Seimo narė Aurelija Stancikienė, dar dirbdama Kuršių nerijos Nacionalinio parko vadove, aktyviai kovojo su korupcija, pajūryje klestinčiomis nelegaliomis statybomis. Šiuo metu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos Seime narė dirba Seimo Aplinkos apsaugos komitete ir Antikorupcijos komisijoje. Kartu su žurnaliste R.Grinevičiūte-Janutiene ir Seimo nariu K.Uoka ji aktyviai dalyvavo daug atgarsių sukėlusio itin brangaus Nacionalinio Operos ir baleto teatro remonto lėšų panaudojimo tyrime, tyrė ir su įtakingais valdininkais bei politikais susijusius vertingų žemės sklypų užvaldymo atvejus. Su A.Stancikiene aptariami aplinkosaugos, kultūros klausimai, pagrindinės šiandienos problemos - klestinti korupcija, prieštaringa aukštojo mokslo reforma, sudėtinga ekonominė šalies padėtis, naujausios politinės aktualijos. Su parlamentare Aurelija Stancikiene kalbasi www.slaptai.lt ir “XXI amžiaus” bendradarbis Giedrius Grabauskas – Karoblis.
Lietuvoje klostosi sudėtinga padėtis. Prieš metus susikūrusi valdančioji koalicija atėjo į valdžią sunkiu metu – mūsų šalyje ne tik įsigali aštri ekonominė krizė, bet įsigali ir bendra valdymo krizė, sparčiai vystosi ir visuomenės kriminalizacijos procesai. Tai neatsitiktiniai procesai – tiek aštrią ekonomikos krizę, tiek kitus neigiamus procesus įtakoja Lietuvoje klestinti korupcija ir organizuotas nusikalstamumas. Sąžiningi politikai ir pareigūnai bei visuomenės veikėjai kovoja su korupcijos apraiškomis, bet jiems nuožmiai priešinasi korumpuotų politikų klanai. Akivaizdu ir tai, kad kai kuriose valdžios įstaigose ir teisėsaugos struktūrose klesti aplaidumas ir teisinis nihilizmas, tai ypač pademonstravo šalį krečiantis pedofilijos skandalas. Labai reikalingos teisėsaugos reformos vilkinamos, kol kas postus išsaugo ir susikompromitavę įtakingi pareigūnai. Kokia jūsų pozicija šiais aktualiais klausimais? Ar reikia ryžtingų permainų?
Jei manyčiau kitaip, nebūčiau kandidatavusi į Seimą, nes turiu ir gerą, kūrybingą architektės profesiją, ir gausią 5 vaikų šeimą. Tuoj švęsime 20-us Nepriklausomybės metus, bet visi jaučiame, kad kažkas mūsų valstybėje yra negerai, supuvę, negalime sau leisti atsipalaiduoti ir ramiai gyventi tik savo asmeninius gyvenimus. Prisipažinsiu, kad prieš šešetą metų išvažiavau su šeima iš Vilniaus gyventi į nuošaliausią Lietuvos kampelį – Kuršių nerijos pusiasalį, į Nidą, kur tikėjomės ten ramiame gamtos ir Dievo prieglobstyje praleisti savo gyvenimus, tačiau kaip tik ten, pajūryje, ir labiausiai pasimatė vidinis mūsų valstybės puvėsis. Paaiškėjo, kad mūsų pajūris, kaip kokia Italijos Sicilija, kur egzistuoja ne Lietuvos, o tam tikros grupuotės, galime vadinti – mafijos įstatymai. Jei priklausai tai grupuotei – esi aukščiau įstatymų. Jei ne – tau negalios net Lietuvos įstatymai.
