Slaptai.Lt

Lie­tu­va, kaž­ka­da gar­sė­ju­si sa­vo knyg­ne­šiais, ta­po ma­žiau­siai skai­tan­ti tau­ta. Laik­raš­čiai tam­pa ne­po­pu­lia­rūs, kny­gos lei­džia­mos ke­lių šim­tų eg­zem­plio­rių ti­ra­žu, o iš­lei­dus di­des­niu – gu­li kny­gy­nuo­se. „La­bai per­ka­mu“ tam­pa ne­bent koks nors Pet­ke­vi­čiaus opu­sas. Tai­gi spau­dos pa­dė­tis Lie­tu­vo­je yra sun­ki. Ta­čiau dar sun­kes­nė yra krikš­čio­niš­ko vi­suo­me­nės laik­raš­čio „XXI am­žius“ pa­dė­tis. Ji ypač pa­sun­kė­jo nuo už­per­nai, kai at­si­ra­do di­džiu­liai mo­kes­čiai, dėl ko laikraštį leidžianti lei­dyk­la at­si­dū­rė ties žlu­gi­mo ri­ba. Išsilaikyti gali tik laikraščiai milijonieriai arba sočiai “remiami” vadinamojo Spaudos rėmimo fondo.

Yra ke­lios prie­žas­tys, ko­dėl taip at­si­ti­ko su “mažaisiais” laikraščiais ir ko­dėl ne­iš­si­lai­ko “XXI amžius”. Pir­miau­sia, tai nuo 2009 me­tų – pa­di­din­tas va­di­na­ma­sis pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­tis (PVM) ir laik­raš­čio spaus­di­ni­mui, ir pre­nu­me­ra­tai, ir par­da­vi­mui. Ta­da PVM bu­vo pa­di­din­tas nuo 5 iki 19, o nuo 2010 me­tų – iki 21 proc., t. y. tuo me­tu, kai dau­gu­mai produktų ir paslaugų PVM pa­ki­lo tik 3 proc. (nuo pra­di­nio 18 proc.), spau­dai jis pa­di­dė­jo 16 proc. (nuo bu­vu­sio 5 proc. tarifo), t.y. dau­giau nei ke­tu­ris kar­tus.

Be to, pa­laips­niui bu­vo įves­tas žur­na­lis­tų „įsod­ri­ni­mas“, t.y. nuo ho­no­ra­ro už pa­ra­šy­tus straips­nius da­lis pi­ni­gų – 35 proc. – mo­ka­ma ir į Sod­ros fon­dą. To­dėl fak­tiš­kai ten­ka at­si­sa­ky­ti žur­na­lis­tų pa­slau­gų, nes redakcija vos iš­ga­li su­mo­kė­ti bū­ti­niems techniniams dar­buo­to­jams ir administracijai. Va­di­na­si, Vy­riau­sy­bės sie­kia­mas tiks­las kuo dau­giau gau­ti pi­ni­gų iš laik­raš­čio už­dir­ba­mų lė­šų aiš­ki­nant tą rū­pi­ni­mu­si žur­na­lis­tų pa­dė­ti­mi at­si­grę­žė prieš pa­čius žur­na­lis­tus.

Aiš­ku, atsigręžė ir prieš laik­raš­čio re­dak­ci­ją. Šie du „re­for­mos“ punk­tai pa­di­di­no val­džiai mo­ka­mus mo­kes­čius pen­kis kar­tus. Ir mes, iki tol sken­dėję sko­lo­se (anksčiau jos su­da­rė apie 70 tūkst. li­tų), da­bar turime skolos be­veik iki 200 tūkst. Lt. Dar daugiau, nuo 2011 me­tų pa­di­di­nus paš­to pa­slau­gų įkai­nius, laik­raš­čio pri­sta­ty­mas pre­nu­me­ra­to­riams mies­te iš­au­go apie 30 proc., o kai­mo vie­to­vė­se – net 60 proc. To­kios po­li­ti­kos re­zul­ta­tas – per me­tus redakcijos pa­ja­mos su­ma­žė­jo (ir pa­di­dė­jo sko­la) dar apie 60 tūkst. li­tų. Tuo tar­pu prem­je­ro iš­rek­la­muo­ta per Spau­dos rė­mi­mo fon­dą tei­kia­ma „kom­pen­sa­ci­ja“ tuos nuos­to­lius mums kom­pen­sa­vo še­šis kar­tus ma­žiau nei vie­šai ža­dė­jo prem­je­ras – vie­toj 18 tūkst. li­tų ­bu­vo skir­ta tik 3000 Lt, kas ­ro­do tik pa­si­ty­čio­ji­mą (tad vien dėl paš­to įkai­nių mums jau su­si­da­rė 57 tūkst. Lt nuos­to­lis).

