Tualetas

Autorius: Slaptai.lt. skyrius – Romualdas Razauskas rimtai ir su šypsena

tualetasGarsioji frazė “pinigai nekvepia” atsirado senovės Romoje. O istorija buvo tokia.

69-79 m. Romą valdė imperatorius Vespasianas. Kaip teigia senovės šaltiniai, tai buvo žymus valstybės veikėjas, pasižymėjęs taupumu ir išradingumu. Rūpindamasis iždu, Vespasianas išradingai tvarkė mokesčių sistemą.

Kartą imperatorius sumanė naują rinkliavą – mokestį už romėnų viešuosius tualetus /iki tol jie buvo nemokami/. Jo sūnus ir imperijos paveldėtojas Titas /39-79/ priekaištavo tėvui už tokio mokesčio įvedimą ir paklausė tėčio: ar jam neatrodo, jog to jau per daug.

Tačiau tuo metu “tualetiniai” pinigai davė valstybės iždui nemažą naudą. Atsakydamas sūnui, Vespasianas ištraukė iš piniginės monetą, prikišo prie sūnaus veido ir liepė Titui ją pauostyti. Po to jis paklausė, ar jis užuodžia nemalonų kvapą. “Ne” – atsakė Titas. “O vis dėlto, jie iš šlapimo”, - pastebėjo valdovas.

Nuo tų tolimų laikų ir atsirado sparnuota frazė: “Pinigai nekvepia”, kuria šiandiena pateisinama daug kas.

Šiandieną beveik kiekviename miesto name būtina patalpa – tualetas. Pabrėžiu „mieste“ , nes normalių civilizuotų tualetų šiandien dar neturi 40 proc. pasaulio gyventojų. Nesistebėkite. Ir dabar, XXI a. kone ketvirtadalis  Lietuvos vis dar naudojasi lauko tualetais. O vidutinis statistinis planetos gyventojas per savo gyvenimą tualete būna 11 862 valandas, t.y. vienerius metus, 4 mėnesius ir 5 dienas.

Keliskart keitėsi ir kito prancūzų kalbos kilmės žodžio “tualetas” reikšmė, kol jis įgijo tą, kuria vartojamas šiandien. Pirmiausia, jis reiškė drobės gabalą, kuriuo būdavo tiesiamas miegamojo kambario stalelis. Vėliau tualetu imta vadinti patį kosmetikos reikmenims vartojamą stalelį, paskui – pačius kosmetikos reikmenis, apdarus. Šiandien, be mūsų minimos reikšmės, tualetas dar reiškia taip pat rengimosi būdą.

Kai kuriuose šaltiniuose užsimenama, kad prieš 4000 m. Kretos saloje archeologai atkasė vandeniu nuleidžiamus tualetus. Idėja nuplukdyti nešvarumus vandeniu buvo įgyvendinta Mesopotamijoje /Tarpupyje/. Tualetai buvo aptikti Indo upės slėnyje. Egiptiečiai juos gamino jau prieš 2500 metų ir gyviesiems, ir mirusiesiems. Vonios kambarių su tualetais buvo rasta daugelio faraonų kapavietėse.

Tualetas mūsų žodžio prasme atsirado pradėjus kurtis miestams. Daugiau negu prieš 2000 m. romėnai jau turėjo paprastus tualetus. Atmatos krisdavo pro skylę grindyse į nutekamąjį griovį, o bėgantis vanduo jas nuplaudavo. Senas tualetas rastas Algambrio miesto griuvėsiuose Ispanijoje. Jis pagamintas XIII a. Sėdamoji vieta padaryta po plačiu vamzdžiu, kuriuo nuolat bėgo vanduo.

Romoje, valdant imperatoriui Diokletijanui /243 – 313 ar 316/ buvo 144 tualetai, kurių daugelis buvo mokami.

