Kaunietė Jolanta Lipkevičienė vadovauja asociacijai „Šviesos kampelis“, ji aktyviai dalyvauja ir įvairių pilietinių judėjimų veikloje.
J.Lipkevičienės nuomone, Lietuvos švietimo sistemoje būtinos radikalios permainos, be to, permainos būtinos ir kitose srityse – valdymo sferoje, socialinėje srityje ir ypač - vertybių sferoje.
Nes žmonių abejingumas aktualioms problemoms ir pilietiškumo bei tikėjimo vertybių stoka nulemia šiandieninę padėtį valstybėje – oligarchijos įsigalėjimą, klestinčią korupciją, klastą ir smurtą. Su asociacijos "Šviesos kampelis" vadove Jolanta LIPKEVIČIENE kalbasi „XXI amžiaus“ laikraščio žurnalistas Giedrius Grabauskas - Karoblis.
Jūsų vadovaujama asociacija „Šviesos kampelis“ veikia ne pirmus metus. Įdomu sužinoti, kokie šios organizacijos tikslai ir pagrindinės veiklos kryptys?
Asociacija „Šviesos kampelis“ įkurta 2006 metų gruodžio mėnesį. „Šviesos kampelis“ rūpinasi žmogaus dvasine gerove, teikia socialinę ir psichologinę paramą. Ši asociacija yra socialinių paslaugų įstaiga, teikianti šeimai socialinę pagalbą, prisidedanti prie socialinės atskirties mažinimo, jei reikia, teikianti psichologinę paramą. Viena iš svarbiausių krypčių – apsaugoti šeimas nuo individualinio ir socialinio nuosmukio, bendradarbiaujame su Kauno Martyno Mažvydo vidurine mokykla, Vilijampolės seniūnija, Kalniečių seniūnija ... Svarbu pastebėti, kad bendradarbiavimas skirtingas, kai kurie valdininkai ar kolegos iš nevyriausybinių organizacijų geranoriškai bendrauja, linkę padėti, tartis, o kai kurie bendrauja labai nenoriai.
Iš valstybinių struktūrų sulaukiame tik minimalios paramos. Veiklai būtini ištekliai gaunami tik organizacijos sumanumo dėka. Savivaldoje nevyriausybinių asociacijų veikla nepakankamai teisiškai sureguliuota, nėra aiškios valstybės įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo koncepcijos. Valstybės lėšas skirstantys pareigūnai į prašymus skirti nors minimalias lėšas asociacijos veiklai atremia tradiciniu argumentu – pinigų valstybė neturi. Bet žinome, kad pinigų užtenka prabangiems valdžios įstaigų remontams, dažnoms įtakingų pareigūnų komandiruotėms į užsienį, solidiems priedams prie atlyginimų.
O kas dėjosi prieš kelerius metus? Stadionų, prabangių sporto arenų statyboms išleista šimtai milijonų litų. O kur dar didžiulės aferos, per kurias iš biudžeto išplautos didžiulės sumos, vėlgi siekiančios šimtus milijonų litų. O per dešimtmetį į tam tikrų korumpuotų veikėjų kišenes nukeliavo milijardai litų. Tad iškyla klausimas - kam teikiame prioritetus: vaikų, jaunimo ugdymui, kultūros ir meno plėtrai? Ar didžiulių butaforinių rūmų statyboms ir priedams bei premijoms prie ir taip solidžių valdininkų atlyginimų?
Mūsų šalies mokyklose vyksta pastovios pertvarkos. Kai kas teigia, kad begalinės pertvarkos, vadinamosios švietimo reformos, jau tapo kenksmingos, nes reformos turi būti atliekamos per 6-7 metus, o jei jos trunka dešimtmečiais, tampa kenksmingos, savitikslės. Koks jūsų požiūris? Kokios šiandieninių mokyklų problemos?
Du dešimtmečius trunkančios pertvarkos tikrai yra kenksmingos. Nėra stabilumo, nėra pastovių ir aiškių mokymo programų. Didmiesčiuose pastaruoju metu gana didelė pedagogų kaita, dalis mokinių pasižymi brutaliu ir cinišku elgesiu. Mažų miestelių mokyklose dirba daugiau nuoširdžių pedagogų, čia mažesnė ir mokyklų darbuotojų kaita. Provincijos mokyklose ir tvarka geriau užtikrinama.
Kauno mokyklose padėtis skirtinga, kai kuriose padėtis geresnė, kai kuriose prastesnė. Kiek stebiu padėtį Lietuvos švietimo ir mokslo sistemoje, tai galiu konstatuoti, kad dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė neturi tinkamos švietimo strategijos ir linkusi į populistinę veiklą.
Norėčiau sužinoti, koks, Jūsų nuomone, šiuo metu mokyklų mikroklimatas? Sovietmečio mokyklos dabar kartais keiksnojamos, tačiau turime pripažinti, kad sovietmečio mokyklose tvarka būdavo užtikrinama: chuliganai ir triukšmadariai buvo šalinami iš pamokų, o visai nesutramdomi - šalinami iš mokyklų ar net atiduodami į vaikų kolonijas. Ar šiuo metu mokyklose užtikrinama tvarka ir saugumas?
