Jau suėjo lygiai vieneri metai nuo 2009 metų sausio 16-osios dienos įvykių, kai prie Seimo rūmų susirinkusi kelių tūkstančių žmonių minia akmenimis apmėtė policijos pareigūnus ir daužė Seimo langus. Vandalizmo aktus sunku pateisinti, tačiau jei teisėsaugos pareigūnų būriai būtų laiku nukreipti prieš tuos, kurie nuskurdino šalį – oligarchų klanus ir juos remiančius korumpuotus politikus, tai jokių riaušių nebūtų buvę. Jei skurdas Lietuvoje gilės, kažin ar ateityje tokių riaušių pavyks išvengti.
Minėjome ir Sausio 13-osios metines. Tada, 1991 metų sausį, tik žmonių ryžtas ginti atkurtos Lietuvos valstybės institucijas nulėmė mūsų valstybės likimą. Jei prie Lietuvos parlamento pastato būtų susirinkę tik keli šimtai žmonių, tai beveik neabejojama, kad sovietinės kariuomenės daliniai būtų užėmę ne tik Lietuvos radiją ir televiziją, bet būtų šturmavę visų svarbiausių valstybinių institucijų pastatus. Tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas nagrinėja ir šiandienio imperialistinio Kremliaus režimo keliamas grėsmes.
Jis konkrečiai analizuoja Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmus Čečėnijoje ir mano, kad dabartinio Kremliaus režimo kursas yra žiauresnis nei prieš du dešimtmečius tuometinių SSSR vadovų pasirinkta taktika. Tuo tarpu Lietuvos Generalinės prokuratūros pateikta išvada nustebino ir valstybės vadovus, ir visuomenę. Joje teigiama, kad Lietuva neturi pagrindo reikalauti vieno iš pagrindinių kruvinų Sausio 13-osios žudynių kaltininko generolo A.Uschopčiko, kaip Baltarusijos piliečio, ekstradicijos. Tokie Generalinės prokuratūros atstovų pareiškimai iliustruoja apie šioje institucijoje klestintį teisinį nihilizmą. Nors tai jau nestebina. Prokurorai nesugebėjo ištirti “Draugystės“, “Alytaus tekstilės“ ir kitų stambių aferų, vilkinama ir garsioji pedofilijos byla. Sugebama tik persekioti šimtus vaikus auginančių moterų, aiškinant, kad neva jos apgaulės būdu sugebėjo užsitikrinti sau dideles motinystės išmokas.
O štai su Kaunu susijusi paslaptinga istorija rutuliojasi jau visus metus. Kauno rajone, Margavos kaime visus praėjusius metus vyko su verslo magnatu R.Suslavičiumi ir jo verslo partneriais susijusių įmonių organizuotos nelegalios statybos. Dar ne iki galo įrengtuose pastatuose jau buvo pradėta ir nelegali plastikinių vamzdžių gamyba. Ši nelegali gamykla Margavos kaime tai veikdavo, tai po valstybės pareigūnų ir pilietinių judėjimų aktyvistų apsilankymų pristabdydavo savo veiklą. 2009 metų spalio viduryje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Statybos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė E.Šniuolienė konstatavo, kad UAB ,”Pilainiai“ Margavos kaime vykdo nelegalias statybas, o bendrovė “Viacon Baltic Pipe“ šiuose statiniuose atlieka nelegalią gamybą. Statybos buvo sustabdytos, tačiau jos periodiškai atsinaujina, po teisėsaugos pareigūnų reidų – vėl stabdomos. Paskutinį kartą pareigūnai čia lankėsi prieš keletą dienų ir vėl užfiksavo nelegalius statybos darbus. Gal visa ši veikla jau būtų seniai nutraukta, tačiau verslo magnatams talkina korumpuoti valdžios pareigūnai, ir tai gerokai apsunkina vietos gyventojų ir pilietinių judėjimų atstovų pastangas pažaboti neteisėtą veiklą.
Valstybės saugumo departamente laukiama permainų. Apie paskutinių kelerių metų VSD veiklą atskleidžiamos skandalingos detalės. Štai Lietuvoje ilgą laiką gyvenę čečėnai Gatajevai 2009 metų rudenį išvyko iš Lietuvos ir paprašė politinio prieglobsčio Suomijoje. „Jie buvo persekiojami Lietuvoje, užtai atvyko į Suomiją. Jie tiksi gauti politinį prieglobstį“, - teigia Suomijos žmogaus teisių gynimo komiteto vadovas T.Matinpuro. Gatajevus Lietuvoje persekiojo VSD pareigūnai. O čečėnų rašytojas V.Jevlojevas, irgi patyręs nuolatinį VSD pareigūnų “dėmesį“, pereitą rudenį išvyko į Prancūziją. Jis buvo nuolat sekamas, dėl to patyrė nepatogumus, galiausiai pašlijo ir jo sveikata.
