Sukanka dvidešimt metų po Kovo 11-osios Akto paskelbimo. Tada Vytautas Landsbergis ir jo bendražygiai nepasidavė skeptikų įtakai - inicijavo nepriklausomybės atkūrimą. Tai buvo savalaikis sprendimas. Nors teko patirti nelengvus išbandymus, bet po 1991 metų rugpjūčio pučo SSSR pradėjo galutinai byrėti. Lietuva tapo tarptautiniu mastu pripažinta valstybe. Tad 1992 metų pabaigose prasidėjusi komunistinių jėgų restauracija buvo tarsi smūgis į paširdžius mūsų jaunai valstybei. Tai, kas tada vyko Lietuvoje, priminė Siciliją ar Lotynų Amerikos pakraščių valstybes. 1992 -1996 metais komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių sukurti klanai veikė kartu, grobstė valstybės turtą, sukčiavo, kūrė finansines piramides. Žlugo daugybė tokių korumpuotų klanų užvaldytų įmonių, o tūkstančiai jų darbuotojų tapo bedarbiais.
Komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių aljansas mūsų kraštui didžiulę žalą padarė ir po 2000 metų, kai vėl prasidėjo didžiulės aferos, valstybinio turto grobstymai, kūrėsi galingos monopolijos. Tačiau per paskutinius kelerius metus Lietuvoje pradeda nedrąsiai kurtis pilietinės visuomenės židiniai, į visuomeninę veiklą aktyviai įsitraukia ir pažangių permainų siekia vis daugiau kultūros ir meno veikėjų, profsąjungų aktyvistų, jaunimo atstovų. Apie Lietuvai lemtingą Kovo 11-ają, istorinius 1990-1991 metų įvykius ir šiandieninę padėtį mūsų valstybėje kalbamės su Kovo 11-osios akto signatarais Algirdu Patacku, Julium Beinortu ir Seimo nare Aurelija Stancikiene.
Kovo 11 akto signataras Algirdas Patackas. „Tuo, kad skelbsime nepriklausomybę, aš neabejojau. Turėjau tvirtas nuostatas, sovietmečiu teko patirti KGB persekiojimus, pabuvoti ir kalėjime. Supratau, kad mums gresia nemenki išbandymai. Mano kolega, kurio drąsa niekada neabejojau, Kazimieras Uoka tada teigė, kad turime laikytis „protingos rizikos“ taktikos. Kovo 11-oji buvo žingsnis į nežinomybę. Tuometiniai deputatai buvo labai skirtingi žmonės. Štai R.Paulauskas dar tada, kai 1989 metais vyko rinkimai į SSSR Aukščiausiąją tarybą, agitavo balsuoti už Sąjūdžio kandidatus, tačiau kai jį sutikau rinkimų dieną, jis pasakė, kad pats nedalyvavo balsavime. Tokiais prieštaringais poelgiais pasižymėjo ir kai kurie kiti sąjūdiečiai, 1990 metais tapę signatarais. Po 1990 kovo 11 prasidėjo išbandymai. Prisimenu kovo 23 dieną vykusį posėdį, kuris prasidėjo tos dienos vidurdienį, o baigėsi jau kitą parą, kovo 24 dieną, apie 5 valandą ryte. Tai buvo svarbus posėdis, nes turėjome suformuoti vyriausybę, paskirti kai kuriuos ministrus. Juk jei nėra Vyriausybės, nėra ir valstybes. Vykstant posėdžiui, gavome informacijos, kad iš Kauno link Vilniaus važiuoja apie šimto tankų kolona. Bet posėdžiavome toliau, priėmėme svarbius sprendimus, užsienio reikalų ministru patvirtinome A.Saudargą. O tankai pasiekė Vilnių ir nuvažiavo į Šiaurės miestelį“.
