Gilioje krizėje skendinti Lietuvos politinė sistema priėjo kryžkelę. Mūsų šalis atsidūrė ekonominio bei politinio nuosmukio dugne. Jei artimiausiu metus neįvyks ryžtingos permainos, mūsų valstybė galutinai žlugs ir virs užsienio valstybių bei tarptautinės mafijos valdomu protektoratu.
Gegužės pabaigos pradėjo kurtis nauja politinė jėga - ,,Drąsos kelio“ partija. Šios partijos įkūrimo iniciatorių nuomonė tokia: kosmetinės reformos nepadės, reikia sugriauti Lietuvoje įsigalėjusią oligarchinę santvarką ir atkurti demokratinę teisinę valstybę. Nes Lietuvos politikos olimpe įsigalėjo klaninės tendencijos, bujoja korupcija ir savanaudiškumas. Visa politinė piramidė paremta ne demokratijos dėsniais, o viduramžiškais feodaliniais principais. Net renkant žmones į valstybės tarnybą, dažniausiai lemia ne profesionalumo ir patikimumo kriterijai, o giminystės ryšiai bei turtiniai interesai.
Kai kurie postai perkami ir parduodami. Svarbiausia - nėra ,,politikos profesionalų“ veiklos rezultatų. Jie daug kalba, daug žada, bet dirba mažai, iš esmės simuliuoja darbą, turi didžiules privilegijas, atvirai lobsta, apsigyveno turtuolių getuose už didžiulių tvorų ir ciniškai šaiposi iš visų bandymų pažaboti jų korupcinę veiklą.
Daugelis Lietuvoje veikiančių partijų tarnauja tik kapitalistų-bankininkų ir oligarchų interesams, o darbo žmonių teisės pamintos, jų interesai neginami. Kaip teigia ,,Drąsos kelio“ partijos iniciatoriai, „Lietuvoje įsigalėjo politinės sistemos bei teisinės sistemos erozija, didžiulė korupcija, piliečius smaugia didžiuliai mokesčiai, valstybė tiesiog nuosekliai griaunama. Mūsų krašte atvirai siautėja narkotikų prekeivių gaujos, aferistų ir pedofilų klanai, klesti betvarkė ir teisinis nihilizmas. O švietimo ir mokslo sistemos bei sveikatos apsaugos sistemos griovimas rodo cinišką valdančiųjų požiūrį į šalies ateitį. Turime sutraukyti korupcijos voratinklį, sustabdyti valstybės griovimą ir atkurti tvarką šalyje“.
Kuriamos partijos iniciatyvinę grupę sudaro judėjimo „Drąsiaus kelias“ valdybos pirmininkė A.Skučienė, šio judėjimo nariai R.Čiegis, I.Malinauskienė, T.Skučas, L.Steponaitytė, aktyvus visuomenės veikėjas, judėjimo ,,Vytis“ narys J.Vaikšnoras, visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvaujanti profesorė I.Miceikienė, teisininkas R.Venslauskas ir kiti per pastaruosius metus aktyviai veikiantys pažangiosios inteligentijos atstovai, verslininkai ir darbininkai. Partijos įkūrimo iniciatyvinės grupės narys J.Vaikšnoras teigia: „Permainas reikia pradėti nuo teisinės sistemos. Būtina šią sistemą keisti iš pamatų, nes ji atsilikusi ir korumpuota. Kol klestės korupcija, kol bus leidžiama atvirai vogti ir likti nenubaustiems, jokios pažangos nepasieksime. O numarinta Kauno pedofilijos byla - tai tiesiog akivaizdus korupcijos pavyzdys. Stebiu padėtį Lietuvoje, dalyvauju įvairiose pilietinėse akcijose, ir kartais iškeliu tokį klausimą: kur gyvename - Europos viduryje ar Afrikoje?“.
