Slaptai.Lt

Pernai iš Lietuvos į užsienį nuolat gyventi išvyko 23,7 tūkst. gyventojų, tai 2,8 tūkst. mažiau negu 2007 m., o imigravo - 9,3 tūkst. žmonių, tai 0,7 tūkst. daugiau negu 2007 m.

Didžiąją dalį migrantų sudarė Lietuvos piliečiai (2008 m. - 79 proc. emigrantų ir 68 proc. imigrantų). Pasak Statistikos departamento generalinės direktorės pavaduotojos Dalios Ambrozaitienės, tarptautinei migracijai įtakos turėjo suprastėjusi ekonominė ir finansinė šalies padėtis, sparčiai didėjantis nedarbas ir mažėjantis laisvų darbo vietų skaičius.

Tautos tradicija

Antra vertus, asmuo gali tradiciją be atodairos neigti ir mėginti pradėt gyventi visiškai “iš naujo”. Tokiu atveju jo žvilgis krypsta į ateitį, ir visas jo gyvenimas virsta ištisa užuobėga to, ko dar nėra. Tokį gyvenimo stilių N.Berdiajevas vadina “futuristiniu gyvenimo jausmu, kuris remiasi ateities garbinimu ir yra statomas ant esančių akimirkų”. Tai revoliucinė nuotaika, kuri sužlugdo istoriją gal net dar labiau nei tradicionalizmas. Nes čia praeitis yra ne atkeliama į dabartį, bet iš viso paneigiama: tautinė tradicija čia sąmoningai niekinama bei naikinama, nuo jos nusigrįžtant savo vidumi ir ją slegiant iš viršaus.

Planai gi ir užmojai yra kuriami ne kaip dabarties ir joje buvojančios praeities išdavos ar reikalavimai, o kaip gryna viltis, kuria tikima, esą ji turėsianti kada nors įvykti. Jei revoliucinė nuotaika virsta visuomeniniu sąjūdžiu ir prasiveržia politine revoliucija, ji gali iš tikro sunaikinti tradiciją lig pat šaknų ir tuo nuskurdinti tautos dvasią. Bet kadangi jokia santvarka negali gyventi tik viltimi, tai ir iš revoliucijos kilusi santvarka pradeda kurti savas tradicijas, kurios tačiau esti dirbtinės, kadangi neišaugusios iš tautos vyksmo organiškai, o jai primestos iš viršaus “įsakymu”. Tokiu atveju menkaverčiai kultūriniai laimėjimai esti sąmoningai garbinami kaip genialūs, ir visas gyvenimas apsigaubia melu. Komunistinių šalių gyvenime tai regime visu ryškumu ir nejaukumu.

Gimtoji kalba

Pagrindinė tautinė tradicija ir tuo pačiu pagrindinė asmens būsena istorijoje yra kalba: istorijoje buvojame taip, kaip kalbame. H.G.Gadameris šiuo atžvilgiu prasmingai pastebi, kad “tradicijos esmė yra buvoti kalboje kaip tarpininkėje”. Tai reiškia: kalba perteikia mums tradiciją ir ją neša istorijos eigoje. Net ir nekalbantieji tautos praeities paminklai – dailės ar technikos dirbiniai, pastatai, kapai – gali būti įimti į dabartį tik juos prabildžius, vadinasi, juos apsakius ar aprašius žodžiu. Be kalbos visi šie paminklai neatgytų mūsų dvasioje ir todėl niekad nevirstų susigrąžinta praeitimi, kaip ja nevirsta vis dar ligi šiol neprabildinti, sakysime, Kretos raštai ir majų ženklai. Tas pats yra buvę labai ilgus amžius ir su hieroglifais, kol jie tebuvo nebylūs raižiniai. Kiekviena objektyvuota tautos tradicija virsta gyva tik tada, kai ji gali būti ir yra paverčiama kalba.

