Suaugęs su dosnia ir ramia gamta, šventa vadinama žeme, iš jų semdamas patirtį ir galias, ją mylėdamas, lietuvis išsiugdė sėslumo savybę, kurią amžiai jam įtvirtino kaip šeštąjį jausmą - Tėvynės meilę. Šis jausmas nebūdingas iš klajoklių kilusioms tautoms. Jei lietuvis iš savo šalies ilgesniam laikui savo noru ar prievarta pasitraukia, suserga Tėvynės ilgesio liga - nostalgija. Pastebėta, kad lietuviai neatspariausi šiai ligai. Štai ką rašė iš Kanados aušrininko Martyno Jankaus dukra Elzė savo jaunystės draugei Elenai Kondrotavičienei, gyvenusiai Bitėnuose prie Rambyno: "Tu nežinai, Elena, kokia ta liga nostalgija; ji kankina dieną ir naktį, ji neapleidžia sapnuose. Jei nuo jos būtų išrasti vaistai, Amerikos vaistinėse jų nebūtų, išpirktų lietuviai. Įdėk į laiško voką keletą smiltelių nuo motinos kapo, gal lengviau bus". Taigi, kur lietuvis ar jo kapas, ten - dalelė Lietuvos. Gal todėl iš tolimiausių kraštų parsigabenam tautiečių kaulus, kad jie nors po mirties savo žemėje ramybę rastų.
Algimantas Zolubas
Yra daug daiktų ir dalykų, be kurių žmogui būtų nepatogu, sunku arba išvis neįmanoma išgyventi. Žmogui egzistuoti būtinas maistas, apranga, būstas. Yra daug gamtos duotų reiškinių ir medžiagų, kurių tarsi nematome, neapčiuopiame, negirdime, tačiau jų netektį iškart pajuntame. Nematome oro, tačiau užtenka pasinerti po vandeniu, ir jo netektis tampa akivaizdi. Tačiau žmogus yra ne tik biosocialinė būtybė, bet ir Dievo paveikslas ir panašumas, jis gyvas ne vien duona, jam duota vieta po saule, suteiktos teisės laisvai reikšti savo valią, kurti šeimą, priklausyti tautai, valstybei, turėti tėvynę. Teisės, laisvė, valia, tėvynė – tarsi abstraktūs, nematomi dalykai, bet užtenka bent vieno jų netekti ir iškart pajusime.
Lietuvos netekčių patirtis didelė ir skausminga, nes istorinis likimas jai lėmė būti tarp Rytų ir Vakarų, tarp skirtingų kultūrų ir skirtingo civilizacijos laipsnio kaimynų, nenuoramų užkariautojų. Gal todėl lietuvio veide dažniau rūpestį, o ne šypseną matome, todėl pakelių rūpintojėliai liūdni, todėl ir poetas Lietuvą pavadino “ašara Dievo aky”.
Lietuvos vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose šiemet minime, tačiau tautos raida yra praeities gelmėse, jos priešistorę tyrinėja ir nagrinėja archeologai, kalbininkai, etnografai, antropologai, ir būtent jie daugiau pasako nei randame istoriniuose dokumentuose. Jie tvirtina, kad čia jau dešimt tūkstančių metų gyveno sėslios, ramios, darbščios padermės.
