Slaptai.Lt

Jau tre­čias mė­nuo, kaip ne­rims­ta da­lies va­di­na­mų­jų so­cial­de­mok­ra­tų ke­lia­mos aist­ros dėl Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko „var­do įam­ži­ni­mo“.

So­cial­de­mok­ra­tų (bu­vu­sių ko­mu­nis­tų) su­da­ry­ta ko­mi­si­ja, to­liau es­ka­luo­da­ma „di­džiu­lius Bra­zaus­ko nuo­pel­nus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bei“, rei­ka­laus šio vei­kė­jo var­du pa­va­din­ti ku­rią nors Sei­mo sa­lę, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (KTU) au­di­to­ri­ją, taip pat til­tą Vil­niu­je, Kau­no hid­ro­e­lek­tri­nę, su­reng­ti kon­fe­ren­ci­ją, įsteig­ti jo var­do sti­pen­di­ją bei at­kur­ti fon­dą, prie Pre­zi­den­tū­ros įkur­ti Pre­zi­den­tų par­ką, Ro­kiš­ky­je ati­deng­ti pa­min­kli­nę len­tą, aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų gi­mi­mo pro­ga iš­leis­ti spe­cia­lią auk­si­nę mo­ne­tą bei paš­to žen­klą.

Žo­džiu, at­gy­ja se­niai pa­mirš­tas so­vie­ti­nis as­mens kul­tas. Lai­mei, kaip at­ro­do, at­si­sa­ky­ta pla­nų Kai­šia­do­ris pa­va­din­ti Bra­zaus­ko var­du – gal pa­bi­jo­ta ana­lo­gi­jos su Snieč­kaus mies­tu, ku­rį vėliau, ne­pai­sant skel­bia­mų jo nuo­pel­nų „ta­ry­bų“ Lie­tu­vai, ne­pri­klau­so­my­bės me­tais rei­kė­jo per­va­din­ti į Vi­sa­gi­ną. (Tai tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jai, ku­ri, vi­sų nuo­sta­bai, ta­da bū­tų ga­vu­si Bra­zaus­ko vys­ku­pi­jos pa­va­di­ni­mą.)

Taip pat, at­ro­do, at­si­sa­ky­ta pla­nų KTU pa­va­din­ti Bra­zaus­ko var­du, nors esą tai la­bai tik­tų, nes šis vei­kė­jas čia yra mo­kę­sis. (To at­si­sa­ky­ta, nes tai pri­me­na anks­tes­nę prak­ti­ką, kai so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais šią moks­lo ins­ti­tu­ci­ją, ta­da va­di­na­mą KPI, pa­va­di­no ko­la­bo­ran­to Snieč­kaus var­du). Už­tat bus rei­ka­lau­ja­ma Bra­zaus­ko var­du pa­va­din­ti bent šio uni­ver­si­te­to au­di­to­ri­ją. Be to, LSDP esą svars­to, kur tu­rė­tų bū­ti įreng­ta Bra­zaus­ko at­mi­ni­mui skir­ta eks­po­zi­ci­ja – Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je ar Val­do­vų rū­muo­se, taip pat esą sa­vo eks­po­zi­ci­ją „no­ri“ tu­rė­ti ir Ro­kiš­kio mu­zie­jus bei Kai­šia­do­rys, kur yra Bra­zaus­ko tė­vų na­me­lis.

Už­mo­jų ko­la­bo­ran­tų var­dais ­va­din­ti Lie­tu­vos ob­jek­tus bu­vo oku­pa­ci­jos lai­kais, jų ne­trūks­ta ir ne­pri­klau­so­my­bės me­tais. Ko­mu­nis­tams tai įpras­ta – jiems va­do var­das yra šven­tas da­ly­kas. Ne vel­tui Snieč­kaus var­du (kaip ir anks­čiau Sta­li­no var­du) bu­vo va­di­na­mi uni­ver­si­te­tai ir net mies­tai. Tik keis­ta, kad tai vyks­ta ne­pri­klau­so­my­bės lai­kais, nors iš­si­va­da­vo­me iš pen­kias de­šim­tis me­tų mus en­gu­sio ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo, ku­ris pra­žu­dė švie­siau­sius tau­tos žmo­nes, o dėl jų ko­la­bo­ra­vi­mo tau­ta taip nu­krau­ja­vo, kad iki šiol neat­si­sta­to. Ma­tyt, ne­ga­li­ma tuo ste­bė­tis, kai be­veik vi­si val­džios sver­tai yra va­di­na­mų­jų kai­rių­jų (tiks­liau per­si­va­di­nu­sių eks­ko­mu­nis­tų) ran­ko­se.

