Šių metų gruodį sueina lygiai penkiolika metų nuo pirmojo Čečėnijos karo pradžios. Šis karas truko dvidešimt mėnesių ir faktiškai baigėsi Rusijos pajėgų pralaimėjimu prieš čečėnų pasipriešinimo pajėgas. O šį rudenį suėjo dešimt metų nuo antrojo Čečėnijos karo pradžios. Per šį, dar žiauresnį karą, žuvo labai daug čečėnų ir Rusijos kariškių, labai daug žuvo ir taikių Čečėnijos gyventojų. Padėtis Čečėnijoje ir dabar įtempta. Negalima teigti, kad karas pasibaigė. Vyksta ginkluotų pogrindžio formuočių (čečėnų partizanų būrių) susirėmimai su Rusijos federalinės kariuomenės, specialiųjų pajėgų ir čečėnų kolaborantų (“kadyrovcų”) daliniais. Nacionalinio išsivadavimo judėjimai jau ryškūs ir daugelyje kitų Šiaurės Kaukazo respublikų - ypač Ingušijoje, Dagestane ir Kabardos - Balkarijos respublikoje.
Pirmasis Čečėnijos karas prasidėjo 1994 metų gruodžio mėnesį. Su jo pradžia artimai susiję tuomet retai minimi asmenys - generolai A.Koržakovas ir M.Barsukovas. JAV istoriko Jurijaus Felštinskio knygoje “Korporacija” štai kas rašoma. “1994 metų antroje pusėje padėtis Šiaurės Kaukaze tapo įtempta. Tuo buvo suinteresuoti kai kurių saugumiečių klanų lyderiai. Pradėjus karą Čečėnijoje, buvo galima siekti prezidento Boriso Jelcino politinio žlugimo. 1992-1994 metais kai kurie įtakingi Rusijos valdžios veikėjai pastoviai reikalaudavo pinigų iš Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo. Pagrindiniai šio reketo organizatoriai buvo B.Jelcino apsaugos vadovas generolas A.Koržakovas, FSB generolas M.Barsukovas ir vicepremjeras O.Soskovecas. 1994 metų lapkritį Dž.Dudajevas pareikalavo asmeninio susitikimo su B.Jelcinu. Tada B.Jelcinui didelę įtaką turėjusi valdžios pareigūnų trijulė pareikalavo už susitikimo su Rusijos prezidentu organizavimą iš Dž.Dudajevo keletos milijonų dolerių. Dž.Dudajevas atsisakė mokėti. Be to, jis pagrasino šiems veikėjams (Koržakovui, Barsukovui ir Soskovecui), kad gali atskleisti juos kompromituojančius dokumentus“.
1994 metų lapkričio 23 dieną devyni Rusijos kariniai sraigtasparniai apšaudė netoli Grozno dislokuotą čečėnų karinį dalinį. Lapkričio 26 dieną prorusiškos opozicijos, vadinamosios Čečėnijos Laikinosios tarybos pajėgos, palaikomos Rusijos lėktuvų, įsiveržė į Grozną, tačiau buvo sutriuškintos. Bet tai buvo tik karo įžanga. Tikrieji kariniai veiksmai prasidėjo 1994 metų gruodžio 11 dieną, kai Rusijos karinių pajėgų kolonos įžengė į Čečėnijos teritoriją. Beje, tų metų lapkritį valstybinės korporacijos “Rosvooruženija” vadovu buvo paskirtas A.Koržakovo statytinis N.Kotelkinas. Taip A.Koržakovo vadovaujamas klanas užsitikrino didžiulį šešėlinio verslo šaltinį per visą antrojo Čečėnijos karo eigą (vykdavo masinis ginklų grobstymas ir jų prekyba).
Pirmasis Čečėnijos karas vyko permainingai. Po metų, 1995 pabaigoje, jau prasidėjo pokalbiai dėl paliaubų. Juose dalyvaudavo Dž.Dudajevo atstovas Achmedas Zakajevas ir B.Jelcino pasiuntiniai. O 1996 metų gegužės mėnesį, po daugelio rusų kariškių pralaimėjimų ir demokratinių jėgų spaudimo, prasidėjo tikrosios derybos dėl karo nutraukimo.Tuo laiku prezidentas Dž.Dudajevas jau buvo žuvęs. 1996 metų balandžio pabaigoje jį mirtinai sužeidė iš lėktuvo paleistos raketos skeveldros. Galiausiai 1996 metų rugpjūčio 31 dieną naujasis Čečėnijos prezidentas Zelimchanas Jandarbijevas ir Rusijos Saugumo tarybos sekretorius generolas A.Lebedis Chasavjurto mieste pasirašė karinių veiksmų nutraukimo sutartį, o Rusijos kariuomenė buvo išvesta iš Čečėnijos. “Memorialo” organizacijos duomenimis, šio karo metu žuvo 10,5 tūkstančio taikių Čečėnijos gyventojų ir apie 13 tūkstančių čečėnų karių. Karo veiksmuose žuvo ir virš 8 tūkstančių Rusijos kariškių ir specialiųjų tarnybų darbuotojų.