Viduramžiais kanalizacijos nebuvo, todėl atliekos buvo išpilamos į gatvę. Viename senoviniame rašte „Apie Paryžių“ nurodoma, kad pėstiesiems patariama eiti gatvės viduriu, nes gali būti užpilti nešvarumais. 1668 m. Paryžiaus miesto valdžia prisakė, kad kiekvienose namuose būtų atskiras tualetas. Pilyse būdavo padaromos specialios skylės sienose arba bokštuose, stovinčiuose šalia gynybinių griovių. Atmatos krisdavo į griovių vandenį. Šie įrenginiai buvo vadinami garderobais. Viena iš labiausiai dvokiančių Europos upių buvo laikoma Temzė – į kurią patekdavo visų Londono gyventojų žarnyno turinys. Gal todėl britams ir teko pradėti Europos tualetų istoriją.

Pirmasis pasaulyje unitazas 1595 metais buvo išrastas būtent Anglijoje, jis vadinosi necessary /būtinybė/. Savo “kūrinį”, turintį tualete bakelį su vandeniu, kuris atmatas nuplauna į duobę,  1589 m. sugalvojo ir paskyrė  karalienei  Elžbietai I jos krikštasūnis poetas Džonas Haringtonas /1561-1612/. Kilmingoji ponia porą kartų netgi prisėdo ant šio suolelio. Deja, išradimas populiarus nebuvo.

1710 m. pirmasis bide buvo įrengtas garsios Paryžiaus gražuolės madam de Pri bute.

Kada atsirado pirmasis visuomeninis tualetas tyrinėtojai nenurodo, tačiau archeologai, kasinėdami Graikijos Amorgos saloje, radę 4 kv. m. iš marmuro suręsta būdelę, kurioje švininiais vamzdžiais vanduo nutekėdavo į unitazą. Kad jis visuomeninis sprendžiama iš to, jog jis stovėjo netoli sporto stadiono. Šiam tualetui 2500 metų.

1739 m. Paryžiuje ant visuomeninių tualetų durų pirmą kartą pasirodė užrašas “M” ir “D”.

Pirmasis patentas už nuplaunama tualetą buvo suteiktas Aleksanderiui Cummingai /Anglija/ 1775 m., tačiau komercinė tualetų gamyba prasidėjo 1778 m., kai tualetų meistras anglas Džozefas Bramahas /1748-1814/ sugalvojo dar geresnę konstrukciją su geležiniu klozetu ir vožtuvu, atsidarančiu į nutekamąjį vamzdį. Jo klozetas buvo pirmasis plačiai pardavinėjamas tualetas.

Tačiau iš vamzdžio sklido siaubingi kvapai, kuri gadino viso namo patalpas ir aplinką. 1849 m. Stefanas Grynas sukonstravo U raidės formos išlinkimą, vadinamą vandens spąstais. Ši nutekamojo vamzdžio lenkta dalis visada pripildyta vandens ir todėl nepraleidžia kvapo. 1886 m. anglų inžinierius Tomas Kraperis /1837-1910/ užpatentavo tualeto bakelį, kurio pagalba  nuplaunamąs turinys. Maždaug tuo pačiu metu populiarūs tapo keramikiniai klozetai, kadangi jų lygų ir blizgantį paviršių lengviau valyti.

1852 m. Londone Flit-strit gatvėje atidarytas pirmasis visuomeninis mokamas tualetas.

1859 m. Čikagos ir Altono geležinkelyje pradedamas eksploatuoti Pulmano vagonas – pirmasis geležinkelio keleivinis vagonas, aprūpintas tualetais.

1883 m. Chesteris Krosas /Anglija/ pagamina pirmąjį “laisva – užimta” skląstį tualeto durims.

1884 m. Dženingsas iš Braitono pagamina tualetą su cokoliu, ankščiau unitazas būdavo įleidžiamas į grindis.

Rusijoje XIX a. antroje pusėje dažniausiai buvo naudojama klozeto konstrukcija, kuria vadino “rusų puodas”.

1913 m. rusų aviakonstruktoriaus I. Sikorskio /1889-1972/ keleivinis “Russkij Vitiaz” – buvo pirmasis lėktuvas, kuriame įrengtas tualetas.

