Slaptai.Lt

Nuo komunistinių totalitarinių režimų žlugimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, pradedant Berlyno sienos griuvimu ir baigiant Sovietų Sąjungos iširimu, praėjo 18 metų, bet dekomunizavimo (liustracijos) procesai nei vienoje komunistinių režimų represijas ir terorą prieš savo ar okupuotų šalių civilius gyventojus patyrusioje valstybėje nėra pasibaigę. Tam priežasčių toli ieškoti netenka. Visi totalitariniai komunistiniai režimai buvo pastatyti ant sovietų armijos durtuvų. Visi jie buvo vienodai tvarkomi pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį. Nepaisant Rumunijos, Jugoslavijos ar Albanijos komunistų partijų lyderių maištingų nepaklusnumo Maskvai demonstracijų. Visų šių šalių "proletarai" - komunistinių partijų elitas, buvo mokomi Maskvoje ar Leningrade, ir vieni su kitais buvo gerai pažįstami asmeniškai. Tad kai tautų laisvės troškimo entuziazmo banga nušlavė juos nuo valdžios pjedestalų, jie ieškojo ir rado vieni kitų supratimą ir paramą.

Dėl šių dviejų priežasčių veik visose postkomunistinėse šalyse anksčiau ar vėliau, trumpesniam ar ilgesniam laikui į valdžią grįžta buvusieji komunistai, persivadinę socialdemokratais ar socialistais ir, žinoma, sustabdo liustracijos procesus.

Kyla klausimas, kodėl Vakarų Europos valstybėse po Antrojo pasaulinio karo greitai užsibaigė denacifikavimo procesai ir laimėjo demokratija. Tikrai ne vien dėl to, kad naciai pralaimėjo karą. Buvo ir kitos svarbios priežastys. Pirmiausia, nacių liustracija buvo ryžtinga ir kieta, net žiauri. Jokių manipuliacijų žmogaus teisėmis nebuvo. Buvo aiškus tikslas – apvalyti valstybę ir visuomenę nuo nacių nusikaltėlių. Tam palanki aplinkybė buvo Maršalo planas – milžiniška JAV ekonominė pagalba, investicijos Vakarų Europai. Žmonės greitai pajuto gerėjantį gyvenimą ir rėmė savo demokratines vyriausybes.

Viso to, deja, postkomunistinės šalys neregėjo. Jos buvo paliktos pačios vienos kapanotis iš postkomunistinės suirutės. Ir ne tik. Komunistų lobistai, daugiausia iš Sovietų Sąjungos, o vėliau – ir iš Rusijos diplomatų korpuso ir KGB priedangos organizacijų - greitai organizavo vadinamuosius tarptautinius “žmogaus teisių” gynimo centrus ir teismus, kurių vienintelis tikslas buvo ir yra neleisti persekioti komunistinių nusikaltėlių. Teisingumas komunistinio teroro aukoms jiems nerūpėjo ir nerūpi.

Liūdna tampa pagalvojus, kad Vakarų politikai ir jų visuomenės veikėjai gerbia ir vertina tik nacizmo aukas. Komunizmo teroro aukų kančios jiems svetimos, nes jų artimieji nuo komunistų nenukentėjo. Mūsų argumentų jie negirdi ir nesupranta, kodėl komunizmą reikia smerkti lygiai taip pat, kaip ir nacizmą, o gal ir griežčiau.

Vis tiktai atrodo, kad šiokių tokių pragiedrulių jau randasi. Nuomonių kitimą rodo keletas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos, Europos Parlamento pareiškimų bei rezoliucijų ir Europos Komisijos pažadai viešai ir plačiai svarstyti ne tik nacizmo nusikaltimų, bet ir totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimų kriminalizavimo klausimus. Kad būtų atstatytas visas ir pilnas istorinis teisingumas be nutylėjimų ir vienpusiškumų.

Tokiems nuomonių pasikeitimams, be abejonės, turėjo įtakos Tarptautinio antikomunistinio Vilniaus Kongreso ir visuomeninio Tribunolo dokumentai ir paliudijimai, kurie pasiekė Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Europos Parlamentą. Buvo publikuoti Europos spaudoje. Šiuo klausimu daug dirbo mūsų Europarlamentarai Vytautas Landsbergis ir Laima Andrikienė bei kiti mūsų, kitų Baltijos šalių, Lenkijos politikai. Principingai elgėsi LR Teisingumo ministras Petras Baguška, pabandęs vetuoti Europos Tarybos sprendimą kriminalizuoti tik nacių nusikaltimus, apeinant komunistinius.

