Tėvynės sąjubga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) praėjusią savaitę dalyvavo šou renginyje – rinko partijos pirmininką. Rinkimuose dalyvavo du kandidatai: dabartinis lyderis, premjeras Andrius Kubilius ir partijos pirmininko pavaduotoja, Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Kiti iškelti kandidatai buvo atmesti iš anksto pagal parinktas “demokratines” nuostatas.
Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriams ir toliau vadovaus A.Kubilius... Esminis lūžis, po kurio A.Kubilius ėmė pirmauti, įvyko suskaičiavus Kauno balsus. Išties, jeigu toks gausus skyrius kaip Kauno būtų balsavęs kitaip, pavyzdžiui, 600 balsų (iš turėtų 1128 balsų) daugiau būtų skyręs I.Degutienei, pergalė būtų atitekusi jai. Savo balsavimu konservatyvieji Kauno konservatoriai išgelbėjo “modernistą”, “reformatorių” Kubilių – mat jie šiuo atveju balsavo už jiems palankesnį sprendimą – už “generalinę partijos liniją”.
“Generalinės linijos” laikėsi visi aktyvūs A.Kubiliaus šalininkai, kurie daug prisidėjo prie jo laimėjimo. A.Kubilių ypač atkakliai reklamavo Seimo rinkimuose sudaryto sąrašo pirmasis dešimtukas. Jis, beje, ir užima svarbiausius postus tiek Seime, tiek Vyriausybėje. Nesunku pastebėti, kad rinkimų kampanijoje A.Kubilių kaip partijos lyderį pirmiausia gynė ministrai arba buvę ministrai, t.y. A.Kubiliaus pavaldiniai. Dažnai pagrindinis jų argumentas buvo “drąsus” A.Kubiliaus vadovavimas Vyriausybei ir “nepopuliarių, bet labai reikalingų sprendimų” priėmimas. Nekultūringas partijos “bendraminčių” puolimas prieš I.Degutienę paaiškinamas nebent naudos siekimu. (Konservatyviesiems Kauno partiečiams “apsispręsti” masiškai balsuoti už A.Kubilių labai padėjo prieš rinkimų pabaigą pasklidęs pranešimas apie buvusio mero A.Kupčinsko pakvietmą į Kubiliaus komandą dirbti jo patarėju.).
A.Kubilius jau pirmuosius savo žodžius laimėjus rinkimus skyrė propagandai: toks lyderio laimėjimas reiškia, kad jo partija esą neabejotinai laimės 2012 metų Seimo rinkimus. Išties kai kurie politologai atkreipia dėmesį į A.Kubiliaus sugebėjimus partinį šou panaudoti savo tikslams. Be to, jis ir jo šalininkai pasistengė prakišti mintį, esą jo partiečiai pritaria jo “pradėtiems darbams” ir “reformoms” Vyriausybėje (ne partijoje). Todėl A.Kubilius savo pergalę partijos vadovo rinkimuose laiko mandatu savo, kaip premjero, ir Vyriausybės darbų tęstinumui.
Taip, išties, pasisakiusieji už A.Kubilių kartu pasisakė už tolesnį ir dar spartesnį emigracijos didėjimą, tautiečių, ypač jaunimo, išvarymą iš tėvynės, už tolesnį verslo gniuždymą, jo galimybių siaurinimą, už priverstinį pensijų karpymą (beje, vienintelį Europoje ir ES), tolesnį biurokratijos didinimą, sveikatos sistemos išbalansavimą, mokamo mokslo “įstatyminį” įteisinimą, kultūros naikinimą per finansinę (ne)paramą, tolesnį lietuviškos spaudos engimą. Tad tokia politika kartu yra konservatyviųjų partijos narių kaltė – jie pasisakė už ekonominio ir dvasinio gyvenimo blogėjimą. Beje, rinkimai taip pat parodė, kad partijos gretos yra sumažėjusios iki 10 tūkst. narių.
I.Degutienė teigė, kad A.Kubiliui teks įsiklausyti į tuos, kurie balsavo už ją, tačiau jos žodžiai vargiai įtikina – A.Kubiliaus šalininkų, užėmusių visas svarbesnes pozicijas partijoje, Seime ir Vyriausybėje, persvara akivaizdi ir jų balsas ne tik kad stipresnis, bet ir galingas. Partijos vadovo rinkimuose savo balsą “parodyti” galėjusios ir partijos “pelytės”, jau seniai užmirštos provincijoje ir pasmerktos sunkiam gyvaliojimui “vis dar iš krizės neišeinančioje, nors krizę sutramdžiusioje” valstybėje, taip ir liks pamirštos iki kitų partinių rinkimų. A.Kubiliaus pergalę ir nulėmė ne “provincijos pelytės”, bet dviejų didžiųjų miestų, visų pirma Kauno, politikos asai, mokantys apskaičiuoti keletą ėjimų į priekį. Kai kurie apžvalgininkai netgi pastebi, kad šis “žaidimas demokratija” ir buvo sugalvotas paties A.Kubiliaus – juk 18 metų partijos vadas buvo renkamas iš vieno kandidato, o tai nėra gražu demokratine besiskelbiančia partija.
Laikai, kai buvę jos vadovas Vytautas Landsbergis išties neturėjo jokių konkurentų ir buvo pripažįstamas kaip vienintelis, galintis vadovauti partijai, jau seniai praėjo į “aukso amžiaus” istoriją, todėl ir reikia “sužaisti demokratija”. A.Kubiliui reikėjo žūtbūt įrodyti partijos vadovybės, t.y. savo, demokratiškumą. Ir tą jis padarė “leisdamas” balsuoti demokratiškai.
A.Kubilius pergalės iš partiečių besąlygiškai reikalavo dar iki rinkimų, vis kartodamas, kad jo pralaimėjimas gali reikšti jo pradėtų darbų nutraukimą ir “atstatomos” ekonomikos visišką chaosą. Toks teiginys tik rodo, kad partijos linija susiveda vien į vadovo nuostatas – pripažįstama, kad partijoje niekas negali turėti bent kiek svaresnės “pozityvios” reikšmės. Todėl A.Kubilius jau netiesiogiai žada nesitaikstyti su “disidentais” partijoje. Tokie buvo G.Songailos vadovaujami tautininkai bei atskiri aktyvistai. Iškart po rinkimų A.Kubilius sakė, kad šiuo metu, kai partijos narių dauguma “apsisprendė iš tikrųjų labai geruose, intensyviuose, konstruktyviuose rinkimuose”, nelieka abejonės, kad “tie, kurie galvoja kitaip, priima daugumos priimtą sprendimą pagal visos partijos sprendimą”. Todėl neatmestina, kad po rinkimų gali spręstis svarbus klausimas, ar iš partijos pasitrauks tautininkų grupuotė – neseniai jų vadovas G.Songaila buvo pašalintas iš TS - LKD už “politinį” nusikaltimą.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius, sugebėjęs išsaugoti TS – LKD partijos pirmininko postą.
Laikraštis "XXI amžius"
2011.05.26
Skaitytojų komentarų sistema Disqus
