Slaptai.Lt

Pra­ėjo jau be­veik dvi sa­vai­tės nuo Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko mir­ties ir dau­giau nei sa­vai­tė nuo lai­do­tu­vių. Triukš­min­gų lai­do­tu­vių. Net­gi, ga­li­ma sa­ky­ti, skan­da­lin­gų lai­do­tu­vių.

At­ėjus pir­mie­siems pra­ne­ši­mams apie pir­mo­jo ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos pre­zi­den­to mirtį Lie­tu­vos ra­di­jas ir te­le­vi­zi­ja nu­trau­kė bet ku­rias ki­tas lai­das ir pra­dė­jo tran­sliuo­ti vien Bra­zaus­ko as­me­ny­bę „iš­ryš­ki­nan­čias“ lai­das (ofi­cia­lus ge­du­las bu­vo pa­skelb­tas tik po tri­jų die­nų, kai mi­ru­sy­sis bu­vo pa­šar­vo­tas pre­zi­den­tū­ro­je). Ne­tru­kus įsi­jun­gė ir ki­tos te­le­vi­zi­jos sto­tys su re­to­mis iš­im­ti­mis.

Pa­ne­gi­ri­ka Bra­zaus­kui nie­kam ne­lei­do abe­jo­ti, kad jis yra pir­ma­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas, ryš­kus ša­lies po­li­ti­kas, ku­rio reikš­mę pa­sau­lio po­li­ti­kai ir Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei pri­pa­žįs­ta pa­sau­lio po­li­ti­kai (nors tarp to­kių „gar­sių po­li­ti­kų“ bu­vo tik ke­lios ne­žy­mios pa­var­dės, dau­giau­sia kai­my­ni­nių ša­lių buvę va­do­vai), o jo sie­kis Lie­tu­vai iš­ko­vo­ti ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo svar­biau­sias jo gy­ve­ni­mo tiks­las. Ir, savaime suprantama, tik a. a. Bra­zaus­kas sa­vo ne­nuils­ta­mais dar­bais įgy­ven­di­no tau­tos sva­jo­nę. Jei kas su­abe­jo­da­vo to­kia pa­ne­gi­ri­ka, bu­vo pri­ly­gi­na­mas vos ne iš­da­vi­kui.

Taip at­si­ti­ko ir Baž­ny­čiai, ku­ri, įver­ti­nu­si kai ku­riuos mo­ra­lės po­žiū­riu abe­jo­ti­nus (ne vi­sus) Bra­zaus­ko po­el­gius ir veiks­mus, pa­skel­bė: Vil­niaus Ar­ki­ka­ted­ro­je Bra­zaus­ko lai­do­tu­vių die­ną bus au­ko­ja­mos iš­kil­min­gos šv. Mi­šias už ve­lio­nį, bet jo kars­tas ne­bus įneš­tas į Ar­ki­ka­ted­rą. Ir nors Baž­ny­čia pa­ger­bė ve­lio­nį kaip tik­rai do­rą ka­ta­li­ką – net pen­ki vys­ku­pai au­ko­jo už jį šv. Mi­šias, o lai­do­jo ve­lio­nio gim­ti­nės (Kai­šia­do­rių) vys­ku­pas, ne­ža­bo­ta pyk­čio kam­pa­ni­ja ne­ ma­žė­jo, o net au­go: la­bai stai­giai ir ne­ti­kė­tai net „suor­ga­ni­zuo­tos“ šv. Mi­šios už ve­lio­nį Kai­šia­do­rių Ka­ted­ro­je. Iš jų ei­gos Lie­tu­va ga­lė­jo „įsi­ti­kin­ti“, kiek daug ti­kin­čių­jų „slė­pė­si“ ne tik da­bar­ti­nė­je LSDP, bet ir jos pra­di­nin­kė­je LKP.

