Pernai pasirodžiusi Mariaus Kundroto monografija yra vertinga daugeliu atžvilgių. Joje atskleista ir tautinės minties Lietuvoje raida bei aspektai, ir kosmopolitizmo bei globalizmo pavojus tautinei minčiai bei pačiam tautiškumui, nagrinėjamos pasaulinės tautinių idėjų problemos, iškilusios istorijos bėgyje.
M. Kundrotas įdomiai palygina tautiškumo ir kosmopolitizmo (priešingo tautiškumui) apraiškas, apibūdina tautos ir liaudies sąvokų (terminų) santykį. Įdomus, nors iš pirmo žvilgsnio ir diskutuotinas yra autoriaus teiginys, kad „tautiškumas gali užtikrinti tautos gyvybingumą tiktai kaip moralinis idealas“. Teiginį, kad „tauta be moralės – tai tauta be ateities“, autorius grindžia tuo, kad „moralinis ištižimas yra pirminė tautos žlugimo priežastis, kadangi pakerta jos imunitetą ir potencialą visose plotmėse – tiek intelektualinėje, kultūrinėje bei mokslinėje, tiek socialinėje, politinėje bei ekonominėje“, ir pateikia praktinį pavyzdį: „Įsivyravus vartotojiškumui, ištvirkimui ir savanaudiškumui, tauta aptingsta, išglemba ir iškrinka, lengvai tapdama kitų, stipresnių tautų arba imperijų grobiu“.
Nesigilinant toli į istoriją, autorius, matyt, ir mūsų tautai siunčia tam tikrus perspėjimo ženklus, kad pasidavę vartotojiškumui tautos išrinktieji žaidžia labai pavojingą žaidimą, rizikuodami valstybės nepriklausomybe. Tautiškumui autorius priskiria ir žmogaus ugdymo vaidmenį. „Sunaikinkime tautiškumą, ir kas tuomet ugdys žmogų? Kas jį skatins būti geresnį ir mylėti artimą?“ – klausia autorius ir teigia, kad to padaryti negali nei valstybė, kuri be tautiškumo tėra administracinė struktūra, valdoma netobulų žmonių, nei mokykla, kuri pati yra priklausoma nuo valstybės, nei Bažnyčia, kurios autoritetas mūsų visuomenėje šiandien, ko gero, netgi silpnesnis už tautiškumą, nei šeima, kuri egzistuoja tam tikroje visuomenėje, neapsaugojančioje nuo šeimos krizės. Suteikdamas tokią idealistinę reikšmę tautiškumui, autorius pabėga nuo bet kurioje tautoje pasireiškiančių asmeninių, su egoizmu besiribojančių interesų tenkinimo klausimų ir neišvengiamai tuo pagrindu kylančių konfliktų.
Tautinio judėjimo būklę dabartinėje Lietuvoje autorius apibūdina taip: jis užstrigo kūrimosi stadijoje, nepasiekęs ideologinio lygmens. Tokios būklės priežastys, kaip teigia autorius, – „globalistinių ir nihilistinių jėgų įsigalėjimas, atgijusi Penktoji kolona, politikos ir žiniasklaidos konjunktūra, asmeninės ir grupinės ambicijos, kompetencijos ir aktyvumo stygius, išsisklaidymas“. Autoriaus teigia, kad dabartinėje Lietuvoje „patriotinių jėgų vietą užėmė šalimais išsidėsčiusios partijos, iš vienos pusės – Tėvynės sąjunga, iš kitos – „Tvarka ir teisingumas“, ir šių partijų nomenklatūra, „sumaniai žongliruodama atskirais tautiniais akcentais /.../ lieka ištikima kosmopolitinei konjunktūrai“ (paryškinta mano – E. Š.). Tokia išvada daugeliui mūsų politiškai mąstančių tautiečių turėtų skambėti gana