Slaptai.Lt

Svarstymai socializmo tema šiandienos pasaulyje yra vieni iš populiariausių. XXI amžiaus pradžioje socializmas lieka viena iš trijų pasaulyje vyraujančių ideologijų. XIX amžiuje socializmas pradėjo sparčiai vystytis. Nuo 1880 metų socializmo idėjos sparčiai plito Europoje – ypač Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje. Kūrėsi įvairios socializmo idėjas propaguojančios partijos. Rusijoje atsirado net kelios tokios krypties politinės jėgos  - menševikai, eserai ir bolševikai (pastarieji užėmė kraštutines pozicijas ir ėmė propaguoti brutalaus, tironiško komunizmo idėjas). XIX amžiaus pabaigoje ir Lietuvoje įsikūrė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Iš pradžių ši partija buvo mažai įtakinga, bet vėliau jos įtaka gerokai sustiprėjo. Tarpukario Lietuvoje LSDP buvo viena iš kelių pagrindinių šalies partijų. LSDP lyderiai Steponas Kairys, Augustinas Janulaitis, Vladas Požėla užėmė įtakingas pareigas, aktyviai dalyvavo politinėje veikloje.

Socializmas iškelia pamatines laisvės, lygybės ir teisingumo vertybes. Didelius turtinius ir socialinius skirtumus socializmas laiko blogybe. Tam, kad turtiniai skirtumai nebūtų labai dideli, socialistai laikosi principo, kad būtų atliekamas dalinis turto perskirstymas per mokesčių sistemą. Be to, laikomasi principo, kad tam tikros lengvatos ir papildomos išmokos turi būti skiriamos ne itin turtingai gyvenantiems žmonėms (tokia praktika vis dar taikoma kai kuriuose pokomunistiniuose kraštuose, taip pat - ir Lietuvoje. Mūsų šalyje ir taip gerai gyvenantys įtakingi valdininkai dar gauna gausių privilegijų - didelius priedus prie atlyginimų, naudojasi tarnybiniais automobiliais ir net atostogauja po tarnybinių komandiruočių priedanga. O oligarchai dažnai sulaukia įvairių mokesčių lengvatų).

O socialiai remtiniems žmonėms valstybė skiria tiek dideles mokesčių lengvatas, kartais net priedus prie nedidelių atlyginimų, kai kuriuose kraštuose egzistuoja net specialios parduotuvės, kuriose socialiai remtini asmenys gali nusipirkti prekių ženkliai pigiau. Šiuolaikinis socializmas pasisako už kontroliuojamos kapitalistinės rinkos ekonomikos egzistavimą, bet tai - ne Ukrainoje, Bulgarijoje, Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse įsigalėjusi „laukinio kapitalizmo“ sistema, o koordinuojama rinkos ekonomika, kur valstybė prisiima didelę dalį atsakomybės už sėkmingos socialinio aprūpinimo sistemos koordinavimą.

Socializmo ištakos siekia XVI - XVII amžius. Anglų rašytojas ir filosofas Tomas Moras (1478-1535) ir italų dvasininkas bei filosofas Tomazo Kampanela (1568-1639) savo kūriniuose iškėlė tais laikais itin aktualias laisvės, brolybės, socialinio teisingumo idėjas. XVIII amžiuje gyvenęs prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso irgi propagavo panašias idėjas ir teigė, kad tik tada, kai susikurs laisva visuomenė, žmonės galės gyventi laisvai ir pasiturimai. Rusijoje vienas iš socializmo pradininkų buvo rašytojas ir filosofas Aleksandras Gercenas. Jis dar 1832 sukūrė pogrindinį savišvietos būrelį, propagavo A.Sen-Simono, F.Furje ir kitų socializmo pradininkų idėjas. Carinė valdžia jį aršiai persekiojo, kalino, trėmė, tad A.Gercenas išvyko į Prancūziją, ten leido laikraštį ,,Kolokol“, rašė knygas, su savo bendražygiais Rusijoje bendravo laiškais.

Iki šiol vis dar egzistuoja keli apgaulingi mitai apie socializmą. Pirmas mitas: kad socializmas ir komunizmas yra beveik tas pats, tai tarsi žodžiai - sinonimai. Taip nėra, nes komunizmas propaguoja smurtą ir ateizmą, o socializmas - tai už tolygią humanistinę visuomenę pasisakanti ideologija. Kitas mitas: kad socialistinės pertvarkos įdiegiamos prievartos būdu. Čia vėl komunizmas maišomas su socializmu. Prievartą ir diktatą palaiko komunizmo ideologai, o socializmo korifėjai remia demokratiją, žodžio, minties ir susirinkimų laisvę.