Prie­kaiš­tai Baž­ny­čiai ir ypač Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pui kar­di­no­lui Aud­riui Juo­zui Bač­kiui bei kai ku­riuos klau­si­mus dėl to­kio Baž­ny­čios spren­di­mo aiš­ki­nu­siam Kau­no ar­ki­vys­ku­pui Si­gi­tui Tam­ke­vi­čiui lie­te lie­jo­si, nors Bra­zaus­ko ger­bė­jai ne­si­bai­mi­no pa­reikš­ti ir ki­toms ins­ti­tu­ci­joms abe­jo­nių dėl ve­lio­nio pa­ger­bi­mo, pvz., esą jis pa­šar­vo­tas bu­vo „la­bai ne­tin­kan­čio­je“ pre­zi­den­tū­ros pa­tal­po­je, anot vie­no po­li­ti­ko, „ge­ne­ral­gu­ber­na­to­riaus (Mu­rav­jo­vo) ar­kli­dė­se“ (anks­čiau buvusiose ūki­nė­se pa­tal­po­se, da­bar per­konst­ruo­to­se į Ko­lo­nų sa­lę), o ne iš­kil­mėms skir­to­je Bal­to­jo­je sa­lė­je, taip pat laidoti jį būtų derėję garbingesnėje vietoje, geriausia – Valdovų rūmuose. 

Tei­sė­to Ar­ki­ka­ted­ros ad­mi­nist­ra­to­riaus Vil­niaus ar­ki­vys­ku­po tei­sė­tas spren­di­mas Bra­zaus­ko ger­bė­jų bu­vo pa­va­din­tas vos ne na­cio­na­li­ne tra­ge­di­ja. Puo­li­mas prieš Baž­ny­čią bu­vo toks stai­gus ir ne­ti­kė­tas, kad dėl to bu­vo dirb­ti­nai su­kir­šin­ta ir su­skal­dy­ta vi­suo­me­nė, pa­vei­kiant net­gi ka­ta­li­kiš­ką­ją vi­suo­me­nės da­lį. TV žur­na­lis­tas, il­gai ir įky­riai pir­šęs Baž­ny­čios „klai­dos“ te­zę, jau po lai­do­tu­vių skel­bė: vi­sa tau­ta bu­vo su­vie­ny­ta to­kiu „klai­din­gu“ Baž­ny­čios spren­di­mu, t. y. tariamai prieštaraudama Bažnyčios sprendimui visuomenė susivienijo prieš Bažnyčią. Bet ar ji buvo su­vie­ny­ta?

Iš kur jis, sė­dė­da­mas TV ek­ra­ne ir iš ten pa­ma­tęs „Baž­ny­čios klai­dą“, ma­tė tau­tos su­si­vie­ni­ji­mą? Prie­šin­gai – vi­suo­me­nė bu­vo su­kir­šin­ta. Jei­gu tau­ta su­si­vie­ni­jo, tai tik­rai ne dėl Bra­zaus­ko ir ne dėl jo lai­do­tu­vių apei­gų. Ta­me pro­pa­gan­di­nia­me siau­tu­ly­je į to­li­mą fo­ną net­gi nu­plau­kė ne­blo­gai su­pla­nuo­ta pa­ne­gi­ri­ka apie Bra­zaus­ko vaid­me­nį vals­ty­bės is­to­ri­jo­je, nors pa­ro­dy­tos do­ku­men­ti­kos tik­rai ne­trū­ko – jos bu­vo tiek daug, kad net ve­lio­nio ger­bė­jams pra­dė­jo įgris­ti.