Apie 1915 metus vandens bakelis buvo nuleistas žemyn ir pritvirtintas prie klozeto. Ši konstrukcija šiandien populiariausia.

Lenkų istorikas Janas Dlugošas mini, kad XIV a. Lenkijoje jau buvo civilizuotas paprotys savo sodybose tam reikalui suręsti būdeles. Lietuvos miestuose, dvaruose ar klebonijose tos būdelės minimos XVIII a. pabaigoje. O iki tol ta geroji vieta būdavo “už tvarto”. XIX a. dvaruose ir dvareliuose prie ponų miegamųjų buvo įrengiami “kakuarai” su tų pačių “slaptų kamarėlių” paskirtimi. Manoma, kad iš čia ir atsirado lietuvių kalboje žodi “kaka”, nors švedų ir suomių kalbose jis reiškia pyragaitį.

NAKTIPUODIS

Manoma, kad naktipuodžius atrado sibaritai, pietų Italijos miestų gyventojai, mėgę patogumus. Romos diduomenės puodai būdavo su snapeliu, it arbatinukai. Ateneusas, rašęs II amžiuje, pažymi, jog tuos indus žmonės imdavę su savimi, eidami į išgertuves. Seras Džonsas Haringtonas viename XVI a. istoriniame – moraliniame traktate aprašo, kaip įpykusi graikų filosofo Sokrato žmona Ksantipė apvainikavo naktipuodžiu savo vyrą.

Apie Ksantipės nesugyvenamą būdą prikurta legendų ne mažiau negu apie Sokrato išmintį, nors ji nebuvo vienintelė moteris, tokiu radikaliu būdu užbaigusi šeimyninę sceną. Tas pats Haringtonas aprašo ir kaip Venecijos dožas, sėdėdamas ant naktipuodžio, priėmė pas jį su vizitu atvykusį prancūzų aristokratą. Toks priėmimas laikytas ypatingos malonės ženklu. Karalius Saulė – Liudvikas XIV , sėdėdamas ant naktipuodžio, intymiai šnekučiavosi su Lizelota Pfalska. Anglijoje iki 1900 m. po Parlamento žemutinės palatos spikerio kėde visuomet puikavosi sidabrinis naktinis puodas – kad nenutrūktų debatai, jei kartais spikeriui prireiktų…

Naktipuodis paveikė ir istorijos eigą. Kai etiketo vergas Liudvikas XVI 1791 metų liepos 14 dieną bėgo iš Tiuilri rūmų, gelbėdamasis nuo sukilusios liaudies, tarp visų kitų reikalingiausių daiktų jis liepė įdėti ir kelis kilogramus sveriantį sidabrinį naktipuodį. Arkliai vos galėjo patempti bėglio monarcho turtus, todėl persekiotojai nesunkiai pavijo karalių. Jis buvo grąžintas į Paryžių ir po dvejų metų neteko galvos. Naktipuodis tarnavo ir kaip propagandos ginklas, mobilizuojantis mases prieš tironus, despotus, užkariautojus. Napoleono kariavimo metais Bonaparto priešai “dėdavo” į puodus su prancūzų imperatoriaus portretu ant dugno.

Naktinio puodo anuomet neslėpdavo nuo pašalinių akių. Žodis “naktinis” pridėtas tik XIX a. pabaigoje, Europoje atsiradus pirmiesiems sanmazgams /Vokietijoje toks agregatas pirmą kartą sumontuotas 1860 m. Erenburgo dvare specialiai Anglijos karalienės Viktorijos atvykimo proga/.

XVIII ir XX amžiuje naktipuodžių turinį žmonės pildavo tiesiai į gatves. Garsus anglų poetas Hogartas vienoje epigramoje aprašė nepopuliarų politiką, kuris kaip tik tokiu momentu esą ėjęs po langu…Toks pavojus grėsė kiekvienam, vaikščiojančiam miesto gatvėmis. Anglų keliautojas Dž.Hoksfordas aprašo, kaip antroje XVIII a. pusėje Madride vos nekilo baisūs maištai: karalius uždraudė tuštinti naktipuodžius gatvėse ir įsakė kiekviename name įrengti tualetą, o vėliau ėmė kurti miesto kanalizacijos tinklą.