Lie­tu­vos tau­ti­nio iš­si­va­da­vi­mo me­tu – 1988–1990 me­tais – A. M. Bra­zaus­kas va­do­va­vo Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jai. Iki tol jis ėjo ki­tas aukš­tas pa­rei­gas ko­la­bo­ran­ti­nė­je val­džio­je. Nors Bra­zaus­ko ko­la­bo­ra­vi­mo me­no ving­ry­bių da­bar sten­gia­ma­si ne­pri­si­min­ti, to nie­kaip ne­iš­brauk­si iš jo biog­ra­fi­jos. Jo, kaip aukš­to LKP pa­rei­gū­no, o vė­liau ir LKP pir­mo­jo sek­re­to­riaus, dar­bas bu­vo ne­at­sie­ja­mas nuo KGB rep­re­si­nių struk­tū­rų.

Sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se Bra­zaus­kas ven­gia mi­nė­ti KGB pa­va­di­ni­mą, nors jis gau­da­vo vi­są pa­grin­di­nę slaptą in­for­ma­ci­ją ir apie „an­ti­ta­ry­bi­nin­kų“ veik­lą, ir apie jų rep­re­sa­vi­mą. Bū­da­mas vie­nu iš reikš­min­giau­sių so­vie­ti­nės oku­pa­ci­nės val­džios pa­rei­gū­nų, vė­liau, ta­pęs pre­zi­den­tu, vie­no­je sa­vo kal­bo­je jis gy­nė ko­la­bo­ra­vi­mo idė­ją kaip svar­bią po­li­ti­ko veik­los prie­mo­nę. Bet ko­la­bo­ra­vi­mas bu­vo ne­at­leis­ti­nas tu­rint gal­vo­je, kiek bu­vo su­dė­ta nekaltų au­kų. Bra­zaus­kas at­vi­rai gy­nė LKP po­li­ti­nę plat­for­mą, ypač „per­ei­na­muo­ju“ lai­ko­tar­piu į ne­pri­klau­so­my­bę. Ko­mu­nis­tų par­ti­jos ir sa­vo va­do­va­vi­mo įžval­gu­mui jis pri­sky­rė dau­gu­mą At­gi­mi­mo lai­kų iš­ko­vo­ji­mų: ir te­le­vi­zi­jos lai­dą „At­gi­mi­mo ban­ga“, ir laik­raš­čio „At­gi­mi­mas“ re­gist­ra­ci­ją, ir ko­la­bo­ran­tų re­mia­mos oku­pa­ci­nės val­džios už­grob­tos Vil­niaus Ka­ted­ros grą­ži­ni­mą ti­kin­tie­siems, ir net­gi ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą.

Bet tai bu­vo vi­siš­ka ne­tie­sa: įvai­riau­si so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos per­tvar­ky­mai vy­ko pa­gal pri­vers­ti­nius to lai­ko de­mo­kra­tijos rei­ka­la­vi­mus, ke­lia­mus tiek iš liau­dies pu­sės, tiek iš eko­no­mi­nės su­iru­tės grės­mę su­pran­tan­čios val­dan­čio­sios ko­mu­nis­tų par­ti­jos pu­sės. O taip pla­čiai re­kla­muo­tą ir da­bar kaip di­džiau­sią Bra­zaus­kui pri­ski­ria­mą nuo­pel­ną – Vil­niaus Ka­ted­ros grą­ži­ni­mą sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se Bra­zaus­kas be­veik ne­mi­ni. Jis tik „pu­se lū­pų“ užsimena, kad Są­jū­džio Stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo me­tu pa­si­ta­ręs su V. Sa­ka­laus­ku ir V. Ast­raus­ku nu­spren­dė Ka­ted­rą grą­žin­ti ti­kin­tie­siems (žr. Bra­zaus­kas A. „Ap­si­spren­di­mas“, p. 69). Tuo tar­pu L. Še­pe­tys, daž­nai ko­re­ga­vęs ir LKP, ir Bra­zaus­ko po­li­ti­ką, aiš­kiai pa­ra­šo, kad Ka­ted­ros grą­ži­ni­mas bu­vo jo pa­ties, Še­pe­čio, su­gal­vo­tas ir tik po ke­lių ra­gi­ni­mų pri­im­tas Bra­zaus­ko (žr. Še­pe­tys L. „Ne­pra­ras­to­ji kar­ta“, p. 314–315).