Panašiai, gal tik kiek mažesniu mastu, yra ir visoje Lietuvoje. Būtų dar ne taip blogai, kad kaip Jūs sakote, pagrindinis kliuvinys yra „korumpuotų politikų klanai“. Užtektų pakeisti politikus, patraukti tą akmenį šalin – ir užtvenkta skaidraus vandens srovė nusruventų tolyn. Tačiau politikus keičiame, ir radikaliai keičiame kas ketveri metai, prieš kiekvienus rinkimus kuriasi naujos partijos, štai neseniai turėjome dainininkų ir aktorių partiją – ir niekas nesikeičia. Vadinamieji korumpuoti klanai yra daug sudėtingesnis reiškinys, nes apima ne tik dalį politikų, bet ir dalį teisėsaugos – prokurorų, teisėjų, dalį žiniasklaidos, ir, žinoma, dalį verslo. Tai jau mafijinės struktūros požymis.
Man vienas buvęs Klaipėdos prokuroras pasakojo, kad išvogus „Vakarų banką“ ir visą Lietuvos žvejybinį jūros laivyną (virš 100 laivų!) už tuos milžiniškus pinigus ir buvo sukurtas nešvaraus verslo- teisėsaugos – politikos klanas pajūryje. Tą patvirtina ir faktai: net 8 metus nagrinėta žvejybos laivyno "Jūra" byla baigėsi niekuo, kaltų ir turto nerasta, visi turto iššvaistymu dideliu mastu kaltinti buvę įmonės vadovai išteisinti. Vilkinant bylą, du iš kaltinamųjų mirė, taip ir nesulaukę nuosprendžio. Dėl nuostolingų sandorių prarastų arba iš "Jūros" biudžeto mįslingai išgaravusių pajamų teismas nevertino kaip tyčinio turto iššvaistymo.
O „Jūros“ likvidatoriaus, buvusio artimo tuometinio Generalinio prokuroro A.Paulausko bendražygio ir bendrapartiečio Rolando Zujevo giminaičiai labai pigiai įsigijo Juodkrantėje „Jūros“ įmonei priklaususią fantastinio grožio prieškarinę vokiečių statybos vilą. Panašaus grožio ir už panašią kainą Juodkrantėje vilą įsigijo ir kito „Jūros“ likvidavimo komisijos nario, žinomo veikėjo V.Valcerio giminės. Jei kas pamiršo, tai V.Valceris dar yra pagarsėjęs kaip buvęs SODROS Klaipėdos skyriaus vadovas, kurį nuo kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba, dokumentų klastojimu ir žalos valstybei padarymu išgelbėjo senatis – taigi ir šiuo atveju net labai paprastoje byloje neapsieita be įdomaus teismų darbo. Taigi matome grandinę – buvęs Generalinis prokuroras, jo labai įdomūs bendražygiai – verslininkai ir labai įdomūs teisėjų sprendimai. Prisiminkime ir su kokiomis istorijomis buvo susiję abu pagrindiniai Klaipėdos prokurorai – Klaipėdos vyr. prokuroras S.Stulpinas, kurio šeima užsiėmė sklypų supirkimu Pajūrio regioniniame parke bei Klaipėdos apygardos vyr.prokuroras I.Laucius, kuris neranda apskrities viršininkės kaltės dėl sklypų pajūry skandalo, o ši prokuroro žmonai suteikia galimai neteisėtą leidimą Klaipėdos centre statytis viešbutį.
Štai kaip viskas pas mus, o ypač pajūryje, kur ypatingi pinigų srautai, kur veikė Rusijos „Gazpromo“ tarpinės firmos „Dujotekana“ ir „Stella vitae“, kur yra naftos gręžiniai ir alternatyvūs energijos šaltiniai – vėjo jėgainės, geoterma, kur jūrų uostas – tampriai persipynę. Manau, kad labai didelė buvo padaryta klaida, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais nebuvo radikaliai pakeista sovietinė Generalinė prokuratūra, kad per patį svarbiausią valstybės turto privatizavimo etapą jai vadovavo buvusio KGB pulkininko sūnus A.Paulauskas. Tada, kai buvo grobstomi kolūkiai, gamyklos, bankai, į šešėlį pateko milijardai, kuriais ir buvo pažeista (galima sakyti – nupirkta) Lietuvos teisėsauga, supūdyta Lietuvos šerdis. Šiandien tiek metų pūdytą teisėsaugos sistemą be galo sunku išgydyti net ir jauniems žmonėms. Juk jau yra susiklosčiusios tam tikros tradicijos, klanai, kurie iškart įtraukia ir jaunus žmones.
