Prasidedančio rudens ekonominės realijos nėra vienareikšmės. Dalis Lietuvos pramonės įmonių atsigauna, gerokai didina eksportą į užsienį. Prie situacijos prisitaikė ir kai kurie prekybininkai bei kavinės ir restoranai. Bet maisto produktų kainos pradėjo kilti - brangsta duonos gaminiai, makaronai, prognozuojama, kad artimiuosiu metu brangs ir pieno produktai.
Prie padėties Lietuvoje stabilizavimo prisidėtų mokesčių moratoriumas (valingi valdžios nutarimai tam tikram laikotarpiui nekelti jokių mokesčių). Žinoma, tokie sprendimai būtų labai nepalankūs mūsų šalyje didelę įtaką turintiems monopolinio kapitalizmo ,,rykliams”. Tad jie visomis priemonėmis priešinasi tokių idėjų įgyvendinimui. Per pastarajį dešimtmetį būtent monopolinio kapitalizmo magnatai ir jų remiamas alternatyvaus valdymo centras (,,valstybininkų” klanas) turėjo didžiulę įtaką šalyje.
Valstybės saugumo departamentas per šešerius pastaruosiuis metus buvo veikiamas itin prieštaringų procesų. 2004-2009 metais VSD buvo tapęs ,,valstybininkų” tvirtovę. Tuo metu vykę neva ,,rimti” VSD tyrimai (politinių pabėgėlių iš Čečenijos Gatajevų, V.Jelchojevo, disidento A.Petrusevičiaus, klaipėdietės E.Kusaitės persekiojimas, redakcijų, žurnalistų priežiūra) buvo KGB veikėjų, faktiškai išdavikų, valdžiusių VSD, skandalingos veiklos išdava.
Pagal monopolinio kapitalizmo įtaką ir teisinio nihilizmo apraiškas primename kai kurias Lotynų Amerikos šalis. Reikia pabrėžti - kai kurias, nes dalis šio regiono valstybių (Kosta Rika, Argentina, Čilė, Urugvajus) jau pakilo iš kadaise šias šalis slėgusio ekonominio nuosmukio, pažabojo korupciją ir mafijos tinklus. Kodėl Lietuva negali išsivaduoti iš monopolinio kapitalizmo gniaužtų? Ir kodėl mūsų šalyje puikiai jaučiasi tik monopolijos, o smulkųjį ir vidutinįjį verslą puoselėjantys verslininkai bei dauguma piliečių susiduria su milžiniškais sunkumais? Matome, kad šalies problemas išspręsti drastiško mokesčių didinimo pagalba nepavyko. Ką apie tokią situaciją mano įtakingi ekonomistai? Štai žymus Argentinos ekonomistas Danielis Marksas teigia, kad staigus įvairių mokesčių, taip pat ir - PVM, kėlimas nepadeda krizės atveju, o veda link dar didesnio ekonominio kritimo. Anot D.Markso, nepagristas mokesčių didinimas duoda priešingą rezultatą, -smunka smulkaus ir vidutinio verslo įmonių apyvarta, smarkiai krenta ir gyventojų perkamoji galia, o tai savo ruožtu gerokai sumažina vartojimą. Galų gale tai veda link dar didesnės socialinės nelygybės įsigalėjimo.
Beje, Argentiną 1998-2002 metais buvo ištikusi gili ekonomikos krize, kurią pavyko pažaboti. Argentinai padėjo tai, kad buvo tinkamai sureguliuota mokesčių sistema, mažai atsižvelgiama į Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko ekspertų patarimus, daug prisidėjo ir ryžtinga kova prieš korupciją. Vienas iš ryškių įrodymų, kad Lietuvoje įsigalėjo išnaudotojiška monopolinio kapitalizmo sistema - tai eilinių darbuotojų ir įmonių vadovų atlyginimų skirtumai. Pažvelkime, kuo skiriasi padėtis Lietuvoje ir koordinuotos rinkos ekonomikos kraštuose? Vokietijoje eilinių darbuotojų ir įmonių vadovų atlyginimų skirtumas toks: vadovų algos didesnės penketą - septynetą kartus. O štai Lietuvoje daugelio įmonių vadovų atlyginimai net dvidešimt - trisdešimt kartų didesni už eilinių darbuotojų algas. Jei eilinis darbuotojas uždirba 670-900 litų per mėnesį, tai įmonės vadovų atlyginimai siekia 12 - 25 tūkstančius. Kalbos, esą nėra iš ko kelti algų, niekinės. Rezerve lėšų eilinių darbuotojų atlyginimų didinimui atsirastų, jei tik būtų ženkliai apkarpytos vadovaujančių darbuotojų algos.