Po mir­ties uo­liai aukš­ti­na­mas Bra­zaus­kas jo ben­dra­žy­gių dė­ka da­ro­mas su­ma­niu vals­ty­bės vei­kė­ju, ge­rai iš­ma­niu­siu eko­no­mi­ką ir fi­nan­si­nę sis­te­mą. To­kiu jis ne­ga­lė­jo tap­ti stai­ga, kai ne­pri­klau­so­my­bę pa­sie­ku­si Lie­tu­va per­ėjo į va­di­na­mą­ją rin­kos eko­no­mi­ką. Tą pa­ste­bi dau­ge­lis ap­žval­gi­nin­kų. Vis­ką, ką da­rė Bra­zaus­kas, jis da­rė va­do­vau­da­ma­sis sa­vo ir sa­vo par­ti­jos in­te­re­sais, ir to­dėl jo „eks­pe­ri­men­tai“ (po­li­ti­niai spren­di­mai) bu­vo la­bai sub­jek­ty­vūs ir pa­jung­ti sa­vos par­ti­jos in­te­re­sams. Čia ga­li­ma pri­si­min­ti EBSW, ki­tų fi­nan­si­nių gru­puo­čių, ban­kų, pa­lai­ko­mų tuo­me­ti­nės val­džios, kles­tė­ji­mą ir žlu­gi­mą, pri­va­ti­za­ci­jos (da­bar po­pu­lia­riai va­di­na­mos pri­chva­ti­za­ci­ja) san­dė­rius, iš ku­rių stam­biau­si bu­vo „Lie­tu­vos du­jų“, Va­ka­rų skirs­to­mų­jų tin­klų ir „Ali­tos“.

Ta­čiau bu­vo ir daug ki­tų. Bu­vo spren­di­mai dėl „Ru­bi­ko­no“, dau­gy­bė sta­ty­bų san­do­rių, ati­duo­tų sta­ty­bos kom­pa­ni­jai, ku­rią glo­bo­jo A. Bra­zaus­kas. O ko­kie eko­no­mi­niai pa­sie­ki­mai ly­dė­jo Bra­zaus­ko prem­je­ra­vi­mo lai­kus? Pri­si­min­ki­me, kaip 2004 me­tais ir iki tol prem­je­ras Bra­zaus­kas, be jo­kio sva­raus mo­ty­vo, iš­sky­rus gei­džia­mą per­ga­lę bū­si­muo­se rin­ki­muo­se, vyk­dė „iš­pūs­tos eko­no­mi­kos“ po­li­ti­ką ir kė­lė mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. Kai į to­kią pra­gaiš­tin­gą po­li­ti­ką ne­re­a­ga­vo de­ši­nio­sios par­ti­jos, mū­sų laik­raš­tis re­dak­ci­nia­me straips­ny­je per­spė­jo apie to­kios po­li­ti­kos pra­gaiš­tin­gu­mą: „Vyk­dy­da­ma „so­cia­liai orien­tuo­tą“ po­li­ti­ką (A. Bra­zaus­ko) Vy­riau­sy­bė ku­ria pla­nus, kaip to­liau gramz­din­ti į dug­ną „pri­va­tų­jį“ smul­kų­jį ver­slą.

Vaiz­duo­da­ma esan­ti pa­si­ren­gu­si sto­ti į ES, Vy­riau­sy­bė, ypač prieš TV ek­ra­ną ža­viai spin­din­čios so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rės (Blin­ke­vi­čiū­tės) as­me­ny­je, di­di­na pen­si­jas ir at­ly­gi­ni­mus. „Mes pa­di­di­no­me mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą“, – sa­ko mi­nist­rė švy­tin­čiu vei­du. „Mes pa­di­di­no­me pen­si­jas, kaip nie­kas ki­tas to dar ne­pa­da­rė“, – džiu­gią nau­jie­ną pen­si­nin­kams pra­ne­ša ūkiš­kai su­si­rū­pi­nęs Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas (A. Bra­zaus­kas). Tik, gai­la, šie po­li­ti­kai pa­mirš­ta pa­sa­ky­ti, kie­no są­skai­ta tai jie da­ro. /.../ Vi­sus „pa­ge­ri­ni­mus“ jie da­ro tūks­tan­čių ir šim­tų tūks­tan­čių „pri­va­ti­nin­kų“ są­skai­ta, blo­gin­da­mi ir taip jau sun­kią jų pa­dė­tį. /.../ Tai­gi po­li­ti­kai su­ra­do ge­rą bū­dą pa­si­ro­dy­ti la­bai ge­ri ir tau­tai (prieš rin­ki­mus į Sei­mą), ir Eu­ro­pos Są­jun­gos biu­ro­kratams (prieš sto­jant į šią Są­jun­gą).