Pa­si­ren­gi­mo lai­do­tu­vėms ei­ga ir vy­ku­sios lai­do­tu­vės pa­ro­dė, kad LSDP (buv. LKP ir LDDP) yra su­kau­pu­si mil­ži­niš­ką pa­tir­tį ide­o­lo­gi­nė­je ko­vo­je ir tą pa­tir­tį nie­kur ne­iš­švais­tė. Ši par­ti­jos (ar­ba jos kla­no) veik­la pa­ro­dė, kad ji tu­ri įta­ką ir stam­biau­sioms ži­niask­lai­dos prie­mo­nėms, ir par­ti­joms, ir po­li­ti­niams vei­kė­jams, ir di­džia­jai da­liai vi­suo­me­nės. Ide­o­lo­gi­nis spau­di­mas vi­suo­me­nei bu­vo su­pla­nuo­tas toks stai­gus ir už­tik­rin­tas, kad vi­suo­me­nė net ne­ga­lė­jo abe­jo­ti Bra­zaus­ko fe­no­me­na­lu­mu. Vi­si ma­tė­me, kaip ne­ti­kė­tai, bet la­bai or­ga­ni­zuo­tai Bra­zaus­ko lai­do­tu­vių die­nos ry­te įvy­ko de­monst­ra­ty­vus vi­sos LKP-LDDP-LSDP vir­šū­nė­lės „per­si­kraus­ty­mas“ į Kai­šia­do­ris.

Taip pat ne­ti­kė­tai į pa­ne­gi­ri­ką Bra­zaus­kui bu­vo įtrauk­tos įvai­rios po­li­ti­nės jė­gos (jei taip ga­li­ma va­din­ti Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­jan­čias par­ti­jas) ir at­ski­ri po­li­ti­niai vei­kė­jai – net­gi de­ši­nie­ji. (Dėl kai ku­rių sa­vo pa­si­sa­ky­mų jie po ku­rio lai­ko tu­rė­tų rau­do­nuo­ti.) Bra­zaus­kas bu­vo skel­bia­mas kaip cha­riz­ma­ti­nė as­me­ny­bė, net­gi dar dau­giau – kaip to­bu­la, ki­tiems mir­tin­gie­siems ne­pa­sie­kia­ma bū­ty­bė. Jis ir vis­ką nu­ma­tan­tis, ir vi­sus guo­džian­tis, jis ir Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės ini­cia­to­rius bei vyk­dy­to­jas.

Kai ki­ti pir­mai­siais oku­pa­ci­jos me­tais ko­vo­jo su oku­pan­tais, Bra­zaus­kas pa­si­rin­ko „pa­čią tai­kin­giau­sią“ sta­ty­bi­nin­ko pro­fe­si­ją, ir jam va­do­vau­jant bu­vo sta­to­ma ne tik Kau­no HES ar Ig­na­li­nos AE, bet ir dau­gia­bu­čiai pa­pras­tiems Lie­tu­vos pi­lie­čiams, ir kul­tū­ros na­mai. Taip tar­na­vi­mas oku­pa­ci­nei val­džiai ir ko­la­bo­ra­vi­mas jai ta­po aukš­čiau­siu gė­riu „vals­ty­bei“. Be­je, vie­no­je sa­vo kal­bo­je, skir­to­je Lie­pos 6-osios šven­tei (re­gis, 1996 me­tais), Bra­zaus­kas pa­sa­kė sa­vo „gar­si­ą­ją“ kal­bą apie „po­zi­ty­vią“ reikš­mę tei­ku­sį ko­la­bo­ra­vi­mą, kaip gė­rį tau­tai. (Šią kal­bą Bra­zaus­ko ger­bė­jai da­bar lin­kę nu­ty­lė­ti.)

Pa­si­ren­gi­mo lai­do­tu­vėms me­tu, vys­tant pa­ne­gi­ri­ką Bra­zaus­kui, bu­vo ypač pla­čiai nau­do­ja­ma „LKP at­si­sky­ri­mo nuo SSKP“ kor­ta. Bet tai, kad Bra­zaus­kas ir LKP da­rė tai, kas bu­vo nu­ma­ty­ta ir Gor­ba­čio­vo, ir tuo­me­ti­nės SSKP, liu­di­ja kai ku­rie ne­la­bai vie­ši­na­mi fak­tai. Štai da­bar (ir ta­da) ne­vie­ši­na­mas fak­tas, kad „at­si­sky­ri­mo nuo TSKP“ LKP su­va­žia­vi­mo me­tu 1989 me­tų gruo­džio 18–19 die­no­mis stai­ga kai ku­riems di­si­den­tams bu­vo grą­žin­tos 1985–1987 me­tais vyk­dy­tų kra­tų me­tu pa­grob­tos tau­ti­nės ar re­li­gi­nės kny­gos.