Bet kodėl nusiritome į duobę, kodėl mus aplenkė Lenkija, Estija, Slovakija ir kai kurie kiti postkomunistiniai kraštai? Nuosmukio procesai turi gilias šaknis. Kai kurios neigiamos tendencijos susiformavo 1993-1996 metais, kai Lietuvą valdė A.Šleževičiaus vyriausybė. O prieš septynerius metus, 2004 metų balandžio - birželio mėnesiais, padėtis Lietuvoje tapo itin grėsminga, į valdžios olimpą pradėjo kilti stambi mafijos grupuotė - ,,valstybininkų“ klanas. Korupcijos lygis didėjo, į įtakingus valdžios postus atėjo ir EBSW klano bei kitų stambių šešėlinių klanų atstovai, jie užėmė aukštus postus Finansų ministerijoje, Ūkio ministerijoje, Užsienio reikalų ministerijoje, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje.
2008 metais teisininkas, tuometinio Seimo narys Kęstutis Čilinskas pagristai teigė: „Korupcijos tinklas apraizgė visas sritis. Viskas perkama ir parduodami iki paskutinio garbės lašo“. O štai politikas ir filosofas Leonidas Donskis prieš keletą metus rašė: „Drąsos ir orumo stygius Lietuvoje –tai plataus mąsto problema. Nuolat kalbama apie reformas, bet ar Lietuvoje yra tokių žmonių kaip reformatoriai? Juk reformoms, ir apskritai bet kokioms tikroms visuomenės gyvenimo permainoms, reikalinga ne tik tai, kas vadinama politine valia, bet reikia dar ir drąsos, ir ryžto.
Prieš kurį laiką prasidėjusi senosios sistemos restauracija ne tik atgaivino visus senųjų sistemų berniukų ir mergaičių socialinius tinklus bei galios instrumentus, bet ir išmagnetino jaunus žmones, išmokiusi juos prisitaikymo ir socialinio bei politinio veiksmo simuliavimo meno. Kas gali atlikti reformas? Žmonės, kuriems pakanka drąsos pasakyti, kad esama padėtis nėra normali. Kodėl šiems žmonėms pakanka drąsos tai atvirai pasakyti? Todėl, kad jie nenori taikyti ydingos praktikos ir dalyvauti melo bei klastos spektaklyje, išsižadant tų principų, be kurių neįmanoma gerbti nei savęs, nei savo profesijos. Iš kur gimsta šių žmonių drąsa? Iš nesusitapatinimo su įtvirtintu galios lauku. Drąsa ir orumas - tai tapatinimasis su idealais, principais ir vertybėmis, o ne su veikiančia galios struktūra. Todėl pilietinė visuomenė ir yra neįmanoma be drąsos ir orumo pedagogikos“.
Lietuvoje įsigalėjusią stagnaciją ir klestintį išnaudojimą įtakoja mūsų krašte dominuojantis neoliberalizmas. Šios ideologinės krypties atstovai turi didelę įtaką bent keliose pagrindinėse partijose ir valdžios žinybose. Visuomenėje jau juokaujama, kad reikės pastatyti paminklą tam Lietuvos premjerui, kuris ryžtingai atsisakys Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertų paslaugų (šis institutas gina tik savanaudiškus monopolinio kapitalizmo magnatų interesus). Laisvosios rinkos ekspertai tarsi siurbėlės įsikabino į valstybės tarnybą, štai ir dabartinėje vyriausybėje yra iš LLRI kilęs ministras, du viceministrai, visa grupė įtakingų vyriausybės ir atskirų ministerijų patarėjų. O tokios ideologijos įsigalėjimas yra pavojingas.
Filosofo ir politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ rašoma: ,,Laisvosios rinkos žodynas suponuoja neoliberalų požiūrį į visuomenę ir grynai ekonomistinį požiūrį į visas žmogaus gyvenimo sritis. Ideologija suvokiama plačiausia prasme – tai manipuliavimas sąvokomis ir idėjomis, pateikiant jas kaip žmonių gyvenimo ,,esmes“ ar kaip pagrindinius („mokslinius“, „savaime aiškius“, „civilizuotam pasauliui būdingus“) vykstančių procesų dėsningumus. Neoliberali ideologija yra ypatingas įrankis, padedantis politiniam ir ekonominiam elitui įtvirtinti reikalingą ekonominių, politinių ir socialinių procesų suvokimą“.
