Slaptai.Lt

Lietuvoje vėl pradedamos kurstyti aistros dėl Algirdui Brazauskui tariamai neparodytos pagarbos, kai karstas su jo palaikais nebuvo įleistas į Arkikatedrą.

Be to, vis svarstoma, kaip kuo geriau įamžinti A.Brazausko atminimą, kokius miestus, gatves, aikštes ir tiltus pavadinti Brazausko vardu, kur statyti jam skirtus biustus ir paminklus.

Bet kodėl pradėta tokia abejontina kampanija, juk su AMB vardu siejosi daug prieštaringų istorijų. Pavyzdžiui, skandalingas ,,Draugystės” privatizavimas.

A.Brazauskas mėgo imtis gigantiškų projektų įgyvendinimo. A.Brazausko ir jo įpėdinio G.Kirkilo vyriausybės išleido didžiules sumas įvairių prestižinių pastatų, sporto arenų, stadionų statybai, ir valstybės biudžeto rezervas liko tuščias.

Šiuo metu Lietuvą krečia ekonominė krizė, biudžetas pustuštis, ir vėl svarstoma - kokius mokesčius nuo Naujujų metų kelti: gyventojų pajamų mokesčius ar PVM. Tad Lietuva atsidūrė kryžkelėje, padėtis sudėtinga. O štai kai kurie socdemai svarsto pačias “svarbiausias” problemas - kokį miestą būtų galima pavadinti Brazausko vardu, kokius tiltus, gatves ir aikštes pavadinti šio "didžiojo vado" vardu. Puota maro metu.

A.Brazauskas nebuvo kuo nors ypatingas valstybės vadovas. Jis priklausė iš komunistinės nomenklatūros iškilusių Rytų Europos vadovų plejadai - greta S.Miloševičiaus, V.Mečiaro, kitų panašių veikėjų. Serbijoje itin galinga Miloševičiaus šeima neregėtai pralobo. Ir Brazauskų šeimos istorija primena Miloševičių šeimos suklestėjimą. Ir kiti lietuviškosios komunistinės nomenklatūros bosai, sakykim, P.Vojeika, M.Gusiatinas, R.Stonys nerėgėtai pralobo. Tuo tarpu didžioji piliečių dalis gyvena kukliai, net apie 30 procentų Lietuvos gyventojų jau atsidūrė žemiau skurdo ribos.

Tai kaip suprasti tokį Brazausko garbinimą? Prisimename sovietmetį ir ,,proletariato vado” V.Lenino garbinimą, beprotišką šio lyderio kultą. Naujų leninų paieškos - tai klaidingas kelias. Juo XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pasuko Serbija, ir netrukus susidurė su didžiulėmis problemomis. Šiuo metu panaši padėtis klostosi Nepale, kur garbinami komunistų lyderiai. Deja, padėtis Nepale vis prastėja, o komunistų lyderių pažadai atvesti žmones į ,,šviesų rytojų” – neįgyvendinami.

Pokomunistinių šalių politinę ir ekonominę raidą nagrinėjantys britai rašytojas ir politikos apžvalgininkas Anatolis Livenas ir jo brolis istorikas Dominikas Livenas teigia, kad prasta padėtis susiklostė būtent tuose kraštuose, kur įvykdytos nešėkingos ekonominės reformos ir didžiulę įtaką išlaikė komunistinės nomenklatūros klanai. Lietuva, kaip ir kai kuriuos kitos Rytų Europos valstybės (Latvija, Bulgarija), susiduria su didžiulėmis problemomis.

O norint pasiekti esminių permainų Lietuvoje, būtina susijungti visoms pažangioms pilietinėms jėgoms - tiek įvairiems pilietiniams judėjimams, tiek pažangiems politikams. Žinoma, tam trukdo vadinamasis žmogiškasis faktorius, kai politikai ir visuomenės veikėjai dažnai riejasi dėl smulkmenų, be to, vis iškyla ir hierarchijos klausimas, prasideda kova dėl įtakos sferų. Dėl to į įvairius pilietinius judėjimus infiltruojami oligarchinių struktūrų bei kitokių klanų agentai, kurie neigiamai įtakoja šių judėjimų veiklą ir stengiasi juos skaldyti iš vidaus. Tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad būtina užmiršti rietenas bei ambicijas ir siekti esminių permainų.

Štai Rusijoje po daugelio rietenų ir kivirčų, ypač vykusių 2003-2008 metais, jau sugeba susijungti įvairių pakraipų opozicinės jėgos. Lietuvių kilmės Rusijos istorikas Ilja Budraitskis pastebėjo, kad tik pagrindinių opozicinių jėgų susijungimas gali sudaryti sąlygas demokratijos atkūrimui Rusijoje. I.Budraitskis teigia: „Siauri, bet įtakingi valdantieji sluoksniai išlaiko savo įtaką tik todėl, kad opozicija ir ją palaikantys piliečiai ilgai buvo susiskaldę. Bet šiuo metu padėtis keičiasi. Skirtingų pakraipų opozicijos judėjimai buriasi bendrai veiklai. Į masinius mitingus, demonstracijas susirenka jau ne šimtai, o tūkstančiai žmonių. Ir opozicijos akcijose regime vis daugiau jaunų veidų“.

Per pastaruosius kelerius metus į Rusijos opozicijas gretas įsitraukia vis daugiau jaunimo. Be to, daug aktyvių jaunuolių kuria gausias, prieš Kremliaus režimo valdymą pasisakančias struktūras - kuriasi stiprūs antifašistų judėjimai (kaip atsvara, pavyzdžiui, prokremliškiems „Naši“). Rusijoje po 2000 metų įsigalėjo KGB - FSB struktūros ir tai smarkiai pakenkė šiai valstybei. Ir Lietuvoje būtent komunistinių veikėjų ir KGB klanų įsigalėjimas pakenkė tiek ekonomikai, tiek normaliai politinei raidai.

Kodėl Lietuvoje susidaro sąlygos stabų garbinimui, kodėl mūsų šalyje įmanoma taip atvirai garbinti komunistų lyderius? Juk, sakysime, kaimyninėje Lenkijoje neįmanoma situacija, kad prasidėtų komunistinių laikų Lenkijos vadovo V.Jeruzelskio garbinimo kampanija. Lietuvos visuomenėje ir viešojoje erdvėje yra išlikęs tikras prisitaikėliškumo sindromas.

Dar viena su tuo susijusi ir aktuali tema - Lietuvoje plintančios fariziejiškumo apraiškos. Kai kurie politikai ir pareigūnai dėl akių vaikšto į bažnyčią, meldžiasi, o išėję iš bažnyčios meluoja, sukčiauja ir vagia. Tokie fariziejai jau daugelį metų mums žvelgia iš prestižinių žurnalų viršelių. O mūsų visuomenė dar gerokai suskaidyta.

Kas Lietuvoje nugalės - minia ar bendruomenė? Minia galima manipuliuoti ir ją lengvai valdyti, o bendruomenė – tai ryžtingų ir savarankiškų žmonių sambūris. Filosofas Antanas Maceina savo raštuose teigė: „Minia visada yra tikriausias ir geriausias laukas antikristinei karalystei kurtis ir klestėti. Minia yra akla antikristinei dvasiai, nes ji pajėgia regėti tik šios dvasios kaukę, bet nepajėgia atskleisti jos turinio. Ir juo labiau žmonija virta minia, tuo labiau joje įsigali Antikristas“.

Nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas – Karoblis.

2010.09.05