neįprastai ir dar sunkiau būtų priimtina patriotinėms jėgoms, per mūsų valstybės dvidešimtmetį stipriai nusilpnintoms (ypač jeigu lygintume su prieškario nepriklausomybės dvidešimtmečiu). Todėl tik iš dalies galima laikyti teisinga kitą autoriaus išvadą, kad šioje situacijoje galimos dvi išeitys: „arba tautinis pradas šiose partijose išsikovos pirmenybę, arba susikurs alternatyvi tautinė jėga“. Nors autoriui atrodo, kad abu šie keliai įmanomi, tačiau bent pirmoji tautinio judėjimo kryptis yra tik teorinė: dabartinėje Lietuvoje, patyrusioje ne tik 50 metų valstybinio gyvenimo pertrūkį, bet ir praradusioje politinio-partinio idėjiškumo brandumą, tautinis judėjimas vis labiau patiria nesėkmę, nes tautiniam sluoksniui atstovaujančios politinės jėgos prisiima tik ekonominių „gelbėtojų“ vaidmenį, iškart atmesdamos tautinį-dvasinį vektorių. Politinių partijų sukurtas demokratijos farsas tautiškumo stiprinimui nepalieka jokios vietos ir todėl nenuostabu, kad visuose Lietuvos piliečių sluoksniuose – nuo politikų iki eilinio (kosmopolitinės) žiniasklaidos vartotojo sąmonės – tautiškumo vietoj įsigali kosmopolitizmas (tą matome net ir nuolat augančioje emigracijoje, kai patyrus kartais ir nedidelius ekonominius sunkumus pasirenkamas lengvesnis kelias – palikti tėvynę). Kosmopolitizmo pasekmes įvairiose gyvenimo srityse pastebi ir autorius: tai partijų „nugyvenimas“ (prie to prisidėjo jų vadai), girtuoklystės kultūra, popkultūros (vartotojiškumo, vulgarumo ir konjunktūriškumo) įsigalėjimas ir pan.
Tačiau įdomiausi yra lietuvių tautos išlikimo klausimai, keliami monografijoje. Nors ir trumpai, bet beveik teisingai apibūdinamas istorinis tautiškumo kelias: nuo tautinio sąjūdžio ištakų XIX amžiaus pabaigoje iki partizanų kovos ir pogrindžio spaudos bei žygeivių išvykų 1970-ųjų viduryje, sovietinio režimo sąlygomis, ir vėlesnės Lietuvos laisvės lygos veiklos. Autorius atskleidžia ir į vieną visumą sujungia jau primirštus, bet kiekvienam lietuviui svarbius netolimos pasipriešinimo okupacijai istorijos faktus. Ir ypač įdomios, Lietuvos visuomenei tikrai mažai girdėtos ir dar mažiau žinomos įvairios paskutinių metų peripetijos tautinių idėjų ir tarppartinių batalijų srityje. Į gana nuožmią kovą čia įsitraukia ir Lietuvių tautininkų sąjunga, ir Lietuvių nacionaldemokratų partija, ir Nacionalinė centro partija, ir Nepriklausomybės partija, ir Vieningoji nacionaldarbininkų partija, ir „Lietuvos kelias“, ir Tautos pažangos partija, ir „Jaunoji Lietuva“, ir dar keletas mažiau girdėtų ar visai negirdėtų partijų ir sąjungų – monografijoje parodyta, kaip jos kuriasi, skyla, jungiasi, vėl skyla ir pan. O šalia partijų – didelis partijų aktyvistų ir vadovų pavardžių sąrašas. Visi jie gana smarkiai reiškėsi ir kovojo ne tik pirmaisiais nepriklausomybės metais, bet ir mūsų kartai artimais 2000–2009 metais. Šie daugeliui Lietuvos žmonių nežinomi ar menkai žinomi faktai tikrai praturtina knygą.
