Lietuvos politinėje padangėje prasidėjo esminės permainos. Postą prarado “valstybininkams” nuolaidžiavęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, tokia pat lemtis gresia ir sveikatos apsaugos ministrui Algiui Čaplikui, kurio panosėje vyko korupciniai sandėriai, o jis jų neva nepastebėjo. Iš postų traukiasi ir į korupciją įsipainioję Sveikatos apsaugos ir Kultūros ministerijų viceministrai. Šiuose įvykiuose regimos panašios gijos – vieni atsistatydinę ar artimiausiu metu iš postų besitrauksiantys aukšti valstybės pareigūnai buvo susiję su abejotina veikla, kiti patys aktyviai dalyvavo korupciniuose sandėriuose - ėmė kyšius, grobstė valstybės lėšas. Be to, regimas ir KGB šešėlis - kai kurie iš besitraukiančių pareigūnų yra įtarti bendradarbiavimu su KGB - FSB struktūromis, kiti įtakojami KGB agentų ir rezervistų valdomo “valstybininkų“ klano.
Sveikatos apsaugos viceministras A.Skikas sausio 21 dieną buvo sulaikytas STT pareigūnų. Paaiškėjo, kad viceministras įsivėlė į korupcijos skandalą, jis įtariamas paėmęs 20 tūkstančių litų kyšį iš vienos viešosios įstaigos vadovo. Kitą dieną suimtas ir Valstybinių ligonių kasų vadovas A.Sasnauskas. Sausio 25 dieną buvo apklaustas ir Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris R.Remeika. Ministras A.Čaplikas iš pradžių tarsi stebėjosi pavaldinių veiksmais, bet vėliau jau prakalbo apie galimą pasitraukimą iš ministro posto. Tiriami plataus masto lėšų grobstymai iš Valstybinių ligonių kasų. Nors ilgai buvo kalbama apie sveikatos apsaugos reformas, įtakingų valstybės pareigūnų įsitraukimas į nusikalstamą veiklą iškelia daug esminių klusimų. Ar stambių kyšių ėmimas, ciniškos vagystės yra reforma? Ar gali susikompromitavę pareigūnai vykdyti valstybei naudingas reformas?
Prokuratūros sistemoje klestintį aplaidumą ryškiai atskleidė 2009 metais įsisiūbavęs pedofilijos skandalas. Šio skandalo centre atsidūrę verslininkas A.Ūsas ir teisėjas J.Furmanavičius ilgą laiką išvengė griežtų sankcijų, tyrimas buvo vilkinamas, tai ir tapo 2009 metų spalio 5 dienos tragiškų įvykių Kaune priežastimi. J.Furmanavičius ir V.Naruševičienė buvo nušauti, manoma, kad juos nušovė pedofilų išnaudotos mergaitės tėvas D.Kedys. Tačiau kol kas tai tik prielaidos, negalima tvirtai teigti, kad šūvius į nužudytus asmenis paleido būtent D.Kedys. Aišku tik tiek, kad pedofilų išnaudotos mergaitės tėvas drąsiai stojo į kovą su pedofilų klanu, jis gynė savo dukterį nuo klastingų iškrypėlių. Didelė visuomenės dalis palaiko Drąsių Kedį, populiarūs net lipdukai su užrašu „Kiek tavyje Drąsiaus?“ D.Kedžio artimieji, ypač jo sesuo N.Venckienė ir svainis A.Venckus, drąsiai gina savo pozicijas, įvairius skandalingus faktus apie pedofilų veiklą atskleidžia televizijos ir radijo laidose. Atsiskleidė nemažai įdomių detalių, tame tarpe ir tai, kad A.Ūsas palaikė artimus ryšius su kai kuriais “valstybininkų“ klano nariais.