Dis­kri­mi­na­ci­ja iš va­di­na­mo­jo Spau­dos rė­mi­mo fon­do mums, „XXI am­žiui“ (o anks­čiau ir mū­sų leis­tai „Kregž­du­tei“), da­ro di­džiau­sią skaus­mą. Vi­są fon­do eg­zis­ta­vi­mo lai­ką bu­vo­me dis­kri­mi­nuo­ja­mi ir tik per­nai pir­mą kar­tą ga­vo­me vie­no mė­ne­sio iš­lai­doms pri­lygs­tan­čią „pa­ra­mą“, o šie­met ji bu­vo su­ma­žin­ta treč­da­liu. Tuo tar­pu ki­ti pri­vi­le­gi­juo­ti lei­di­niai, ku­rių pre­nu­me­ra­to­rių skai­čius ar ti­ra­žai dažnai te­sie­kia ke­lis šim­tus (kar­tais vos 100 pre­nu­me­ra­to­rių), per fon­do eg­zis­ta­vi­mo 15 me­tų ga­vo net ke­lis mi­li­jo­nus li­tų sie­kian­čią „pa­ra­mą“ (fak­tiš­kai vi­są reikiamą iš­lai­ky­mą).

Tre­čias, nors ir ma­žes­nis smū­gis mums yra tai, kad per 2 proc. pa­ja­mų mo­kes­tį skai­ty­to­jų mums tei­kia­ma pa­ra­ma nuo 2009 me­tų „ant po­pie­riaus“ (su­ma­ži­nus gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio dy­dį, iš jų iš­ski­riant svei­ka­tos drau­di­mą), vie­toj anks­čiau gau­na­mų apie 17 tūkst. li­tų su­ma­žė­jo iki 5 tūkst. Lt. Dar di­des­nį lė­šų pra­ra­di­mą su­da­ro tai, kad iš pa­sau­lio lie­tu­vių šie­met ga­vo­me be­veik 40 tūkst. li­tų ma­žes­nę pa­ra­mą (įver­ti­nant ir va­liu­tų nu­ver­tė­ji­mą). Tai­gi kai per me­tus mū­sų iš­lai­dos da­bar su­da­ro apie 450 tūkst. li­tų, pa­ja­mos te­sie­kia tik 200 tūkst. li­tų. Iš­si­lai­ky­ti prie tokių “pelnų” tik­rai ne­be­ga­li­ma. Kai gau­da­vo­me di­des­nę pa­ra­mą iš už­sie­nio lie­tu­vių, ga­lė­da­vo­me kaip nors su­dur­ti ga­lus su ga­lais, da­bar jau ne­be­ga­li­me.

Dėl pa­di­dė­ju­sių mo­kes­čių ir pa­di­dė­ju­sių nuos­to­lių jau 2009 me­tų vi­du­ry­je bu­vo­me pri­vers­ti nu­trauk­ti vie­nin­te­lio Lie­tu­vo­je sa­vai­ti­nio laik­raš­čio vai­kams „Kregž­du­tė“ lei­dy­bą. Ta­čiau, už­si­da­rė ne tik „Kregž­du­tė“. Lie­tu­vo­je po to­kių „re­for­mų“ už­si­da­rė net­gi už­sie­nie­čių re­mia­mų kon­cer­nų lei­di­niai, todėl pa­dė­tis spau­dos sri­ty­je yra tra­giš­ka – iš­si­lai­ky­ti ga­li tik laik­raš­čiai mi­li­jo­nie­riai. Aki­vaiz­du, kad „XXI am­žiaus“ už­si­da­ry­mas šiai „re­for­mų“ val­džiai ir­gi nie­ko ne­reikš­tų, gal­būt net yra geis­ti­nas. (Kaip yra geis­ti­nas lie­tu­vių emig­ra­vi­mas – val­džia tokiu būdu at­seit ma­ži­na ne­dar­bą.) Jei­gu prie Bra­zaus­ko ir Kir­ki­lo vy­riau­sy­bių mū­sų sko­los su­da­ry­da­vo 60-70 tūkst. Lt per me­tus, tai da­bar jos siekia net iki 250 tūkst. Lt.

