Daugiausia rinkėjų balsų ir mandatų į įvykusius savivaldos rinkimus gavo Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Ji gavo 328 mandatus vietoj buvusių 302.
TS-LKD derlius – 249 mandatai vietoj 354 mandatų. Taigi LSDP papildomai gavo 26 mandatus, o TS-LKD prarado 105 mandatus.
Galima tvirtinti, jog LSDP mandatų prieaugis, kuris tesudaro 8 proc., iš tiesų nėra šokiruojančiai didelis.
Tuo tarpu TS-LKD prarado 30 proc. mandatų, todėl rinkimus pavadinti laimėjimu gali tik tas, kuris laukė dar didesnio pralaimėjimo.
Po rinkimų prasideda keisčiausių “koalicijų” dėlionės – socdemai su konservatoriais, konservatoriai su paksininkais, liberalai su valstiečiais. O Vilniuje jau yra net trys pretendentai į sostinės mero postą: A.Kubilius siūlo R.Alekną, lenkai – savo kandidatą, A.Zuoko koalicija – A.Zuoką. Gerai, kad savo pretenzijų tapti Vilniaus meru atsisakė V.Uspaskichas, nusprendęs toliau sėdėti europarlamentaro kėdėje. Kaune “triuškinamai” laimėję konservatoriai prarado galimybę sudaryti savo valdančiąją koaliciją – ankstesnėje koalicijoje juos rėmę paksininkai perėjo į milijonieriaus V.Matijošaičio, liberalcentristų ir darbiečių kuriamą koaliciją. Aišku, tai visiškas TS-LKD pralaimėjimas Kaune, o gal ir tam tikra nuobauda.
Apskritai įprotis kurti jokių ideologinių ribų nepaisančias koalicijas įsišaknijo – kaip ir atskirų politikų perbėgimai iš partijos į partiją. Tokia politika negali būti pripažinta nei moralia, nei priimtina politikus išrinkusiems rinkėjams. Matyti, kad Lietuvoje tikrų partijų nebėra, nes nebėra jas formuojančių ideologijų, todėl prieš rinkimus nieko nepasakę apie koalicijų sudarymo galimybes, po rinkimų jas sudėsto iš bet kokių pakraipų partijų. Gal taip yra todėl, kad rinkėjai abejingai stebi, ką po rinkimų veikia jų išrinkti “politikai”.
Blogiau yra tai, kas gali nutikti: opozicija žūtbūt stengsis pakeisti centro dešiniųjų Vyriausybę ne tik versdami atsistatydinti ar reikšdami interpeliacijas kai kuriems ministrams – D.Kreiviui, A.Sekmokui, A.Kazlauskui, bet ir siekdami Prezidentei pakišti mintį, kad “susikompromitavusią” Vyriausybę reikia pakeisti nauja koalicija. Šiuo žingsniu bus siekiama ne tik paimti valdžią į savo rankas, bet, kas yra dar pavojingiau, pakreipti Vyriausybės priimtą energetinio nepriklausomumo politiką.
Todėl taip įkyriai puolamas ministras A.Sekmokas, ieškantis būdų iškovoti energetinę nepriklausomybę. Taip pat gali būti siekiama išjungti Lietuvą iš kai kurių ES šalių organizuojamos naujosios energetinės politikos, siekiant atsikratyti Rusijos energetikos politikos, surišančios rankas ES šalims, o ypač Lietuvai.
Šiuo atveju opozicija ir kai kurie jos nariai, net to neįtardami, daro juodą darbą Lietuvai. Tiesioginė Rusijos (karinė) okupacija šiuo metu yra negalima, tad prokomunistinė (proimperinė) opozicija Lietuvoje sutelkia visas jėgas pakirsi Lietuvos energetinės nepriklausomybės programą. Šiai prokomunistinei proimperinei opozicijai priklauso ne tik A.Paleckio Socialistinis frontas, visas savo politines akcijas derinantis su Rusijos komunistinėmis ir imperinėmis jėgomis, bet ir kai kurių “partijų” vadai ar atstovai Seime. Reikia aiškiai pasakyti, kad dabartinė Vyriausybė elgėsi neatsakingai, skurdindama tautą.
Dėl to išaugo nedarbas, nukentėjo verslas, ekonomika patyrė nuosmukį, išaugo valstybės skola, padidėjo emigracijos mastai. Žinoma, kilo didžiulis nepasitenkinimas. Ir veltui TS-LKD džiūgauja savo tariama pergale – tai yra pralaimėjimas, kuris dar labiau sustiprina kairiąsias jėgas ir stumia Lietuvą Rusijos link. Ir tas pralaimėjimas nėra inspiruotas žiniasklaidos, kaip mano kai kurie Lietuvai nusipelnę politikai – į tokią padėtį atvedė netoliaregiška ir visiškai tautos balso nesiklausanti partijos vadovybė. Jungtinė TS-LKD partija prarado daugiau nei 100 vietų savivaldybių tarybose ir be jokių principų sudarinės keisčiausias koalicijas.
Žinoma, svarbiausia taps Liberalų ir centro sąjungos pozicija – jie diktuos sąlygas konservatoriams. Nors keistos koalicijos buvo sudarinėjamos ir anksčiau – toks yra Lietuvos partijų, taip pat ir dešiniųjų, politinis “įdirbis” (jau nekalbant apie partijų narių perbėginėjimą). Todėl gal ir būtų geriau, kaip sakė A.Butkevičius, A.Kubiliui “pasitikrinti” pasitikėjimą Seime, bet tą daryti reikėjo anksčiau, tada nebūtų tiek daug praradusi ir ši partija, pritraukianti patriotiškai nusiteikusius rinkėjus, ir visa Lietuva. Ekonominis diktatas, ekonomikos dėsnių nepaisymas, tautinės ideologijos atmetimas – visa tai ne tik atstumia patriotiškai nusiteikusius rinkėjus, bet ir silpnina valstybę ir tautą.
Įvyko skaudus pralaimėjimas, kurio negalima neįžvelgti ir kuris turės sunkių pasekmių ateičiai. Antroji vieta rinkimuose išties yra trečioji: didžiuosiuose miestuose, tarp jų sostinėje ir buvusioje laikinojoje sostinėje, padėtis ypač sudėtinga, o daugelyje rajonų – nepavydėtina. Net ir tose savivaldybėse, kuriose TS turi pirmą ar antrą vietą pagal mandatų skaičių, teks daryti “beviltiškas” koalicijas, kuriose bus išduoti dešiniųjų principai ir ideologija. Ir prie šio pralaimėjimo ir grėsmės valstybei prisidėjo pragaištinga politika, kuri kažkodėl buvo pavadinta “valstybės gelbėjimu nuo bankroto”, nuteikusi prieš save ir prie dešiniąją politiką.
(Čia pateiktas šiek sutrumpintas Lino Šalnos straipsnio variantas).
Nuotraukoje: rinkimai į savivaldybes dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus partijai buvo itin nesėkmingi.
“XXI amžius”
2011.03.07
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
