultūrinių uždavinių, tėra mokslinyčia, paprasta mokslo įstaiga, neverta universiteto vardo.

Kaip būsimasis Kauno universitetas galėtų realizuoti šiuos abu aspektus? Objekto atžvilgiu, t. y. antruoju atveju, yra aiškiau - tereikėtų nuosekliai jo struktūroje įgyvendinti minėtąją universaliąją visumą, tinkamai atsvėrus proporcijas. Senasis Kauno universitetas šiuo atžvilgiu buvo pavyzdingas.

Su pirmąja problema – subjekto - yra kebliau. Kurioje būtent srityje būsimasis universitetas galėtų siekti europinio lygio? Kas būtų ta ašis, esmės gija, apie kurią reikėtų auginti būsimojo universiteto kūną ir dvasią?

Tai ir yra universiteto koncepcijos klausimas. Neišsprendus jo, naujos mokslo įstaigos kūrimas liks netvarkinga, chaotiška pastanga, kurios rezultatai iš anksto yra abejotini. Juk įvairių trūkstamų disciplinų samplaika su asmeninėmis, grupinėmis ar konjunktūrinėmis ambicijomis tebus mechaniniu kratiniu, jokiu būdu nevertu universiteto vardo.

Atsigręžkime į senąjį Kauno universitetą. Kuri mokslo disciplina teikė jam originalumo, nepakartojamumo? Kas skyrė jį nuo kitų Europos universitetų? Atsakymas gal bus netikėtas -kultūros filosofija. Taip, Kauno universitetas, berods, vienintelis Europoje turėjo kultūros filosofijos katedrą. Galima kalbėti ir apie lietuviškąją kultūrfilosofinę mokyklą. Žinome jos ištakas – tai prof.P.Kuraičio, lietuviškosios filosofijos metro, ir jo mokinių St.Šalkauskio ir A.Maceinos tandemas. Būdinga, kad pats pirmasis uždavinys, kurį jaunasis St.Šalkauskis ėmėsi spręsti - tai Lietuvos vieta kultūrų bendrijoje. Pats veikalo pavadinimas - ,,Tarp dviejų pasaulių“ - nurodo išskirtinę Lietuvos vietą tarp dviejų pasaulių - Vakarų ir Rytų. Inteligentiškasis St.Šalkauskis kvietė prieš šių dviejų pradų sintezės, jaunasis A.Maceina prieštaravo, sakydamas, jog negalima mechaniškai sulieti kultūrų, kultūra turi gimti (diskusija ,,Židinyje“).

Pokario metais visa tai ilgiems laikams nutrūko. Tačiau svarbu buvo tai, jog buvo suvokta išskirtinė Lietuvos kultūrinė ir istorinė padėtis. Klausimas, kas yra Lietuva – ar Rytai, ar Vakarai, o gal kažkas trečio - taip ir liko neatsakytas.

Mūsų nuomone, į šį klausimą turėtų būti orientuota naujojo, atgimstančiojo Kauno universiteto ašis. Tai būtų natūrali tąsa amžinųjų lietuviškųjų, o ir žmogiškųjų klausimų: kas esame, iš kur atėjome, kur einame? Iš tiesų, kaip rodo visa lietuviškoji praeitis, kalba, kultūra, mentalitetas, Lietuva nėra nei Rytai, nei Vakarai, bet kažkas trečio, originalaus, esmingo centro - periferijos prieštaros prasme. Šitai ir turėtų tapti būsimojo universiteto didžiuoju rūpesčiu. Tai išspręstų iškart du klausimus -pirmąjį, originalumo, įnašo į Europos kultūrą, ir antrąjį, tautinį, savęs pažinimo.

Žlungant LDK mūsų tikroji tautinė kultūra buvo nustumta į pakraštį, paversta kaimo kultūra. Ten ji glūdėjo ir buvo gludinama, saugodama gyvybės šaknį. Naujosios Lietuvos, jos inteligentijos uždavinys - gražinti kaimo kultūrai jos tikrąjį, tautinį statusą.