Tačiau galiu pasidžiaugti, kad mums su keliais bendražygiais iškėlus neteisėtų statybų klausimus Kuršių nerijoje, pavyko pajudinti tą ypatingą sistemą – per tris metus pasitraukė ir Klaipėdos apskrities viršininkė, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos viršininkas ir abu minėti vyr. prokurorai. Taigi Lietuva po truputį valosi, bet labai lėtai. Ar suspėsim?
Viena iš aktualiausių Lietuvos problemų - aplinkosaugos klausimai. Tuo metu, kai dirbote Kuršių nerijos Nacionalinio parko direktore, aktyviai kovojote su nelegalių statybų savininkais, su piktybiškais pažeidėjais. Kokia Lietuvos aplinkosaugos situacija šiuo metu? Gal yra teigiamų permainų?
Kuršių nerijoje vyko kova ne tik su labai įtakingais neteisėtų statybų savininkais, bet ir su ypatinga pajūrio sistema. Juk iki šiol neteisėtų statybų klausimo niekas Lietuvoje nebuvo rimtai kėlęs, šitoje srityje įstatymai „pateptiesiems“ negaliojo, todėl keitėsi ne tik aukšti viršininkai ir teisėsaugos pareigūnai, bet kūrėsi ir nauja teismų praktika dėl neteisėtų statybų. Pabrėžiu - neteisėtų – nes visos šios statybos nebuvo nelegalios, jos turėjo leidimus, neteisėtai išduotus leidimus ir man iš savo praktikos belieka tik spėti, kad tie leidimai nebuvo dalinami už dyką. Dauguma šių bylų teismuose yra galutinai pasibaigę visuomenės intereso naudai, ir tai - labai teigiamos permainos, liudijančios, kad Lietuva nėra visiškai neteisinė valstybė, kad Lietuvoje yra ir dorų prokurorų, teisėjų. Kitas dalykas – nežinau, ar bus teismų sprendimai įvykdyti, kai Klaipėdos apskričiai vadovauti paskirtas žmogus, kuris būdamas nuolatinėje statybų komisijoje pats dėjo ne vieną parašą ant vėliau neteisėtais pripažintų detaliųjų planų, žmogus, kuris palaikė ir dalyvavo jau minėto už piktnaudžiavimą valstybės tarnyba ir dokumentų klastojimu V.Valcerio rengiamose akcijose prieš mane, kaip parko direktorę.
Kad toks žmogus tampa apskrities viršininku, kad ir dabartinė Vyriausybė Seimui siūlo priimti tokias Teritorijų planavimo įstatymo pataisas, kurias paruošia nekilnojamo turto verslininkai ir kurios pažeidžia tiek viešąjį interesą, tiek Lietuvos ratifikuotą Orhuso konvenciją, suteikiančią piliečiams daugiau teisių šiame procese, rodo, kad politikai keičiasi, o senoji sistema vis dar labai gaji. Liūdna, bet turiu pripažinti, kad Seime su savo aplinkosauginėmis idėjomis jaučiuosi kaip balta varna, kuri ir toliau tik trukdo stambiems pinigų srautams, todėl tenka nuolat kautis ir su savais.
Visai neseniai net parašiau viešą laišką savo partijos pirmininkui, Ministrui pirmininkui, primindama, kad mes nevykdome savo rinkimų aplinkosauginės programos dalies (pagal ją iki šių metų pabaigos turėjome nugriauti visas nelegalias paupių ir paežerių tvoras, verslo ir viešo intereso sankirtoje pirmenybę teikti viešam interesui), nevykdome tarptautinių įsipareigojimų, kad Aplinkos ministerija vertinama kaip trečiaeilė, atiduodama koalicijos partneriams, o aplinkosauga – kaip trukdys verslumui ir Lietuvai kopimui iš krizės. Tai labai neteisingas mąstymas: ekonominės krizės nuolat ateina ir nueina, o štai ši ekologinė krizė, susijusi su visuotiniu atšilimu, gali negrįžtamai pakeisti ar visai sunaikinti mūsų planetą Žemę. Kam tada bereikės ir visų tų verslumų, ir BVP, ir kreditų, ir koalicijų? Pažiūrėkite, kaip po kiekvienos žiemos nyksta mūsų paplūdimiai, nors kai prieš kelis metus labai priešinausi smėlio kasimui iš jūros ties Juodkrante, buvau tuometės Aplinkos ministerijos viešai išjuokta. O danai neseniai nustatė, kad Kuršių nerijos pusiasalis „lūžta“ pusiau, kaip tik šalia Nidos. Deja, mūsų visų požiūris į aplinkosaugą yra labai provincialus, lyginant su bendru europiniu.