Bet grįžkime prie Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos postkomunistinių šalių pastarojo meto liustracijos procesų eigos aptarimo. Pirmiausia, apie Lietuvą. Lietuvoje, kaip ir kitur, pokyčių nedaug. Esminio persilaužimo, deja, neįvyko. Daug aistrų, vilčių ir triukšmo sukėlęs vadinamasis “rezervistų” veržimosi į aukščiausius valstybės valdymo postus užkardymo įstatymų projektų paketas nepriimtas. Tam iš visų jėgų priešinosi Seimo socialdemokratų ir socialliberalų frakcijos, palaikomos kitų valdančiosios koalicijos partnerių (Prunskienės ir Zuoko partijų frakcijų). Imtasi net balsavimo boikotų, tokie mieli ir svarbūs jiems atrodo KGB rezervo karininkai. Prie jų prisidėjo ir prezidentas Valdas Adamkus, vetavęs Seimo jau priimtą pagrindinį paketo įstatymą. Laimei, pavyko patvirtinti KGB archyvų atvėrimo visuomenei įstatymą. Buvę KGB slaptieji agentai ir rezervistai jau nebebus slepiami nuo tautos. Bet oficialiai viešai paskelbti KGB rezervo karininkų ir slaptųjų agentų, patikimų asmenų sąrašus iki šiol nepavyko, nors kaimynėse valstybėse tokie sąrašai skelbiami.

Liko nepriimtas Liustracijos įstatymas, nustatantis nuo VSD nepriklausomą Liustracijos komisijos darbą ir tiesioginį jos finansavimą iš valstybės biudžeto. Dabar jau parengtas naujas KGB kadrinių darbuotojų ir rezervo karininkų dabartinės veiklos apribojimų įstatymo projektas. Apribojimus numatoma pratęsti iki 2012 metų. “Rezervininkams” numatoma neleisti dirbti pareigose, į kurias skiria prezidentas, premjeras ir Seimo pirmininkas, bei dirbti su valstybės paslaptimis.

Nereikėtų galvoti, kad tik Lietuvoje nuolat stabdomas ir, remiantis Europos Žmogaus Teisių teismo galimais nepalankiais sprendimais, Konstitucinio Teismo išaiškinimais ar prezidento vetavimais, - net kompromituojamas šis procesas. Panašiai elgiamasi daugelyje postkomunistinių valstybių. Apie tai bus kalbama tolimesniame šio pranešimo tekste. Ir 3 metus svarstomas KGB rezervistų veiklos apribojimo įstatymo projektas nėra “rekordininkas”. Rumunijos liustracijos įstatymas buvo svarstomas šešerius metus!

Lenkija. Po 2006 m. Seimo rinkimų, kai į valdžią atėjo brolių Kačinskų koalicija, liustracija Lenkijoje labai paspartėjo. Buvo pradėtas diplomatinio korpuso, kariuomenės vadovybės ir žvalgybos įstaigų valdymas nuo asmenų, įtariamų bendradarbiavimu su Rusijos spectarnybomis. Kairieji socialdemokratai šį valymą vadina politiniu susidorojimu ir skundžia Lenkijos Konstituciniam tribunolui bei Europos Žmogaus Teisių teismui. Tačiau broliai Kačinskiai nenuolaidžiauja.

Naujas radikalus liustracijos įstatymas Lenkijoje įsigaliojo 2007 m. kovo 15 d. Apie 700 tūkst. asmenų, gimusių po 1972 metų ir dirbantys valstybės tarnyboje, o taip pat mokslininkai, žurnalistai, įmonių vadovai, privalo raštu deklaruoti, ar nebendradarbiavo su komunistiniu saugumu. Kas pameluoja – praranda darbą ir baudžiami laisvės atėmimu. Deklaracijas tikrins ir sprendimus dėl paviešinimo priiminės Tautos atminties institucija. Buvęs Liustracijos teismas paleistas, nes teisėjai buvę palankūs kolaborantams. Visai kaip ir Lietuvoje.