Pilietinės visuomenės instituto direktorius D.Kuolys mano, kad A.Ūso santykiai su ,,valstybininkais” galėtų būti rimto tyrimo objektas. Latvijoje 1999-2000 metais pedofilijos skandalo parlamentinį tyrimą inicijavęs politikas Janis Adamsonas teigia, kad Latvijos pedofilų elitą sudarė labai įtakingi asmenys - politikai, verslininkai, aukšto rango teisėsaugos pareigūnai. ,,Akulos” slapyvardžiu žinomas J.Adamsonas pareiškė, kad tiriant Latvijos pedofilijos skandalą, buvo nustatyti vietos pedofilų ryšiai su Lietuvoje veikiančiais panašių polinkių asmenimis. Ir pedofilijos skandaluose neapsieinama be KGB šešėlių. Tiesiogiai Latvijos pedofilijos verslą organizavę I.Tunas, A.Eisakas ir J.Jurjevas buvo KGB agentai. Sovietmečiu buvęs komjaunimo funkcionierius, vėliau tapęs klestinčiu verslininku I.Tunas neišvengė bausmės. Už pedofilijos verslo organizavimą jis keletą metų praleido kalėjime. Šiuo metu I.Tunas gyvena Tailande ir toliau verčiasi jau įprastu verslu.
Valstybės saugumo departamente laukiama esminių permainų. Prezidentė D.Grybauskaitė naujojo VSD vadovo kandidatūrą ketina pateikti vasario pabaigoje ar kovo pradžioje. Prieš keletą dienų pradėtas tyrimas dėl A.Pociaus ir dar kelių buvusių VSD vadovų galimai nusikalstamos veiklos. Bet ir Generalinėje prokuratūroje dirba buvę KGB pareigūnai. Jau daugelį metų čia darbuojasi buvęs KGB karininkas A.Stepučinskas. Jis sovietiniame saugume dirbo nuo 1983 iki 1990 metų, aktyviai dalyvavo disidentų tardymuose. 1983-1987 metais Lietuvoje vyko aktyvus kitaminčių persekiojimas ir tai, kad tame dalyvavę žmonės užima aukštus postus šiandieninėje Lietuvoje, yra amoralu. Nuo 2004 metų pabaigos Generalinėje prokuratūroje itin padidėjo su KGB susijusių asmenų įtaka. „Valstybininkų“ klano veikėjai (dažniausiai buvę KGB agentai ir rezervistai) tuo metu įgijo didžiulę įtaką ne tik šioje žinyboje, bet ir daugelyje ministerijų.
KGB įtaka Lietuvoje buvo ryški dar 1992-1996 metais, tik tuo metu apie tai buvo mažai kalbama. Kriminalinis LDDP režimas ir rėmėsi KGB veikėjais, buvę KGB kadriniai pareigūnai, agentai ir rezervistai tuo metu užėmė itin aukštus postus valstybės tarnyboje, jie įsigalėjo ir versle, įkūrė galingas korporacijas ir staiga pralobo. Su KGB siejosi ir 1993-1995 metais per šalį nuvilniję šnipinėjimo skandalai. Paaiškėjo kad EBSW ir „Status“ koncernų atstovai bei garsiosios „Vilniaus brigados“ vadeivos buvo subūrę šnipų grupes. Šios grupės organizavo platų telefonų pokalbių pasiklausymą. Šiai veiklai vadovavo buvę KGB pareigūnai. Net ir atskleidus šią veiklą, jie išvengė rimtesnės atsakomybės. Tuo tarpu 1993-1996 metais įvykę kelios paslaptingos mirtys priminė KGB inscenizuotus nelaimingus atsitikimus ar subtilius nunuodijimus. Tokia lemtis ištiko vieną Seimo narį bei buvusį vidaus reikalų ministrą, panašus likimas ištiko ir gabų „Lietuvos aido“ žurnalistą K.Žičkų.
Sovietinio saugumo veiklą 2009 metais išleistoje savo knygoje „Užverstas puslapis“ nagrinėja ir Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas prof. Bronius Genzelis: ,,Lietuvos KGB padalinys užsienyje vykdė dvejopas akcijas: ekonominę žvalgybą vadinamosiose kapitalistinėse šalyse ir agentūrinį darbą su išeiviais. Šis darbas buvo sukoncentruotas Pirmojoje valdyboje. Užsienyje ir šalies viduje veikė ir įvairios priedangos organizacijos. KGB kontroliavo ir dvasininkiją. Be Religinių reikalų įgaliotinio įstaigos nė vienas kunigas negalėjo gauti paskyrimo. Jos rankose buvo visa turima informacija apie dvasininkus, šios įstaigos vadovai paprastai būdavo kadriniai KGB karininkai. Pasak filosofo K.Jasperso, išdavikus gimdo epocha. Tam, kad taptum išdaviku, reikia, kad :1) turėtum ką išduoti ir 2) būtų išdavystės poreikis. Gali žmogelis turėti visą išdaviko potenciją, bet jei jo kelyje nepasitaikys proga, ką jis galėtų išduoti, jis taip ir pragyvens visą savo gyvenimą ir netaps išdaviku. O aneksuotoje Lietuvoje išdavystės poreikis buvo didžiulis. Agentų verbavimo mechanizmas buvo maždaug aiškus: nuo tiesioginio šantažo iki tiesioginio pirkimo (pinigais, pažadais padėti kopti karjeros laitais)“.