Tačiau kalbos vaidmuo žmogui kaip istorinei būtybei tuo dar anaiptol neišsisemia. Kalba ne tik pagelbsti suprasti praeitį ir tuo būdu pergyventi istoriją sąmoningai, bet ji pati sudaro esminę tautos istorijos lytį. Teoriškai kalbant, jei mums pavyktų atsekti, kaip ir kodėl yra kitusi mūsų kalba, tuo pačiu mums pavyktų atsekti bei atskleisti ir mūsų istoriją. O tai galėtų būti todėl, kad kalba nešasi su savimi tautos pasaulėjautą ir net pasaulėžiūrą, kuri reiškiasi visuose tautinės kultūros pavidaluose, tarsi šie būtų tik kalbos atmainos. Tiriant kalbos praeitį, savaime yra tiriamas ir tautos būvio būdas. “Tautos genijus, - pasak J.G.Herderio, - niekur kitur taip gerai neapsireiškia, kaip kalbos sąrangoje”. Kalboje tauta įkūnija savo dvasią visa jos pilnatve.Kalboje “gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicija, jos istorija, religija, gyvenimo nuostatai, jos širdis ir siela”.

Todėl nė kiek nenuostabu, kad tauta nė su vienu dalyku nėra tiek giliai suaugusi, kaip su kalba. Kalba yra laidininkas, kuriuo teka į mus tautos kūryba: jos dainos ir pasakos, jos epas ir lyrika, jos drama, jos filosofija ir net jos mokslas. Štai kodėl ir sakoma, kad kalba esanti “istorinė galybė” (W.v. Humboldt), kuri sujungia asmenį su jo tautos kultūra ligi pat šiosios gelmių

Trumpai tariant, gimtoji kalba perteikia vaikui anaiptol ne žodžius, bet daiktus, norus, jausmus, veiksmus ir santykius žodžio lytimi. Gimtojoje kalboje žodis iš tikro tampa “kūnu” ir tik kaip “kūnas” jis esti suvokiamas bei išmokstamas. Vaiko amžiuje išmokstame ne kalbos, bet mes išmokstame pažinti kalba nusakytą pasaulį, kuriame buvojame.

Jau W.v Humboldtas įžvelgė, kad kalbos skiriasi ne tik savo garsais, bet ir vidine savo dvasia, kuri esanti ne kas kita, kaip tautinė pasaulio interpretacija. Nuosekliai tad “kiekviena kalba yra tam tikra pažiūra į pasaulį”.

Asmens buvojimas svetur

Išeivio tragika

Niekas nepalieka savo tėvynės džiūgaudamas. Senieji kolonistai, buvę iškilmingai išlydimi kelionėn, nėra išeiviai tikrąja šio žodžio prasme. Jie yra greičiau savos tautos bei valstybės pratęsimas į naują šalį, jos perkėlimas ne kartą net į kitą žemyną, pasiliekant tai pačiai istorinei sąmonei ir tam pačiam politiniam ryšiui.

Tačiau kolonistinio pobūdžio išeivių seniai nebėra. Šiandien esama tik išeivių, kurie savo tėvynę palieka prievarta, išvaromi iš jos arba vargo, arba priešo. Tai arba duoneliautojai, arba pabėgėliai. Pirmieji ieškosi svetur geresnio gyvenimo, antrieji gelbstisi nuo persekiojimų ir mirties; pirmieji trokšta duonos, antrieji – laisvės. Negalėdami vienos ar kitos rasti tėvynėje, jie palieka šią su sopuliu šidryje, bet vis dėlto palieka, ne pratęsia ir ne perkelia svetur, kaip tai daro kolonistai. Duoneliautojai ir pabėgėliai yra tikri išeiviai. Jie atsisveikina su sava tėvyne – savo viduje dažniausiai tik laikinai, iš tikro gi beveik visados amžinai. Retas duoneliautojas grįžta praturtėjęs, ir retas pabėgėlis sulaukia tokių pakaitų savo tėvynėje, jog į ją grįžtų kaip laisvas žmogus. Todėl pagrįstai galima teigti, kad šioms abiem išeivių kategorijoms buvojimas svetur virsta pastovia būkle.