Tik jie ne­pa­skai­čiuo­ja, kiek „pri­va­ti­nin­kų“ bus suž­lug­dy­ta dėl to­kios „so­cia­liai orien­tuo­tos“ po­li­ti­kos. Gal jiems ir iš­ties tai nė­ra la­bai svar­bu, nes dar ne­se­niai pa­grin­di­nė ide­o­lo­gi­nė kryp­tis, ku­rios lai­kė­si dau­ge­lis da­bar­ti­nės val­džios apa­ra­te dir­ban­čių as­me­nų, bu­vo „pri­va­čia­sa­vi­nin­kiš­kos są­mo­nės“ nai­ki­ni­mas.“ (Sun­kūs klau­si­mai. „XXI am­žius“, 2004 04 23) La­bai gai­la, kad tuo­met de­ši­nie­ji Sei­me ne­pri­eš­ta­ra­vo to­kiai žlug­dan­čiai „ūki­nin­ko“ Bra­zaus­ko po­li­ti­kai, lei­do jo par­ti­jai lai­mė­ti dar vie­nus rin­ki­mus ir to­liau žlug­dy­ti vals­ty­bės fi­nan­sus ir su­da­ry­ti prie­lai­das da­bar­ti­nei kri­zei, ku­rio­je at­si­dū­rė Lie­tu­va ir dėl ku­rios da­bar ken­čia val­džio­je at­si­dū­rę pa­tys de­ši­nie­ji.

Ki­tas su Bra­zaus­ku su­si­jęs klau­si­mas – tai ren­tos sky­ri­mas jo su­tuok­ti­nei. Ir čia ne­ti­kė­tai iš­ky­la klau­si­mas: ku­riai su­tuok­ti­nei rei­kia skir­ti ren­tą? Juk pre­zi­den­ti­nė ren­ta tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma tam su­tuok­ti­niui (su­tuok­ti­nei), ku­ris bu­vo su­si­tuo­kęs su pre­zi­den­to pa­rei­gas ei­nan­čiu as­me­niu. Bra­zaus­ko pre­zi­den­ta­vi­mo me­tais (1993–1997) jo vie­nin­te­lė ir tei­sė­ta žmo­na (pa­gal ci­vi­li­nę ir baž­ny­ti­nę san­tuo­ką) bu­vo Ju­li­ja Bra­zaus­kie­nė, ku­ri yra da­r gy­va, nors ir sil­pnos svei­ka­tos. Kris­ti­na But­ri­mie­nė-Bra­zaus­kie­nė iš­te­kė­jo už Bra­zaus­ko jau jo prem­je­ra­vi­mo lai­kais, tad ji nė­ra jo­kia „pre­zi­den­tie­nė“, o tik „prem­je­rie­nė“.

Da­bar­ti­niai eks­ko­mu­nis­tai, taip no­riai pri­pa­žįs­tan­tys Baž­ny­čios rei­ka­la­vi­mus, tu­ri su­pras­ti, kad A. Bra­zaus­ko ir J. Bra­zaus­kie­nės baž­ny­ti­nė san­tuo­ka (ji to­kia bu­vo) ne­bu­vo nu­trauk­ta iki Bra­zaus­ko mir­ties. To­dėl tik­rai keis­tai ir ne­įsta­ty­miš­kai at­ro­dy­tų, kad pre­zi­den­ti­nę ren­tą gau­tų to­ji, ku­ri su pre­zi­den­tu ne­gy­ve­no, gal tik pa­žįs­ta­ma bu­vo ar pa­lai­kė slap­tus mei­lės san­ty­kius, o ofi­cia­liai įtei­sin­ta su­tuok­ti­ne ta­po tik vė­liau. Be to, ne­įpras­ta bū­tų, kad tik­ro­ji (tuo­me­ti­nė) pre­zi­den­to žmo­na skurs­tų (nors, rei­kia tie­siai pa­sa­ky­ti, kad Bra­zaus­kas pa­dė­da­vo jai fi­nan­siš­kai net ir ve­dęs Kris­ti­ną).

