Slaptai.Lt

Del­fi.lt at­si­sa­kė pa­skelb­ti šį mano straips­nį.  Suprantama, kad Del­fi re­dak­ci­ja iš­krai­po ži­nias. Lie­tu­vai rei­kia tie­sio­gi­nių (be tar­pi­nin­kų) Va­ka­rų in­for­ma­ci­nės erd­vės ži­nių.

Tai pa­ste­bi dau­ge­lis skai­ty­to­jų, tuo tu­rė­tų su­si­do­mė­ti spec. tar­ny­bos. Tar­na­vi­mas ki­tos vals­ty­bės ide­o­lo­gi­jai nė­ra žo­džio lais­vė – tai ken­ki­mas pi­lie­čių žo­džio lais­vei.

Skai­ty­da­mas Juo­zo Gir­niaus raš­tus di­džiuo­da­vausi, kad lie­tu­vių tau­ta tu­ri to­kios gi­lios min­ties krikš­čio­niš­ką fi­lo­so­fą. Krikš­čio­ny­bės są­vo­ka ap­ima ne tik hu­ma­niz­mą, bet ir  tie­sos ieš­ko­ji­mą, jos su­vo­ki­mą tiek su­pan­čia­me pa­sau­ly­je, tiek su­dė­tin­guo­se po­li­ti­niuo­se įvy­kiuo­se.

Daug skai­čiau ir Kęs­tu­čio Gir­niaus straips­nių, ku­riems ir­gi sun­ku ką nors pri­kiš­ti. Ta­čiau kai ku­rio­se jo nag­ri­nė­ja­mo­se te­mo­se kaž­kas įstrin­ga. Ne­iš­ken­tęs la­bai trum­pai at­sa­kau į kai kurias K. Gir­niaus po­li­ti­nes ap­žval­gas.

At­ro­do, taip ne­se­niai, o jau 20 me­tų pra­ėjo nuo to lai­ko,  kai mes iš­gy­ve­no­me,  kad Va­ka­rų pa­sau­lis ne­pa­rė­mė mū­sų lais­vės sie­kių, del­sė pri­pa­ži­ni­mą. Džiau­gė­mės Is­lan­di­jos pa­si­ry­ži­mu pri­pa­žin­ti mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bę. Ta­da  ši ma­ža ša­lis bu­vo pir­mo­ji „bal­ta var­na“, su­gė­di­nu­si ga­liū­nus, ku­rie ne­va ti­kė­jo­si iš sa­vo po­li­ti­kos „prag­ma­ti­nės nau­dos“, nors iš tik­rų­jų tai reiš­kė tau­tų lais­vės iš­da­vi­mą ir Krem­liaus re­ži­mo su­stip­ri­ni­mą.

Is­to­ri­ja kar­to­ja­si, nes Krem­liaus  im­pe­ria­lis­tų men­ta­li­te­tas ne­pa­si­kei­tė. Jie vi­sur „nu­ken­čia“ dau­giau­siai, jiems vi­sa­da ma­ža tei­sių. Juk 1939 me­tais suo­miai pir­mie­ji „puo­lė“ Sta­li­no di­vi­zi­jas ir – blo­giau­sia – vie­ni at­si­lai­kė prieš mil­ži­niš­ką ka­ro ma­ši­ną. Ži­no­ma, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu jie at­si­ė­mė oku­puo­tas že­mes, bet pas­kui, Vo­kie­ti­jai pra­lai­mė­jus ka­rą, suo­miai bu­vo iš­stum­ti iš sa­vo gim­tų­jų že­mių. O Len­ki­ja ir­gi ne­ty­čia „už­puo­lė“ SSSR, o tik pas­kui so­vie­tų ka­riuo­me­nės  da­li­niai „gin­da­mie­si“ už­ėmė Len­ki­jos va­ka­ri­nes že­mes ir Bres­te su hit­le­ri­nės ka­riau­nos va­dei­vo­mis pa­spau­dė ran­kas per­ga­lės žen­klan? Ar to ne­ži­no pro­fe­sio­na­lūs už­sie­nio po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kai? Juk vi­sa­da „ge­ru­tis“ kai­my­nas tik gi­na­si. Štai prieš 70 metų lie­tu­vės, pa­ga­vu­sios ru­sų ka­rei­vius iš ba­zių, esan­čių Lie­tu­vo­je, pra­dė­jo juos kan­kin­ti, nes mo­te­rų  bio­lo­gi­nis gin­klas yra la­bai veiks­min­gas. O ta­da Sta­li­nas, įsi­žei­dęs dėl lie­tu­vių ne­dė­kin­gu­mo, per Mo­lo­to­vą įtei­kė ul­ti­ma­tu­mą, kad rei­kia keis­ti vi­są ne­žmo­niš­ką Lie­tu­vos san­tvar­ką. Ne­tru­kus po to tan­kai pra­dė­jo riau­mo­ti Lie­tu­vos vieš­ke­liais. Tie­sa, pir­ma­sis ru­sų ka­rei­vius „už­puo­lė“ Lie­tu­vos pa­sie­nio ka­ri­nin­kas Alek­san­dras Ba­raus­kas. (1940 m. bir­že­lio 15 die­ną mui­ti­nės dar­buo­to­jas buvo iš­vilk­tas iš lo­vos vi­du­ry nak­ties, žiau­riai su­muš­tas, ir pa­ke­liui į li­go­ni­nę mi­rė).

