Daug žmonių važiavo, ėjo, šliuožė prie ežerėlio, kur turėjo pasirodyti “ruoniai”. Jiems būtinas vanduo, o jį šią žiemą pasiekti ne taip paprasta. Vyrai pjovė, kirto eketę. Kai ėmė sunktis ir kilti vanduo, netrukus paaiškėjo, kad ežero dugnas – čia pat. O “ruoniams” reikia gelmės. Nori nenori teko eiti gilyn į ežerą, vėl kasti sniegą, pjauti, kirsti, kapoti ledą, kurio storis šią žiemą įspūdingas. Va šitoks! Kol vyrai prakaitavo, Genutė (Pilaitės seniūnas jos pavardės nepaminėjo) rūpinosi, kad Pilaitės gyventojai nesušaltų, nestovėtų vietoje, nebūtų tik žiūrovai. Ji ragino mankštintis, organizavo bėgimą aplink kalvelę. Juk, kaip sakė Pilaitės seniūnas, Vilniuje vasaris – sveikatingumo mėnuo. Reikia nesnausti, judėti, gyventi sveikai.
Degė laužas. Iš palapinės kamino rūko dūmai. Ten, kaip netrukus paaiškėjo, ir spietėsi “ruoniai”. Ne tik – ir “undinės”. Nesuskaičiavau, bet pastarųjų buvo ne mažiau negu pirmųjų. Žiūrovai apspito eketę. Buvo įdomu iš arti matyti ledinio vandens nebijančius žmones. Kviečiame pasižiūrėti nuotraukų.
Vytauto Visocko nuotr.
2010.02.07
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