Autorius tikisi, kad knyga paskatins diskusiją „tiek intelektualų gretose, tiek ir platesniuose visuomenės sluoksniuose“, nes ji „nėra nei grynai akademinis darbas, nei gryna publicistika, o veikiau – abiejų šių „žanrų“ stilius“. Tačiau iš tiesų monografija yra pernelyg teoretizuota, akademinė, juolab kad tikrai populiarių, tautiškumo klausimus nagrinėjančių išsamių knygų Lietuvoje nėra. „Įvade“ autorius teisingai pastebi, kad „globalistinis arba kosmopolitinis „pasaulio piliečių“ požiūris šiandien – gerai žinomas“, nes „jį (Lietuvoje) skelbia daugelis žiniasklaidos ir švietimo kanalų“, o „alternatyvus, tautinis ir patriotinis požiūris – kur kas mažiau pristatomas, dažniausiai pateikiamas iškreipta forma ir iš antrų ar trečių (neretai – priešiškų) lūpų“. Tad šiuo požiūriu monografijos pasirodymas yra sveikintinas. Knygos autorius gana taikliai apibūdina tautiškumo santykį su nacionalizmu: „Nacionalizmas kaltinamas, mažiausiai, trimis atžvilgiais: pirma – kad jis iškelia tautą virš asmenybės, antra – kad iškelia tautinę tapatybę virš dorovinių ir protinių kiekvieno žmogaus bruožų, trečia – kad iškelia vienas tautas virš kitų. Nacionalizmui priskiriami kruvini karai, totalitariniai režimai ir masinės represijos arba mažų mažiausiai – primityvus provincializmas bei nepaslankus, bet kokią pažangą stabdantis tradicionalizmas. Labiausiai paplitę nacionalizmo įvaizdžiai šiandien – senutė tautiniais drabužiais arba smogikas su svastika. Pirmuoju atveju siekiama tautiškumą parodyti atgyvenusiu reiškiniu, antruoju įvaizdžiu nacionalizmui priskiriama agresija, kaip neatsiejama jo bruožas ar netgi pagrindinė motyvacija“ (p. 14).
Pabaigoje norėtųsi atkreipti dėmesį į ne visai teisingą žmonių nuveikusių „tautinės minties raidoje ir sklaidoje“ įvertinimą. Tarp tokią mintį skleidusių aukštai įvertinti A. Endriukaitis, R. Ozolas, M. Treinys, A. Liekis, R. Batūra, E. Krikščiūnas, A. Kasperavičius, L. Astra, O. Voverienė, V. Bražėnas, A. Avižienis, R. Garuolis, J. Vaiškūnas, D. Urbanavičienė, V. Mikėnas. Reikia pasakyti, kad visų čia ir monografijoje minimų asmenų prisilietimas prie tautinių idėjų sklaidos yra labai skirtingas, o ir tautinės minties gilumas ir raiškumas yra labai skirtingo lygmens. Tad šių tautiškumo puoselėtojų „kišimas į vieną maišą“ nėra labai pateisinamas ar logiškas. Beje, tą parodo, mūsų manymu, ir cituojamų autorių pasikartojimo dažnumas. Pavyzdžiui, tarp labiausiai pasikartojančiųjų yra K. Uoka – 12 kartų, R. Ozolas – 13 ir kažkodėl K. Prunskienė – 7 kartai. O štai O. Voverienė ir K. Stoškus (pastarasis apibūdinamas kaip tautiškumo reikšmę išsamiai tiriantis filosofas) – tik po vieną kartą. Nelabai norisi tikėti, kad visi 20 ar daugiau kartų cituojami autoriai yra išties susitelkę ties tautinės minties klausimais. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie tautiškumo klausimus išsamiai nagrinėjantys autoriai liko visiškai neįvertinti. Pavyzdžiui, Algirdas Patackas kažkodėl visiškai nenusipelnė autoriaus dėmesio – gal todėl, kad jis remiasi krikščionybe. Liko net nepaminėtas Jonas Trinkūnas – gal irgi netinkantis dėl per didelio senųjų baltų religijos išaukštinimo. O mūsų žymusis filosofas A. Maceina, tautiškumo klausimus nagrinėjęs beveik visuose savo darbuose, paminimas vos keturiskart – gal irgi dėl savo aiškiai išreikšto krikščioniško požiūrio.
Nežiūrint kai kurių trūkumų, monografija reiškia didžiulį proveržį tautinėje mintyje, ypač dėl to, kad ji bene vienintelė apibrėžia tautiškumo aspektus. Be to, knyga vertinga ir dėl to, kad ją parašė jaunosios kartos atstovas, savo tautines idėjas suformavęs nepriklausomybės metais.
Marius Kundrotas, Tauta amžių kelyje. Tautinės pasaulėžiūros gairės ir tautinis judėjimas Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, 636 p.
Vytauto Visocko nuotraukoje: Marius Kundrotas ir jo monografija "Tauta amžių kelyje".
"XXI amžius"
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