Daug Liustracijos įstatymo straipsnių Lenkijos Konstitucinis tribunolas paskelbė prieštaraujančiais konstitucijai. Lenkijos Seimas ir vyriausybė ieško naujų išeičių. Lenkijoje ruošiamasi demontuoti komunistinio laikotarpio paminklus, garbinančius okupaciją ir komunistų partiją. Lenkijai reiškia pretenzijas reikalaudami kompensacijų už atimtą turtą ir moralines kančias 1945 m. ištremtieji vokiečiai ir 1947 m. ištremti ukrainiečiai (150 tūkst. tremtinių).

Latvija. Latvijos Saema jau kelintą kartą svarsto 4.5 tūkst. slaptųjų KGB agentų sąrašo viešo paskelbimo klausimą. Prezidentė Vykė – Freiberga jau trečią kartą šį bandymą vetuoja. (Panašiai kaip V.Adamkus Lietuvoje). Svarstomas ir aukštų SS KP pareigūnų sąrašo viešo paskelbimo klausimas. Tų, kas davė įsakymus vykdyti represijas ir tuos, kurie jas vykdė.

Estijoje liustracijos procesai vyksta labai panašiai kaip ir Lietuvoje. KGB dokumentų saugojimo ir naudojimo tvarkos įstatymas priimtas 1994 m. Po to iš dalies pakeistas 1996 ir 1998 metais. Ribotas naudojimas nustatytas tik medžiagai, kuri turi asmeninį pobūdį.

Estijos parlamentas per 2006 metus nesugebėjo priimti įstatymo, skelbiančio partizanus (miško brolius) ir estų SS divizijos karius kovotojais už Estijos laisvę, bet nenustatančio jokių socialinių garantijų. Nors įstatymo projektui Vyriausybė buvo pritarusi. Estijos vyriausybė pritarė ir parlamentas svarstė Baudžiamojo kodekso pataisas, numatančias iki 3 m. kalėjimo bausmes už SSRS simbolikos demonstravimą viešose vietose. Įstatymas, kaip ir Lietuvoje, iki šiolei nepriimtas.

Čekija. Išsiskyrus Čekijos ir Slovakijos valstybėms, Čekijoje liko galioti Čekoslovakijos įstatymai. Liustracijos įstatymo galiojimas buvo pratęstas. Piliečiai gali susipažinti su slaptųjų tarnybų bylomis, bet trečiųjų asmenų pavardės jose yra “nematomos”. 2003 m. Čekijos vyriausybė internete paskelbė 75 tūkst. StB bendradarbių sąrašą. Sąrašai taip pat buvo išspausdinti. Jų apimtis – 12 tomų, kurių kiekvienas turėjo po 5 tūkst. psl. ir svėrė po 8 kg. Pasirašydamas įstatymą Čekijos prezidentas Vaclovas Havelas pasakė, kad “tiesa yra svarbiau už kitas aplinkybes”.

Iš Čekijos Sudetų krašto po II-ojo pasaulinio karo ištremti vokiečiai reikalauja kompensacijų už iš jų atimtą turtą.

Slovakija. Po Čekoslovakijos išsiskyrimo į Čekiją ir Slovakiją 1993 metais, slovakai taip pat paskelbė internete komunistinių slaptųjų tarnybų visų agentų pavardes. 2002 m. Slovakijoje buvo priimtas Tautos atminties įstatymas. Įsteigtas Tautos atminties institutas (UPM). Jo uždaviniai – nacistinio bei komunistinio režimų nusikaltimų dokumentavimas ir archyvų atvėrimas. Nukentėjusiems prieinamos jų bylos. Su StB bendradarbiavo 80 tūkstančių žmonių.

Vengrija. Liustracijos įstatymas priimtas 1994 m., taisytas 1996 m. Įsteigta Istorijos įstaiga, kuri saugo ir tvarko komunistinio laikotarpio slaptųjų tarnybų dokumentus. Su dokumentais galima susipažinti, tačiau yra daug apribojimų. Liustracijos komisija privalo patikrinti visus gimusius nuo 1972 m., jeigu jie pretenduoja į pareigas, reikalaujančias priesaikos parlamentui ar prezidentui. 2000 m. šios nuostatos buvo pratęstos dar ketveriems metams ir išplėstas liustruojamų asmenų ratas, įrašant dirbančius radijuje, televizijoje, spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje, teisėjus, prokurorus bei politinių partijų lyderius.