Deja, šiuo metu kai kuriose mokyklose klesti patyčios ir smurtas, trūksta elementarios tvarkos. Čia ryškus M.Mažvydo vidurinės mokyklos mokinio T.N. atvejis. Šis mokinys mokykloje nesijaučia saugus, jį dažnai puldavo ir mušdavo bei visaip tyčiodavosi nedrausmingu ir chuliganišku elgesiu pagarsėję mokiniai. T.N. nesulaukė tinkamos pagalbos ir pradėjo praleisti pamokas. Tai - tipiškas pavyzdys, kai, nesprendžiant tokių problemų ir nesiimant griežtų priemonių prieš chuliganus, kenčia drausmingi mokiniai, prasideda ir pedagoginės problemos.
Kaip spręsti mokyklų problemas? Ir šeimose egzistuojančias problemas? Savipagalbos grupių metodas šeimoms yra ypatingai efektyvus, nes apima keturis reikšmingus bendravimo gebėjimus, reikalingus socialiniame darbe: įdėmiai išklausyti, išreikšti teigiamus jausmus, pateikti pozityvius reikalavimus, išreikšti nemalonius jausmus. Be to, itin svarbus tikslas – ugdyti drąsą ir pilietiškumą.
Lietuvoje paplitusios negerovės dažnai susijusios su mūsų visuomenės sandara. Mūsų šalyje vis dar egzistuoja luominė visuomenė, kol kas turime tik pilietinės visuomenės užuomazgas. Jūsų nuomone, kokie egzistuoja keliai iš susidariusios krizės, ar galime sukurti pilnavertę pilietinę visuomenę?
Pilietinės visuomenės brendimas lėtas. Žmonės kol kas neįsivaizduoja, kad jie patys gali nulemti savo kiemo, savo bendruomenės ar miesto likimą. Ir dar vienas svarbus pastebėjimas – dar daug žmonių nesuvokia, kaip galima dirbti savanorišką darbą nemokamai arba už simbolinį atlygį. Pilietiškumo augimui būtinas tam tikrų bruožų – empatijos, sugebėjimo darniai bendrauti, drąsos ir tolerancijos ugdymas.
Deja, galiu konstatuoti, kad kai kurie valdžios veikėjai savo veikla neprisideda prie pilietinės visuomenės kūrimo. Štai Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas A.Bagdonas nepasižymi konstruktyvia veikla, jis nėra linkęs griežtai kontroliuoti miesto švietimo įstaigų, o į įvairių nevyriausybinių organizacijų teikiamus projektus žvelgia formaliai, be didesnio entuziazmo.
Lietuvoje vienos iš aktualiausių problemų susijusios su vertybių sfera. Krikščioniškos vertybės stumiamos į antrą planą, kai kurie valdžios vyrai eina į bažnyčias tik dėl akių, o gyvenime elgiasi visai kitaip. Ir toks fariziejiškumas apima daugelį mūsų gyvenimo sričių, melas ir klasta jau yra tapę kasdienio gyvenimo norma. O bulvarinė vartotojiška kultūra tiesiog klesti. Gal reikia nesižvalgyti į šalis ir aktyviau vienytis visiems, siekiantiems permainų vertybių sferoje ir pilietinio proveržio šalyje?
Bet kuri valdžia linkusi skatinti įvairias fobijas, nes taip lengviau valdyti visuomenę. Skatindami įvairias baimes, valdžios veikėjai lengviau pasiekia savo tikslus. O „skaldyk ir valdyk“ principas mūsų valstybėje idealiai įvaldytas. Labai svarbu ugdyti teisingus vertybinius įgūdžius ir imtis atsakomybės. Požiūris „mažas esi ir nieko pakeisti negali“ yra klaidingas, kaip ir laukimas, kad kažkas kitas išspręs mūsų problemas. Tam, kad šeimose ir žmonių grupėse normaliai bendrautume ir susitartume, reikia daugiau atvirumo, daugiau tolerancijos. Mums labai reikalingas dialogo menas, noras siekti darnos. Skaldymasis, visokios intrigos ir intrigėlės tikrai nepadės, o pakenks mūsų visuomenei.
Pastebėjau, kad kai kuriose šeimose ir žmonių grupėse normalaus bendravimo nelikę – skurdi kalba, atbukę jausmai, dominuoja ciniškas požiūris į gyvenimą. Tokią padėtį skatina televizijų ekranuose ir bulvarinėje spaudoje propaguojama vartotojiška kultūra. Tiesa, kai kuriose šeimose padėtis kitokia, čia vyrauja šiltas bendravimas, tarpusavio pagarba, noras padėti artimui. Tad norint išspręsti esmines problemas, reikia daugiau tiesos sakymo, atvirumo, tik tai neturi būti savitikslis procesas, siekiant vien tik konfrontacijos.
Ačiū už pokalbį.
Nuotraukoje: asociacijos "Šviesos kampelis" vadovė Jolanta Lipkevičienė.
2010.08.25
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
