Vasario 5 dieną atsistydinus generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui, atsirado realios viltys, kad stagnacijos apimtoje Generalinėje prokuratūroje prasidės esminės permainos, kad iš Generalinės prokuratūros bus pašalinti korumpuoti ir su KGB susiję prokurorai. Sąžiningi prokurorai laukia permainų, kad pagaliau niekieno netrukdomi galėtų pradėtį tirti rezonansines bylas: ”Draugystės”, “Alytaus teskstilės” , “Samanėles” aferas, J.Paliako ir V.Pociūno nužudymo bylas. Kai kurių aferų tyrimas vėl pajudėjo iš mirties taško. Štai vasario 4 dieną jaunas Šiaulių apygardos prokuroras A.Karpalovas atnaujino tyrimą dėl UAB “Samanėlės” finansininkės, A.Valantino sesers A.Jokšienės, veiklos. 2005-2006 metais tiek Valstybės saugumo departamentą, tiek Generalinę prokuratūrą galutinai užvaldė “valstybininkų” klanas. Šio klano rankose atsidūrė tiek šios dvi itin svarbios žinybos, tiek kertinės ministerijos - Užsienio reikalų, Finansų, Ūkio ministerijos, Vidaus reikalų ministerija.
“Valstybininkų” klanas priminė Italijoje veikusią slaptą organizaciją - vadinamają ložę P - 2. 1971-1981 metais šios slaptos organizacijos nariai kontroliavo pagrindinines Italijos ministerijas ir slaptasias tarnybas. 1981 metais prasidėjus šios ložės veiklos tyrimui, dalis žiniasklaidos ir kai kurie įtakingi politikai net bandė neigti, kad tokia slapta organizacija egzistavo, jie sakė: “Jokios ložės P-2 nebuvo, tai tik draugų sambūris”. Ir dalis Lietuvos politikų ir žurnalistų bando neigti “valstybininkų” klano egzistavimą ir jo keliamas grėsmes. Kaip ir Italijoje, sakoma: “tai - tik draugų sambūris, nieko čia blogo”. Lietuvoje egzistuoja ir kiti galingi klanai, susiję su garsiais rusų mafijos “krikštatėviais” A.Kikališviliu, J.Kobzonu, J.Goldovskiu, M.Čiornu, D.Chačidze, C.Ben-Ari bei labai įtakingu Vokietijos kriminaliniu baronu A.Nimške.
Tuo tarpu taip vadinamas buvusio sveikatos viceministro Artūros Skiko teismas sukėlė nuostabą. Šis teismas priminė gerai surežisuotą šio valstybės pareigūno išsukimo nuo atsakomybės spektaklį. Už 20 tūkstančių litų kyšį šis veikėjas nuteistas 2 metų lygtine bausme. Tuo tarpu sveikatos apsaugos ministras A.Čaplikas iš pradžių neatsistatydino, nors kurie valančiosios koalicijos politikai jį ragino žengti šį žingsnį. Vis tik vasario 10 dieną A.Čaplikas priėmė sprendimą trauktis. Iš tiesų, jei trobelė supuvusi, ją reikia griauti nuo pamatų, o ne pradėti lopyti.
Kai regime situaciją, kad Lietuvoje bausmės už korupciją, kontrabandą, valstybinio turto grobstymą, pedofiliją nėra griežtos, didelė dalis visuomenės pasisako už bausmių griežtinimą, kuris padėtų pažaboti įsisiautėjusius nusikaltėlius. Tačiau yra ir kitų nuomionių. Štai generalinio prokroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis teigia, kad bausmių griežtinimas išbalansuos teisinę sistemą. Bet realiame gyvenime matome tokį vaizdą - simbolines bausmes gavę nusikaltėliai toliau sukčiauja, grobsto valstybės turtą, prievartauja vaikus, tuo sukeldami chaosą ir žmonių pasipiktinimą.
Vadinamoji pedofilijos byla mūsų krašte kelia vis didėjantį visuomenės susiskaldymą. Lietuvoje vyksta susipriešinimas į D.Kedžio šalininkus ir priešininkus. Kova vyksta ir žiniasklaidoje - dalis laikraščių ir televizijos stočių palaiko Kedžio pusę, dalis - kitoje pusėje. Arši kova vyksta ir internete, čia tarpusavyje kovoja įvairiose svetainėse paskelbtų straipsnių komentatoriai. Šiuo reiškiniu jau pradėjo domėtis ir mokslininkai, pirmiausia politologai, sociologai ir psichologai. Tad primename XIX amžiaus pabaigos Prancūziją, kur vadinamoji Dreifuso byla buvo suskaldžiusi šalį į dvi skirtingas stovyklas. Dreifusiada prasidėjo 1894 metais, kai karininkas Alfredas Dreifusas buvo suimtas ir neteisingai apkaltintas šnipinėjimu. Miestuose vykdavo viešos Dreifuso šalininkų akcijos, vėliau tokias akcijas pradėjo rengti ir jo priešininkai. Dreifuso bylos prasmė buvo aiški - reakcingi monarchistai ir stambieji oligarchai pasinaudojo šia situacija ir mėgino išplėsti savo įtaką bei pristabdyti demokratines permainas Prancūzijoje. Tuo tarpu Dreifusą rėmusios pažangios demokratinės jėgos gynė nekaltai kalinamą kariškį ir siekė esminių permainų tuomet oligarchijos dar valdomoje Prancūzijoje. Vis tik pažangių piliečių spaudimas buvo veiksmingas. 1900 metais Dreifusas buvo paleistas iš įkalinimo vietos - nedidelės Velnių salos Karibų jūros regione, o po kelerių metų jis buvo išteisintas. Tad regime įdomias istorines paraleles. Demokratijos lygiu primename XIX amžius pabaigos Prancūziją - tuomet dar tik besivystančią, fasadinės demokratijos šalį.
Visuomenės susiskaldymas didėja ne tik dėl akivaizdžių tiesioginių priežasčių. Šio reiškinio šaknys kur kas gilesnės ir susijusios su Lietuvoje egzistuojančia luominės visuomenės sankloda. Luominės visuomenės suskirstymo panaikinimas - tai sudėtingas procesas, reikalaujantis esminių politinių, ekonominių ir socialinių permainų. Tačiau tai tikrai įmanoma, nes tokį kelią praėjo ne tik Prancūzija, Belgija, Airija ir kitos Vakarų šalys, bet tokiu keliu pasuko ir tokių procesų privalumus jau gali įvertinti ir kai kurios Rytų Europos valstybės - Lenkija, Slovakija.
Oligarchijos, korupcijos griaužiamos visuomenės žalą pastebi tiek mūsų šalies apžvalgininkai, tiek Rytų Europos šalimis besidomintys Vakarų kolegos -E.Lukas, A.Gliuksmanas. Oligarchija yra aukščiausia organizuoto nusikalstamumo forma. Kai tokia santvarka įsigali, viešajame gyvenime klesti melas ir sukčiavimai. Paskutiniu metu vėl pasirodė straipsnių, kuriuose teigiama, esą Lietuvoje mafijos nėra. Tokia tad įdomi situacija - mafijos nėra, nėra ir pedofilų, yra tik kažkokios nereikalingos tiesos ieškantys piliečiai. Tiesos paieškos kartais baigiasi ir persekiojimais, bet be tiesos atskleidimo nėra valstybės ateities, tik aklavietė. Tai rodo ir kitų šalių patirtis bei akivaizdžios istorinės paralelės.
Nuotraukoje: “XXI amžiaus” politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas – Karoblis.
2010.02.11
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