Istorijos įstaigą kontroliavo parlamentas, bet paaiškėjo, kad realiai dokumentų prieinamumą reguliavo slaptosios tarnybos (kaip VSD Lietuvoje). Dėl to 2003 m. Istorijos įstaiga buvo panaikinta ir jos vietoje įsteigtas Valstybės saugumo tarnybų istorinis archyvas. Prie archyvinių bylų gali prieiti slaptųjų tarnybų sekti asmenys, bet skelbti duomenis gali tik apie save.

Rumunija. 1999 m. liustracijos įstatymas parlamente buvo svarstomas nuo 1993 metų ir vis tai taisomas, tai atmetamas (kaip Lietuvoje “rezervistų” įstatymas). Tik 2003 m. Taryba paskelbė pirmąją Securitate slaptųjų agentų sąrašą, kuriame buvo 33 pavardės. 13 iš jų buvo mirę. Tik 2006 m. buvo atvertos visos Securitate bylos. Naujas Rumunijos prezidentas Traianas Basescu viešai pasmerkė komunizmą kaip nusikalstamą režimą. Rumunijoje buvo nužudyta, įkalinta lageriuose, deportuota iki 2 mln. žmonių.

2007 m. Apeliacinis teismas pripažino teisėtu Rumunijos dalyvavimą II-me Pasauliniame kare Vokietijos pusėje ir išteisino maršalą Joną Antonesku, išlaisvinusį Besarabiją ir Bukoviną iš sovietų okupacijos. Kremlius dėl to protestuoja, vadina istorijos perrašinėjimu ir karo aukų įžeidimu.

Bulgarija. Viena iš paskutiniųjų šalių atvėrusi komunistinių slaptųjų tarnybų archyvus. Tai padaryta praėjus 18 m. po komunistinio režimo žlugimo. Paskirta 9 narių Liustracijos komisija, kuri demaskuos slaptosios policijos agentus. Iki šiolei buvo prisidenginėjama agentų, kovojusių su terorizmu apsauga. 2006 m. įstatymas numatė išslaptinti komunistinės slaptosios tarnybos (DS) dokumentus ir jos agentus. Komisija skelbia agentų pavardes internete ir tikrina aukštų valstybės pareigūnų galimą bendradarbiavimą su DS.

Vokietija. Tikrinami einantys arba pretenduojantys užimti šalies ir federalinių žemių vyriausybių nariai, šalies ir federalinių žemių valstybinių institucijų darbuotojai, renkamų valdžios atstovų, bažnyčios tarnyboje, įmonių vadovų, notarų ir advokatų pareigas. Taip pat dirbantys su valstybės paslaptimis, dirbantys valstybei svarbiuose objektuose ir politinių partijų vadovai. Nustačius bendradarbiavimo su Stasi faktus, Patikėtinis apie tai praneša kompetentingai įstaigai. Skelbti dokumentų apie konkrečius asmenis galima tik tuo atveju, jei neprieštarauja tie patys asmenys. Įstatymas galiojo 15 metų, t.y., iki 2007 m. 2006 metais gruodžio mėnesį įstatymo galiojimas pratęstas dar 5 metams ir išplėstas pareigybių sąrašas, kurių negali užimti buvę Stasi bendradarbiai ir agentai politikos, sporto ir administracijos srityse.

Dėl holokausto archyvų atvėrimo dabar tariasi vienuolikos šalių, susitarusių dėl šio archyvo valdymo, atstovai.