1999 pavasarį padėtis Šiaurės Kaukaze vėl įkaito. Vykdavo įvairios provokacijos, sprogdinimai. O 1999 rugsėjį Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske įvykę keli daugiabučių gyvenamųjų namų sprogdinimai tapo dingstimi pradėti antrąjį Čečėnijos karą. Vėliau paaiškėjo, kad yra daug duomenų, kurie leidžia daryti prielaidas, jog šių namų sprogdinimus rengė FSB pareigūnai. 2002 metų balandžio mėnesį Maskvoje buvo sudaryta Visuomeninė komisija sprogdinimams tirti, jai vadovavo žinomi politikai Sergejus Kovaliovas ir Sergejus Jušenkovas. Komisija dirbo metus, pasitelkusi ir įvairių ekspertų paramą. FSB ir kitų jėgos žinybų pareigūnai atsisakė su šia komisija bendradarbiauti. Komisija nepadarė galutinių išvadų dėl rezonansinių sprogdinimų, bet pateikė surinktus duomenis, kad oficialioji versija dėl sprogdinimų yra labai netiksli.
Iki šiol egzistuoja kelios pozicijos dėl gyvenamųjų namų sprogdinimo. Oficiali versija teigia, kad visus sprogdinimus surengė čečėnų sukilėliai. Žurnalisto A.Piontkovskio versija yra kitokia. Jis teigia, kad sprogdinimus surengė FSB pareigūnai, pasiremdami savo agentais iš čečėnų pajėgų tarpo. Istoriko Jurijaus Felštinskio ir buvusio FSB pulkininko Aleksandro Litvinenkos (nužudyto Londone 2006 metų lapkritį) versija dar radikalesnė. Teigiama, kad FSB pareigūnai organizavo sprogimus saugumiečių klanų lyderių nurodymu. Sprogimai turėjo padėti saugumiečiams užgrobti valdžią Rusijoje. Taip ir nutiko. Per dešimtį saugumiečių klanai tapo visagaliais Rusijos valdovais.
Visa komisijos narių likimo istorija atskleidžia Kremliaus režimo žiaurumą. 2003 metų balandžio mėnesį Maskvoje buvo nušautas šios komisijos narys politikas Sergejus Jušenkovas, o už kelių mėnesių kitas komisijos narys politikas ir žurnalistas Jurijus Ščekočichinas buvo apnuodytas ir liepos 3 dieną mirė. Dar vienas komisijos narys žurnalistas ir istorikas Oto Lacis 2003 metų lapkričio mėnesį buvo užpultas ir sumuštas, mėnesį prabuvo ligoninėje. Po metų jį partrenkė automobilis ir po kelių dienų jis mirė. 2006 metų spalio mėnesį nužudyta dar viena šios komisijos narė žurnalistė Ana Politkovskaja. Susidorota ir su komisijos ekspertais. Buvęs FSB pulkininkas M.Trepaškinas 2003 metų spalio mėnesį buvo suimtas ir nuteistas, kalėjime praleido 4 metus.
Čečėnijoje ir kitose Šiaurės Kaukazo respublikose šiuo metu vyksta islamo tikėjimo įtakos stiprėjimas. Radikalus islamo dvasininkas Abdula Sadulajevas 2005 pavasarį po Aslano Maschadovo žūties tapo Čečėnijos prezidentu. Nors jis šias pareigas ėjo neilgai, tik iki 2006 metų birželio, kai žuvo po FSB surengtos atakos, bet šiuo metu Šiaurės Kaukaze platinamos jo knygos, jis prisimenamas kaip kankinys. Kaimuose ir miestuose yra daug maldos grupių, kurių nariai studijuoja Koraną, kartu meldžiasi.
Lietuvoje gyvena apie tūkstantis čečėnų pabėgėlių. Paskutiniu metu kai kurie iš jų patiria ir įvairius persekiojimus. Tai liudija plačiai nuskambėjusi Gatajevų byla. Ypač apmaudu, kad Gatajevus ketinta ištremti į Rusiją. Ir tik po žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų įsikišimo šie čečėnai nebuvo ištremti.
Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas jau kelerius metus įvardijamas kaip tikras diktatorius, kartu su keliais artimiausiais pagalbininkais valdantis šalį ir žiauriai susidorojantis su visais jam neįtikusiais šalies gyventojais. Šis 33 metų generolas (laipsnis jam suteiktas prieš keletą mėnesių) valdo savo giminaičių padedamas. Jo pusbrolis O.Baisultanovas užima Čečėnijos premjero pareigas. Valdžios viršūnė sudaryta daugiausia giminystės pagrindu. Įtakinguose postuose net penki Kadyrovo pusbroliai, jo dėdė ir keli žmonos giminaičiai, O.Baisultanovo giminės iš žmonos pusės. Čečėnijoje daugelį kartų buvęs Prahoje gyvenantis žurnalistas Andrejus Babickis teigia: “Kadyrovą gerai vertina gal apie penktadalis Čečėnijos gyventojų, daug čečėnų jo nemėgsta, jį niekina. Tačiau Kadyrovas yra diktatorius, tad jo bijoma”. Asmeninė prezidento gvardija (vadinamieji ”kadyrovcai”) iš esmės yra nebaudžiami, ir dėl to vykdo įvairius nusikaltimus. “Kadyrovcų” gretose esama apie 4000 narių, tačiau Kadyrovo režimas greitai žlugtų be Rusijos kariuomenės ir specialiųjų pajėgų pagalbos. Rusijos pajėgų respublikoje dislokuota apie 40 tūkstančių. Teigiama, kad Čečėnijoje egzistuoja ir slapti kalėjimai. R.Kadyrovo įsigalėjimas lemia tikrą priespaudą Čečėnijos gyventojams. Čečėnijos prezidentas kur kas grėsmingesnis už kitus savo nuožmumu pagarsėjusius regionų lyderius - Kalmukijos prezidentą K.Iliumžinovą ir Baškirijos prezidentą M.Rachimovą.
Iš esmės beveik visame Šiaurės Kaukaze greta oficialios prokremliškos tų kraštų valdžios egzistuoja ir alternatyvi valdžia. Ją sudaro ginkluoto pogrindžio lyderiai, kai kurie prieš Kremliaus valdymą pasisakantys verslininkai ir visuomenės veikėjai bei radikalūs islamo dvasininkai.
Prieš savaitę netoli Peterburgo buvo susprogdintas traukinys “Nevskij ekspres”. Žuvo per 30 žmonių, sužeista virš 100. Atsakomybę už sprogdinimą prisiėmė čečėnų sukilėlių lyderis Doku Umarovas. Kai kurie FSB pareigūnai mano, kad prie sprogdinimo prisidėjo buvęs Rusijos karškis Pavelas Kasolapovas, veikiantis kartu su čečėnų partizanais. Jis yra kaltinamas ir dalyvavęs 2007 metais Rusijoje įvykusių sprogdinimų organizavimu.
Rusijos žiniasklaidos atstovai patiria spaudimą tiek dėl objektyvių straipsnių apie padėties Šiaurės Kaukaze, tiek dėl valdžios kritikos ar korupcijos faktų atskleidimo. Tai ryškiai atskleidžia laikraščio “Novaja gazeta” žurnalistų likimas. Nuo 2000 metų nužudyti penki šio laikraščio žurnalistai, į kelis buvo pasikėsinta. Žinomiausi gyvybės netekę “Novaja gazeta” žurnalistai - Ana Politkovskaja ir Jurijus Ščekočichinas. Be to, toks pat likimas ištiko ir N.Baburovą, A.Popkovą ir I.Domnikovą. “Novoja Gazeta” žurnalistas O.Lurje šių metų vasarą nuteistas 4 metų įkalinimo bausme. Žymus žmogaus teisių gynėjas ir žurnalistas A.Podrabiniekas patiria ne tik valdžios, bet ir prokremliško jaunimo judėjimo “Naši” grasinimus. Žurnalistas iš Kazanės Irekas Murtazinas lapkričio mėnesį suimtas FSB pareigūnų ir įkalintas neva dėl ekstremizmo kurstymo.