Madrido gyventojai tai suprato kaip jų asmeninės laisvės varžymą, o gydytojai paskelbė, jog tokios naujovės kelia didžiulę grėsmę miestiečių sveikatai – Madridą apniks epidemijos, nes naktipuodžių turinys valąs miesto orą. Siekdami kompromiso, ispanai įrengdavo tualetus greta virtuvės krosnių, norėdami nuo užkrėtimų apsaugoti bent maistą. 1823 m. išleistas H.Kolbarno patarimų namų šeimininkėms rinkinys liepia: “Kai visi šeimos nariai susėda pusryčiauti, kambarinė turi eiti į miegamuosius kambarius. Atverti langus, jeigu oras lauke nedrėgnas, atitraukti lovas supančias užuolaidas, nuimti patalus ir sudėti juos vėdintis ant dviejų krėslų, pastatytų lovos kojūgalyje. Tai padariusi visuose kambariuose ir atsinešusi kibirą, ąsotį karšto vandens bei tinkamą rankšluostį privalo ištuštinti , išplauti ir iššluostyti visus naktipuodžius, o paskui tuoj pat išnešti kibirą, išplauti jį kieme ir pastatyti džiūti, apverstą dugnu į viršų”.

XIX a. augant miesto gyventojų gerovei, augo ir vis gražesnių naktipuodžių poreikis. Kone visos porceliano gamyklos gamino porcelianinius bei fajansinius naktinius indus. Ypač populiarūs tapo moteriški valties formos naktipuodžiai, vadinami bourdalone. Jų pavadinimas kilęs iš prancūzų jėzuito, Liudviko XIV dvaro iždininko tėvo Lui Burdalono pavardės. Šis dvasininkas sugebėdavo sakyti nepaprastai ilgus pamokslus ir negalėdavo pakęsti, jei kas nors tuo metu išeidavo iš bažnyčios. Iš nevilties ponios po krinolinais slėpdavo burdalonus.

Gėlėmis inkrustuoti Maizeno porceliano naktipuodžiai ne visada būdavo patogūs naudotis. Užtat žmonės juos mielai pirkdavo kaip dovaną su specialiais užrašais, pavyzdžiui: “Dovana Žanui”, arba “Paduok, brangioji, man tą indą, ir aš tave pabučiuosiu, arba “Mylėk mane ilgai ir karštai”.Galima rasti daug XIX a. naktipuodžių, ant kurių dugno nupiešta akis ir užrašyta: “Oi, ką aš matau”. Kartais naktipuodžių dugnus puošdavo nepopuliarių liaudyje politikų atvaizdais, ypač dažnai XIX a. ministro pirmininko Gladstono. Įdomus ir paskutiniojo karo laikų naktipuodis, kurio dugne Hitlerio karikatūra. Yra puodų, kurie, juos pakėlus, užgroja “Valdyk Britanija” – nacionalinę patriotinę anglų giesmę.

Šiandien naktipuodis jau nebe juvelyro ar puodžiaus meno kūrinys. Tačiau tuo, kad naktipuodžių era baigėsi, džiaugiasi kolekcionieriai. Šie indai vis labiau brangs. Todėl vertingiausi egzemplioriai laikomi bankų saugyklose, drauge su žmonų ar mylimųjų brangenybėmis.

TUALETINIS  POPIERIUS

Nepatikėsit, visai neseniai jis buvo didžiai deficitiniu. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kaip be jo išsiversta ankščiau. Nors istorija žino, kad kai kurie įžymūs istoriniai asmenys išsiversdavo be jo. Antai vikingai šluostėsi vilnos gniužuliais, kriauklelėmis, kukurūzų burbuolių kotais, šienu, sniegu ir pan. Visais laikais ypač patogu buvo tuštintis į upes. /Dažniausiai tai daroma kaire ranka – štai kodėl Rytų šalyse dera valgyti ir sveikintis tik dešine/. Didįjį antikos karvedį Aleksandrą Makedonietį du vergai apiplaudavo rožėmis kvepiančiu vandeniu.