Ru­mu­ni­ja ir­gi pir­mo­ji „puo­lė“ Sta­li­no ka­riau­ną, be šū­vio ati­duo­da­ma Be­sa­ra­bi­ją, ar­ba da­bar­ti­nę Mol­dovą. Puo­li­mas kar­to­jo­si Veng­ri­jo­je 1956-ai­siais, Če­kos­lo­va­ki­jo­je 1968-ai­siais. Mums, vai­kams, mo­ky­to­jai sa­kė, kad vo­kie­čiai taip bu­vo pa­si­ruo­šę „pul­ti“, kad ga­lė­jo ei­da­mi per Če­kos­lo­va­ki­jos te­ri­to­ri­ją už­im­ti Mask­vą. To­dėl pen­kios drau­giš­kos Var­šu­vos pak­to vals­ty­bės „ap­gy­nė va­ka­ri­nes SSRS sie­nas“. Ko­kie iš­min­tin­gi tie po­li­ti­niai ko­men­ta­to­riai, in­te­lek­tu­a­lai – užuot ska­ti­nę Eu­ro­pos žmo­nių so­li­da­ru­mą, yra ta­pę ma­žy­čiais Krem­liaus gar­sia­kal­biais. Juk jie my­li tai­ką, ra­šo var­dan tie­sos, jie ma­to di­džiu­lius XX am­žiaus po­ky­čius. Taip, ne­nei­gia­me, kad Ru­si­ja ir­gi pa­si­kei­tė. O virš vis­ko – tau­tų drau­gys­tė, ge­ro­vė. Ko­dėl vo­kie­čiai tu­ri bran­giau mo­kė­ti už du­jas, jei­gu ga­li­ma gau­ti pi­giau? Hit­le­ris net vel­tui gau­da­vo stra­te­gi­nes  ža­lia­vas iš Sta­li­no. O gru­zi­nai pa­siu­tę, ypač tas jų pre­zi­den­tas M. Sa­a­kaš­vi­lis. Jie ir­gi pir­mie­ji „puo­lė“ ru­sų taik­da­rius.