Daugelio Lietuvos problemų ašis - įsigalėjusi oligarchija. Oligarchiniai klanai veikia piramidės principu: keli galingiausi klanai globoja mažiau įtakingus klanus, o tokių klanų lyderiai palaiko glaudžius ryšius su korumpuotais politikais ir pareigūnais. Vienas iš seniausių ir aršiausių oligarchinių klanų – EBSW klanas. Jo ištakos siekia 1989-1990 metus, o didelę įtaką jis įgijo nuo 1993 metų. Kitas klanas – “Dujotekana“ didelę įtaką įgijo vėliau, po 2000 metų. Šio klano vadeivos ilgą laiką finansavo kai kurias partijas ir įtakingus politikus. Ir Kėdainių magnato V.Uspaskicho, ir Klaipėdos oligarchų A.Boso, M.Gusiatino vadovaujamo klano ištakos siekia LDDP laikus, o po 2000 metų šis klanas jau įsigalėjo valdžios olimpe. Ir garsiojo “Rubicono“ klano galia pasireiškė po 2000 metų. EBSW klanas artimas Uspaskicho-Boso ir Gusiatino klanui, o “Dujotekanos“ klanas glaudžiai susijęs su garsiuoju “Rubiconu“. Kai kurios oligarchų grupuotės retai minimos, tačiau įtakingos.
Vilniaus verslo magnato V.Gelašvilio vadovaujamas klanas egzistuoja jau daugelį metų. 2003 metų pabaigoje V.Gelašvilis buvo išvykęs į gimtąją Gruziją, tačiau jau 2006 metų skubiai grižo į Lietuvą, nes M.Saakašvilio vyriausybės pareigūnai susidomėjo šešėline V.Gelašvilio veikla. Ir provincijoje veikia panašūs klanai. Garsaus oligarcho “Šlipso“ vadovaujamas Panevėžio oligarchų klanas susijęs tiek su V.Uspaskicho ir jo bendrų vadovaujama grupuote, tiek su V.Gelašvilio klanu. V.Gelašvilis per savo įmonęs “Khartli“, ”Prekybos namai V ir G“ ir kitas firmas valdo ne tik didmeninės prekybos įmones, statybos bendroves, degalines, bet ir kai kurias privačias medicinos klinikas.
Kai kurios oligarchų grupuotės jau suiro. 1997 metais gyventi į JAV išvyko su aukšto rango politikais artimai susijęs verslo magnatas R.Marcinkevičius. Į užsienį išvyko ir artimiausi jo bendražygiai. R.Marcinkevičiaus vadovaujamo klano sėkmę lėmė politiniai ryšiais. 1992 metų Seimo rinkimuose jis finansiškai rėmė LDDP, o 1993 metais daug pinigų skyrė prezidento A.Brazausko rinkimų kampanijai. Ryšiai su aukšto rango valdžios pareigūnais leido R.Marcinkevičiui pusvelčiui užvaldyti pelningas įmones. Paskutinio dešimtmečio Lietuvos istorija - tai oligarchinių kovų istorija. Jie įnirtingai kovojo dėl įtakos zonų, ir susivienydavo, kai jų interesams kildavo bendros grėsmės. Vienus oligarchus palaikė atsakingi VSD pareigūnai ir prokurorai, kitus - įtakingi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai ir korumpuoti policijos komisarai. O atsakinguose postuose esantys korumpuoti teisėjai buvo itin svarbi grandis, padėjusi oligarchams išvengti atsakomybės už jų veiksmus.