Anglijos karaliaus Henriko VIII svitoje taip pat buvo asmuo, atsakingas už kareliškąsias išmatas. Jo pagrindinis uždavinys buvo ranka valyti jo Didenybės užpakalį. Ir vargas jam, jei Henrikas pietums suvalgydavo ko nors skatinančio žarnų judėjimą. Rusijos imperatorius Petras I dažniausiai naudojosi varnalėšų lapais. Prancūzijos imperatoriui Napoleonui Bonapartui patiko plonos batisto nosinaitės, kvepiančios pakalnutėmis. Rusijos valdovė Jekaterina II mėgo raštuotas, nėriniuotas nosinaites, pargabentas iš Valensijos. Ji savo ministrų ir karvedžių pranešimų dažnai klausydavo sėdėdama už širmos... ant puodo. Rusų poetas Aleksandras Puškinas tualeto kambaryje buvo įrengęs biblioteką, kurią sudarė jo nemėgstamų autorių kūriniai. Garsusis prancūzų poetas Fransua Rablė manė, kad tai maloniau daryti... gyvu ančiuku.

JAV išleista speciali enciklopedija, kurioje pateiktos žinios apie tualetinio popieriaus atsiradimą, paplitimą, rūšis, struktūrą ir kitą.

Šios “civilizacijos išmonės” istorija gana ilga. Šiam reikalui naudoti  popierių pirmieji pradėjo kinai 1391 m.  Išlikęs Kinijos imperatoriaus įsakas rūmus aprūpinti tam tikro /60x90 centimetrų/ formato popieriaus lakštais. Senovės Romoje „tam reikalui“ buvo naudojamos kempinės, užmautos ant pagaliuko. Jos buvo laikomos ąsočiuose su pasūdytu vandeniu ir, savaime suprantama, buvo daugkartinio naudojimo.

1857 m. JAV verslininkas Džozefas Gajetas organizavo iš anksto alavijo ekstraktu. impregnuotu lapelių pakuotėse po 500 lapelių gamybą. Tas popierius tuomet vadintas “terapeutiniu popieriumi”. Dž. Gajetas taip didžiavosi savo išradimu, kad liepė ant kiekvieno lapelio spausdinti jo pavardę.

1871 m. Sethas Veleris /JAV/ pradėtas gaminti į rulonėlius susuktą tualetinį popierių. O 1920 m. radosi pirmosios pakuotės, iš kurių išėmus vieną lapelį, savaime išsitraukdavo kito kraštas. 1942 m. Didžiojoje Britanijoje gaminti dvisluoksniai rulonėliai. Antrojo pasaulinio karo metais JAV kompanija, tiekusi šį popierių frontuose kariavusiems savo šalies kariams, vyriausybės buvo apdovanota diplomu “Už sėkmę prekyboje”.

1980 m. japonų Tualetų asocijuos pirmininkui Chideo Nišioka viešai paskelbus, kad šalyje per metus sunaudojama tiek tualetinio popieriaus, kad juo galima dešimtį kartų apjuosti Žemės rutulį, firma „Toto“  ėmė gaminti klozetus, kurių naudotojai gali pamiršti apie tualetinį popierių – jį atstoja vandens čiurkšlės ir karštas oras. Tokie klozetai dabar veikia dažno japono namuose. Maža to! Gaminama tualetinė įranga su elektroniniu valdymu, šlapimo analizės, kraujospūdžio matavimo ir kitais davikliais. 

Įvairenybės

Liudvikas XIV – Karalius Saulė – galantiškumo ir mandagumo įsikūnijimas, tualetinį ritualą buvo pavertęs tikrų tikriausiu absurdu. Aplinkinių siaubui interesantus jis kartais priimdavo sėdėdamas ant puodo.