O da­bar be iro­ni­jos. Len­ki­jos So­li­da­ru­mas ir pa­verg­tų tau­tų di­si­den­ti­nis ju­dė­ji­mas iš­lais­vi­no Va­ka­rų Eu­ro­pą nuo mil­ži­niš­kų iš­lai­dų gy­ny­bos rei­ka­lams. Tai da­bar šių vals­ty­bių vy­riau­sy­bės tu­rė­tų jaus­ti mo­ra­li­nę at­sa­ko­my­bę ir no­rą su­kur­ti vie­nin­gą Eu­ro­pos Są­jun­gos už­sie­nio po­li­ti­ką. Jei­gu bū­tų bu­vusi nors 10 000 NATO ka­rei­vių ba­zė Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je, Ru­si­ja ne­bū­tų drį­su­si oku­puo­ti treč­da­lį jos te­ri­to­ri­jos – tą gir­dė­jau iš ke­lių JAV po­li­to­lo­gų. O da­bar ma­ža tau­ta pa­lik­ta vie­na gin­ti mū­sų vi­sų lais­vę. Tiek Ose­ti­jos, tiek Ab­cha­zi­jos at­sto­vai bū­tų se­niai su­ta­rę su cen­tro val­džia, jei­gu ne­truk­dy­tų ir ne­kir­šin­tų ru­sų di­plo­ma­tai (jie tu­ri ben­drą is­to­ri­ją ir net­gi ose­ti­nė Ta­ma­ra bu­vo šau­niau­sia Gru­zi­jos ka­ra­lie­nė). Ru­si­jos kon­su­la­tų dar­buo­to­jai iš­da­vi­nė­jo Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pa­sus, kad tu­rė­tų prie­dan­gą puo­li­mui „gin­ti“ sa­vo pi­lie­čius.

Kai M. Sa­a­kaš­vi­lio ad­mi­nist­ra­ci­ja pri­si­jun­gė at­si­sky­ru­sią Adža­ri­jos au­to­no­mi­nę sri­tį, V. Pu­ti­nas te­le­fo­nu  M. Sa­a­kaš­vi­liui pa­reiš­kė: „dau­giau to­kių do­va­nų ne­bus“. Koks gru­bus ki­ši­ma­sis  į vi­daus rei­ka­lus ir tarp­tau­ti­nės tei­sės prin­ci­pų lau­žy­mas! Įsi­vaiz­duo­ki­te: kai­my­ni­nės ša­lies te­ri­to­ri­nis vien­ti­su­mas yra V. Pu­ti­no ma­lo­nės rei­ka­las. Kam kiš­ti sa­vo ka­rei­vius į kai­my­nų ug­nį? Ne­ma­nau, kad tik­rie­ji ru­sai no­ri ka­riau­ti dėl že­mės – juk Si­bi­ro že­mės... per­lei­džia­mos ki­nams.

Ar ne­tin­ka pa­ly­gin­ti Ko­so­vo at­ve­jį?  Tie­sa, ten yra ser­bų is­to­ri­nės že­mės, gin­tos nuo tur­kų in­va­zi­jos. Gai­la, kad taip at­si­ti­ko, bet šian­dien jau vi­siš­kai skir­tin­gos po­li­ti­nės re­a­li­jos... Vis dėl­to ser­bų ar­mi­ja pra­dė­jo ge­no­ci­dą ir vy­ko at­kak­lūs mū­šiai su ko­so­va­rais par­ti­za­nais. Ne­žiū­rint to, šian­dien Ko­so­ve ser­bai te­be­gy­ve­na sa­vo na­muo­se ir kon­sti­tu­ci­jo­je nu­ma­to­mos ser­bų tei­sės... Po tiek me­tų JT Ko­so­vo ad­mi­nist­ra­vi­mo, de­ja, dar ir šian­dien ne­įma­no­ma su­tai­ky­ti šias dvi tau­tas, tad kiek­gi ga­li bu­dė­ti tarp­tau­ti­nės pa­jė­gos? Ko­so­vas su dviem mi­li­jo­nais ga­li tap­ti vi­sai nor­ma­lia vals­ty­be.