Lietuvos kultūros sferoje dominuoja viena grupuotė, įvardijama kaip Kėvišo klanas. Šis klanas kartu su jam artimomis keliomis smulkesnėmis grupėmis įgijo kultūros sferos monopolį. Padedami korumpuotų politikų, šie klanai užsiima neskaidria veikla, proteguoja sau naudingų projektų finansavimą. Plačiai nuskambėjęs ,,Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) projektas – dar viena amžiaus afera. Jūs aktyviai dalyvavote šių skandalingų procesų atskleidime. Kodėl mūsų krašte įmanoma tokia padėtis? Kokios šių korupcinių procesų šaknys?
Paprastai šnekama, kad kultūra, kaip ir aplinkosauga, yra podukros vaidmeny, tačiau ten taip pat sukasi dideli pinigai. Patys spręskite, jei Operos ir baleto teatro direktorius, gyvenantis tik iš kultūros, gali pasistatyti lygiavertį namą kaip „Maximos“ ir Vakarų skirstomųjų tinklų savininkai tik tokių išrinktųjų uždarame kvartale Laurų gatvėje, ir jei tai yra ne vienintelis nekilnojamas teatro direktoriaus turtas, jei Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijai skiriama net 80 milijonų litų, jei Valdovų rūmų statyboje išleista jau tris kartus didesnė suma, nei planuota pradžioje ir sakoma, kad tiek pat dar reikės, tai kaip tokioje nekontroliuojamų pinigų terpėje gali likti viskas švaru? Jau pernai viešai išplatintame savo laiške rašiau, kad man Valdovų rūmų statyba tapo panaši į pinigų plovyklą ir vienos A.Brazauskui artimos statybos firmos – Panevėžio statybos trestui valstybės milijoninę rentą. Juk visoje Lietuvoje jau antri metai statybos pinga, bet tik ne Valdovų rūmų.
Vienas pavyzdys, kaip šiam „kultūriniam projektui“ naudojami mūsų visų pinigai: 2005 m. pavasarį žiniasklaidoje stebimasi, kad Valdovų rūmams atstatyti per trejus metus jau išleista 38 mln. litų, o šiemet bus išleisti dar 25 milijonai. 2008 rudenį jau išleista virš 150 mln. litų, o Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijos pirmininkas Algirdas Brazauskas A.Kirkilo vyriausybei sako: „32 milijonai yra minimumas, kas reikalinga Valdovų rūmų atidarymui, pateikimui visuomenei, aukšto rango svečiams, kurie yra pakviesti į Lietuvą paties prezidento Valdo Adamkaus. Jeigu nuo Valdovų rūmų bus nuimtas nors vienas milijonas, kai yra pats minimumas duotas, Valdovų rūmų liepos 6 d. tokiu pavidalu, kaip turėtų būti, kaip mes įsivaizduojame, nebus“. 2009 sausio 1 dieną A.Kubiliaus Vyriausybė Valdovų rūmams skiria 13 mln. litų daugiau nei pirma reikalavo A.Brazauskas, tačiau tuo pinigų “melžimas” nesibaigia – po dviejų mėnesių (!) A.Brazauskas vėl reikalauja 20 milijonų: „Jei Valdovų rūmų statytojams nebus papildomai skirta maždaug 20 mln. litų, taip pat jei ir šios lėšos, ir jau šįmet numatyti 44 mln. litų nebus išmokėti iki metų vidurio, tūkstantmečio minėjimui liepos 6-ąją rūmai nebus baigti“. Prieš kelias savaites A.Brazauskas vėl sako: duokit kitąmet 30 milijonų, o iš viso reikės dar 150 mln. Lt. Ir jokios ataskaitos, niekas nieko netikrina, nors man kaip architektei visiškai neaišku: kaip galima be jokio galutinio techninio projekto žinoti, kiek reikės pinigų. O juk sudėkime Valdovų rūmams ir Operos teatro scenai išleistus pinigus ir gausim beveik tą pačią sumą, kurią dabar Vyriausybė tikisi sutaupyti sumažindama pensijas.