Dabartinė kultūrinio nulio situacija yra tam palanki. Kuriuo keliu pasuksime, tuo ir eisime. Klaida kelio pradžioje brangiai kainuoja. Šis kelias turėtų vesti savęsp, į vidų, į lietuviškąjį etosą, nes lietuviškoji kultūra yra vidinė, žmogiškojo vidaus kosmoso kultūra. Suvokiame, kad šitai nėra lengva, kad tebeegzistuoja ir, matyt, egzistuos vakarietiškasis variantas, tačiau alternatyva turi būti. Atgimęs Kauno universitetas ir turėtų būti toks alternatyvinis sprendinys.

Kai dėl dviejų universitetų būtinumo, tai juokinga ir kalbėti. Kultūringų tautų akademinė praktika rodo, kad mažiausiai 1 milijonui gyventojų reikalingas vienas universitetas. Antai prieškarinė Belgija turėjo 4 universitetus 8-iems milijonams gyventojų. Suomija turėjo 2 universitetus keturiems milijonams gyventojų, o Šveicarija - net 7 universitetus keturiems milijonams gyventojų.

Be to, du universitetai tautos gyvenime galėtų atstovauti du priešingus polius, kurių rivalizacija tik teiktų naudos. Antai, Filipinuose yra du universitetai – vienas ,,Societatis Jesus“ (krikščioniškas), kitas - pasaulietinis. Taip pasiskirsčiusi ir Filipinų inteligentija. Prisiminime Oksfordo - Kembridžo duetą. Vilnius ir Kaunas nuo seno atstovauja du lietuviškumo polius: kontrasto principas, dviejų priešingų pradų sąveika tik suaktyvintų krašto kultūrinį gyvenimą, padarydama jį daugiaspalviu, dvinare universitas dialektika suteikdama jam universalumo.

Kaip tai įgyvendinti – atskiras, sunkus uždavinys. Teksto tikslas yra aprėžtas – koncepcijos paieškos. Manytume, jog naujame universitete turėtų atsirasti vietos vydūnistikai. Šiam mąstytojui esame dėkingi už aukščiau pateiktas idėjas ir jų sklaidą.

Išvados:

1. Būsimo Kauno universiteto koncepcine ašimi siūloma laikyti ugdymą inteligentijos, orientuotos į tautines vertybes, į lietuviškąjį etnosą, o taip pat ir į lietuviškosios savimonės paieškas.

2. Strateginiu būsimo universiteto uždaviniu reikėtų laikyti kaimo kultūros atstatymą į tautinės kultūros rangą.

3. Taktiniu Kauno universiteto uždaviniu turėtų būti alternatyvinė atsvara monopolizuotai dabarties kultūros orientacijai. Vakarietiškoji tradicija galėtų būti akcentuojama Vilniaus universitete.

4. Pirmuoju praktiniu žingsniu turėtų tapti kultūrfilosofijos katedros, lietuviškosios kultūrfilosofinės mokyklos atkūrimas kaip labiausiai aktualios lietuviškajai savimonei ir reprezentatyvios bei perspektyvios tarptautinio įnašo prasme: taip pat baltistikos - indoeuropeistikos (plačiąja, kultūristorine prasme) disciplinų įvedimas.

5. Ekonominėje - techninėje plotmėje kryptis turėtų būti į ,,žaliųjų“ idėjų adaptavimą ir vystymą Lietuvoje, atsižvelgiant į būsimus pramonės ir žemės ūkio infrastruktūros pakitimus ateities Lietuvoje suvereniteto sąlygomis.

Šitai atitiktų ir realią praktinę situaciją - universitetą būtų galima kurti Vilniaus universiteto Kauno filialo bazėje, visų pirma įkurdinant humanitarines disciplinas, nereikalaujančias didelių lėšų, patalpų, laboratorijų etc. Tą reiktų atlikti nedelsiant, patvirtinti juridiniu aktu, o vėliau palaipsniui plėsti, atsižvelgiant tiek į išdėstytą koncepciją, tiek į realius poreikius ir galimybes.

Tik turėdamas Idėją, universitetas galės tapti atgimimo židiniu, naujos Lietuvos kūrėju. Tik toks universitetas bus vertas Vytauto Didžiojo vardo.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, kurio koncepciją dėl Vytauto Didžiojo Universiteto ateities čia pateikiame.

2009.12.24