Balandžio pabaigoje suėjo metai, kai buvo atpažintas prie Kauno marių rastas nužudytas Drąsius Kedys. Deja, šio kauniečio nužudymas iki šiol iki galo nuodugniai neištirtas. Mūsų krašte Dr.Kedys tapo įsigalėjusios nusikalstamos santvarkos – lietuviškosios kleptokratijos - auka. Jis aktyviai tyrė įtakingo pedofilų klano veiklą, ir susidūrė su aukšto rango pareigūnais bei įtakingais verslininkais. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad D.Kedys buvo nužudytas kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu.
Kodėl Lietuvoje legalizuojami nužudymai? Deja, tenka pripažinti, kad didžiulės aferos ir politinės žmogžudystės įsigalėjo dar Algirdo Brazausko prezidentavimo laikais - 1993-1998-aisiais metais. Tuomet mūsų krašte įsigalėjo galingi mafijos klanai, tuomet mafijos voratinklis apraizgė valdžios struktūras ir verslo olimpą. Pastaruoju metu klostosi dar grėsmingesni procesai. Knygose skaitėme apie Stalino ir Hitlerio laikus, bet dabar savo akimis galime matyti, kaip realiame gyvenime įsigali fašizmas. Juk lietuviškoji kleptokratija jau artima fašizmui, ir jei ši santvarka nebus sugriauta, tai ateis dar baisesni laikai.
Šiuo metu Lietuvoje daug visuomenės veikėjų, teisininkų ir aktyvių piliečių yra persekiojami dėl savo principingos, pilietiškos veiklos. Su persekiojimais susiduria teisėja Neringa Venckienė, jauna klaipėdietė Eglė Kusaitė, visuomenės veikėjai J.Vedeckis, V.Anankienė, D.Šulcas. Naujieji disidentai susiduria su dideliu spaudimu. O vadinamojo elito atstovai aršiai puola ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. Štai įtakingas teisininkas V.Nekrošius kritikavo prezidentės sprendimą nepašalinti iš teisėjų N.Venckienės. Jo nuomone, prezidentė pasielgė negražiai ir “neteisiškai”.
Už teisingumą jau daugelį metų kovojantis kėdainietis D.Šulcas kartu su savo bendražygiu iš Tauragės M.Virkiečiu balandžio 25-29 dienomis net surengė bado akciją Vilniuje. Beje, ši bado akcija buvo ignoruojama daugumos žiniasklaidos priemonių. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų krašte nužudyti tautos didvyriai - Juozas Paliakas, Vytautas Pociūnas, Drąsius Kedys. Šių metų gruodį jau sueis 10-imt metų po klaipėdiečio politiko Juozo Paliako nužudymo. Jis kovojo su visoje respublikoje įtakingu Klaipėdos oligarchų klanu, tyrė šio klano narių vykdytus valstybinio turto grobstymus ir stambias aferas. Už tai jam buvo grasinama, galų gale 2001 metų gruodžio 18 dieną jis buvo susprogdintas. Šis nužudymas neištirtas iki šiol.
Pastarųjų dienų ekonominės realijos tiesiog pribloškia - daug Lietuvos žmonių neišgali sumokėti didžiulių mokesčių už šildymą, už vandens tiekimą ir vis labiau įsiskolina ir atsiduria visiškame skurde, net badauja. Tai, kad iki šiol nesutramdomi didžiulių mokesčių reikalaujantys energetikai, rodo, kad valstybėje įsigalėjo energetikų klanų diktatas. O tai, kad daugumos Lietuvos žmonių atlyginimai per kelerius metus nekyla, o dar kartais ir mažėja - tai jau tiesiog dramatiški išbandymai. Ir kuro, transporto paslaugų bei maisto produktų kainos nenumaldomai kyla. Štai per metus nuo 2010 metų pavasario kai kurių maisto produktų kainos pakilo 20-25 procentais, o kai kurių net 50 procentų. Lietuvoje 25 procentai dirbančiųjų gauna minimalias atlyginimus - 670 litų į rankas. Pagal minimalios algos dydį jau atsiliekame nuo daugelio Lotynų Amerikos kraštų. Štai Brazilijoje minimalus atlyginimas - 350 dolerių (830 litų) į rankas, Kosta Rikoje - 500 dolerių (1200 litų), Urugvajuje - 600 dolerių (1430 litų), Arubos saloje - 800 dolerių (virš 1800 litų) į rankas.