Rusijos caras Petras I savo bičiulei Anai Mons Lefortove pastatė namelį ir miegamajame įrangė specialų užmaskuotą rankinį liftą. Šiuo liftu iš pirmojo aukšto, kur buvo įrengtos pagalbinės patalpos ir virtuvė, į caro meilužės kambarį pakildavo ir portatyvinis klozetas. Monarchą ir jo draugužę šis įrenginys labai džiugino: paskambini varpeliu vieną kartą – pakyla vynas ir vaisiai, du kart – atkeliauja tualetas.

1977 m. Paryžiuje atidarytas pirmasis visuomeninis  tualetas šunims.

Tokijuje yra tualeto istorijos muziejus.

Japonų firma “Toto” pradėjo gaminti unitazus, kurie pašildo vietą, kur jums teks prisėsti, išdžiovina apiplautas jūsų kūno dalis, išmatuoja pulsą, kraujospūdį, automatiškai atlieka šlapimo analizę: nustato cukraus ir balymų kiekį, o gautus duomenis persiunčia į jūsų gydytojo kompiuterį.

Rusijoje 2001 m. išėjo knyga “Postūmis pamąstymams, arba viskas apie tualetus”. Čia rašoma kur atsirado pirmieji tualetai ir kokie jie buvo, įvairių šalių patirtis ir vietos tradicijos, kultūros ir politikos ryšys su tualetų būkle, užrašai ant sienų ir anekdotai šia tema – joje galima rasti visko. Ir net daugiau: knygos autorius žinomas menotyrininkas Aleksandras Lipkovas dosniai apipynė savo studiją citatomis, linksmomis istorijomis iš istorinių ir nūnai egzistuojančių personažų gyvenimo.

Sankt - Peterburgo leidykla “Klasikos abėcėlė” 2002 m. išleido kitą knygą šia tema: “Paslapčių indai, tualetai ir urnos pasaulio tautų kultūrose”.Jos sudarytojai I.Alimovas ir A.Chismatulinas.

Vokietis Jakobas Fainzilbergas, pasigailėjęs savo mažosios dukrelės skundų ilgam įstrigus automobilių spūstyje, išrado pripučiamą kilnojamą tualetą. Jis lengvas, patogus nešiotis: pripūtei – ir viskas. Turėdamas šį daikčiuką, visada gali jaustis ramus ir mėgautis gyvenimu visur.

Lapkričio 19-ąją švenčiama Tarptautinė tualetų diena: šis sprendimas priimtas Pasaulinėje tualetų organizacijoje, pirmą kartą susirinkusioje 2001 m. Singapūre. Šiuo siekta atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį šiai problemai ir sumažinti infekcijų plitimą aplinkoje. 2005 m. Didžiosios Britanijos labdaros organizacija „Water Aid“ į tarptautinį „juodąjį sąrašą“ šalių, kurioms būtina gerinti tualryus, įtraukė Rumuniją, Rusiją, Turkiją, Meksiką, Braziliją, Egiptą ir Maroką.

Didžiojoje Britanijoje kasmet vyksta geriausiai įrengto ir švariausio tualeto  konkursai : nugalėtojai apdovanojami specialiais garbės raštai. Turistai čia užsuka iš smalsumo, ir jiems įteikiamas “apsilankymo sertifikatas”.

Nyderlandų geležinkelių bendrovė rado originalų sprendimą trumpų maršrutų  traukinių, kuriuose nėra tualetų, keleiviams: jiems dalinami ...plastikiniai maišeliai. Maišeliuose esant sugeriamoji medžiaga , šlapimą paverčia drebučiais. Panaudotą maišelį galima išmesti į šiukšlių dėžę.

Bet japonai pralenkė visus. Švara garsėjanti samurajų nacija dabar gamina tualetus, kurie negali tik skraidyti. Jie kalba keliomis kalbomis, dainuoja, plauna, džiovina, dirba kaip terapeutai, pediatrai, ginekologai /kai kurie net gali konstatuoti nėštumą/. O naujausias japonų tualetinės tobulybės riksmas – agregatas pavadinimu INTI  MIST /Intymusis rūkas/.