Bet monopolinio kapitalizmo įsigalėjimą pateisinanti neoliberalizmo ideologija turi didžiulę įtaką ir kai kuriuose kituose postkomunistiniuose kraštuose - Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje. Pastaruoju metu Lietuva vis labiau primena Rusiją, kur tarsi feodalai savo dvare tvarkosi V.Putinas, I.Sečinas, S.Naryškinas, V.Jakuninas, B.Špigelis, O.Deripaska, A.Usmanovas, S.Kerimovas, kiti valdančiojo režimo lyderiai bei įtakingi oligarchai. Rusijoje stambusis monopolinis kapitalas ir valdžios struktūros iš esmės susiliejo tarpusavyje. Ir Lietuvos valdančioji piramidė veikia panašiu pagrindu -monopolinio kapitalo ir politinės valdžios santykis itin artimas.
Iš kitos pusės žvelgiant, Lietuva - tai tarptautinės mafijos pereinamas kiemas. Į mūsų šalį dažnai atvyksta tarptautinės mafijos vadeivos J.Goldovskis, G.Lučianskis, J.Kobzonas, A.Glikladas, Š.Nusujevas. Nors tokiems veikėjams yra uždrausta įvažiuoti į kai kurių Europos Sąjungos šalių teritorijas, Lietuvos sienos jiems visada atviros. Londone gyvenantis rašytojas, iš Rusijos kilęs politinis emigrantas J.Dubovas teigia: „Tarptautinė mafija turi savo atramos taškus, tarsi bazes, kur jie saugiai atvyksta, rengia pasitarimus ir poilsiauja. Europoje tokie mafijos vadeivų pamėgti kraštai - tai pirmiausia Ispanija, Bulgarija, Juodkalnija, Kipras, Lietuva. Kodėl į kai kurias šalis išvis neįleidžiami mafijos bosai atvyksta į paminėtas valstybes ir čia labai gerai jaučiasi? Gerai žinau verslo bei politikos užkulisius ir dėl to sakau - be korupcinių ryšių čia neapsieinama, tokius dalykus lemia dideli pinigai“.
Žymus sociologas Tomas Lukmanas savo knygose ir straipsniuose teigia, kad tose valstybėse, kur trūksta politinės laisvės, kur neegzistuoja gerai veikianti teisinė sistema, atsiranda didžiulės galimybės veikti korumpuotiems veikėjams, atrišamos rankos ir persekiojimams bei grubiems žmogaus teisių pažeidimams. Lietuvoje dar prisimename pokario laikus, kai veikė raudonieji stribai, kurie žudė partizanus ir jų ryšininkus, vykdė trėmimus ir atvirai plėšikavo. Nors teigiama, kad stribų siautėjimas jau praeitis, bet ir šiais laikais Lietuvoje veikia ,,naujieji stribai“, jų aukomis tapo kovotojas su pedofilija D.Kedys, politikas J.Paliakas, savanoriai E.Simonavičius, R.Kazokaitis, R.Banionis, I.Ruplys.
Kas tie „naujieji stribai“? Trumpai tariant, „naujieji stribai“ - tai parsidavę ir korumpuoti teisėsaugos pareigūnai bei jiems talkinantys kriminalinio pasaulio veikėjai. Šių metų gegužės-birželio mėnesio „XXI amžiaus“ laikraščio numeriuose ne kartą rašyta apie totalinį sekimą. Vykdomas pastovus politikų, visuomenės veikėjų, žurnalistų sekimas, pasiklausomi jų telefoniniai pokalbiai, dažni atvejai, kai sekami net jų artimieji. Stebimos ir filmuojamos net laikraščių redakcijos. Sekimas vykdomas ir prieš profsąjungų lyderius, į Lietuvą atvykstančius NATO kariškius, tarptautinių organizacijų atstovus, užsienio šalių visuomenės veikėjus ir žurnalistus.