Deja, kad mūsų šalyje įsivyravo totali krizė - ir ekonominė, ir valdymo, ir vertybių. Galų gale - ir grėsminga demografinė krizė. Iš Lietuvos nuo 1990 metų emigravo apie 1,5 milijono šalies gyventojų, didelė dalis išvykusių tautiečių - tai jaunesnės kartos žmonės. Tiesa, oficiali statistika kiek palankesnė, tačiau išsamiau analizuojant emigracijos procesus, ryškėja visos grėsmės. Juk vien Ispanijoje vietos lietuvių bendruomenės veikėjų teigimu, gyvena apie 120 tūkstančių lietuvių (oficiali statistika teigia, kad Ispanijoje gyvena apie 40 tūkstančių lietuvių). O Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje yra įsikūrusios kur kas gausesnės lietuvių bendruomenės. Nemažai lietuvių emigravo ir į Vokietiją, Olandiją, Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą. Per paskutiniuosius keletą metų vis daugiau Lietuvos piliečių išvyksta gyventi į Skandinavijos kraštus, ypač į Norvegiją. O kodėl nesutampa oficialūs ir tikrieji duomenys? Priežastis paprasta. Didelė dalis emigravusiųjų tautiečių faktiškai gyvena užsienyje, o registruoti - vis dar Lietuvoje. Kai kurie jau po kelis ar net keliolika metų Barselonoje, Alikantėje, Dubline, Londone ar kitose vietose gyvenantys tautiečiai vis dar registruoti Kaune, Panevėžyje, Alytuje. Naujųjų laikų emigracijos tyrinėtojo docento Edvardo Satkevičiaus teigimu, emigracijos mastai didžiuliai, tačiau kai kurios valdžios įstaigos stengiasi tikrąją padėtį maskuoti. E.Satkevičius didžiulę naujųjų laikų emigracijos bangą įvardija griežtu terminu - „deportacija į Vakarus“.
Sudėtingą padėtį Lietuvoje gilina ir partijų krizė. Mūsų partijų veikloje stinga skaidrumo ir atsakingumo, kai kuriose iš jų vyrauja klaninės tendencijos. Mažai vadovaujamasi partijų programomis, dominuoja tik ,,realpolitik“ strategija: kaip paimti ir išlaikyti valdžią, dėl jos išlaikymo sudarant sandėrius net su visai kitokios ideologinės krypties partijomis ar net kriminalinėmis politinėmis jėgomis. Pastaruoju metu gerokai bruzda ir valdančiosios Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai. Daug TS-LKD narių nepatenkinti tuo, kad tiesiog paminamos partijos programinės nuostatos ir iš esmės vykdoma laukinio liberalizmo politika. Pažangūs TS-LKD nariai teigia, kad jau metas įvertinti susidariusią padėtį ir net svarsto apie galimybę inicijuoti permainas partijos vadovybėje.
Per pastaruosius porą metų Lietuvoje kuriasi įvairūs pilietiniai judėjimai. Būtent pilietiniai judėjimai stengiasi ištirpinti mūsų krašte įsigalėjusios stagnacijos ledus. Kodėl Lietuvoje įsigalėjo brežnevizmą primenanti stagnacija? Kai kas bando teigti, esą jokios stagnacijos nėra, esą čia tik nedideli ir laikini sunkumai. Jei žvelgiame į valdymo realijas, tai regime, kad formuojasi klaninis valdymas: tam tikrose valstybės institucijose, ypač savivaldos įstaigose, darbuotojų kolektyvai formuojami ne pagal išsilavinimą, kompetenciją bei darbo patirtį, o remiantis giminystės bei bičiulystės ryšiais. Tokiems artimųjų sambūriams valstybės ir visuomenės reikalai dažnai visiškai neįdomūs.
Deja, galime konstatuoti, kad net ir teismai Lietuvoje luominiai. Teismų sprendimus dažnai įtakoja korumpuoti politikai, oligarchai ir net pedofilų klanai, o jei kai kurie teisėjai nenori jiems paklusti, prieš juos pradedama puolimo ir šmeižto kampanija (ryškus pavyzdys - teisėjų savivaldos institucijos bando persekioti jiems neįtikusią teisėją N.Venckienę, o štai skandalingus sprendimus priėmęs teisėjas B.Versackis liko „švarus“).
Nuotraukoje: “XXI amžiaus” politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas – Karoblis.
2010.09.14
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