Ar tai reiš­kė, kad LKP ar KGB (pas­ta­ra­sis tik­rai ne­pri­klau­sęs ir ne­pa­klu­sęs Lie­tu­vai) pra­dė­jo dirb­ti ran­ka ran­kon? Taip, jie dir­bo ran­ka ran­kon ta pras­me, kad no­rė­jo įteig­ti, jog „per­si­tvar­kiu­si“ ar­ba „at­si­sky­ru­sio­ji“ LKP ei­na kar­tu su tau­ta, ko­vo­to­jų už ne­pri­klau­so­my­bę ne­be­va­di­na bur­žu­a­zi­niais na­cio­na­lis­tais ar ki­tais „blo­gai kve­pian­čiais“ var­dais. Dar dau­giau – LKP su Bra­zaus­ku prie­ša­ky­je no­rė­jo pa­ro­dy­ti, kad ji  „pa­klūs­ta“ tau­tos rei­ka­la­vi­mui at­gau­ti ne­pri­klau­so­my­bę be­si­ku­rian­čiai vals­ty­bei. Ta­čiau vėl yla iš­lin­do iš mai­šo: sa­vo dar­bą tuo­me­ti­nis „Bra­zaus­ko LKP-ai pa­klu­sęs“ KGB dir­bo vis vien sa­vo­tiš­kai – ne vi­sa pa­grob­ta tau­ti­nė ir krikš­čio­niš­ka li­te­ra­tū­ra bu­vo grą­ži­na­ma di­si­den­tams: kai ku­ri kra­tų me­tu pa­im­ta in­kri­mi­nuo­jan­ti me­džia­ga jos sa­vi­nin­kams ne­bu­vo grą­žin­ta, o pa­te­ko į Mask­vos sau­gyk­las.

Ar prie to­kios „me­duo­lio ir bo­ta­go“ po­li­ti­kos pri­si­dė­jo „ge­nia­lu­sis“ Bra­zaus­kas? Tiks­liai pa­tvir­tin­ti to ne­ga­li­ma, bet nu­ma­ny­ti ne­bū­tų pro ša­lį. Ir jei­gu šiuo at­ve­ju KGB pa­klu­so „Bra­zaus­ko po­li­ti­kai“, tai vi­sai ne­reiš­kė, kad jis pri­ta­rė to­kiai po­li­ti­kai. Tai ne­bu­vo vien Bra­zaus­ko „me­duo­lio“ po­li­ti­ka – taip el­gė­si KGB vi­so­je Ru­si­jo­je. Kaip, su­pran­ta­ma, ir vi­sa SSKP – jie at­lei­do to­ta­li­ta­ri­nius ko­mu­niz­mo varž­tus. Ne­tru­kus nau­ji įvy­kiai pa­ro­dė, kad Lie­tu­vos SSR KGB sa­vo vir­ši­nin­ku vis dėl­to lai­kė Krem­liu­je sė­din­čią val­džią, nors ir de­mo­kra­tiškesnę, bet vis vien ne­pa­lei­džian­čią im­pe­ri­jos tau­tų į lais­vę. Nes at­ėjo 1991 me­tų sau­sio ag­re­si­jos die­nos, ir KGB, re­a­lu­sis vi­so so­vie­tų to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo rams­tis ir pa­ma­tas (net ne KP, nes ir jos vei­kė­jus sek­ti tu­rė­jo tei­sę vi­sa­ga­lin­tis KGB), pa­pras­čiau­siai jau ne­vyk­dė „nuo­sai­kio­jo“ Bra­zaus­ko po­li­ti­kos – jis bu­vo „plat­for­mi­nin­kų“ (Lie­tu­vo­je) ar „pu­čis­tų“ (Mask­vo­je) pu­sė­je. Ar LSSR KGB, LKP at­si­sky­rus, bu­vo pa­val­dus Bra­zaus­kui?