O kaip vertinti tai, kad šį sekimą organizuojančių pareigūnų tarpe yra daug buvusių KGB kadrinių darbuotojų ir agentų? Šnipinėjimo operacijas vykdo ir privačios struktūros, pasitelkiančios į pagalbą privačius detektyvus, saugos bendroves ir vėlgi buvusių KGB pareigūnų grupes. Tad grįžtame į sovietmetį, tai liudija ir visuomenėje esanti baimės bei netikrumo atmosfera. Dažnai žmonės vieni kitus įspėja nekalbėti kai kurių dalykų gatvėje, telefonu ar su menkai pažįstamais žmonėmis. Tokia padėtis buvo ir sovietmečiu. Tad visos kalbos apie laisvę ir tariamą demokratiją Lietuvoje yra niekinės, mūsų šalis grįžo į stagnacijos ir autoritarizmo laikus.
Autoritarinės tendencijos akivaizdžios ir valdančioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje. Andriaus Kubiliaus autoritarinis valdymo stilius šiai partijai padarė didžiulę žalą. Dalis partijos narių yra visai nusivylę lyderio bei jo parankinių veikla ir faktiškai beveik nedalyvauja aktyvioje veikloje, dalis traukiasi iš partijos. Žymus filosofas ir psichologas E.Fromas rašė: „Autoritariniai politiniai lyderiai atvirai demonstruoja savo jėgą, o į daugumos piliečius teises ir lūkesčius jie nekreipia dėmesio. Tose valstybėse, kur įsigali autoritariniai politiniai lyderiai, plinta turto kultas ir kitokie neigiami reiškiniai, pirmiausia – susvetimėjimas. Susvetimėjimas tarp žmonių yra pavojingas reiškinys, tada trūkinėja socialiniai ryšiai, plinta alkoholizmas ir kitokios priklausomybių formos. Norint įveikti autoritarizmą ir su juo susijusius neigiamus reiškinius, būtinos permainos. O tikros permainos reikalauja drąsos ir tikėjimo“.
Tad jei norime esminių permainų, turime suvokti, kad kosmetinės reformos nieko iš esmės nepakeis, egzistuoja klasikiniai pavyzdžiai, kad tikros permainos įvyko tose valstybėse, kuriose kriminalizuotas elitas buvo nušalintas nuo valdančiųjų pozicijų. Tokios permainos per pastaruosius du dešimtmečius įvyko Pietų Korėjoje, Urugvajuje, Čilėje, Kosta Rikoje, Slovakijoje. Dabartinė Kosta Rikos prezidentė Laura Činčilja dar 1990-1993 metais rengė kovos su korupcija mokslines studijas, vėliau buvo šalies parlamento nare, kelerius metus užėmė ir vidaus reikalų ministrės postą.
O Brazilijoje daug šios šalies piliečių permainų viltis sieja su naująja prezidente D.Rusef, kuri pradėjo ekonomines reformas ir ryžtingą kovos su mafija kampaniją. Per kelerius mėnesius pavyko pasiekti rimtų rezultatų - San Paulo regione ir kitose Brazilijos vietovėse suimta daug mafijos vadeivų, tame tarpe - ir keli su politiniu elitu susijusios stambiausios šalies kriminalinės grupuotės „Pirmoji komanda“ lyderiai.
Iškelkime esminį klausimą - kodėl Lietuvoje įsigalėjęs kriminalizuotas elitas bijo esminių permainų? Atsakymas toks - jei permainos įvyks, jie praras valdžios postus ir protekcijas, praradę šią įtaką, elito nariai gali atsidurti ir teisiamųjų suole už įvykdytus nusikaltimus, iškils grėsmė ir jų turtui, bus atskleistos ilgai saugotos politinės piramidės paslaptys.
Nuotraukoje: komentaro autorius Giedrius Grabauskas – Karoblis.
2011.06.12
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