Tad puikiai matome, kad kalbos apie laisvę virto teorinėmis, daug Lietuvos žmonių susiduria su didžiule priespauda. Filosofas ir psichologas Erichas Fromas kadaise rašė: “Politinė laisvė pati savaime dažnai tėra iliuzija. Žmogus, kuris patiria ekonominę priespaudą, netampa laisvu dėl to, kad kartą per kelerius metus padeda kryžiuką rinkimų biuletenyje. Žmonės dažnai atsiduria nelaisvės apsuptyje, jie tarsi sukaustomi grandinėmis, ir išsiveržti iš tų grandinių įmanoma tik tada, kai žmonės supras, kad akla priklausomybė nuo valstybės ar nuo tam tikrų žmonių grupių juos žemina. Dabartinės civilizacijos nuosmukis byloja ir apie tai, kad nutolstama nuo laisvės dvasios ir prarandamas pasitikėjimas savimi. Skurdas yra ne kas kita, kaip priespaudos ženklas. Tam, kad įveiktume skurdą, privalome nustoti lenktis prieš kitus ir pasitikėti savimi“.
Panašiai teigia ir žymus Rusijos filosofas S.Kurginianas, kurio nuomone, kai kuriuose Rytų Europos kraštuose įsigalėjęs monopolinis kapitalizmas - žiauri priespaudos sistema, besilaikanti smurto ir klastos pagalba.
Tokie procesai nėra pakankamai atskleidžiami, nes dalis žiniasklaidos, ypač oligarchinė žiniasklaida, nenori atskleisti tiesos: kad Lietuvoje įsigalėjo brutalus monopolinis kapitalizmas, kad ir vėl, kaip brežnevizmo laikotarpiu, atsiranda disidentai - už demokratiją ir teisingumą kovojantys ir už tai nuožmiai persekiojami žmonės. Šios žiniasklaidos atstovai nenori atskleisti visos tiesos ir apie Kėvišo, Kirkilo, Uspaskicho veikla. Jie tik stengiasi nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų. Į apyvartą metami pigūs skandalai ir skandaliukai, skleidžiami visokie mitai bei pramanai. Vėl metama ir antisemitizmo korta. Štai teigiama, kaip Lietuvai kenkia retkarčiais mūsų krašte apsilankantis Eurazijos žydų kongreso prezidentas A.Maškevičius. Piešiamas maždaug toks vaizdas: “viskas gerai, viskas gražu, nėra ir “valstybininkų“ klano, bet Lietuvą griauna žydai“. Tokie antisemitiniai paskviliai - tai dar vienos “pasakėlės iš rūsio“. Tai - pigūs propagandiniai pramanai. O antisemitinių išpuolių pastaruoju metu vis daugėja. Vilniuje minint Holokausto dieną, į kino salę, kurioje vyko filmo peržiūra, įsiveržė 6-ių žmonių grupė ir įmetė dūminius užtaisus. Visi filmą stebėję žmonės turėjo bėgti iš salės nuo aitrių dūmų. O balandžio 20 dieną ant Kauno sinagogos buvo užrašyta – “Hitleris buvo teisus“ ir “Žydai - lauk“.
Tuo tarpu informacija, kad daugelis stambių mafijos klanų yra buvę komunistai ir buvę kagėbistai, yra dažnai nutylima. Tai nėra smulkmena. Štai ką apie komunistinės ideologijos pavojus rašė kunigas Jonas Burkus: “Komunizmas yra satanistinė religinė sekta. Dėl to katalikas, tapdamas komunistu ar kitos satanistinės sektos nariu, atsisako tikrojo Dievo ir jo bažnyčios. Ten, kur komunizmas tvirtai įsigalėjo, ši satanizmo forma tapo valstybine religija“.
Iš sovietinės nomenklatūros kilęs elitas turi savo herojus. Tai televizijos ekranuose besipuikuojantys uspaskichai, bosai, šleževičiai, kėvišai, kirkilai ir kiti įtakingi oligarchai. O tauta turi savo herojus. Pavyzdžiui, mano jau paminėti naujieji disidentai, ir tikrąsias tikėjimo vertybes nuosekliai ginantis kunigas Jonas Varkala ar prieš korupciją ir karingųjų gėjų įtaką kovojantis Seimo narys Kazimieras Uoka.
Mano manymu, mes priartėjome prie lemtingosios kryžkelės. Lietuvą užvaldžiusio kriminalizuoto elito pozicijos jau svyruoja, todėl artėja valanda, kai jis bus nušalintas nuo dominuojančių pozicijų.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Giedrius Grabauskas – Karoblis.
2011.05.09
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