Apie anuos lai­kus da­bar sva­jo­ja­me kaip apie auk­so am­žių (nors gy­ve­no­me ir­gi su sko­lo­mis, bet jas pa­vyk­da­vo kom­pen­suo­ti ar­ba iš­ei­vi­jos pa­ra­ma, ar­ba au­ko­mis). Per me­tus gau­nant tik 200000 Lt pa­ja­mų, o iš­lai­doms esant apie 450 000 Lt (da­bar – jau be „Kregž­du­tės“), iš­si­lai­ky­ti ne­įma­no­ma. Jau ir taip dau­gu­ma mū­sų dar­buo­to­jų te­gau­na 400 Lt ar ma­žes­nį at­ly­gi­ni­mą. Vi­siš­kai ne­su­vo­kia­me, ko­dėl vals­ty­bei ir kon­kre­čiai prem­je­rui bei jo de­ši­nia­jai par­ti­jai bū­ti­na taip ne­mėg­ti lie­tu­viš­kos spau­dos (jam pa­tin­ka tik in­ter­ne­ti­nė) ir tuo pa­čiu „XXI am­žiaus“. Kam tie ali­nan­tys mo­kes­čiai, vi­siš­kai įklam­pi­nan­tys į ne­iš­bren­da­mas sko­las ir ver­čian­tys ban­kru­tuo­ti? Ma­tyt, da­bar­ti­nė „per­mai­nų“ ko­a­li­ci­ja tu­ri duo­me­nų, kad lie­tu­viai yra per­si­so­ti­nę lie­tu­viš­ka spau­da, ypač krikš­čio­niš­ka...

Aišku, vi­si no­ri, kad ne­mo­ka­mai laik­raš­tis apie juos ra­šy­tų, re­kla­muo­tų, gir­tų, skelb­tų apie  nuveiktus dar­bus. Tik ne­no­ri su­pras­ti, kad laik­raš­čiui tai la­bai bran­giai kai­nuo­ja. Pa­gal mū­sų pa­skai­čia­vi­mus, laik­raš­čio iš­lai­dos vie­nam laikraščio pus­la­piui su­da­ro net 350 li­tų (tre­čia­die­nio nu­me­ry­je – netgi 400 Lt). Ne­sun­kiai ga­li­ma pa­skai­čiuo­ti, kiek mums kai­nuo­ja vie­nos sa­vai­tės nu­me­rių iš­lei­di­mas, kai pus­la­pių per sa­vai­tę su­si­da­ro 24, kar­tais – 32. O kiek iš­lai­dų tu­ri­me per mė­ne­sį?! Aiš­ku, dien­raš­čiui su, tar­kim, 10 kar­tų di­des­niu skai­ty­to­jų skai­čiu­mi, to pus­la­pio kai­na su­da­ro tik apie 35 Lt. Skir­tu­mas aki­vaiz­dus.

O juk dien­raš­čiai dar tu­ri re­kla­mi­nių už­sa­ky­mų, ir tos pa­ja­mos jiems su­da­ro apie 2/3 vi­sų pa­ja­mų. Ka­ta­li­kų ben­druo­me­nės su­pra­ti­mas ir­gi nė­ra taip iš­au­gęs, kad pa­si­rū­pin­tų ka­ta­li­kiš­kos spau­dos pa­dė­ti­mi ir iš­li­ki­mu. Ge­rai, jei vie­na ar ki­ta pa­ra­pi­ja pla­ti­na laik­raš­tį ir iš­lai­dos kaž­kiek at­si­per­ka. Bet kai ki­tų pa­ra­pi­jų va­do­vai, dėl ne­su­pra­ti­mo ar ko­kio nors gan­do apie laik­raš­tį, ne tik ne­ska­ti­na, bet ir net truk­do pla­tin­ti laik­raš­tį, tai yra sun­kiai su­vo­kia­ma. Todėl mes esa­me la­bai dė­kin­gi tiems Baž­ny­čiai ir Tau­tai iš­ti­ki­miems ku­ni­gams ir tų pa­ra­pi­jų pa­sau­lie­čiams, ku­rie pla­ti­na „XXI am­žių“ (kaip iki už­da­ry­mo pla­tin­da­vo „Kregž­du­tę“). Ta­čiau to­kių yra tik ne­di­de­lė da­lis. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad ka­ta­li­kiš­ko vi­suo­me­ni­nio laik­raš­čio pla­ti­ni­mas, kai jis ne­ska­ti­na­mas „iš vir­šaus“, yra sun­kus ir var­gi­nan­tis.