Nors tuo me­tu bu­vo su­da­ry­tas vaiz­das, kad KGB klau­sė Bra­zaus­ko, jau ki­ti įvy­kiai ne­tru­kus pa­ro­dė, kad taip ne­bu­vo – per Sau­sio ag­re­si­jos die­nas iki pat Mask­vos pu­čo su­triuš­ki­ni­mo jis bu­vo pa­val­dus tik Mask­vai (iš­sky­rus apie 15 sau­gu­mie­čių, per­ėju­sių Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pu­sėn, bet ir tai kai ku­rie jų tik fik­ty­viai dir­bo Lie­tu­vai: nau­jai įkur­ta­me VSD jie vyk­dė sa­vo po­li­ti­ką, pri­vers­da­mi net kai ku­rias VSD sri­tis dirb­ti Mask­vai). To­dėl taip ma­žai sa­vo in­ter­viu ar „iš­sa­mio­se“ pri­si­mi­ni­mų kny­go­se apie KGB veik­lą pa­sa­ko­ja Bra­zaus­kas, nors apie jo dar­bus jis pui­kiai ži­no­jo, nes daž­nu at­ve­ju KGB jam pa­klu­so. Tas pa­klu­si­mas, kaip mi­nė­ta, pa­si­reiš­kė ir iš­gar­sin­to „LKP at­si­sky­ri­mo nuo TSKP su­va­žia­vi­mo“ me­tu – bu­vo dai­li­na­mi san­ty­kiai su vi­suo­me­ne, grą­ži­nant dar vi­sai ne­se­niai kra­tų me­tu pa­grob­tą „di­si­den­ti­nę“ me­džia­gą, at­si­sa­kant kel­ti po­li­ti­nes by­las (nors tuo pat me­tu bu­vo in­ten­sy­viai ren­ka­ma in­kri­mi­nuo­jan­ti me­džia­ga „eks­tre­mis­tams“) ir su­tei­kiant de­mo­kra­tines lais­ves įsi­stei­gu­sioms vi­suo­me­ni­nėms or­ga­ni­za­ci­joms (ne tik Są­jū­džiui).

Vi­sur yra ir bu­vo kar­to­ja­ma, kad Bra­zaus­kas „grą­ži­no Ka­ted­rą“. Taip, tuo me­tu tik­rai taip at­ro­dė. Ta­čiau tai bu­vo ir­gi par­ti­nės LKP vir­šū­nė­lės, ga­vu­sios pri­ta­ri­mą iš SSKP va­dų, spren­di­mas. Nes pa­grob­to­ji Vil­niaus Ar­ki­ka­ted­ra ne­ta­po vie­no Bra­zaus­ko nuo­sa­vy­be, kaip ji ne­bu­vo ir ko­mu­nis­tų par­ti­jos nuo­sa­vy­be – LKP vir­šū­nė bu­vo ją pa­gro­bu­si ir lais­vė­jant Lie­tu­vai ne­ži­no­jo, kaip su ja elg­tis. Bu­vo nu­spręs­ta pa­si­mei­lin­ti tau­tai – ją grą­žin­ti. Tai bu­vo pa­sa­ky­ta Bra­zaus­ko lū­po­mis, nes jis bu­vo KP va­das. Ta­čiau tik­ra­sis šios idė­jos ini­cia­to­rius bu­vo, kaip kal­ba kai ku­rie šal­ti­niai, Lion­gi­nas Še­pe­tys. Tai­gi, jei­gu jau kai ku­rie ka­ta­li­kai ma­no ir eks­ko­mu­nis­tai sten­gia­si įpirš­ti, kad „Ka­ted­rą grą­ži­no Bra­zaus­kas“, iš tie­sų tu­rė­tų dė­ko­ti Še­pe­čiui, tos idė­jos kvė­pė­jui, da­bar be gai­les­čio pa­mirš­tam.