Suaugęs su dosnia ir ramia gamta, šventa vadinama žeme, iš jų semdamas patirtį ir galias, ją mylėdamas, lietuvis išsiugdė sėslumo savybę, kurią amžiai jam įtvirtino kaip šeštąjį jausmą – Tėvynės meilę. Šis jausmas nebūdingas iš klajoklių kilusioms tautoms. Jei lietuvis iš savo šalies ilgesniam laikui savo noru ar prievarta pasitraukia, suserga Tėvynės ilgesio liga – nostalgija. Pastebėta, kad lietuviai neatspariausi šiai ligai. Štai ką rašė iš Kanados aušrininko Martyno Jankaus dukra Elzė savo jaunystės draugei Elenai Kondrotavičienei, gyvenusiai Bitėnuose prie Rambyno: ”Tu nežinai, Elena, kokia ta liga nostalgija; ji kankina dieną ir naktį, ji neapleidžia sapnuose. Jei nuo jos būtų išrasti vaistai, Amerikos vaistinėse jų nebūtų, išpirktų lietuviai. Įdėk į laiško voką keletą smiltelių nuo motinos kapo, gal lengviau bus”. Taigi, kur lietuvis ar jo kapas, ten – dalelė Lietuvos. Gal todėl iš tolimiausių kraštų parsigabenam tautiečių kaulus, kad jie nors po mirties savo žemėje ramybę rastų.
Kaip vaikai šeimoje jaučiasi geriausiai, saugiausiai, taip žmonės – savo tautoje; juos sieja bendras istorinis likimas, kalba, papročiai, tikėjimas, bendra teritorija – vieta žemėje. Kaip šeima, taip ir tauta statydina sau būstą. O tas tautos būstas – valstybė.
Valstybę kurti, vienyti gentis, bendruomeniškai gyventi nėra lengva. Istoriniai šaltiniai byloja, kad ir Lietuvos valstybės kūrimasis nebuvo lengvas. Vienijimosi idėja radosi iš poreikio gintis, apsaugoti tautą, sukurti jai saugų būstą – valstybę. Jai įgyvendinti prireikė milžiniškų pastangų, teko panaudoti ir prievartą, šalinti nepaklusniuosius, pralieti savą kraują, nes žmogui idealai visuomet tolimesni, sunkiau suvokiami už nūdienos interesus, buities reikalai užgožia būties dalykus.
Iš Pietų ir Rytų į lietuvių žemes nuo seno brovėsi slavai, Aukso orda, o iš Vakarų – germanų gentys. Patyrę skausmingų netekčių ir nuostolių, lietuviai suvokė, kad būtina gerai apmokyta, organizuota, nuolat budinti kariuomenė, todėl greta žemdirbystės radosi karyba, kuri tapo neatsiejama lietuvių gyvenimo dalimi. Dar nesuvienyta į valstybę, lietuvių tauta sugebėjo apginti ne tik save, bet išgelbėjo nuo Aukso ordos kaimynę Lenkiją ir visą Europą.
Į pabaigą eina aštuntasis šimtmetis nuo Mindaugo karūnavimo Lietuvos karaliumi, nuo suvienytos valstybės įkūrimo. Per tuos šimtmečius, nors suvienyta, Lietuva ramybės neturėjo: buvo karų, žūtbūtinių mūšių, pergalių ir pralaimėjimų, skaudžių netekčių, Lietuvą žeminančių prievartinių sutarčių, okupacijų, tačiau tautos dvasia niekad nebuvo sugniuždyta, niekada nepasidavė, veržėsi į Laisvę ir Nepriklausomybę.
Taip jau lėmė istorinis likimas, kad kažkada galinga Lietuvos valstybė, valdžiusi žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros, atlaikiusi slavų, kryžiuočių ir Aukso ordos antpuolius, per suartėjimą su padrikusio valstybingumo ponų ir bajorų Lenkija pati savo valstybingumą prarado. Tačiau viltys ir pastangos atkurti sugriautą Lietuvos valstybę nebuvo sužlugdytos: pasipriešinimas rusų carų okupacijai prasidėjo Lietuvos istorijos tyrinėjimu Vilniaus universitete. Universiteto auklėtiniai Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius ir daugelis kitų, nors lenkiškai kalbėjo, tačiau gerbė ir mylėjo savo Tėvynę Lietuvą, save laikė lenkiškos kultūros lietuviais, išlaikė lietuvių tautos dvasią, priešinosi rusinimui, siekė Lietuvos atgimimo. Pirmieji tikri, susipratę lietuviai, kuriems aiškią įtaką turėjo universiteto dvasia, buvo Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius. Jų istorijos veikalai, parašyti lietuviškai, atliko didžiulį šviečiamąjį vaidmenį. Tikrasis tautinis atgimimas prasidėjo po baudžiavos panaikinimo, kai valstiečiai, kaime išlaikę nepažeistą tautiškumą, gavę šiokią tokią laisvę ir savivaldą, praturtėjo, atkuto ir, atgavę spaudą, su savo kultūriniais reikalavimais išėjo į viešumą. Kita vertus, tautiškam atgimimui buvo palankus teritorijos susiaurėjimas; ankstesnių laikų Lietuva buvo daugiatautė, išplitusi į kitų tautų etnines žemėse, o atgimstanti – susitelkusi savo etninėse žemėse.