Prisimindamas tuometinio parlamento užkulisius, A.Patackas sakė: „1990 metų pavasarį ir vasarą Lietuvoje jau formavosi įvairios suinteresuotos grupuotės, prasidėjo Sąjūdžio erozija. Parlamento posėdyje A.Rudys pareiškė, kad kuriama Centro frakcija, nors skaldytis tuo sunkiu periodu buvo neverta. Įdomūs buvo svarstymai apie deputatų atlyginimus Kai kurie deputatai pasiūlė, kad atlygimas siektų 500 rublių, o aš pasiūliau kiek mažesnį atlygimo dydį mažesnį - 400 rublių. Tada A.Rudys pareiškė, kad geriausia būtų, jei deputatų alga priklausytų nuo buvusio atlygimo ir sudarytų buvusio atlyginimo vidurkį. O A.Rudžio alga tada siekė 1200 rublių. Vis tik deputatams buvo nustatyta 500 rublių alga. Kai kurie deputatai - V.Tamulis, V.Šadreika ir kai kurie kiti blaškėsi, iškeldavo įvairias specifines idėjas. Vis tik parlamentas dirbo neblogai. Tik 1992 metų pavasarį jau prasidėjo itin didelė trintis, prokomunistinių jėgų išprovokuoti kivirčai“.
Jei žvelgiame į šiandienos įvykius, tai, A.Patacko nuomone, regime, kad blogio jėgos galingos ne tik Lietuvoje. Antikristinės struktūros visoje Europoje stengiasi primesti savo ydų diktatą. Tai ir vis aiškiau besireiškianti agresyvių gėjų veikla bei aktyvūs eutanazijos šalininkai, savo idėjas atvirai propaguojantys per žiniasklaidą. Tai tarptautiniai procesai, peržengiantys atskirų valstybių sienas. Egzistuoja ir tarptautiniai pedofilų tinklai, tokie veikėjai palaiko vienas kitą. Olandijoje net veikia pedofilų partija, siūlanti įteisinti pedofiliją. Žvelgiant į dabartinę situaciją, kai klesti reakcingos grupuotės, pedofilų klanai, gėjų lobistai ir net atvirai ateistinės jėgos, kartais net sunku suvokti, kas gi vyksta? Juk Europos Sąjunga buvo kuriama ant krikščioniškų pamatų. Visi trys šios svarbios tarptautinės bendrijos įkūrimo iniciatoriai –Konradas Adenaueris, Robertas Šumanas ir Alčidas de Gasperis buvo krikščioniškų pažiūrų politikai. Būtent A.de Gasperio vaidmuo itin reikšmingas. Šis italų politikas pasižymėjo kaip tikras krikščionybės ideologas. A.de Gasperis dirbo žurnalistu, užsiėmė literatūros tyrinėjimais, domėjosi religijos filosofija. Musolinio valdymo laikais jam keletą metų teko praleisti kalėjime. (Įdomu pastebėti, kad A.de Gasperis kurį laiką dirbo ir Vatikano bibliotekoje. Jis 1943 metais įkūrė Italijos krikščionių demokratų partiją, tuo metu dar veikusią pogrindyje. 1945-1953 metais Alčidas de Gasperis ėjo Italijos premjero pareigas ir daug prisidėjo tiek prie demokratijos Italijoje atkūrimo, tiek prie ES įkūrimo). Europos Sąjunga – tai krikščioniškas darinys ir neteisinga ES lyginti su SSSR, kaip kad daro filosofas R.Ozolas. Sovietų Sąjungą įkūrė ateistinės blogio jėgos, bet ši antikristinė blogio imperija žlugo. Tuo tarpu Europos Sąjunga įkurta ant krikščioniškų pamatų. Šią sąjungą reikia tobulinti, jos neardyti ir siekti, kad krikščioniškos idėjos bendrijos erdvėje įgytų kuo didesnę reikšmę. Į SSSR mes buvome įjungti jėga, o į ES įstojome savo noru. Lietuvos užduotis - atsilaikyti prieš visas grėsmes ir iššūkius. Šiuo metu ES erdvėje regimos įvairios grėsmes, iš kurių viena pavojingiausių - agresyvi antikristinė kryptis”.