Mums iš­ky­la di­de­li suvaržymai ir dėl ki­to svar­baus da­ly­ko. Į lei­dyk­los va­di­na­mų­jų da­li­nin­kų są­ra­šą, pa­siū­lius kai ku­riems Baž­ny­čios hie­rar­chams, bu­vo įtrauk­ti nie­kuo prie lei­dyk­los ir laik­raš­čio dar­bo bei iš­lai­ky­mo ne­pri­si­de­dan­tys as­me­nys. Juos pa­siū­liusieji tik­riau­siai ir pa­tys da­bar gai­li­si to­kiu pa­si­rin­ki­mu. Juk tie da­li­nin­kai (kal­bame apie du as­me­nis) nie­kuo ne­pri­si­de­da nei prie laik­raš­čio ar pa­čios lei­dyk­los dar­bų pa­ge­ri­ni­mo, nei prie pa­ra­mos jam su­ra­di­mo, nors to­kia yra jų pa­rei­ga. Per to­kį stab­dį ir net kliu­vi­nį laik­raš­čiui esa­me pa­te­kę į už­bur­tą ra­tą.

Ne­sa­me „par­si­da­vę“ jo­kiai po­li­ti­nei par­ti­jai. Nors daug me­tų bu­vo­me pa­lan­kūs kon­ser­va­to­rių par­ti­jai ir krikš­čio­nims de­mok­ra­tams (kol šie dar eg­zis­ta­vo). Ta­čiau nei iš vie­nų, nei iš ki­tų ne­su­lau­kė­me jo­kios pa­ra­mos (išskyrus tuščius pažadus), nors daž­nai bū­da­vo­me ap­šau­kia­mi „kon­ser­va­to­rių ru­po­ru“, ypač iš su­in­te­re­suo­tų­jų mus smerk­ti pu­sės. Da­bar mū­sų ke­liai su kon­ser­va­to­riais-krik­de­mais be­veik ga­lu­ti­nai iš­si­sky­rė, nes ne­ma­ty­da­mi jų su­in­te­re­suo­tu­mo ben­dra­dar­biau­ti, o tik dar la­biau spaus­ti spau­dą, kaip ir mū­sų laik­raš­tį, už ne­ži­no­mas nuo­dė­mes, ne­ma­to­me rei­ka­lo gir­ti ir jų po­li­ti­ką, ypač dėl jų da­ro­mų klai­dų.

Jie pa­tys ir­gi la­biau lin­kę sa­vo gau­tą ka­pi­ta­lą (pasiimamą iš mokesčių mokėtojų kišenės, t.y. iš biudžeto) skir­ti tik ga­lin­gie­siems spau­dos ban­gi­niams (per 2008 me­tų rin­ki­mus apie 7 mln. li­tų sky­rė sa­vo re­kla­mai daž­niau­siai per „Lie­tu­vos ry­tą“ ir „Res­pub­li­ką“). Nors krei­pė­mės ir į prem­je­rą, siū­ly­da­mi pri­im­ti spau­dą ne­disk­ri­mi­nuo­jan­čius įsta­ty­mus, krei­pė­mės ir į ki­tus de­ši­niuo­sius po­li­ti­kus (ne­mi­ni­me jų pa­var­džių) – at­sa­ko ne­bu­vo jo­kio. Kyla klausimas: jei­gu po­li­ti­kai ne­at­si­lie­pia net į laik­raš­čio re­dak­to­riaus laiš­ką, tai ką jiems reiš­kia pa­pras­tas žmo­gus? Ar ne to­dėl ir bė­ga lie­tu­viai iš sa­vo tė­vy­nės, ne­su­lauk­da­mi net pa­pras­čiau­sio su­pra­ti­mo ar dė­me­sio? Su­pran­ta­me, kad yra sun­ki eko­no­mi­nė-fi­nan­si­nė pa­dė­tis, bet ko­dėl ją tai­sy­ti ima­ma­si skur­džiau­sių­jų są­skai­ta?.. Ko­dėl tai ne­pa­lie­čia mi­li­jo­nie­rių ki­še­nių? Ko­dėl pa­ga­liau ne­įve­da­ma pro­gre­si­nių mo­kes­čių?..