Olandai nutarė sugriauti vieną iš paskutiniųjų vyriškojo šovinizmo bastionų – tualetinį pisuarą. Vienas olandų koncernas išrado moterims skirta pisuarą. Kaip ir vyriškas, jis kabinamas ant sienos. Šis išradimas jau prigijo sūrio ir malūnų šalyje.

Miunchene /Vokietija/ Naktinių puodų muziejuje jų yra per 2000. Naktinių puodų formos, raštai liudija jų savininkų skonį ir įpročius. Austrijos imperatorius ir Vengrijos karalius Francas Juozapas net šiuo reikalu liko estetas. Liudvikas II Bavarietis – asketas. Vokiečių literatūros genijus Fridrichas Šileris mėgo komfortą –jo puodelis - ne puodelis, o minkštas baldas. Muziejuje galima pamatyti tikrų meno kūrinių. Formų tobulumas, sodrios spalvos, medžiagų įvairovė; kinų, japonų, Meiseno porcelianas, prancūziškas fajansas, auksas, sidabras, alavas, medis, oda…

Muziejuje yra ir Romos imperijos laikų puodas – keraminis, panašus į arbatinuką be dangtelio. Iš pradžių nesuprantama, kam jam “nosytė”. Vėliau paaiškėja: į ją įstatydavo strypą, kuriuo puodas būdavo paduodamas šeimininkui, mat prisiartinti prie šeimininko vergui buvo nevalia. Čia ir Bismarko, Marijos Antuanetės puodai. Anglai Antrojo pasaulinio karo metu gamino puodus su Hitlerio atvaizdu.

Britanijoje atidaromas pirmasis penkių žvaigždučių moterų tualetas. Prabanga dvelkiantis kambarys, vadinamas „WC1“, siūlys didžiausią įmanomą komfortą laiko neturinčioms, turtingoms klientėms ar verslo moterims. Pirmajame privačiajame tualete bus gėlių, meno kūrinių bei kvepiančių žvakučių. Jame bus priimamasis, o šveicorius stebės, kad nesusidarytų eilės. Kiekviename tualeto kambaryje gros muzika, veiks kondicionieriai, bus paruošti plaukų džiovintuvai, lyginimo įranga, aukščiausios kokybės makiažo ir tualetinių reikmenų, erdvus persirengimo kambarys. Apsilankymo kaina – 25 litai.

Pietų Indijoje apsimoka naudotis viršuoju tualetu, kadangi gyventojams už tai mokama beveik po dolerį per mėnesį. Tai naujas vyriausybės planas, skatinantis kaimo vietovių gyventojus laikytis higienos. Dešimtys žmonių Musiri , atokiame Tamilų Nadu valstijos miestelyje, stovi eilėje, kad patektų į viešąjį tualetą. Tai dalis sėkmingo vyriausybės plano, kaip išsaugoti gatvių kampus švarius.

Į nepavydėtiną situaciją patekusiam 35 metų vyrui Anglijoje prireikė medikų pagalbos. Jis į ligoninę buvo atgabentas kartu su... klozetu.

Nežinomi asmenys Dadlio miesto viešajame tualete stipriais klijais ištepė klozeto kraštus. Kai nelaimėlis ant jo atsisėdo, iš karto prilipo. Atskubėjusiems ugniagesiams nepavyko atplėšti vyro nuo klozeto, jis buvo nuvežtas į ligoninę su visu sanitariniu mazgu.

Kijeve 48-erių metų Vasilijus Kovalčiukas  buvo areštuotas už tai, kad pagal paskirtį pasinaudojo vienu iš neseniai atidaryto tualeto istorijos muziejaus eksponatu. „Aš nesuvokiau“, kad į juos galima tik žiūrėti“, - teisinosi jis, pridūręs, kad už tai atsiprašo administracijos.