O Kovo 11-osios akto signataras Julius Beinortas, prisimindamas tas lemtingas Lietuvai dienas, sakė, kad tai buvo džiaugsmingas metas. Tiesa, po to džiugias nuotaikas aptemdė ir intrigų šešėliai. V.Landsbergis buvo visaip užgauliojamas. A.Brazausko šalininkai pyko dėl to, kad jų lyderis pralaimėjo rinkimus į Aukščiausiosios tarybos pirmininko postą. Kai kurie deputatai ėmė kaltinti radikalesnius nepriklausomybės šalininkus, kad laisvos valstybės sukūrimo siekiama neteisingomis formomis. Po 1991 metų sausio įvykių Aukščiausioje taryboje tapo ramu, visi „intrigų meistrai“ pritilo. O sumaištis parlamente prasidėjo 1992 metų pradžioje, kai dalis sąjūdiečių susidėjo su A.Brazausko šalininkais. Palaipsniui darbas parlamente darėsi vis sunkesnis, susiskaldymas didėjo, nepavyko priimti ir liustracijos įstatymų. 1992 metų vasarą nuspręsta surengti priešlaikinius rinkimus į Seimą.
Apie Lietuvai lemtingus 1990-1991 metų istorinius įvykis kalbėjome ir su Seimo nare Aurelija Stancikiene. Ši politikė į aktyvią politinę veiklą įsitraukė kur kas vėliau nei Kovo 11-osios akto signatarai. Tad įdomu sužinoti, kaip A.Stancikienė vertina tuometinius istorinius įvykius ir savrbiausias šiandienos aktualijas.
Kokie Jūsų prisiminimai apie tas lemtingas Lietuvai dienas -1990 metų kovo 11-ają ir po to sekusį sunkų kelių mėnesių išbandymų periodą? Omenyje turiu ir 1991 metų sausio - rugpjūčio mėnesius.
Aurelija Stancikienė: ,,Sausio tryliktosios įvykius apskritai vertinčiau kaip paskutinio Lietuvos istorinio šimtmečio dvasinio pakilimo viršūnę, kurią stebėjo ir žavėjosi visas pasaulis: plikomis rankomis bandėme sustabdyti tankus. Ar tai įmanoma be Dievo pagalbos? Šiandien, kai vertybės pasikeitė, kai viską vertiname tik pagal materialius dalykus, ekonominė krizė atrodo kaip kažkas labai tragiško, nors grėsminga buvo ir 1990 metų ekonominė blokada. Tada, turėdama tris vaikus, laikiau prileidusi pilną vonią geriamo vandens, nes buvome perspėti, kad bet kurią akimirką vandentiekis gali būti užnuodytas. Kadangi parduotuvės greitai tuštėjo, bijodama bado nupirkau visą maišą ryžių, kuriuos vėliau buvome priversti valgyti ištisus metus. Bet buvome ypatingai laimingi, kad gyvename jau nepriklausomoje šalyje ir dėl laikinų nepriteklių liūdnų minčių nekilo. Galime didžiuotis, kad Lietuva pirmoji iš visos sovietų imperijos išdrįso paskelbti nepriklausomybę - tai turbūt lėmė, kad Lietuva turėjo gilią tūkstantmetę istoriją ir troškimą gyventi laisvai."
Kodėl nuo valstybės atkūrimo praėjus 20-čiai metų, Lietuvoje tiek daug chaoso, teisinio nihilizmo apraiškų?