O iš Ab­cha­zi­jos bu­vo iš­vy­ti vi­si gru­zi­nai, ku­rie su­da­rė apie 45 proc. gy­ven­to­jų, už­im­ti jų na­mai ir ūkiai. Be to, Tbi­li­sis ga­ran­ta­vo šių sri­čių tik­rą de­mo­kra­tinę au­to­no­mi­ją. Tiek Ose­ti­jos, tiek Ab­cha­zi­jos ra­jo­nuo­se gy­ve­nan­tys gru­zi­nai pri­pa­ži­no Tbi­li­sio val­džią, tai­gi Krem­liui bu­vo ne­pa­ran­ku tu­rė­ti at­ski­rus su­skal­dy­tus te­ri­to­ri­jų ga­ba­liu­kus. 2008 m. rug­pjū­čio pra­džio­je jau vy­ko smar­kūs ose­ti­nų su­si­rė­mi­mai su gru­zi­niš­kų kai­mų gy­ven­to­jais, bu­vo spar­do­mi gru­zi­nų la­vo­nai. Kaip su­si­val­dy­ti ly­de­riui, tu­rin­čiam oru­mo jaus­mą, ka­da taip nie­ki­na­mi jo tau­tie­čiai? Per kiek lai­ko bu­vo ga­li­ma su­telk­ti 80 000 ru­sų ka­riuo­me­nės prie Gru­zi­jos sie­nos? Se­niai Mask­va ruo­šė­si žy­giui į Tbi­li­sį. Gal pas­ku­ti­nę va­lan­dą gru­zi­nai jau bu­vo pri­vers­ti ata­kuo­ti pir­mie­ji, kad už­im­tų ge­res­nes po­zi­ci­jas... Ir iš kur tie po­li­to­lo­gai ži­no, kad Ru­si­ja ne­bū­tų puo­lu­si? Ji vi­sa­da tik „iš­va­duo­ja“.  O tei­gi­mas, kad Gru­zi­ja pra­dė­jo ka­rą be vi­so šio kon­teks­to pa­aiš­ki­ni­mo, yra ne­ob­jek­ty­vus ir pri­lygs­ta ru­sų pro­pa­gan­dai, pa­tei­si­nan­čiai oku­pa­ci­ją. Keis­ta, kad šią Mask­vos te­zę nuo­lat kar­to­ja bu­vęs Lais­vo­sios Eu­ro­pos ra­di­jo dar­buo­to­jas. „Ka­ri­nis kon­flik­tas Kau­ka­ze 2008 m. rug­pjū­čio 7-osios ir 8-osios nak­tį pra­si­dė­jo Gru­zi­jai pa­nau­do­jus ka­ri­nę jė­gą, sie­kiant su­si­grą­žin­ti Mask­vos re­mia­mą Pie­tų Ose­ti­jos re­gio­ną. Ne­tru­kus po to į Gru­zi­jos te­ri­to­ri­ją įžen­gė Ru­si­jos ka­ri­nės pa­jė­gos“. (K. Gir­nius, „Lie­tu­va bu­vo kaip „bal­ta var­na“, kai la­bai at­kak­liai rė­mė Gru­zi­ją ir vi­są at­sa­ko­my­bę su­ver­tė Ru­si­jai“. BNS  2010 08  6). „Tik vi­siš­kas nai­vuo­lis ga­li pa­ti­kė­ti Krem­liaus ide­o­lo­gų iš­ve­džio­ji­mais, esą ma­žy­tė, vos ke­lis mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų tu­rin­ti Gru­zi­ja ga­li iš­drįs­ti ata­kuo­ti mil­ži­niš­ką, ato­mi­nė­mis bom­bo­mis ap­si­gin­kla­vu­sią, šim­tus mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų tu­rin­čią Ru­si­ją.“ (Gin­ta­ras Vi­soc­kas „Kam Ko­vo 11-osios ak­tas – far­sas“// XXI amžius, 2010 04 09.) 

„At­ėjus į val­džią M. Sa­a­kaš­vi­liui pa­dė­tis Gru­zi­jo­je nor­ma­li­za­vo­si ir eko­no­mi­ne, ir po­li­ti­ne pras­me, ir ose­ti­nams pa­ti­ko ge­rė­jan­ti eko­no­mi­nė pa­dė­tis Gru­zi­jo­je“. (G. Vi­soc­kas „Re­ži­sie­rius An­drie­jus Ne­kra­so­vas siū­lo im­ti pa­vyz­dį iš Gru­zi­jos“//XXI amžius, 2010 04 30.)