2007 m. balandžio pabaigoje grupė Seimo narių (jų tarpe ir šio pranešimo autorius), LPKTS Valdybos pirmininkė Jūratė Marcinkevičienė ir Genocido centro direktorė Dalia Kuodytė dalyvavo Tiūringijos žemės landtago organizuotoje diskusijoje “Bendra istorija 1945 – 1989 metai” Erfurte. Diskusijos metu paaiškėjo, kad padėtis Rytų Vokietijoje yra panaši, kaip ir Lietuvoje. Buvę politiniai kaliniai labai susirūpinę, kad buvę aukšti VDR valdžios pareigūnai ir Stasi bendradarbiai vis įžūliau braunasi į aukštus valstybės valdymo ir vietos savivaldos postus. Kad istorinė atmintis apie komunistinio režimo nusikaltimus neįamžinama. Kad mokyklose dėstoma tik holokausto istorija. Buchenvaldo mirties stovykloje VDR laikais buvo kalinama 38 tūkst. komunistinio režimo priešininkų ir prieš Vokietijos sujungimą 8 tūkst. iš jų buvo tiesiog numarinti badu ir užkasti stovyklos teritorijoje.

Apie liustracijos procesus NVS šalyse nieko negirdėti. Yra prasidėjęs judėjimas Ukrainoje. Prezidentas V.Juščenka pergalės dienos minėjime pagerbė Ukrainos sukilėlių armijos vadą Romaną Šuchevičių. Ukrainos sukilėliai kovojo prieš sovietinį okupantą iki 1956 metų daugiausia Karpatų kalnuose. Vyriausybė svarstė klausimą dėl II-ojo pasaulinio karo veteranų ir Ukrainos sukilėlių armijos, kovojusios dėl Ukrainos nepriklausomybės 1934 – 1956 m. kovotojų socialinės paramos sulyginimo. Tačiau V.Janukovičiaus šalininkai parlamente tam priešinasi.

Sėkmingi Ukrainos bandymai pasiekti, kad Jungtinės Tautos tyčia komunistų sukeltą 1932 – 1933 m. badą pripažintų ukrainiečių tautos genocidu. Tada badu buvo numarinta apie 10 mln. žmonių. Genocidą pripažino Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos parlamentai.

Vis daugiau Europos šalių parlamentų genocidu pripažįsta 1915 m. turkų vykdytas armėnų tautybės gyventojų žudynes. Jau genocidu vadinamos Tučių tautos žudynės Ruandoje ir 8000 bosnių vyrų ir berniukų nužudymas Serebrenicoje. Tikėkimės, kad netrukus ateis ir komunistinių režimų vykdyto tautų genocido tarptautinis pripažinimas.

REZIUMĖ

Liustracijos procesai postkomunistinėse šalyse užtruko labai ilgai. Įstatymų numatytus terminus beveik visose valstybėse teko pratęsti ne po vieną kartą. Įstatymų priėmimą ir vykdymą tyčia trukdė kairiosios politinės jėgos, prisidengdamos tariamais žmogaus teisių pažeidimais ir įrodinėdamos tariamą liustracijos beprasmiškumą. Priimti įstatymai buvi ir yra nepakankamai išsamūs, konkretūs ir griežti. Juose labiau ginamos komunistinių nusikaltėlių, o ne jų aukų teisės.

Teisėsaugos institucijos – prokurorai ir teismai – vangiai ir nenoriai tiria komunistinių represijų sumanytojų ir vykdytojų bylas. Nusikaltėliams praktiškai neskiriamos realios bausmės. Prokurorai ir teisėjai savo neveiklumą aiškina nusikaltimų senumu, liudytojų ir archyvinių dokumentų stoka, nusikaltėlių senyvu amžiumi ir ligotumu. Bet svarbiausia priežastis yra ta, kad dauguma teisėsaugininkų yra atėję iš komunistinių laikų ir yra su kaltinamaisiais susiję.

Dėl to nei vienoje valstybėje neišvengta didelių politinių skandalų ir net vyriausybių griūčių, dėl į pačius aukščiausius valstybės valdymo postus prasibrovusių komunistinių režimų slaptųjų tarnybų pareigūnų. Ne išimtis šiuo aspektu ir Lietuva.

Rengdamas šį pranešimą autorius naudojo Seimo kanceliarijos Informacijos analizės skyriaus, naujienų agentūros BNS ir spaudos publikacijų medžiagą.

Ši sovietinių kareivių skulptūra iki šiol stovi pačiame Vilniaus centre – tarsi puošia Žaliąjį tiltą. O iš tiesų bjauroja nepriklausomos Lietuvos sostinę – byloja apie neatliktus liustracijos darbus tiek lietuviškoje teisėje, tiek lietuviškoje dvasioje.