Fašizmas ir komunizmas XX amžiuje pasižymėjo kaip klastingos ir žiaurios ideologijos. Tokių ideologijų pagrindu susikūrę režimai yra atsakingi už dešimčių milijonų žmonių nužudymus visame pasaulyje. Nors kartais apie fašizmą ir komunizmą jau svarstoma būtuoju laiku, bet pažvelkime, ar tikrai šios ideologijos jau nekelia grėsmės?
1920 metais komunistai įsigalėjo Rusijoje ir valdė šią šalį iki pat 1991 metų. Bet ir šiuo metu Rusiją valdo žiaurus totalitarinis režimas. O fašistinės ir komunistinės organizacijos veikia visame pasaulyje, pasitaiko net paradoksų - tokių organizacijų nariai organizuoja teisėjų nušalinimus, šmeižto kampanijas prieš jiems neįtikusius politikus ir žurnalistus.
Italijoje, kurią 1922-1944 metais valdė fašistinis Musolinio režimas, per pastarąjį dešimtį klostosi vis labiau prieštaringa padėtis. Kai kurie premjero Silvijo Berluskonio vadovaujamos vyriausybės nariai yra artimai susiję su neonacistų organizacijomis. Žinant, kad S.Berluskonis ir kai kurie jo bendražygiai kadaise priklausė su neonacistais susijusiai slaptajai ložei P-2, tokia padėtis nekelia perdaug didelės nuostabos. Paskutiniu metu Italijoje galvas kelia ir komunistinių ekstremistų organizacijos, siekiančios pratęsti kadaise žymios „Raudonosios brigados“ tradicijas.
Ispanija pergyveno fašistinio Franko režimo laikus (1938-1975 metus). Jau kelis dešimtmečius ši šalis žengia demokratijos keliu. Bet štai gegužės viduryje Ispaniją sukrėtė sensacingas įvykis - iš savo posto buvo pašalintas visame pasaulyje garsus teisėjas Baltasaras Garsonas. Šis teisėjas pašalintas, nors per du dešimtmečius jis atliko daug garsių tyrimų ir teismo procesų prieš stambias narkotikų prekeivių gaujas, buvusį Čilės prezidentą A.Pinočetą, Italijos premjerą S.Berluskonį. Ispanijos fašistai, susibūrę į asociaciją „Manos limpias“ („Švarios rankos“), apskundė B.Garsoną savivaliavimu, sakydami, kad jis pažeidė Amnestijos įstatymą. Toks įstatymas buvo priimtas 1977 metais, tačiau B.Garsonas pareiškė, kad jau metas atsisakyti atsilikusių įstatymų. Jis ėmėsi tyrimų, siekdamas įsiaiškinti konkrečius nusikaltimus, įvykdytus 1952-1972 metais - žmonių grobimus, įkalinimus bei nužudymus.
Aukščiausiasis teismas palaikė būtent fašistų poziciją, jis paskelbė, kad B.Garsonas pažeidė Amnestijos įstatymą ir už tai šalinamas iš pareigų. Po kelių dienų B.Garsonas įsidarbino Hagos Tarptautinio tribunolo teisiniu patarėju. Daug Ispanijos piliečių pasipiktino dėl susidorojimo su žymiuoju teisėju. Buvęs teisėjas Karlas Vilarejo teigia, kad Garsono nušalinimas prilygsta valstybiniam pučui. Rašytojas A.Saravago mano: „Milijonai žmonų žino, kad kaltas ne B.Garsonas, o tie, kurie nenori laisvės, nenori ir atviros bei drąsios visuomenės“.