„Pati sau užduodu klausimus: kaip nepriklausomoje Lietuvoje gali atsirasti buvusio VSD vadovo J.Jurgelio straipsnis, juodinantis partizaną Kraujalį, kaip kitas buvęs VSD vadas M.Laurinkus gali teigti, kad Sąjūdžio vadovybę skaldė ne slaptos KGB operacijos, o paviešinti KGB archyvai, kaip gali būti vilkinamas pulkininko V.Pociūno žūties tyrimas ir t.t. Atsakymą iš šiuos klausimus padiktuoja suvokimas, kad patys šviesiausi ir intelektualiausi šalies protai žuvo miškuose, knygnešių labirintuose ar Sibire, emigravo į užsienį. Manau, kad atgavę nepriklausomybę, padarėme rimtą klaidą, sudarydami galimybes kompartijos veikėjams, buvusiems KGB pareigūnams daryti karjerą jau nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, tada taip supratome demokratiją, geranoriškai ir krikščioniškai patikėjome, kad tie žmonės pasikeis. Vis tik neabejoju, kad Lietuva, turėdama galimybę ilgesnį laiką būti laisva ir galėdama pati spręsti savo egzistencinius klusimus, įrodys, kad lietuviai gali būti pažangiausių pasaulio tautų tarpe“.
Padėtis Lietuvoje sudėtinga, nes teisinėje sistemoje daug anarchijos, aplaidumo ir korupcijos apraiškų. Sąžiningiems pareigūnams trukdo dirbti mafijos nariai - korumpuoti pareigūnai, o teismų nuosprendžiai dažnai stebina - išteisinami ar lygtinai nuteisiami kyšius ėmę aukšto rango valstybės pareigūnai, išteisinami ir finansiniai aferistai. Pedofilijos byla parodė, kaip veikia tamsios jėgos -įtakingi iškrypėlių klanai. Gal padėtį pavyktų pakeisti keičiant įstatymus ir žymiai griežtinant bausmes, ypač už pavojingus nusikaltimus?
,,Pedofilijos byla yra apgailėtinas reiškinys. Asmeniškai buvau susitikusi ir su N.Venckiene, kreipiausi ir į teisėsaugos institucijas, šiuo klausimu kalbėjausi ir su valstybės vadovais. Dėl teismų reformos egzistuoja įvairios nuomonės. Manau, kad šalyje, kurioje dar nėra susiformavusi atsakinga pilietinė visuomenė, prisiekusiųjų teismai gali dar labiau komplikuoti ir taip neskaidrius teisminius procesus. Todėl manau, kad tokios institucijos įvedimui dar nesame paruošę. Žinoma, įstatymus reikia tobulinti, bet neužtenka priimti gerus įstatymus, reikia pasiekti, kad įstatymai veiktų. Su būtinybe griežtinti bausmes tikrai sutinku, bet savaime bausmių griežtinimas problemų neišspręs. Būtina iš esmės keisti visą teismų ir įkalinimo įstaigų sistemą. Būtina sudaryti galimybę kaliniams kalėjime pasikeisti, o ne dar labiau juos sugadinti. Kita vertus, užsidarę savo kasdienybės problemose, kartais nebematome kelio, kurį Lietuva per dvidešimt metų nuėjo. Akivaizdūs faktai rodo, kad 200 pasaulio valstybių tarpe Lietuva patenka tarp 50 turtingiau gyvenančių valstybių. Nors mūsų korupcijos indeksas dar labai didelis, bet, lyginant viso pasaulio mastu, atrodome ne taip prastai - trūksta ne tiek daug, kad taptume šalimi, kurioje korupcija nekelia pavojaus. Kita vertus, turime suprasti, kad korupcijos neįmanoma įveikti vien tik keičiant teismus ir valdžią. Šito neįveiksime, kol neįveiksime ir patys savęs, neduodami kyšio policijos pareigūnui, valdininkui, dėstytojui ir pan. Jei demokratinėse valstybėse apie nusikaltimus pranešti policijai yra padoru ir pilietiška, pas mus tai laikoma skundimu, o ne pilietiškumu. Taigi, norint pakeisti galiojančią sistemą, reikia pakeisti ir patiems save, ko niekas be mūsų - nei teismai, nei valdžia nepadarys“.
Gintaro Visocko nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas - Karoblis.
2010.03.11
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
