Trečiadienio „XXI amžiaus“ skaitytojai, šiemet pirmąjį numerį matę dar nespalvotą, o ypač tie, kurie nevartė penktadienio numerio, turėtų nustebti – jūsų rankose spalvotas „XXI amžius“. Spalvotu turėjo tapti jau pirmasis šių metų, t. y. praėjusio trečiadienio, numeris, bet gyvenimas pakoregavo šią datą. Penktadienio numeryje rašėme apie įvykusį stebuklą – spalvotą „XXI amžių“, kuris spausdinamas ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Išties dabartinė Lietuvos valdžia padarė viską, kad lietuviška spauda „emigruotų“ iš savo šalies. Įvedus didžiulius mokesčius lietuviškai spaudai, ji, ieškodama išeičių, priversta spausdintis, kaip rašėme praėjusių metų pabaigoje, ne Lietuvoje (kaip buvo Muravjovo-Koriko laikais, kai lietuviški leidiniai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje ir gabenami į Lietuvą).
Taip ir atsitiko: dabar beveik visi Lietuvoje parengti laikraščiai ir kai kurie žurnalai spausdinami svetur. Skirtumas nuo Muravjovo laikų tik tas, kad lietuviška spauda spausdinama ne Mažojoje Lietuvoje, bet Estijoje, Latvijoje ir ypač Lenkijoje – čia spausdinimo sąlygos yra priimtinesnės. Ir spalvos „atsiranda“.
Taigi yra privalumų. Tik, be jokios abejonės, labai bloga tai, kad leidyba traukiasi iš Lietuvos ir daugelis lietuviškų spaustuvių turės bankrutuoti. Aišku, išskyrus laikraščių milijonierių koncernams priklausančias spaustuves – jos ir toliau žers milijonus ir džiugins Lietuvos politikų, pradedant miestų ir rajonų savivaldybių, merų ir baigiant ministrų ir premjerų širdis. Juk pas juos, kad ir kokios partijos nariais jie yra „įsirašę“, kad ir kokiam politiniam sparnui – kairiajam ar dešiniajam – jie priklauso, ant stalų puikuojasi tik magnatų leidžiamų dienraščių komplektai („smulkioji“ Lietuvos spauda jiems visai nerūpi). Matyt, todėl, kad juos sieja artima „dvasinė“ giminystė – milijonieriai per ekonomiką valdo pinigus ir žmones, o politikai žmones ir pinigus valdo per politikos lovį. Politikų ir milijonierių ryšys labai sustiprėjo per 20 nepriklausomybės metų, ir nuo jo niekur nepabėgsi. Tik kentėti dėl to turi paprastas Lietuvos pilietis.
Dar didesnis pavojus kyla, kai tokioje ekonominėje-dvasinėje sumaištyje iškyla mūsų netolimo „kaimyno“ – Rusijos – grėsmė: kuriasi prorusiškos proimperinės partijos, kurių vadovams prorusiškumas tampa labai priimtinu epitetu. Tautinės jėgos silpsta ir aižėja, nesuprasdamos, kas vyksta Lietuvoje, einančioje nežinomybės kryptimi. Jeigu Latvijos tautiniai politiniai veikėjai aiškiai įvardija, kad šalyje kyla prorusiškos jėgos, Lietuvoje apie tai tylima, tarsi jokio pavojaus nebūtų. O juk patriotiškai nusiteikę piliečiai mato, kaip kyla proimperinės jėgos, kaip jos veržiasi į valdžią, nes žino, kad nuskurdinus tautą dalis jos piliečių gali pritarti toms jėgoms. Patriotai mato, kaip rusiškos jėgos ne tik pasirengusios restauruoti mums tiltus su apgriuvusiais sovietiniais paminklais, bet ir imperiją su jos nepaklusniais „pakraščiais“. Tad prie politinio lovio susirinkusiųjų pastangos tenkinti tik savo interesus gresia valstybės nepriklausomybei, kurią iškovojome prieš 20 metų.
Mes, „XXI amžiaus“ leidėjai, patyrėme valdžios smūgį ir ta prasme, kad sumažinus arba visai atėmus finansavimą bibliotekoms, jos prenumeruoti nutarė tik politikų mėgiamus dienraščius, pvz., „Lietuvos rytą“ ar „Respubliką“. Lėšų prenumeruoti „XXI amžių“ bibliotekos jau nebeturi – taip mes praradome kelis šimtus prenumeratorių. Prenumeratorių praradome ir dėl to, kad per pastaruosius metus drastiškai nuskurdinta tauta. Taigi mūsų situacija dabar dar sudėtingesnė. Praradimą galėtų kompensuoti mokyklų prenumerata. Tačiau padėtis rodo, kad patriotiškai nusiteikusių ar krikščionybę išpažįstančių tarp mokyklų vadovų retai pasitaiko. Net katalikiškose mokyklose „XXI amžius“ dažniausiai neprenumeruojamas – matyt, joms priskirti kapelionai tėra tik fiktyvūs, o tikybos mokytojams, jei neragina dvasiniai vadovai, tai visiškai nerūpi. Tokį abejingumą krikščioniškai spaudai pastebėjome ir platindami „Kregždutę“ – šį katalikišką patriotinį laikraštį vaikams užprenumeruodavo labai reta mokykla, o platintojų jose paskutiniais metais visai nesurasdavome. Nepaisant gausaus katechetų būrio, nepaisant didžiulio pradinių klasių mokinių skaičiaus, „Kregždutę“ mėgo tik nedidelis skaičius mokinių. Todėl nereikia stebėtis, kad „Kregždutės“ skaitytojų skaičius per dvylika metų nuo 24000 sumažėjo iki 2500 skaitytojų. Akivaizdus ir vaikų, ir pačių mokytojų dvasinio ugdymo trūkumas, kaip akivaizdus ir valdžios siekis kenkti lietuviškai spaudai, prilyginant ją naftos, dujų ar kopūstų „verslui“.
Tačiau, nepaisant valdžios sudarytų sunkumų, krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“, pasitikdamas valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir savo leidybos 20-metį, ir toliau tarnaus jums, mieli skaitytojai. Kartu atkreipiame dėmesį, kad dėl laikraštį spausdinančios spaustuvės įrengimų ypatumų ir dėl tiražų skirtumo trečiadienio numeris bus leidžiamas 8 puslapių (pardavimo kaina 1,50 Lt), o penktadienio numeris – 16 puslapių (kaina 1,90 Lt).
„XXI amžius“
2010.01.23
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