Beje, G.Kėvišui, nepaisant visų jį lydimų šleifų ir to, kad Generalinėje prokuratūroje garsiajai Operos ir baleto teatro scenos rekonstrukcijai tirti pradėtas ikiteisminis tyrimas, pavasarį dar dvejiems metams pavesta vadovauti Operos ir baleto teatrui. Taip sakant, pabaigti įsisavinti tuos 80 milijonų.
Klausiate, kaip susikūrė kultūros srityje monopolis? Manau, į šį klausimą geriau atsakytų Liberalų ir centro sąjungos atstovai Seime, juk jų bendrapartietis ir įtakingas Vilniaus Taryboje narys ir yra G.Kėvišas. O jei visai rimtai, tai monopolių atsiradimas ir korupcijos šaknys paprastai slypi kontrolės nebuvime: kai niekas niekam neatsiskaito, kur dingsta valstybės, t.y. mūsų visų, pinigai. Kaip architektė labai gerai žinau tą statybų pasaulį, kai labai norint, nesunku nuo tokio masto statybų ar rekonstrukcijų už kelis ar keliasdešimt milijonų, nusukti kelis procentukus ir iš tų pačių statybinių medžiagų pasistatyti ir sau nuosavą namuką už valdiškus pinigus kokiame nors uždarame Laurų kvartale.
Ir net sąžiningi prokurorai, net ir labai stengdamiesi, bet nebūdami specialistai, jokių galų nesuras. Taip yra ir su ta Operos teatro scena, kai į prokurorų užklausimus tos scenos rekonstrukciją atlikęs vokietis kažkur su dokumentais dingo, o prokurorai patys nepajėgūs profesionaliai įvertinti tokių subtilių statybų. Kaip ir nepajėgūs įvertinti, ar gobelenas Valdovų rūmuose tikrai vertas 170 tūkst. eurų (517 tūkst. Litų), o itališka skrynutė 6500 eurų (22.500 Lt), o gal šios sumos išpūstos dešimtis kartų. Labai jau patogi tokiems reikalams tampa kultūros sfera, todėl čia ir vyksta tokie milžiniški pinigų plovimai.
Padėtis Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje skandalinga. Aukštojo mokslo reforma nepatenkinti tiek dėstytojai, tiek studentai, tiek jų tėvai. Apribota universitetų autonomija, įvesti didžiuliai(nuo 6 iki 16 tūkstančių litų už metus) mokesčiai už mokslą. Koks jūsų požiūris į aukštojo mokslo reformą? Kodėl suinteresuotos grupuotės primeta savo valią, neatsižvelgdamos į daugumos Lietuvos piliečių interesus?
Aukštojo mokslo reformą reikia vykdyti dėl dviejų priežasčių: pirma, dabartinės išlaikymas yra tiesiog per brangus mums visiems, valstybės biudžetas to tiesiog nepakelia, antras dalykas – mokslo kokybė yra per prasta. Manau, neatsakingai pasielgėme pirmais Nepriklausomybės metais, kai Sąjūdžio entuziazmo pakylėti neapgalvotai pristeigėme tiek universitetų ir aukštųjų mokyklų. Esam nedidelė valstybė, todėl neturime nei tiek kompetentingų dėstytojų, nei tokių finansų. Kita vertus, nesu tikra, ar mūsų pasirinkta aukštojo mokslo reformos kryptis – viską išspręsti tik per finansus, per laisvą rinką, yra teisinga. Kokybės prasme tai gali duoti netgi priešingus rezultatus – dauguma eis studijuoti ten, kur mažiausi reikalavimai, kur be didesnių pastangų gali gauti diplomą, o žinios mažai kam rūpės. Pirmieji reformos rezultatai nedžiugina ir tai jaučiu labai tiesiogiai, nes šeimoje turiu net tris studentes. Kitas dalykas, kad mokslo reformą,manyčiau, reikėjo pradėti nuo kito galo, nuo mokyklų. Kiek žinau, švedai būtent taip ir padarė – didžiausią finansinį ir intelektinį dėmesį skyrė pradinėms klasėms, pirminiam išsilavinimui, po to – aukštesnėms klasėms ir taip savaime susitvarkė viskas iki viršaus.
Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partija atsidūrė nelengvoje situacijoje. Valdančioji koalicija sudaryta iš kelių frakcijų, kai kurias labai svarbias ministerijas (Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ir kitas) kontroliuoja kitų partijų atstovai. Koalicijos viduje daug intrigų ir kovos dėl įtakos sferų. Tuo tarpu visa atsakomybė dažnai perkeliama TS-LKD frakcijai. Dalis šiai partijai atstovaujančių Seimo narių per šiuos metus pasižymėjo kovoje su korupcija, pateikė nemažai naudingų įstatymų projektų. Žinoma negalima nepastebėti ir kai kurių TS-LKD atstovų aplaidaus darbo. Kai kas prognozuoja greitą koalicijos žlugimą. Jūsų požiūriu, kurių šios vyriausybės ministrų darbas silpniausias? Ar koalicija dar turi vidinių rezervų sklandžiam darbui?
Koalicija tikrai labai sudėtinga, o jei dar, neduok Dieve, įtrauksim ir Darbo partiją, tai vertybine prasme net nežinau, kokiu keliu einame ir ką atstovaujame. Kartais net pagalvoju, kokia prasmė būti valdžioje, jei negali rimčiau įtakoti tokių svarbių sričių kaip švietimo, kultūros, sveikatos, aplinkosaugos. Tiesa sakant, net nebūčiau tokia optimistė kaip jūs, kad kažin kas esminga nuveikta ir antikorupcinėje srityje, nes dauguma tų pačių šios srities veikėjų vis dar sėdi savo vietose. Premjeras dažnai kartoja, kad gelbėjame valstybę nuo krizės, bet manau, kad kokios partijos dabar bebūtų valdžioje, jų veiksmų planas būtų panašus, nes veiksmų galimybės labai ribotos – tik taupyti. Štai Latvijoje Vyriausybės keičiasi, o padėtis ta pati. Manau, kad kokia bebūtų padėtis, esminių vertybių negalime išsižadėti, nes tai ir veda į tą korupcijos liūną, iš kurio norime išsikapstyti. Mano nuostata labai aiški – jei reikia atsisakyti vertybių, geriau garbingai trauktis iš valdžios. Tiesa, būtų gerai dar iki tol pabaigti ryškiausios oligarchinio valdymo struktūros – LEO – išardymą.
Viena iš retai minimų, bet aktualių problemų-valstybės paramos skirstymo Lietuvos žiniasklaidai skaidrumo klausimai. Dalis klestinčių laikraščių ir žurnalų, net reklaminiai ir bulvariniai renginiai, gauna solidų rėmimą iš Spaudos rėmimo fondo ir kitų organizacijų, tuo tarpu krikščioniški, demokratiniai leidiniai gauna tik trupinius ar išvis neremiami. Gal tai dėsningi procesai – oligarchams, alkoholio magnatams paranku, kad būtų remiama jų valdoma „geltonoji“ spauda, tuo tarpu tradicines krikščioniškas vertybes palaikančių laikraščių skleidžiamos tiesos jiems neparankios. Šie laikraščiai neparankūs ir korumpuotiems politikams. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
Galiu tik pažadėti, kad stengsiuosi, jog naujame biudžete būtų pakeista Vyriausybės nuostata remti visus regioninius laikraščius nes tokiu būdu valstybės pinigai, kurie turėtų būti skirti kultūriniams ar religiniams leidiniams, patenka stambioms verslo struktūroms, leidžiančios Jūsų minimus bulvarinius leidinius. Kiek žinau, premjeras taip pat nebuvo patenkintas, kad taip nutiko su šių metų biudžetu. Jei taip mąstančių bus daugiau, tai situacija pasikeis. Nors žinant, kad artėja savivaldos rinkimai, bijau, kad dauguma politikų vėl bandys pataikauti regioninei žiniasklaidai, nepriklausomai nuo jos kokybės. Aš asmeniškai kartu su žinomais intelektualais esu viešai pasirašiusi nebendradarbiauti su „Respublikos“ leidinių grupe, tačiau tarp pasirašiusiųjų esam tik du Seimo nariai.