Krei­pia­mės į Jus, „XXI am­žiaus“ bran­gūs skai­ty­to­jai, pra­šy­da­mi kaip nors pa­gel­bė­ti mums iš­lai­ky­ti laik­raš­tį. Dė­ki­me vi­sas pa­stan­gas jį iš­lai­ky­ti nors iki šių me­tų pa­bai­gos. Nepraleiskite prenumeratos vasarą, laikraštį užsakykite ir draugams bei pažįstamiems. Ir pasistenkite užsiprenumeruoti abu savaitės numerius – trečiadienio ir penktadienio. Ypač krei­pia­mės į pa­sau­lio lie­tu­vius. Ži­no­me jū­sų ge­rą šir­dį pa­dė­ti Lie­tu­vai esant sun­ku­mams – pa­dė­ki­te ir mū­sų laik­raš­čiui. Vie­nas iš Ame­ri­kos su­grį­žęs lie­tu­vis Vi­lius Bra­žė­nas prieš mir­tį mums už­ra­šė da­lį sa­vo su­tau­py­tų lė­šų. Ačiū jam ta­ria­me da­bar, nes ne­spė­jo­me jam pa­dė­ko­ti gy­vam esant – apie šią auką jis ne­bu­vo mus in­for­ma­vęs.

Krei­pia­mės ir į mū­sų spau­dos pla­tin­to­jus, ku­rie dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių ne­ga­li lai­ku at­si­skai­ty­ti, bet nuo­šir­džiai mums pa­de­da. Krei­pia­mės ir į tuos už­sie­nio pre­nu­me­ra­to­rius, ku­rie už­del­sė per­ves­da­mi mums pre­nu­me­ra­tos mo­kes­tį. Krei­pia­mės ir į vi­sus už­sie­nio bei Lie­tu­vos skai­ty­to­jus, pra­šy­da­mi pa­rem­ti mus sa­vo au­ko­mis, pra­šy­da­mi pri­si­dė­ti pre­nu­me­ra­ta sa­vo pa­žįs­ta­miems ar drau­gams ir taip po­pu­lia­rin­ti laik­raš­tį. Juk dau­ge­lis jū­sų pri­pa­žįs­ta­te, kad tai vie­nas ge­riau­sių ir rei­ka­lin­giau­sių laik­raš­čių Lie­tu­vo­je. Ta­čiau to­kiems ir sun­kiau­sia iš­si­lai­ky­ti, nes jie, ­tu­rėdami nedaug skai­ty­to­jų, ir pa­ti­ria di­džiau­sią „mu­rav­jo­vi­nį spau­di­mą“ iš val­džios pu­sės. Pra­šo­me skai­ty­to­jus ir asmeniškai Vy­riau­sy­bei, Sei­mui ar Pre­zi­den­tei ra­šy­ti laiš­kus ar krei­pi­mu­sis dėl spau­dos ir kon­kre­čiai „XXI am­žiaus“ pa­dė­ties. Ieš­ko­ki­te ir ki­tų bū­dų mums pa­gel­bė­ti. Bū­si­me dė­kin­gi už „XXI am­žiaus“ sun­kios pa­dė­ties su­pra­ti­mą.

SOS! SOS! SOS!

Nuotraukoje: laikraščio "XXI amžius" redaktorius Edvardas Šiugžda, šio straipsnio autorius.

„XXI amžiaus“ redakcija

2011.06.27