Rusija 1990-1991 metais išsivadavo iš komunizmo gniaužtų. Kurį laiką šioje valstybėje vyko demokratiniai procesai, bet nuo 2000 metų čia įsigalėję saugumiečių klanai pasuko šalį imperializmo ir žiauraus antidemokratinio valdymo keliu. Įsigalėjo putinizmas - rusiškas fašizmo variantas, per dešimt metų Rusijoje nužudyta apie 200 tūkstančių čečėnų, ingušų ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų gyventojų, 2006 metais vykdyti masiniai gruzinų kilmės žmonių trėmimai iš Rusijos (ištremti keli tūkstančiai gruzinų), galiausiai 2008 metų rugpjūtį įvykdyta žiauri imperialistinė agresija prieš Gruzijos valstybę. Per dešimt metų Rusijoje nužudyta per 100 žurnalistų, neįtikusių Kremliui ir su juo susijusiems mafijos klanams. Tokie Kremliaus režimo nusikaltimai yra logiška saugumiečių propaguojamos fašistinės ideologijos išdava. O Europoje tiriant Kremliaus veikėjų ir su jais siejamų kriminalinių lyderių nusikaltimus, vėl gi dažnai skamba Ispanija ir teisėjo B.Garsono pavardė.
Šis teisėjas 2008 metų pavasarį leido suimti Ispanijoje gyvenantį įtakingą „tomboviečių“ gaujos veikėją Genadijų Petrovą ir grupę jo bendrininkų. Tiriant jų nusikaltimus, išaiškėjo G.Petrovo ir įtakingo Rusijos politiko V.Rezniko ryšiai. Nustatyta, kad G.Petrovas ir V.Reznikas susiję su Rusijos premjeru V.Putinu ir vicepremjeru I.Sečinu tam tikrais finansiniais ryšiais. Bet Rusijos teisėsaugai čiupti V.Putino ir I.Sečino negalima, ji geriau apsiriboja nuosaikių nacionalistinių organizacijų triuškinimu. Štai per 2009-2010 metus suimta kelios dešimtys „Šiaurės brolijos“ narių. Jie kaltinami ekstremizmu, nors įrodymai laužti iš piršto. Vienas iš „Šiaurės brolijos“ lyderių profesorius N.Chomiakovas 2009 metų vasarą išvyko į Ukrainą ir pasiprašė ten politinio prieglobsčio. Jį kelis kartus buvo areštavę FSB pareigūnai, net kelis kartus nežinomi asmenys išdaužė jo buto langus, be to, N.Chomiakovas sulaukė ir daug grasinančių laiškų. Tuo tarpu FSB remiamos Rusijos jaunųjų fašistų grupuotės dažnai žudo kitataučius, tame tarpe ir visuomeninėje veikloje pasižymėjusius ne rusų kilmės šios šalies piliečius. 2005 metais nužudė gruzinų kilmės filosofą Timūrą Kačaravą, 2007 metais - žydų kilmės lingvistą profesorių Nikolajų Girenką. Tokie išpuoliai šiandieninėje Rusijoje tampa kasdienybe.
Lietuva yra tarsi nuošalyje nuo tokių procesų. Mūsų krašte beveik nėra jokių fašistinių grupuočių, o komunistinės pakraipos grupės yra negausios. Nors atsiranda eskaluojančių nacionalizmo temą, tačiau Lietuvos nacionalistai yra nuosaikūs ir neužsiima ekstremizmu, propaguoja tikras tautines idėjas, pasisako už etninio kultūrinio paveldo išsaugojimą. Mariaus Kundroto vadovaujamas Lietuvių Tautinis centras nuosekliai kovoja už tautines vertybes, prieš kosmopolitinių idėjų plitimą, organizuoja įvairias diskusijas ir seminarus. O štai Latvijoje egzistuoja negausios, bet karingos fašistinės grupuotės. Gegužės 26 dieną Rygoje pasibaigė vieno iš tokių grupuočių lyderių Andrio Jordano teismas Jis buvo nubaustas solidžia pinigine bauda už savo viešus teiginius, kad žydai ir čigonai (romai) yra ne žmonės, bet šiukšlės, kurios teršia Latviją.