Mūsų šalies perspektyvos miglotos. Ekonomika anksčiau ar vėliau atsigaus, ir ekonominė-socialinė padėtis Lietuvoje kiek pagerės. Bet esminė mūsų šalies problema – įsigalėjusi oligarchija. Būtent oligarchinės santvarkos įtakoje vis didėja socialinė atskirtis, 25 procentai šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, klesti monopolijos. Lietuvoje egzistuoja suskaidyta luominė visuomenė, viešajame gyvenime daug melo ir klastos, mūsų valstybė jau virto butaforine valstybe, tuo tarpu oligarchų klanai per paskutinį dešimtmetį labai sustiprėjo ir įgijo didžiulę įtaką. Lenkijoje oligarchiją pavyko pažaboti per kelerius metus. Ar Lietuvoje galime tikėtis greito proveržio iš oligarchijos link teisinės demokratinės valstybės atkūrimo?
Jei tuo netikėčiau, traukčiausi iš Seimo. Kaip minėjau, tikiuosi, kad jau šiemet oligarchinė struktūra LEO.LT bus galutinai išardyta. Tačiau naivu būtų manyti, kad po beveik 50 sovietinės vergovės metų per kelis kitus metus tapsime visai laisvi. Ne visai sutikčiau, kad ir Lenkijoje per keletą metų viskas išsisprendė. Vienas ar net šimtas žmonių nepajėgs pakeisti sergančios Lietuvos dvasios, jokios antikorupcinės tarnybos iki galo neįveiks korupcijos, to negalėjo padaryti net tokia visagalė organizacija kaip KGB, jei absoliuti dauguma piliečių laikys norma savo asmenines problemas spręsti kad ir mažais kyšeliais (pvz.: policininkui viršijus greitį ar stengiantis gauti leidimą namo statybai). Kita didžiulė problema – neturime tikros savivaldos, savivaldybių administracijose dažniausiai partijos tik žaidžia demokratiją, o kai atsiranda rimti turtiniai interesai, tai nebelieka nei pozicijos, nei opozicijos, visi pasidalina išvien. Tą pati gerai žinau savo kailiu, nes buvau Neringos savivaldybės Tarybos narė, narpliodama neteisėtus statybų klausimus susipažinau su nemaža dalimi savivaldybių tarybų – ir Kupiškyje, ir Vilniuje: Kupiškyje ir valdžios ir opozicijos atstovai sėkmingai išsidalino sau Kupiškio marių pakrantes, o Vilniuje nei vienai valdžiai taip ir neužkliūva buvusio savivaldybės teisininko vidury miesto privatizuotas žemės sklypas Neries pakrantėje.
Po metų savivaldos rinkimuose galės dalyvauti ne tik partijos, bet ir bendruomenės, visuomeninės organizacijos, tad ši naujovė kiek išjudins žmones ir priartins savivaldybes prie tikros, visuotinės savivaldos. O pakeitus sistemą apačiose neišvengiamai keisis ir viršūnės. Dalyvaukime visi šiose pertvarkose, skaičiuokime valstybės pinigus kaip savus, kontroliuokime visų valstybės tarnautojų veiklą ir atsikratykime blogų tradicijų, kai pranešėjas apie blogą poelgį yra vertinamas neigiamai, kaip skundikas, o mokantis kyšiais išsisukti iš keblios situacijos – kaip apsukrus vyrukas.
Kalbėjosi Giedrius Grabauskas-Karoblis
2009.11.06
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