Tėvynės padėtis išstumia milijonus, kurie bėga todėl, kad pasilikę vis tiek būtų sunaikinti arba bado, arba priešo. Mūsų dienų išeiviai atsiduria visiškoje tamsoje ir yra verčiami pasitikėti kitų tautų svetingumu. Bet kaip tik čia ir iškyla antrasis išeivio tragikos bruožas, net žymiai skaudesnis nei pirmasis.

Kas gi yra svetingumas? J.Danielou kreipia mūsų dėmesį į vieną, kaip jis sako, “nuostabų kalbinį faktą”, būtent: “daugelyje kalbų žodžiai, reišką svečią ir priešą, turi tą pačią šaknį”, pvz., graikiškai svetimšalis vadinasi “xenos”, priešiškumas – “xenophobija”, gi svetingumas – “xenophilia”; lotyniškai svečias yra “hospes”, gi priešas “hostis”; lietuviškai žodis svečias reiškia ir svetį, ir svetimąjį (“josim į svečią šalelę”). Todėl, pasak Danielou, svečias iš tikro yra svetimojo vardas; svetimojo, kuris nepriklauso mano rasei, mano tautai, mano giminei ar šeimai, kurį todėl galima pergyventi “ir kaip svečią, ir kaip priešą”.

Kiekvienu atveju šis žmogus nėra savasis. Gali jis būti priglaudžiamas ir net pavaišinamas, tačiau jis niekad netampa vietiniu arba čiabuviu. Jis yra atėjūnas, vadinasi, svečias, kuris juo ilgiau būna, juo labiau nusibosta, pereidamas galop į nekenčiamo priešo kategoriją. Norėdamas gi priešiškumo išvengti, jis turi nusižeminti, vadinasi, elgtis, kalbėti ir mąstyti taip, kaip ir kiti, jį priėmusieji. Būdamas pabėgėlis bei atėjūnas, jis yra vargšas, jį gi priglaudusieji yra gailestingieji. Tad jis ir privalo buvoti vargšo būsena, dėkodamas už jam parodytą gailestingumą. Svetingumas yra elgsena vargšo akivaizdoje ir tuo pačiu žmogaus pažeminimas.

Jei betgi išeiviai kur nors pastoviai ir įsikuria, tai čia pat jie esti tykomi savaimingos ar sąmoningos pastangos įliedinti juos į naujos šalies visuomenę ir kultūrą. Kiekvienas kraštas trokšta atėjūnus suvirškinti. Dar daugiau: šalia mokyklos Bažnyčia yra tapusi viena iš pirmaeilių nutautinimo priemonių, kadangi žmogus krikščionis trokšta turėti su ja santykių nuo pat mažumės, patekdamas tuo būdu – irgi nuo pat mažumės – svetimybės įtakon. Tai gal pats skaudžiausias bruožas išeivio tragikoje.

Niekas svetimame krašte nenori išeivio tapatybės. Visi stengiasi šią tapatybę naikinti, diegiant jam kitą, tačiau, kaip netrukus matysime, melagingą, kuri žmogų paverčia istoriniu klajokliu. Manydamas įleisiąs šaknis į svetimą dirvą, išeivis galų gale pasijunta neturįs jokių šaknų. Gi kova už savas šaknis skiria jį nuo gyvenamosios aplinkos ir naikina pradinį šiosios svetingumą. Buvęs svečias, išeivis galop virsta tikru – bent psichologiškai – priešu tos visuomenės, kuri jam atvėrė duris ir padėjo išsigelbėti bei įsikurti. Padėka pereina į neapykantą ar mažų mažiausiai į abuojumą. Tai trečiasis išeivio tragikos bruožas, tampąs nuolatine jo būsena svetur. Nes jei išeivis nori išsilaikyti nesunaikintas savo tapatybėje, jis turi atsiriboti, vadinasi, ištrūkti iš tų išskėstų rankų, kurios jį priėmė, kurių glėbyje jis betgi pradeda dusti ir galop visiškai uždūsta.

Nuotraukoje: filosofas Antanas Maceina.

2012.01.09