Fašistai po Antrojo pasaulinio karo veikė per įvairias pogrindines organizacijas. Su tokių organizacijų įkūrimu ir jų veikla buvo susijęs garsus 1942 - 1945 metais veikusio elitinio specialios paskirties būrio vadas Oto Skorcenis. Beje, O.Skorcenio būriui priklausė ir lietuvių kilmės karininkas Martinas Kurmis (1944 metais žuvęs Irane). 1970 metas Ispanijoje O.Skorcenis ir jo bendražygiai įkūrė organizaciją „Paladinas“. Ši organizacija veikė kaip į užsienį pabėgusių buvusių hitlerinio režimo veikėjų veiklą koordinuojantis judėjimas. Po O.Skorcenio mirties 1975 metais „Paladinui“ pradėjo vadovauti F.Šubertas. „Paladino“ nariai bendradarbiavo su Vokietijoje gyvenusiais nacistais. Manoma, kad vienu iš kelių „Paladino“ vietininkų Vokietijoje buvo esesininkas L.Bergeris. Ši organizacija prisidėjo ir prie teroro aktų bei nužudymų organizavimo - 1973 metų gruodį organizavo teroro akto Romoje, Leonardo da Vinčio oro uoste (čia per galingą sprogimą žuvo 32 žmonės), 1974 metų balandį nušovė šešis baskų organizacijos ETA narius, 1973 metų gegužės mėnesį Paryžiuje pagrobė ir nužudė stambaus Ispanijos banko vadovą Raulį Suaresą, 1976 metų gegužės mėnesį nužudė Bolivijos ambasadorių Prancūzijoje generolą Choakiną Anąją.
Ilgai veikė ir kitos fašistinės organizacijos, viena iš jų – „ODESSA“. Šios 1946 metais įkurtos organizacijos įkūrėjų tarpe buvo ir lietuvių kilmės Alfredas Naujokas. Šis SS karininkas kurį laiką buvo įkalintas belaisvių stovykloje. 1946 metais jis pabėgo iš šios stovyklos, apsigyveno Ispanijoje. 1951 metais A.Naujokas atvyko į Hamburgą. Čia jis užsiėmė verslu, palaikė ryšius su Ispanijoje ir Lotynų Amerikos kraštuose gyvenančiais bendražygiais, mirė 1966 metais.
Tarp fašistines idėjas propaguojančių organizacijų yra ir tarptautiniu mastu veikiančios baikerių gaujos, tokios kaip „Bandidos“ ir „Hels Angels“. Jos propaguoja neonacistinę ideologiją, tačiau iš tiesų daugiausia koncentruojasi į stambaus masto kriminalinės veiklos organizavimą - prekybą ginklais ir narkotikais, cigarečių kontrabandą, stambius plėšimus. Yra kelios „Hels angels“ galios priežastys.
Pirma - griežta konspiracija: šioje gaujoje veikiantys atrankos ir lėto kilimo link vadovaujančių baikerių klano postų kriterijai beveik visiškai atmeta galimybes specialiosioms tarnyboms infiltruoti savo agentus. Antrasis „Hels angels“ galios šaltinis: ši gauja kontroliuoja keliolika stambių uostų. Vienas iš jų - Vankuverio uostas. Būtent per Vankuverio uostą kokainas importuojamas tiesiai iš Lotynų Amerikos kraštų, dalis šio kokaino lieka Kanadoje, o dalis išvežama toliau - į Australija, Ispaniją, Turkiją, o iš ten keliauja dar toliau. „Bandidos“ yra įtakinga grupuotė, tačiau joje konspiracijos lygis yra mažesnis. 1998 metais į šios gaujos Kanados padalinį buvo infiltruotas slaptųjų tarnybų agentas, jis veikė net 5 metus. 2003 metais pagal šio agento surinktus duomenis buvo suimta apie 80 „Bandidos“ narių, išaiškinti šios grupuotės narių įvykdyti 5 nužudymai, atskleisti stambios kontrabandos faktai ir dar daug kitų nusikaltimų. O štai kai kurios labai įtakingos Brazilijos kriminalinės grupuotės - San Paulo regione veikianti „Pirmoji komanda“ (ši gauja turi virš 5 tūkstančių narių) ir Rio De Žaneiro regione veikianti „Raudonoji komanda“ dangstosi komunistine ideologija.