V.Uspaskicho šešėlinės veiklos istorija - tai chrestomatinis šešėlinių jėgų įsigalėjimo Lietuvos versle ir politikoje pavyzdys. Palaikomas garsių Rusijos verslo magnatų ir su KGB susijusių Klaipėdos oligarchų, jis pakilo į verslo aukštumas, iš kur netruko pakilti ir į valdžios olimpą. Bet tokių pavyzdžių yra daug. Dar 1993 metais prasidėjęs įtakos zonų pasidalijimas ir kriminalinių – finansinių klanų įsigalėjimas mūsų krašto valdžios olimpe buvo pragaištingas mūsų valstybei. Klaipėdą dar nuo LDDP valdymo laikų įtakos zonomis dalijasi du oligarchų klanai. Galingi šešėliniai klanai užvaldė ir kai kuriuos provincijos rajonus. Tauragę valdo čia jau daugelį metų klestintis ,,švininių” klanas. Panašūs klanai klesti ir kai kuriuose kituose rajonuose - Pagėgiuose, Prienuose, Švenčionyse, Alytuje.
Į valdančiosios Tėvynes sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pusę lekia kritikos strėles. Dalis kritinių pastabų yra pagristos. Kai kurių TS - LKD frakcijos Seime narių ir šiai partijai atstovaujančių savivaldybių merų veikla yra skandalinga ir abejotina. Tačiau šioje partijoje yra daug ryžtingų ir patriotiškų politikų. Tai ir Seimo nariai A.Stancikienė, R.Kupčinskas, K.Uoka, P.Luomanas, ir savivaldybėse dirbantys politikai N.Puteikis, J.Beinortas, V.Satkevičius ir daug kitų prieš korupciją kovojančių ir demokratines vertybes ginčių politikų. Tokių politikų veiklą pažįstame ne iš žodžių, o iš darbų. A.Stancikienė ir K.Uoka aktyviai rėmė korupcinio LEO LT sandorio panaikinimo procesą, kovojo prieš kultūros sferoje įsigalėjusį Kėvišo klaną, praėjusių metų rudenį ėmėsi ginti pedofilų puolamus D.Kedžio artimuosius. R.Kupčinskas ir kai kurie kiti jo kolegos teikia antikorupcinių įstatymų projektus, inicijuoja labai reikalingą teismų reformą.
Dabartinė Vyriausybė priėjo aiškiai apibrėžtą rubikoną. Taip, ši vyriausybė gerokai skiriasi nuo G.Kirkilo vyriausybės - tiek tuo, kad ši vyriausybė gerokai profesionalesnė, tiek tuo, kad G.Kirkilo vyriausybė buvo iš esmės korupcinė, valdoma šešėlinių klanų, ko negalima pasakyti apie dabartinę vyriausybę. Tačiau jei nebus atsikratyta abejotinu elgesiu ir neskaidria veikla garsėjančiais ministrais (tokiais kaip A.Čaplikas, R.Vilkaitis, A.Kazlauskas, G.Steponavičius), vyriausybės darbui iškils didelis pavojus. Normalus vyriausybės darbas bus įmanomas tik tuo atveju, jei bus pašalinti abejotinos reputacijos vyriausybės nariai. Tie, kurie inicijuoja įvairias mūsų krašto piliečiams žalingas reformas, kurie nuolaidžiauja savo pavaldinių korupcinei veiklai ir net tikėtina, patys yra susiję su korupcinių sandėrių organizavimu. Švietimo ir mokslo bei sveikatos apsaugos reformos veda ne link pažangos, bet griauna aukštojo mokslo sistemos ir sveikatos apsaugos sistemos pamatus, faktiškai tokių žalingų reformų vykdymas yra sabotažas. Nes jei būtų galutinai įgyvendinti reformų planai ir piliečiams toliau tektų mokėti didžiules (nuo 6 iki 16 tūkstančių už metus) sumas už mokslą, o dalis rajoninių ligoninių būtų reorganizuotos ir faktiškai virstų ambulatorijomis, vykti bent kiek rimtesnės medicininės pagalbos tektų po 70-100 kilometrų. Tada piliečiai gali paklausti, kam mums tokia valstybė, kurioje klesti išnaudotojai, kurioje viskas daroma paprasto žmogaus nenaudai. Šiuo metu Lietuvoje reikia tvirtos rankos susidoroti su apsivogusiais ministrais, su aferistų klanais, su gatvėse klestinčiais primityviais chuliganais. Tam reikia ir įstatymų pakeitimo.
