Slaptai.Lt

Ką mes ten vei­kia­me? So­di­na­me me­de­lius? Sta­to­me mo­kyk­las? Pa­lai­ko­me tvar­ką? Jei so­di­na­me me­de­lius, tai mums rei­ka­lin­gas kas­tu­vas. Jei sta­to­me – mums bū­ti­nas kra­nas. O jei pa­lai­ko­me tvar­ką, tai bent jau pri­va­lo­me ži­no­ti, ko­kią ir kie­no.

De­ja, kaip ant iš­de­gin­tos Af­ga­nis­ta­no že­mės ne­no­ri aug­ti lie­tu­viš­ki ąžuo­lai, taip ir ant ka­rei­viš­kų ba­tų at­neš­ta va­ka­rie­čių kul­tū­ra nie­kuo­met ne­taps sa­va af­ga­nams.

Pa­sau­lis ma­tė daug ban­dy­mų prie­var­ta dieg­ti sve­ti­mą re­li­gi­ją, kul­tū­rą ar gy­ve­ni­mo bū­dą. Te­ko kal­bė­ti su tais, ku­rie įžen­gė į Af­ga­nis­ta­ną dar „ano ka­ro“ me­tu. Jie ir­gi sta­tė mo­kyk­las, li­go­ni­nes, ly­dė­jo ko­lo­nas su mais­tu ir vais­tais iki ato­kiau­sių vie­to­vių. Te­ko kal­bė­ti ir su tais, ku­rie grį­žo jau iš „šio ka­ro“.

Ban­džiau ras­ti skir­tu­mą tarp „ne­tei­sin­go“ SSRS ka­ro ir da­bar­ti­nės „tei­sin­gos“ NATO vyk­do­mos ša­lies oku­pa­ci­jos. Iš kar­to pa­sa­ky­siu – kuo dau­giau ieš­ko­jau skir­tu­mų, tuo la­biau ta­po aki­vaiz­dūs pa­na­šu­mai. Ar pa­me­na­te, kaip va­di­no­si SSRS in­va­zi­ja į Af­ga­nis­ta­ną? Ogi „in­ter­na­cio­na­li­ne pa­rei­ga“. Da­bar tai va­di­na­ma „įsi­pa­rei­go­ji­mu NATO są­jun­gi­nin­kams“.

Pir­miau­sia rei­kė­tų pri­si­min­ti Af­ga­nis­ta­no is­to­ri­ją. Ši ša­lis ne kar­tą ta­po ka­pa­vie­te sve­tim­ša­liams. Taip bu­vo at­si­ti­kę ir an­ti­kos lai­kais, ir vi­du­ram­žiais, ir nau­jau­sio­je is­to­ri­jo­je. Af­ga­no – puš­tū­no, uz­be­ko ar ta­dži­ko – są­mo­nė­je ka­rio pa­rei­ga yra įdieg­ta nuo vai­kys­tės. Tai bu­vo, yra ir grei­čiau­siai bus šios ša­lies iš­li­ki­mo pa­grin­das. Mes kar­tais taip gar­siai džiū­gau­ja­me pri­si­min­da­mi Lie­tu­vos is­to­ri­ją, tuos lai­kus, kai LDK te­ri­to­ri­ja ply­tė­jo „nuo jū­ros iki jū­ros“. Ta­čiau mes ne­drįs­ta­me pri­pa­žin­ti ki­tų tei­sės į tau­ti­nę sa­vi­gar­bą ar pa­trio­tiz­mą. Juo­lab tai ste­bi­na ži­nant, kad lai­ko­tar­pis „nuo jū­ros iki jū­ros“ tę­sė­si to­li gra­žu ne du tūkstančius me­tų.

Leng­viau­sia pri­si­deng­ti ta­ria­ma pa­rei­ga ir pa­sa­ky­ti, kad taip mes pri­si­de­da­me prie ben­dro sau­gu­mo. Tik tuo­met rei­kė­tų pa­tiks­lin­ti – kas po in­va­zi­jos į Af­ga­nis­ta­ną ėmė gy­ven­ti sau­giau? Mes? Bet ar prie Sei­mo bu­vo pa­ste­bė­tas nors vie­nas ta­li­bas, o gal bu­vo ras­ta jų ba­zė Tur­niš­kių miš­kuo­se? Ame­ri­ka? Nuo mu­sul­mo­niš­ko pa­sau­lio sau­giai at­skir­ta van­de­ny­no, ji ne­ga­li jaus­tis sau­gi vien dėl to, kad ko­vo­jan­tys už sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus žmo­nės ga­li da­ry­ti ste­buk­lus. Eu­ro­pa? Pra­si­dė­jus ka­ri­nei kam­pa­ni­jai, mu­sul­mo­nų ben­druo­me­nės nuo­tai­kos ta­po dar ra­di­ka­les­nės, o va­di­na­mo­ji „eko­no­mi­nė kri­zė“ pa­gau­si­no ne­pa­ten­kin­tų­jų gre­tas dar ir nu­ken­tė­ju­siais nuo so­cia­li­nių su­krė­ti­mų.

Af­ga­nai? Ne­ži­nia, kiek ta­li­bai nu­žu­dė af­ga­nų, ta­čiau NATO pa­jė­gų „klai­dos“ nu­si­ne­ša dau­gy­bę ci­vi­lių gy­vy­bių. Jei žiū­rė­tu­me į Af­ga­nis­ta­no ka­rą kaip į sa­vo­tiš­ką hu­ma­ni­ta­ri­nę mi­si­ją, no­rė­tų­si pa­klaus­ti – kur bu­vo NATO, kai Ru­an­do­je bu­vo iš­žu­dy­ta dau­giau nei 800 000 žmo­nių?