„Ži­no­ma, Gru­zi­jo­je ir­gi esa­ma ne­ge­ro­vių. Bet ly­gi­nant Gru­zi­ją su Ru­si­ja aki­vaiz­du, kad Gru­zi­ja pra­na­šes­nė. Gru­zi­ja – tei­sin­ga­me ke­ly­je. Gru­zi­jo­je žmo­nės jau­čia­si lais­vi, jie ne­ma­no esą se­ka­mi slap­tų­jų tar­ny­bų, jie ne­si­jau­čia pri­klau­so­mi nuo M. Sa­a­kaš­vi­lio, kaip nuo V. Pu­ti­no kla­no jau­čia­si pri­klau­so­mi ru­sai. Gru­zi­jo­je ga­li­ma vis­ką kri­ti­kuo­ti – net ir M. Sa­a­kaš­vi­lį. Gru­zi­jo­je ne­per­se­kio­ja­ma opo­zi­ci­ja – ne­per­se­kio­ja­mi net tie, ku­rie pa­lai­ko Krem­liaus po­zi­ci­ją.“ (G. Vi­soc­kas „Re­ži­sie­rius An­drie­jus Ne­kra­so­vas siū­lo im­ti pa­vyz­dį iš Gru­zi­jos“//XXI amžius, 2010 04 30.)

M. Sa­a­kaš­vi­lis nu­si­kal­to tuo, kad yra drą­sus po­li­ti­kas, pa­ža­bo­jęs iš­pli­tu­sią ko­rup­ci­ją. Tą vi­si pri­pa­žįs­ta. Įsi­vaiz­duo­ki­me nu­baus­tuo­sius su vi­so­mis gi­mi­nė­mis – kiek ta­da at­si­ran­da prie­ši­nin­kų, opo­nen­tų? Ir vis dėl­to, ne­žiū­rint vi­sos pro­pa­gan­dos prieš Gru­zi­jos tei­sė­tą pre­zi­den­tą, M. Sa­a­kaš­vi­lis yra po­pu­lia­res­nis už bet ko­kį Va­ka­rų Eu­ro­pos ly­de­rį. O ko­dėl ne­siū­lo­ma at­si­sta­ty­din­ti A. Mer­kel, N. Sar­ko­zy – juk jų rei­tin­gai yra žy­miai že­mes­ni nei M. Sa­a­kaš­vi­lio Gru­zi­jo­je.

Ka­žin kaip ga­li­ma pa­va­din­ti opo­zi­ci­ją, jei ne iš­da­vi­kais? Bu­vu­sią par­la­men­to pir­mi­nin­kę Ni­no Bur­ja­na­dzę ir bu­vu­sį prem­je­rą Zu­ra­bą  Nog­hai­de­lį, ku­rie Mask­vo­je su­si­ti­ko su oku­pa­ci­nės val­džios aukš­tais pa­rei­gū­nais ir pra­šė pa­ra­mos. Tuo jie  pa­smer­kė sa­vo tau­tą ga­li­mai nau­jai oku­pa­ci­jai. To­kio­mis są­ly­go­mis Gru­zi­jai rei­kia stip­raus pre­zi­den­to – ir to­kį ji tu­ri. De­ja, de­mok­ra­tų ir li­be­ra­lų kri­ti­ka jų at­žvil­giu yra ne­pa­ly­gi­na­mai ma­žes­nė ne­gu M. Sa­a­kaš­vi­lio. Ka­žin, kas ge­riau ži­no, kaip iš­pra­šy­ti plė­ši­ką iš na­mų? K. Gir­nius sa­ko, kad rei­kė­jo švel­niai elg­tis su 2006 m. rug­sė­jo pa­bai­go­je su­im­tais ke­tu­riais Ru­si­jos ka­ri­nin­kais, įta­ria­mais šni­pi­nė­ji­mu. „Užuot juos ra­miai iš­siun­tęs iš ša­lies, M. Sa­a­kaš­vi­lis nu­ta­rė mak­si­ma­liai pa­že­min­ti Ru­si­ją. Ži­niask­lai­dai bu­vo per­duo­ti su­lai­ky­tų ka­ri­nin­kų gar­so ir vaiz­do įra­šai, ne­va pa­tvir­ti­nan­tys jų šni­pi­nė­ji­mą, o mi­li­ci­jos da­li­niai ap­su­po Ru­si­jos Už­kau­ka­zės ka­riuo­me­nės šta­bą“. Taip, ten ka­ri­nin­kai at­vy­ko šaš­ly­kų val­gy­ti, o čia gru­zi­nai ir vėl juos už­puo­lė. (Kai len­kų ka­ri­nin­kai ne­si­prie­ši­no, juos su­šau­dė Ka­ty­nė­je, ir lie­tu­vių ge­ne­ro­lai nu­ė­jo Gu­la­go ke­liais dėl to, kad bu­vo la­bai man­da­gūs.) To­dėl pro­tin­gas Gru­zi­jos pre­zi­den­tas pa­ro­do tau­tai, kas drums­čia van­de­nį ir kaip rei­kia prie­šin­tis įsi­ver­žė­liams. Iš ša­lies ge­ra fi­lo­so­fuo­ti, bet gy­ve­ni­mas yra žiau­res­nis nei mums at­ro­do ste­bint įvy­kius iš to­li. Is­to­ri­ja pa­mo­ko, kad ag­re­so­rius bi­jo tų, ku­rie prie­ši­na­si, ir su­nai­ki­na tuos, ku­rie pa­si­duo­da – tą pa­ro­dė ne­kal­tų žmo­nių trem­tys va­kar, nie­kuo ne­nu­si­kal­tu­sių žmo­nių grobs­ty­mai Če­čė­ni­jo­je šian­dien, be­si­tę­sian­čios žur­na­lis­tų žu­dy­nės Ru­si­jo­je...