Pasauliui didelę žalą padarė ne pažangios socialistinės idėjos, o brutali komunistinė ideologija, besivadovaujanti proletariato diktatūros ir prievartinio ateizmo idėjomis. Vos tik susikūrus Sovietų Sąjungai, dar 1920 metais bolševikų lyderiai ir jų talkininkai Vakaruose pradėjo skleisti propagandinius mitus, neva SSSR yra tikras darbininkų „rojus“. Komunistinės ideologijos mitai pradėjo žlugti apie 1930 metus. Prie to daug prisidėjo vienas iš bolševikų lyderių Levas Trockis. Jo veikla nepatenkintas J.Stalinas ištrėmė L.Trockį į Vidurinę Aziją, o vėliau į užsienį. Šio J.Stalinui oponavusio buvusio bolševikų lyderio veikla daug prisidėjo prie stalininės Sovietų Sąjungos skleidžiamų propagandinių „pasakėlių“ demaskavimo, o jo įkurta socializmo srovė “trockizmas” daug prisidėjo prie pažangių kairiųjų idėjų plėtros visame pasaulyje. 1929 metais L.Trockis buvo ištremtas iš SSRR ir apsigyveno Turkijai priklausančiose Princų salose. 1933 metais jis išvyko į Prancūziją, 1935 persikėlė į Norvegiją. Galiausiai L.Trockis išvyko į Meksiką. Tai atsitiko 1936 metais. Savo knygose ir straipsniuose Levas Trockis teigė, kad Sovietų Sąjungoje nėra socializmo, o egzistuoja tik prievartiniu būdu įdiegtas biurokratinis valstybinio kapitalizmo valdymo modelis. 1940 metų rugsėjo mėnesį NKVD pasamdytas smogikas Ch.Merkaderas nužudė L.Trockį jo namuose. Bet, nepaisant pagrindinio trockizmo ideologo mirties, ši socializmo srovė ir toliau egzistuoja iki šių dienų.

Prancūzija šiuo metu pasižymi kaip stabili ir aukštu pragyvenimo lygiu išsiskirianti valstybė. Šalies pažangai daug padėjo kairiųjų idėjų plėtra. Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie Prancūzijos socialistai pasisakė prieš Sovietų Sąjungoje įsigalėjusią tironišką komunizmo sistemą. 1948 metais Prancūzijoje įsikuria kairiųjų radikalų grupė ,,Socializmas ar barbarizmas”. Jos steigėjai K.Kastoriadis, Ž.F.Liotaras, K.Leforas, A.Stinas teigė, kad Sovietų Sąjungoje žmonės yra naikinami ir persekiojami, tad, jų manymu, pažangūs kairieji neturi ginti SSSR. Šių intelektualų idėjas palaipsniui palaikė vis daugiau įvairių pasaulio šalių socialistų, ypač po to, kai SSSR kariuomenė 1956 metais įsiveržė į Vengriją ir žiauriai numalšino vengrų tautos laisvės siekius.

Šiandienos pasaulyje egzistuoja grupė valstybių, kuriose praktiškai pritaikomi kertiniai socializmo principai - laisvės, lygybės ir socialinio teisingumo idėjos. Tai vadinamosios socialinės valstybės - Švedija, Suomija, Danija ir Norvegija, Malta, Olandija, Taivanis, Naujoji Zelandija, Slovėnija, Kosta Rika. Visose šiose valstybėse veikia įtakingos socialistinės partijos ir judėjimai, daug prisidėję prie šių šalių suklestėjimo.

Kokie šių valstybių skiriamieji bruožai? Tai maža korupcija, didelės socialinės garantijos, mažas skurstančiųjų kiekis. Švedijoje žemiau skurdo ribos gyvena tik 4 procentai vietos gyventojų, Danijoje - 5 procentai, Maltoje - 7 procentai. Švedija, Suomija, Danija, Norvegija ir Naujoji Zelandija pasižymi kaip valstybės, kuriose labai nedidelė korupcija, šios penkios valstybės patenka į mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių dešimtuką. Švedijoje, Suomijoje, Maltoje jau daugelį metų egzistuoja progresinių mokesčių sistema. Tai socialiai teisinga mokesčių sistema, nes nedaug uždirbantieji moka visai nedidelius mokesčius, daugiau uždirbantys - kiek didesnius, o tie, kurie gauna labai didelius atlyginimus, moka solidžius mokesčius (Švedijoje labai didelius atlyginimus gaunantys piliečiai moka net 50 procentų mokesčių).