Griežtos bausmės padėtų sutramdyti tiek didžiosios korupcijos architektus, tiek agresyvius ir pavojingus eilinius nusikaltėlius. Kai kuriose klestinčiose demokratinėse šalyse už korupciją, už valstybinio turto grobstymą, už prekybą narkotikais gresia itin giežtos bausmės, siekiančios iki 30 metų kalėjimo ar net įkalinimu iki gyvos galvos. Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Singapūre, Pietų Korėjoje ir kitose klestinčiose valstybėse prieš korupciją ir organizuotus klanus imamasi griežtų priemonių - ilgų įkalinimo bausmių, besąlyginės neteisėtais būdais pralobusių veikėjų turto konfiskacijos ir tai yra efektyvios priemonės. Lietuvoje per du dešimtmečius išsikerojusi korupcija ir didžiulė turtinė nelygybė sukelia dideles grėsmes mūsų valstybės nacionaliniam saugumui. Luominė visuomenė ir dėl to susiformavusi butaforinė valstybė, kurioje visus esminius sprendimus nulemdavo aukščiausio luomo – oligarchų klasės viršūnės – monopolinio kapitalizmo rykliai, Lietuvoje buvo tikras pažangos stabdys. Mūsų krašte įsigalėjusios oligarchų klasės ir jos centrinės ašies - „valstybininkų“ klano pagrindą sudaro daugumoje iš komunistinės nomenklatūros ir KGB gretų kilę žmonės. Jie disponuoja dideliais ryšiais ir valdo neteisėtais būdais įgytus didžiulius turtus.
Tuo tarpu dauguma Lietuvos žmonių gyvena kukliai, vis daugėja skurstančių, realiai jau apie 30 procentų šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Skurstančiųjų daugėja, vidurinioji klasė visai menka, klesti tik negausūs, dažnai iš įvairių aferų pralobę sluoksniai, o tai yra klasikiniai luominės visuomenės susiformavimo požymiai. Pasaulio pavyzdžiai rodo - ten, kur įsigali luominės visuomenės modelis, formuojasi butaforinės arba agresyvios ir tironiškos valstybės. Luominės visuomenės susiformavimą lemianti korupcija yra ne tik teisėsaugos problema, tai ir valdymo, o dar tiksliau – santvarkos problema.
Korupcija klesti tada, kai trūksta tvarkos - kontrolės, tinkamos kadrų politikos, skaidrių ir atsakingų sprendimų. Esame kelių labiausiai korumpuotų ES valstybių tarpe, kartu su Latvija ir Bulgarija. Mus gerokai aplenkė kai kurios valstybės, kurios dar 2000 metais žengė greta Lietuvos - Lenkija ir Slovakija. Tačiau būtent šių Rytų Europos valstybių (Lenkijos ir Slovakijos) bei Azijos šalių (Taivano, Pietų Korėjos ir Singapūro) pavyzdžiai rodo, kad išsikerojusią korupciją įmanoma pažaboti. Labai svarbu ir politinė valia. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra nusiteikusi ryžtingai kovai su korupcija, su įtakingais aferistais, ji nepabūgo ir galingiausios mūsų krašte mafijos grupuotės - „valstybininkų“ klano. O kovos su korupcija procesai jau įsibėgėja. 2008 metais prasidėjo kova prieš šią blogybę savivaldybių lygmeniu.
Gintaro Visocko nuotraukoje: Slaptai.lt ir "XXI amžiaus" politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas - Karoblis.
2010.01.30
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
