Ši nuotrauka daryta seniai, prieš gerą trisdešimtmetį, kovo mėnesio pabaigoje, per moksleivių pavasario atostogas. Neris ties Žirmūnais.
Fotografavau bijodamas, kad kiekvienu momentu gali įvykti nelaimė. Antakalnio mokyklos “sielininkai” stebino pramuštgalviška drąsa. Toje vietoje upė buvo “sustojusi”, jie bandė ją sujudinti, atskirti susiglaudusius didžiulius ledo gabalus. Ir jiems tai pavyko – ledai pajudėjo. Lytys kartais skildavo, trynėsi viena į kitą, išsiskirdavo, vėl susiglausdavo, o vaikai vikriai šokinėjo nuo vienos ant kitos. Patus drąsiausieji nuplaukė miesto centro link, išnyko man iš akių. Negirdėjau, kad tą dieną kas nors būtų nuskendęs.
Toje vietoje Nerį daug metų matydavau žiemą vasarą pro buto langą. Vasarą maudydavausi, plaukiodavau baidare, žiemą upės vagoje slidinėdavau. Ir ne aš vienas. Pavasarį Antakalnio krūmuose ties to meto ponų (vargetos jie, lyginant su dabartiniais ponais) ligonine-poliklinika rytais ir vakarais suokdavo lakštingalos, o Žirmūnų pusėje žiemą laikydavosi kurapkos. Kartais Antakalnį ir Žirmūnus drebindavo dešimtys tarybinių tankų, kai iš karinio miestelio vykdavo į pratybas.
Esu matęs akimirką, kai upė pajudėjo. Ištisinis ledas ėmė skilinėti, pokšėti, lipti ant pakrantės krūmų, žiemą slidininkų paliktos vėžės pasisuko skersai, tarsi bandydamos pasipriešinti neįveikiamai jėgai...
O dabar tą upę Rusijos ir Baltarusijos diktatoriai ketina užnuodyti. Ar leisime?
Daugiau nuotraukų (tiesa, jau šiuolaikinių) rasite Fotogalerijoje, albume Įvairios.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.03.23
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