Jo­kių di­de­lių ste­buk­lų Bra­zaus­kas ne­pa­da­rė. Kaip la­bai taik­liai (ir tą pui­kiai ži­no­da­mas) ke­le­tą kar­tų api­bū­di­no vie­nas svar­biau­sių Bra­zaus­ko ide­o­lo­gi­jos rams­čių Česlovas Jur­šė­nas, Bra­zaus­ko reikš­mė bu­vo ta, kad jis „vi­sa­da at­si­dur­da­vo lai­ku ir vie­to­je“. Šis daug ką pa­sa­kan­tis api­bū­di­ni­mas pa­ro­do, jog per lai­do­tu­ves pa­sa­ky­ta pa­ne­gi­ri­ka reiš­kia tik tiek, kiek reiš­kia ši fra­zė: Bra­zaus­kas vi­sa­da at­si­dur­da­vo lai­ku ir vie­to­je, nes par­ti­ja (LKP–LDDP–LSDP) pa­rin­ko jį kaip la­biau­siai tin­kan­tį par­ti­jos na­rį, sie­kiant įtvir­tin­ti jį ide­o­lo­gi­ją pa­kei­tu­sios, bet sa­vo for­mą iš­lai­kiu­sios ir tos pa­čios eko­no­mi­nės ir po­li­ti­nės ga­lios at­si­sa­ky­ti net ne­ban­dan­čios par­ti­jos ved­liu. Ir šį vaid­me­nį jis są­ži­nin­gai ir talentingai vyk­dė. Vyk­dė ir „grą­žin­da­mas“ Ka­ted­rą, ir „at­skir­da­mas“ LKP nuo TSKP, ir ta­pęs pre­zi­den­tu, ir už­ėmęs ki­tus svar­bius pos­tus ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je.

To­dėl ne vel­tui jis pa­brėž­da­vo (ki­tiems gal ne vi­sai aiš­kiai), kad Lie­tu­va sa­vo eko­no­mi­nį „su­ve­re­ni­te­tą“ – sa­vo­tiš­ką po­li­ti­nį ne­pri­klau­so­mu­mą tu­rė­jo jau ir oku­pa­ci­jos me­tais, kad ko­mu­nis­tai jau ir oku­pa­ci­jos me­tais „dir­bo Lie­tu­vai“ (tuo lai­ku jos „prie­šai“ ko­vo­da­mi už ne­pri­klau­so­my­bę ne­va tik ken­kė jai), kad „at­skir­da­mas“ LKP nuo SSKP jis jau pa­grin­dė „Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę“. To­kius tei­gi­nius pa­nei­gia tu­ri­mi fak­tai: ir be Bra­zaus­ko vi­so­se po­ko­mu­nis­ti­nė­se vals­ty­bė­se, įskai­tant ir iš so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos iš­by­rė­ju­sias „res­pub­li­kas“, bu­vo „su­si­tai­ky­ta su re­li­gi­ja“, bu­vo įdieg­ta dau­gia­par­ti­nė sis­te­ma (apie jos de­mo­kra­tiškumą rei­kė­tų at­ski­rai kal­bė­ti). Pa­pras­čiau­siai bu­vo su­pras­ta, kaip apie 1970 me­tus sa­kė vie­nas žy­miau­sių ru­sų di­si­den­tų Amal­ri­kas: kaip vie­nas ban­di­tas su au­to­ma­tu ran­ko­se ne­ga­li il­gai lai­ky­ti žmo­gaus – jis pats psi­cho­lo­giš­kai ne­iš­tvers, taip ir to­ta­li­ta­ri­nis re­ži­mas ne­ga­li be gai­les­čio il­gai skriaus­ti pi­lie­čių – at­eis lai­kas, kai tas re­ži­mas su­pras sa­vo ne­ga­lią. To­dėl net ir mi­ru­siam žmo­gui pa­ne­gi­ri­kos ne­rei­kia – nuo jos šven­tuo­ju jis tik­rai ne­taps.

Ki­tus svars­ty­mus apie A. M. Bra­zaus­ko as­me­nį ir vaid­me­nį pa­teik­si­me tre­čia­die­nio ir penk­ta­die­nio nu­me­riuo­se.

„XXI amžius“, Nr. 52

Džojos Gundos BARYSAITĖS nuotrauka  (www.president.lt)

2010.07.13