Ma­tyt, yra dar vie­na prie­žas­tis, dėl ku­rios lie­tu­viai per­ne­lyg abe­jin­gai žiū­rė­jo į ka­ri­nes avan­tiū­ras Af­ga­nis­ta­ne ir Ira­ke. Pui­kiai su­pran­tu, kad tai daug kam ne­pa­tiks, ta­čiau įžvel­giu la­bai ne­ma­lo­nias pa­ra­le­les su tuo, kas nu­ti­ko su Lie­tu­vos žy­dais per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Tuo­met kal­bė­ta apie „ju­do­bol­še­vi­kų są­moks­lą“, da­bar mes tu­ri­me ki­tą kli­šę – „is­la­miš­ką­jį te­ro­riz­mą“. Be­je, nuo­lat gir­dint apie „is­la­miš­ką­jį te­ro­riz­mą“, kaž­ko­dėl nie­kuo­met ne­te­ko iš­girs­ti apie „krikš­čio­niš­ką­jį te­ro­riz­mą“, kad ir re­por­ta­žuo­se apie IRA ar ETA veik­lą.

Tuo­me­ti­nė žy­dų ben­druo­me­nės sa­vi­i­zo­lia­ci­ja ne­lei­do dau­ge­liui lie­tu­vių lai­ky­ti šios tau­tos ne­at­sie­ja­ma ša­lies ben­dro­sios kul­tū­ros da­li­mi, o jų ne­pa­na­šu­mas į lie­tu­vius daž­nam ta­po pui­kiu žy­dų ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo pa­tvir­ti­ni­mu ir jų nai­ki­ni­mo pa­tei­si­ni­mu. Šian­dien lie­tu­vių to­le­ran­ci­ją ka­rui žy­miai pa­di­di­na af­ga­nų ki­to­niš­ku­mas ir vi­siš­kai ki­toks nei mū­sų mo­ra­lės su­vo­ki­mas.

Dvie­jų pa­sau­lių idė­ja ir vėl ta­po po­pu­lia­ri. Esa­me „mes“ – į ben­drą bū­rį su­si­spau­dę „krikš­čio­niš­ko­jo“ pa­sau­lio at­sto­vai – tei­sin­gi, pa­žan­gūs ir to­bu­li. Ir yra „jie“ – at­si­li­kę ir ne­su­pran­tan­tys, kad jiems la­bai blo­gai ir kad tik „pa­žan­guo­liai“ iš ša­lies ga­li jiems pa­dė­ti. Šia­me kon­teks­te teks pri­min­ti Ame­ri­kos ko­lo­ni­za­vi­mo is­to­ri­ją, ku­ri, ko ge­ro, yra pir­ma­sis di­de­lio mas­to kul­tū­ri­nės in­va­zi­jos pa­vyz­dys. Už­ka­riau­to­jai sie­kė už­val­dy­ti ne tik že­mes ir tur­tus, bet ir sie­las bei pro­tus, ki­taip ta­riant, vyk­dė re­li­gi­nę-kul­tū­ri­nę eks­pan­si­ją. Tai bu­vo nau­ja, nes iki tol už­ka­riau­to­jai iš­žu­dy­da­vo už­grob­tų že­mių gy­ven­to­jus ar­ba pa­vers­da­vo juos sa­vo nuo­la­ti­nių pa­ja­mų (duok­lės) šal­ti­niu, per­ne­lyg ne­kreip­da­mi dė­me­sio į tai, kad li­ku­sie­ji ir to­liau iš­lai­ky­da­vo sa­vo ti­kė­ji­mą ar pa­pro­čius.

Ką Lie­tu­va pra­ra­do įsi­trau­ku­si į Af­ga­nis­ta­no ir Ira­ko ka­rus? Aš są­mo­nin­gai ne­kal­bu apie 250 mln. li­tų, ku­rie jau iš­leis­ti ar bus iš­leis­ti šiai avan­tiū­rai fi­nan­suo­ti, nes ma­nau, kad skau­džiau­sias pra­ra­di­mas yra pa­di­dė­ju­si to­le­ran­ci­ja ka­rui kaip ga­li­mai gru­pi­nių in­te­re­sų (ar vie­nos do­mi­nuo­jan­čios ša­lies) spren­di­mų prie­mo­nei.

Lie­tu­vos vi­suo­me­nė yra ir taip pa­kan­ka­mai su­dir­gu­si bei ag­re­sy­vi. Jei ir to­liau bus die­gia­ma nuo­sta­ta, kad prie­var­ta yra ga­li­ma ir pa­tei­si­na­ma, mes tie­siog ri­zi­kuo­ja­me tap­ti kie­no nors įran­kiu. Kie­no nors tin­ka­mai pa­nau­do­tos mū­sų nuo­sta­tos ir no­ras iš­lie­ti sa­vo įtū­žį ga­li įvel­ti mus ne į to­li­mą ka­rą „už jū­rų ma­rių“, o į kon­flik­tą kur nors ša­lia sa­vų sie­nų.

„XXI amžiaus“ priedas „XXI amžiaus horizontai“

2010.09.02