Paskutinių dviejų dešimtmečių Lietuvos istorija artimai siejasi su prof.V.Landsbergio vardu. V.Landsbergis visada simbolizavo tą, ko šiandien trūksta daugumai Lietuvos politinio elito susiduriant su Rusija ir Vakarais - savo šalies ir asmens vertės pojūčio, orumo ir lygaus tarp lygių jausmo. Būtent V.Landsbergio politinė valia ne kartą padėjo apginti mūsų valstybės interesus. Bandymai demonizuoti V.Landsbergį buvo ilgalaikė Rusijos žvalgybos, su Kremliumi susijusių abejotinos reputacijos tarptautinių klanų ir mūsų krašto komunistinės nomenklatūros ilgalaikė operacija. O tai, kad kadaise garsus Darbo partijos veikėjas, dabar figūruojantis garsioje pedofilijos byloje verslininkas A.Ūsas duoda V.Landsbergį į teismą, yra, ko gero, logiška tokio plauko veikėjų veiklos tąsa. Darbo partijoje ir nuo jos atskilusiose grupuotėse egzistuoja ištisa abejotinos reputacijos veikėjų plejada. Jie pradėjo savo veiklą dar sovietmečio pabaigoje, kaip įvairių kooperatyvų savininkai, greta oficialios veiklos užsiėmė ir šešėline veikla - reketuodavo kitų kooperatyvų savininkus, sukčiaudavo, o nepriklausomos valstybės egzistavimo pradžioje ėmėsi stambesnio šešėlinio verslo - stambių aferų organizavimo, cigarečių ir spirito kontrabandos, tarptautinių pinigų plovimo operacijų. Dalis iš jų dar sovietmečiu buvo užverbuoti KGB ir tapo šios tarnybos agentais. Įdomu pastebėti ir tai, kad įsitraukę į politinę veiklą, jie staiga užėmė aukštus postus, tapo aukšto rango ministerijų pareigūnais, įvairių valstybės žinybų vadovais ar jų patarėjais, apskričių administracijų darbuotojais. Tokių Darbo partijos “perliukų“ remiami, į valstybės tarnybą pateko net kadaise garsių gaujų vadeivos. Štai prieš keliolika metų pajūryje garsus kriminalinis lyderis, žinomas “Raudonikio“ ir “Karlsono“ pravardėmis, 2006 metais įsidarbino Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, užėmė atsakingas pareigas. O 2009 metų vasarą “Raudonikis“ jau išvyko į Vilnių ir tapo Aplinkos ministerijos pareigūnu. Tad regimos kriminalinio pasaulio ir valdžios susiliejimo tendencijos.
Garsieji XX amžiaus prancūzų istorikai M.Blokas ir L.Febras pastebėjo, kad ekonominiai procesai turi didžiulę įtaką valstybių ir visuomenių raidai, o pernelyg glaudus ekonominių ir valdžios struktūrų susiliejimas yra grėsmingas. Valstybių raidai didelę reikšmę turi ir jų lyderių politinė valia, ir dar viena itin svarbi aplinkybė - ar tam tikrose šalyse egzistuoja pilietinė visuomenė, ar tik jos užuomazgos. Šiandieniniame pasaulyje vis labiau jaučiamas didžiųjų korporacijų diktatas. Kanadietis teisininkas J.Bakanas savo knygoje “Korporacija. Patologiškas pelno ir galios siekimas“ teigia, kad monopolinės tarptautinės korporacijos kelia grėsmę demokratijai, įtakoja korupcijos ir pilietinės stagnacijos apraiškas. Tad korporacijų įtaka yra išbandymas ir Vakarų valstybėms, o ką jau kalbėti apie besivystančias oligarchines šalis. Būtent pilietinė visuomenė yra neparanki godžioms korporacijoms, joms kur kas patogiau veikti, kai egzistuoja klasinė visuomenė, kurią korporacijos gali valdyti. Apie oligarchinių struktūrų ir monopolinių korporacijų keliamą grėsmę Lietuvoje atvirai kalba teisininkas, Jungtinio demokratinio judėjimo vadovas K.Čilinskas, ekonomistas prof. R.Lazutka, filosofas prof. A.Bielskis, žurnalistė R.Grinevičiūte-Janutienė, Seimo nariai A.Stancikienė, K.Uoka. Daug kas priklauso nuo politinių lyderių ryžto, jų politinės valios. XX amžiaus antroje pusėje Prancūzijos valstybės raidai didelę įtaką turėjo ryžtinga prezidento Šarlio de Golio pozicija, o Vokietijai sunkiu šiai šaliai periodu itin reikšminga buvo jos tuometinio vadovo Konrado Adenauerio veikla. Žvelgiantį į pokomunistinių šalių naujausių laikų istoriją, tai XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvai ir Čekijai didelę reikšmę turėjo ryžtinga šių šalių lyderių Vytauto Landsbergio ir Vaclavo Havelo veikla. Šiuo metu Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis ir Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis yra bene ryžtingiausi pokomunistinių šalių vadovai, sugebėję atkurti tvarką ir susidoroti su oligarchais. Ir mūsų šalies raidą iš dalies nulems politinių lyderių valia - jei jie vykdys ryžtingą politiką, tai ir sugebės atkurti tvarką politinės bei ekonominės destrukcijos kamuojamoje šalyje. Tam turėtų pasitarnauti ir per paskutiniuosius metus besiformuojantys pilietinės visuomenės židiniai.
Gintaro Visocko nuotraukoje: visuomenės aktualijų portalo apžvalgininkas Giedrius Grabauskas - Karoblis.
2010.01.15
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