Fašizmas ir komunizmas remiasi ksenofobijos kurstymu. Tiek Rusijos, tiek komunistinės Kinijos valdantieji režimai skatina islamofobiją - priešiškumą islamo pasekėjams. Ši ksenofobijos forma plinta ne tik Rusijoje, Kinijoje, bet ir kituose pasaulio kraštuose. Pasaulyje plinta ir antisemitizmas, gruzinofobija, azerbaidžanofobija. Rusiją valdančio Kremliaus režimo skatinama islamofobija pasižymi klastinga propaganda, įvairiais būdais žemindama islamo pasekėjus. Kuriamas žiaurių ir grobuoniškų musulmonų įvaizdis. Taip iškreipiama tiesa, nes smurtą ir terorizmą kursto ne dauguma islamo pasekėjų, o konkrečios islamo ekstremistų organizacijos, tik besidangstančios religijos skraiste. Tokie judėjimai kaip „Hamas“ ar „Hezbolach“ - tai karinės ir komercinės organizacijos, kuriose islamas - tai tik priedanga, o tikrieji jų tikslai yra visai kiti. Antisemitizmas dažnai kurstomas skleidžiant klaidingą propagandą, kad daugelis žydų yra nusikaltėliai ir aferistai. Tai yra grubus melas, nes ne dauguma žydų kilmės žmonių, o žydų nusikalstamos grupuotės ir iš žydų tautybės žmonių sudaryti įtakingi kriminaliniai – finansiniai klanai organizuoja stambias aferas, cigarečių kontrabandą, vis labiau plintančius kibernetinius nusikaltimus. JAV istorikas ir politikos apžvalgininkas Danielis Paipsas teigia, kad antisemitizmas toliau egzistuoja, tik keičia pavidalus. Jau retai kada bekalbama apie „Siono išminčių protokolus“ ( XIX amžiaus pabaigoje carinės ochrankos agentų sukurtus mitus), bet pasitelkiamos kitos priemonės, iš kurių ypač spekuliuojama tokiomis klišėmis kaip „žydai - nusikaltėliai“ ir „žydai - aferistai“.“
XX amžiaus antroje pusėje ir XXI amžiaus pradžioje daugelis žymių dvasininkų ir filosofų savo knygose ir pasisakymuose teigė, kad pagrindinė dirva fašizmo ir komunizmo idėjoms plisti - tai socialinė nelygybė, korupcija ir nukrypimas nuo tikėjimo vertybių. Lietuvoje fašizmo ir komunizmo idėjos kol kas nepopuliarios, bet kas žino, kaip bus toliau, jei šalis ir toliau grims skurdo ir korupcijos liūne? Pozicijos, kad tikėjimo vertybės ir socialinio teisingumo principų įgyvendinimas gali padėti šiandienos pasauliui, laikosi popiežius Benediktas XVI ir daug žymių krikščionių teologų. XX amžiaus antroje pusėje tokios pozicijos laikėsi vienuolis trapistas, žymus krikščionių rašytojas Tomas Mertonas, filosofas ir teologas Karlas Raneris, su popiežiumi Jonu Pauliumi VI dažnai bendravęs budistų dvasininkas Tai Nat Chanas, amerikiečių filosofas Dasa Satsvarupa. Žymus filosofas Erichas Fromas dar 1972 metais rašė: „Tokių bendrų tikslų kaip „gamybos priemonių suvisuomeninimas“ projektai pasirodė esą tušti komunistiniai lozungai. O „proletariato diktatūra“ ar „intelektualinis elitas“ yra tokios miglotos sąvokos kaip ir „laisvos rinkos ekonomika“. Humanistiniai principai reikalingi ir įgyvendinant politinę demokratiją. Demokratija gali atsilaikyti prieš autoritarizmo ar oligarchijos grėsmę tik iš pasyvios „stebėtojų demokratijos“ virtusi „dalyvavimo demokratija“, kai bendruomenės reikalai individui tokie artimi ir svarbūs, kaip ir jo asmeniniai. Kitaip tariant, kai bendruomenės gerovė yra kiekvieno piliečio asmeninis rūpestis, tai tokia bendruomenė yra stabili ir socialiai teisinga. „Dalyvavimo demokratija“, priešingai „centralizuotai demokratijai“, iš esmės yra antibiurokratinė, ji sukuria tokią atmosferą, kurioje mažai erdvės veikti demagogams ir korumpuotiems veikėjams“.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas - Karoblis.
2010.06.03
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