2002 metais miręs kairiųjų pažiūrų ekonomistas Arno Petersas išsamiai nagrinėjo ekonomikos procesus. Jo teigimu, pasaulio ekonomikos raidai labai kenkia spekuliacija ir savitiksliu tapusi staigaus pelno siekimu paremta ekonomika. Būtent chremastikos „rykliai“ daro didelę įtaką stambių ekonominių ir finansinių krizių susiformavimui ir net iš to pasipelno. A.Petersas konkrečiais pavyzdžiais įrodė, kad dauguma valstybių, kuriose dominuoja naftos ir dujų verslas bei ginklų pramonė, dažniausiai yra tironiškos, daugelis tų šalių piliečių gyvena skurdžiai, o lobsta tik valdančiųjų klanai.

Lietuvoje kol kas nėra nei įtakingų socialistinių partijų, nei socialistines idėjas propaguojančių galingų judėjimų. Tiesa, mūsų šalyje veikia kairiąsias idėjas propaguojanti Lietuvos Socialdemokratų sąjunga. Ši mažytė partija dalyvauja Seimo ir savivaldos tarybų rinkimuose, tačiau jokių didesnių pergalių negali pasiekti, nes jos neremia nei įtakingos oligarchinės žiniasklaidos priemonės, nei stambios viešųjų ryšių kompanijos. 2007 metais mūsų šalyje įsikūrė judėjimas ,,Naujoji kairė 95” (NK 95). Šis judėjimas propaguoja socialistines idėjas. NK 95 branduolį sudaro filosofas A.Bielskis, religijotyrininkė A.Pažėraitė, režisierius E.Koršunovas, ekonomistė J.Bielskienė, žurnalistai K.Pocius, K.Kirtiklis, D.Donauskaitė, kunigas S.Kandratavičius. Šių metų pavasarį buvo paskelbtas ,,Naujosios kairės 95” kreipimąsis į politikus, kuriame teigiama: ,,Raginame politikus atidžiai įvertinti naują darbo santykių reguliavimą, jo galimas skaudžias pasekmes darbuotojams ir ieškantiems darbo bedarbiams bei balsuoti prieš laukinio verslo lobistų brukamas pataisas. Šalies ekonominę krizę būtina spręsti solidariai, o ne mažiausiai apsaugotų Lietuvos piliečių sąskaita. Naujos Darbo kodekso pataisos naudingos tik tiems verslininkams, kurie pelno siekia bet kokia kaina, ir jų brangiai apmokamiems lobistams, pasivadinusiems ,,nepriklausomais ekspertais”. Tokios pataisos tik priartins Lietuvos darbo santykių aplinką prie ,,laukinio kapitalizmo”, sugriaudamos visus civilizuotus darbo teisės principus. Ekonomikos problemų jos neišspręs.

Civilizuotų valstybių politikai šiandien svarsto ne kaip ,,liberalizuoti” darbo santykius, o kaip apriboti pernelyg liberalias įstatymų nuostatas, krizės metu pražūtingas samdomiems darbuotojams, ir kalba apie progresyvų, socialiai atsakingą verslą. Darbo kodekso pataisos grąžino Lietuvą atgal į XIX amžių, kai žmonės dėl duonos kąsnio buvo priversti dirbti neapmokamus viršvalandžius, bet kada galėjo būti išmesti į gatvę, o įbauginti darbuotojai beveik neturėjo jokių galimybių pasipriešinti tokiai priespaudai”.

Socializmas ir komunizmas yra labai skirtingi. Tai galime pamatyti praktiškai, kai žvelgiame į padėtį komunistinėse valstybėse - Kinijos Liaudies Respublikoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname, Kuboje, Nepale, ir šalyse, kur yra didelė socialistų įtaka, -Švedijoje, Norvegijoje, Maltoje, Slovėnijoje. Komunistai faktiškai sugriovė Šiaurės Korėjos ekonomiką, daug šios šalies gyventojų tiesiog badauja. Komunistai labai pakenkė ir Kubos ekonomikos raidai, be to, šioje šalyje vis dar egzistuoja cenzūra ir nuožmi komunistinė saugumo tarnyba, persekiojanti kitaminčius. Nepale į valdžią prieš kelis metus atėję komunistai ne tik kad nepasiekė jokios pažangos, bet gerokai nusmukdė šalies ekonomiką. Tad komunistai brutaliai griauna ekonomiką ir susidoroja su kitaminčiais, o socialistinėmis idėjomis besivadovaujantys politikai kuria pažangią ekonomiką ir skatina demokratiją.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: apžvalgininkas Giedrius Grabauskas – Karoblis.

2010.08.19