Juk vi­sai ne­se­niai bu­vo no­ri­ma lik­vi­duo­ti ir prof. V. Land­sber­gį – kaip lais­vės sim­bo­lį. Tad pa­sa­ky­mas, kad „Lie­tu­vos at­si­ri­bo­ji­mas nuo M. Sa­a­kaš­vi­lio ne­reiš­kia abe­jin­gu­mo Gru­zi­jos li­ki­mui. Jis gal net bus nau­din­gas Gru­zi­jai ir jos pi­lie­čiams, jei ska­tins M. Sa­a­kaš­vi­lį per­gal­vo­ti sa­vo veiks­mus“, yra pa­slau­ga Gru­zi­jos Ne­pri­klau­so­my­bės prie­šams.

O Va­ka­rai ne­gelbs­ti, nes jų politika se­niai su­pu­vusi. Ir tas ne­sio­rien­ta­vi­mas, ne­dva­sin­gu­mas ir pa­gim­dė ypa­tin­gą Ber­ly­no, Pa­ry­žiaus ir Mask­vos ašį. Nau­jo Ri­ben­tro­po-Mo­lo­to­vo pak­to sim­bo­lis yra Šrio­de­rio-Pu­ti­no vamz­dy­nas. Jei vamz­dy­nus pa­va­din­si­me ver­ty­be, tai Va­ka­rai iš tik­rų­jų gi­na ver­ty­bes.

Pra­šy­ki­me, kad mū­sų Pre­zi­den­tė gar­bin­gai tęs­tų V. Adam­kaus už­sie­nio po­li­ti­kos li­ni­ją, kad mes Pre­zi­den­to as­me­ny­je tu­rė­tu­me Eu­ro­pos są­ži­nę.

Ma­lo­niai nu­ste­bi­no M. Lau­rin­kaus iš­va­da: „Gru­zi­ją re­mian­čios re­zo­liu­ci­jos Sei­me pri­ėmi­mas reiš­kia, kad Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka dar ne­pa­mir­šo ver­ty­bi­nių nuo­sta­tų ir pa­tvir­ti­na jau dvi­de­šimt me­tų eg­zis­tuo­jan­čią tra­di­ci­ją. (Lie­tu­vo­je iš tik­rų­jų daug žmo­nių pa­lai­ko Gru­zi­ją), bet grei­čiau iš no­ro (nors ir ne­di­de­lio bū­re­lio ini­cia­to­rių) pa­ro­dy­ti, kad Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kių „per­kro­vai“ ne­au­ko­ja­mi mo­ra­li­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai“.