Šiuo metu Čečėnijoje gyvena 1 milijonas 130 tūkstančių gyventojų. Dauguma jų – čečėnai (93 procentai), likusieji - rusai, ingušai, kalmykai, totoriai ir dar keliolikos tautybių žmonės. Teigiama, kad į ginkluoto pogrindžio veiklą yra įsitraukę per 2000 žmonių. Jų tarpe yra ir rusų kilmės žmonių. Vienas iš jų - šeichas Saidas Buriatskis (Tichomirovas) Jis kilęs iš Sibiro. Jo tėvas buriatas, o motina - rusų kilmės. Saidas Buriatskis, kuriam dabar 27 metai, dar gyvendamas Sibire prieš dvylika metų priėmė islamą. Vėliau jis mokėsi vienoje Maskvos medrėseje (islamo religinėje mokykloje), pasižymėjo kaip pamokslininkas, o 2007 metais išvyko į Čečėniją ir įsijungė į čečėnų partizanų gretas.
Kai kurie iš gimtinės išvykę čečėnų lyderiai gyvena Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Turkijoje, Jordanijoje, Katare, Gruzijoje. Iš viso Europoje ir Artimųjų Rytų šalyse gyvena apie 100 tūkstančių pabėgėlių iš Čečėnijos.
Čečėnijos pavergimą nulėmė Rusijos perėjimas link tironijos - žiauraus, imperialistinio režimo susikūrimas. Žinomas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Grigoriancas teigia: “Rusijoje įvyko perėjimas nuo kad ir ribotos, bet vis tik demokratinės santvarkos link tironijos - valdžią užgrobė specialiosios tarnybos. Per keletą metų šalyje įsigalėjo policinis režimas. Didelė visuomenės dalis yra viskam abejinga, gana didelė visuomenės dalis, tame tarpe - daug inteligentijos, tapo šios valdžios liokajais. Gerai, kad Rusijoje yra nemaža visuomenės dalis, kuri nepalaiko dabartinio režimo ir jau atvirai su juo kovoja, vienaip ar kitaip palaiko demokratinių permainų siekiančius žmones”.
Padėtis, kai ne tik čečėnai, bet ir kitos Šiaurės Kaukazo tautos yra pavergtos, neatsitiktinė. Tarptautinėje erdvėje pavergtų tautų likimas primirštas. Rusijos valdžia randa bendrą kalbą su Vokietijos ir Italijos lyderiais ir dažnai blokuoja bandymus tarptautiniuose forumuose iš esmės paliesti pavergtų tautų temas. 1936-1939 metais stalininė Sovietų Sąjunga, Hitlerio valdoma nacistinė Vokietija ir Musolinio valdoma Italija dalijosi Europą, o šiuo metu regimi tamprūs ryšiai tarp Rusiją valdančio Kremliaus režimo, Vokietijos lyderių ir Italijos premjero Silvijo Berluskonio.
Vladimiro Putino ir Silvijo Berluskonio bičiulystė net atvirai afišuojama, V.Putinas pastoviai vyksta į Berluskonio vilą Sardinijos saloje, o Italijos premjeras nuolatos reiškia paramą “brangiam draugui” V.Putinui. Kremliaus režimas, nors ir galingas, tačiau be jį palaikančių jėgų neturėtų tokios įtakos Europoje. Kremliaus ir parsidavusių Vakarų bankininkų bei politikų aljansas yra labai stiprus, juos sieja abipusiai naudingi ryšiai ir interesai. O tokių, Kremliaus režimui tarnaujančių politikos ir verslo veikėjų, yra kiekvienoje Vakarų valstybėje. Ką jau bekalbėti apie Latviją ar Lietuvą, kur su Rusijos žvalgyba susiję abejotinos reputacijos politikai ir verslo magnatai turi didžiulę įtaką. Reikia pabrėžti, kad daugelis Rusiją valdančio saugumiečių režimo kritikų neturi nieko bendro su rusofobija, kaip kad bando pabrėžti Kremliaus propagandos asai. Dabar V.Putiną dažnai kritikuojantys Vakarų politikai ir visuomenės veikėjai palaikė gerus santykius su Rusiją 1991-1999 metais valdžiusia B.Jelcino administracija, dažnai atvykdavo į Maskvą. Paskutiniu metu Rusijos prezidentas D.Medvedevas jau imasi pirmųjų žingsnių atviresniam dialogui su demokratinių judėjimų atstovais bei žmogaus teisių gynėjais.
Lietuvoje kartais pasitaiko atsainių pasisakymų apie čečėnų problemas. Tačiau europarlamentaras prof.V.Landsbergis, kadaise palaikęs Dž.Dudajevo vyriausybę, ir šiuo metu remia čečėnų tautos laisvės siekius. Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas ir kai kurie kiti visuomenės veikėjai bei žurnalistai įvairiais būdais palaiko čečėnų kovą už laisvę.
Nuotraukoje - straipsnio autorius Giedrius Grabauskas - Karoblis.
2009.12.10
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