Didžiųjų kunigaikščių Lietuva nebuvo tautinė valstybė, nes ji buvo kuriama ,,iš viršaus“, per mišrias vedybas kunigaikščiai paveldėdavo svetimas žemes, valstybė rėmėsi dinastijomis ir aukštesniais luomais. XX amžiaus pradžioje tauta jau rėmėsi knygnešiais švietėjais, kariais savanoriais ir savo valstybės ištroškusia, tautiškai atgimusia valstietija. Pirmasis organizuotas ir rimtas bandymas išsivaduoti iš 110 metų trukusios rusų okupacijos buvo 1905 metų Didysis Vilniaus Seimas, pareikalavęs autonomijos su Seimu Vilniuje, ir po jo kilęs sukilimas, kuris, deja, buvo numalšintas. Reikėjo dar aštuonerių metų aktyvios politinės veiklos – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba su Jonu Basanavičiumi priešakyje paskelbė atstatanti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Šiuo nutarimu Lietuvos valstybė, vadovaudamasi tautų apsisprendimo teise, buvo atkurta ant tautos, gyvenančios savo etninėse žemėse, pamatų. Nutarimą – savo tėvų ir protėvių troškimą – įkūnijo tauta, jį apgynė ”žagres palikę dirvoj” kariai savanoriai. Tauta įgijo būstą, kurio kūryba tęsėsi per du dešimtmečius. Deja...
1939 metais du smurtautojai – Stalinas ir Hitleris – slaptu suokalbiu Lietuvos valstybę pasidalino ir iškart okupavo. Okupacija tęsėsi penkis dešimtmečius.
Lietuva tarp Rytų ir Vakarų yra ,,ant vieškelio, ant kelio didžio“, jos istorija rašyta krauju, ugnimi ir kalaviju, ji kupina pergalių ir netekčių, tačiau, poeto žodžiais tariant, pašaukta atsiliepdavo: “Aš čia – gyva”. Atsiliepdavo Lietuva artojų, karių, sukilėlių, partizanų, visų dorų tautiečių širdyse, kur jie bebūtų – Sibiro toliuose ar už jūrių marių, partizanų žeminėse, prie Televizijos bokšto ar Seimo rūmų. Atsiliepdavo, nes buvo išlikę pilėnai - piliečiai. Štai kodėl ir atkurtoje mūsų valstybėje pilietinės visuomenės formavimas, ugdymas ir skatinimas pilietinei veiklai laikytinas svarbiausiu procesu. Tik sąmoningas, jaučiantis pareigą ir atsakomybę, saugantis ir ginantis valstybės idealus ir interesus pilietis kuria valstybę, tvirtina valstybingumą, statydina tautos būstą.
Lietuva drauge su Latvija ir Estija 1989 metais rugpjūčio 23 dieną Baltijos kelyje sau ištarė: “Aš čia – gyva”, o 1990 m. kovo 11 dieną, po 50-ies metų priverstinės tylos, lietuvių tauta sau ir pasauliui atkurtos valstybės vardu patvirtino: “Aš čia – gyva”.
Vytauto Visocko nuotr.