Ki­tas svar­bus mo­men­tas yra tai, kad K. Bra­zaus­kie­nė ga­li gau­ti ren­tą tik tuo at­ve­ju, jei­gu ji ne­tu­ri drau­džia­mų­jų pa­ja­mų, t.y. ne­gau­na at­ly­gi­ni­mo. De­ja, iki Bra­zaus­ko mir­ties ir ku­rį lai­ką po mir­ties ji dir­bo ir drau­džia­mą­sias pa­ja­mas tu­rė­jo, ir tik su­gal­vo­ju­si gau­ti ren­tą, ku­ri siek­tų ar­ti 7000 li­tų, nu­spren­dė at­si­sa­ky­ti dar­bo Bra­zaus­ko jai do­va­no­ta­me vieš­bu­ty­je (ku­rio ak­ci­jos pri­klau­so jai ir jos sū­nui) bei gau­ti iš ten at­ly­gi­ni­mą ir pra­šy­ti ren­tos. Gy­ve­na­mą­jį būs­tą iš vals­ty­bės ji jau gau­na, nes įsta­ty­mas tą ga­na aiš­kiai reg­la­men­tuo­ja, nors, tie­są sa­kant, ne vi­sai aiš­ku, ko­dėl pa­no­ro gy­ven­ti Tur­niš­kė­se, nors tu­ri net tris sa­vo na­mus – Vil­niu­je, ša­lia Vil­niaus ir Tra­kuo­se.

Be to, aiš­ku, kad be A. Bra­zaus­ko pa­gal­bos K. Bra­zaus­kie­nė ne­bū­tų ta­pu­si „Drau­gys­tės“ vieš­bu­čio sa­vi­nin­ke. Dar dau­giau – K. Bra­zaus­kie­nė so­čiai ap­si­rū­pi­no ir ki­tu ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu – aikš­te­lė prie vieš­bu­čio, kur ki­tam ei­li­niam Lie­tu­vos pi­lie­čiui ne­leis­ta nie­ko sta­ty­ti, ta­po gi­gan­tiš­kos sta­ty­bos aikš­te­le. Net jei­gu bu­vu­sios be­ver­tės aikš­te­lės vie­to­je ne­iš­augs pa­sta­tas, šis že­mės skly­pas at­neš jai mi­li­jo­nus. Tad toks ga­na sa­va­nau­diš­kas K. Bra­zaus­kie­nės spren­di­mas pa­lik­ti dar­bą ir im­ti abe­jo­ti­ną ren­tą ne­puo­šia jos pa­čios ir pa­mi­na Bra­zaus­ko, kaip jos vy­ro ir jos la­bai aukš­ti­na­mo su­tuok­ti­nio vai­ruo­tos par­ti­jos pres­ti­žą. Ne­jau­gi ir po vy­ro mir­ties vals­ty­bė tu­rės ken­tė­ti, pa­tir­da­ma ne­pel­ny­tus nuos­to­lius? Tad vie­nin­te­lė pri­im­ti­na iš­ei­tis „prem­je­rie­nei“ K. Bra­zaus­kie­nei bū­tų at­si­sa­ky­ti pri­vi­le­gi­jų.

Žvel­giant į šią „po­mir­ti­nę“ Bra­zaus­ko gy­ve­ni­mo epo­pė­ją, da­ro­si aiš­ku, kad mums rei­kia ryž­tin­gai at­si­sa­ky­ti pa­gun­dų per­ra­šy­ti Lie­tu­vos nau­jau­sių­jų lai­kų is­to­ri­ją, kad At­gi­mi­mo me­tais tri­spal­vę nie­ki­nę asmenys ne­bū­tų da­ro­mi did­vy­riais. La­bai skau­du, kad su oku­pa­ci­ne val­džia ben­dra­dar­bia­vę ir jai ko­la­bo­ra­vę žmonės ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je pa­sie­kia val­džios vir­šū­nes, o mi­rus iš­ke­lia­mi į did­vy­rių, tau­tos nu­my­lė­ti­nių ran­gą. Ir tai vyks­ta tuo lai­ku, kai ty­liai, be jo­kių gar­bės sal­vių ar pa­tran­kų šū­vių į am­ži­ną po­il­sį iš­ly­di­mi kraš­to ne­pri­klau­so­my­bės sie­kę par­ti­za­nai, di­si­den­tai, tik­rie­ji Są­jū­džio ak­ty­vis­tai. Juk sa­vo gy­vy­bes ant lais­vės au­ku­ro pa­au­ko­ję ko­vo­to­jai tūks­tan­čius kar­tų ver­tes­ni už ko­la­bo­ra­vi­mo ke­lią pa­si­rin­ku­sius po­li­ti­kus.

Nuotraukoje: Vladimiras Iljičius Leninas - puikiausias asmenybės kulto pavyzdys.

„XXI amžius“, Nr. 64

2010.09.07