Per­skai­tęs E. Zin­ge­rio straips­nį „Dve­ji me­tai po ka­ro: Ru­si­ja ir to­liau oku­puo­ja di­de­lę Gru­zi­jos te­ri­to­ri­jos da­lį“ (2010 08 06) ap­si­džiau­giau, kad Lie­tu­va tu­ri stip­rių po­li­ti­kų. E. Zin­ge­ris ra­gi­na: „Kvie­čiu Eu­ro­pos Są­jun­gą, NATO, Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­ją, Eu­ro­pos sau­gu­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­ją, Eu­ro­pos Ta­ry­bą ir ki­tas tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas bei jų vals­ty­bes na­res ir pi­lie­ti­nes vi­suo­me­nes kuo ak­ty­viau įsi­jung­ti į Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ir Gru­zi­jos kon­flik­to spren­di­mą, ra­gi­nant Ru­si­ją lai­ky­tis tarp­tau­ti­nės tei­sės ir jos pri­si­im­tų tarp­tau­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų“.

O K. Gir­niaus straips­ny­je „Lie­tu­viai – prie­šų ir niek­šų ap­sup­ta tau­ta?“ (DELFI.lt  2010 04 15) vėl pa­si­ge­dau pla­tes­nės įžval­gos ir tau­ti­nės sa­vi­gar­bos. Už ma­ne  la­bai tiks­liai at­sa­kė ne­ži­no­mas ko­men­ta­to­rius. Jis iš­dės­tė at­sa­ky­mą taip: „Kuo blo­ges­ni ru­sai? Jie tu­rė­tų ra­šy­ti ki­ri­li­ca. Da­bar dau­gė­ja ki­nų – jiems bū­tų pa­to­giau hie­rog­li­fais? Ru­sai yra mie­li žmo­nės, ypač kai gy­ve­na Ru­si­jo­je, bet jie, pra­gy­ve­nę ša­ly­je 30 me­tų, ne­no­ri lie­tu­viš­kai ar es­tiš­kai kal­bė­ti, o su jais ben­drau­ti rei­kia ru­siš­kai, ir jie jau­čia­si tei­sūs ir įžeis­ti. Tai yra tie­siog pa­nie­ka ša­liai, kal­bai ir žmo­nėms, ku­rio­je jie gy­ve­na. O ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad lie­tu­viams trūks­ta to­le­ran­ci­jos? Jie vi­sa­da pri­glaus­da­vo nu­skriaus­tus sen­ti­kius, gel­bė­jo žy­dus, ta­po ne­iš­ar­do­mais są­jun­gi­nin­kais su to­to­riais... Tai kuo čia da­bar mums lip­dy­ti kaž­ko­kius gė­jus?  Jei gė­jai yra nor­ma­lus da­ly­kas (vėl ko­men­ta­to­riaus min­tis), tai val­gy­ti per au­sis ar no­sį ir­gi nor­ma­lu, nes ten ir­gi ga­li­ma įkiš­ti mais­to ir net­gi jis te­oriš­kai ga­li pa­pul­ti ten, kur rei­kia. Dirb­ti­nio san­ty­kio tarp gė­jų ir šei­mų iš­ve­di­mas yra tik­ras „per­liu­kas“. Nie­kas ne­si­ruo­šia gė­jų per­se­kio­ti, bet pi­ni­gus švais­ty­ti pa­ra­dams ir di­din­ti įtam­pą vi­suo­me­nė­je ir­gi ne­rei­ka­lin­ga. Be­je, gims­ta­mu­mą di­di­na nor­ma­lios orien­ta­ci­jos žmo­nes, o ne gė­jai. Ir vai­kas – tai yra at­sa­ko­my­bė vi­sam gy­ve­ni­mui, o ka­dan­gi są­ly­gos vai­kų au­gi­ni­mui pra­stė­ja, tai ati­tin­ka­mai ir kū­di­kių ma­žė­ja. Tad ko­dėl už vi­sus lie­tu­vius no­ri­te nu­spręs­ti, kad bū­tent „iš­kry­pi­mai“ yra ge­ras da­ly­kas?

Nuotraukoje: straipsnio autorius kunigas dr. Robertas Pukenis.

„XXI amžiaus horizontai“ „XXI amziaus“ priedas Nr. 14

2010.08.20