JAV Niu Meksiko valstijos transporto departamentas baruose ir restoranuose įrengė apie 500 kalbančių tualeto kvapo gaiviklių, kurie perspėja žmones nevairuoti išgėrus. „Na, žmogau, išgėrei? Tad paklausyk. Manai, jog truputį padauginai? Laikas būtų išsikviesti taksi arba blaivų draugą, kuris parveš tave namo“, - tokie žodžiai pasigirsta iš klozeto. Transporto departamento atstovas teigė, kad tai gali sumažinti avarijų skaičių keliuose.

Kokią svarbią vietą amerikiečių buityje užima tualetinis popierius, primena 1972 m. įvykis. Populiarus komikas Džonis Karsonas televizijos laidoje pajuokavo, kad šalyje dėl įmonių pertvarkymo greitai pritruks šio popieriaus. Šimtai tūkstančių šalies gyventojų šturmavo parduotuves, siekdami sukaupti kuo didesnes rulonėlių “strategines atsargas”. Kitoje laidoje komikas atsiprašė žiūrovų prisipažinęs, jog tai buvo pokštas…O gal reklamos triukas?

Su tualetiniu popieriumi susieta ir stambi vagystė. 1995 m. areštuotas Filadelfijos miesto stadiono tarnautojas Rikardas Džefersonas. Teisme buvo įrodyta, kad jis per pusmetį iš stadionų tualetų pavogė popieriaus už 34 tūkst. dolerių.

Šveicaras 32 metų Rodžeris Vaiskopas išgarsėjo, kai per televizijos laidą įrodė savo sugebėjimą paragavęs nustatyti, kokioje šalyje tualetinis popierius yra pagamintas. Savo keistą talentą Rodžeris tobulino daugelį metų. Visų į užsienį vykstančių draugų jis prašydavo parvežti tenykščio tualetinio popieriaus. Už pasirodymą laidoje Rodžeris laimėjo ypatingą tualetinį popierių gaminančios firmos prizą – iki gyvenimo galo jis bus nemokamai aprūpinamas tualetiniu popieriumi. Ko gero, jis laikytinas pirmuoju ir vieninteliu tualetinio popieriaus ekspertu.

Tokijuje išleista nauja tualetinio popieriau rūšis – "mokomasis’". Jame išspausdinti šeši angliški žodžiai, jų vertimas į japonų kalbą ir tarimas. Išleidžiama po 13 serijų “mokomojo” tualetinio popieriaus per mėnesį. Tad norintieji per metus išmoks kelis šimtus anglų kalbos žodžių.

Viena Kelno /Vokietija/ prekybos firma laikraščiuose reklamuoja tualetinį popierių su atspausdintais 100 markių banknoto ženklais. Reklamoje sakoma: “Jūs turite galimybę išleisti milijoną markių. Gyvenkite plačiai! Naudokite milijonus kaip paprasčiausią tualetinį popierių! Švaistykitės dešimties, dvidešimties ir net penkiasdešimties tūkstančių sumomis! Šitie minkšti banknotai suteiks prabangos aromatą!” Kita firma 1998 m. ėmė gaminti tualetinį popierių, išmargintą buities patarimais ir anekdotais.

1962 m. vos nekilo karas tarp Švedijos ir Anglijos. Mat Švedija pastebėjo, jog anglų firma „Buts“ ant tualetinio popieriaus etikečių spausdina Švedijos karališkosios valdžios ženklą – „Tris karūnas“. Svarstant šį klausimą rikstage /Švedijos parlamente/, įžeisti monarchistai paragino paskelbti Anglijai karą. Tačiau vienas deputatas pasiūlė tinkamesnę išeitį: ant švediško tualetinio popieriaus etikečių spausdinti Britanijos liūtą.

Pradedant XXI a., keli įtakingi leidiniai pasiūlė savo skaitytojams išvardyti 100 išradimų, kurie labiausiai paveikė žmonių gyvenimą. 100-uoju pagal svarbą išradimu skaitytojai pripažino tirpiąją kavą. Sąrašo viduryje atsidūrė kinas, telefonas, muilas, 32-oji vieta paskirta atominei bombai. Aukštesnės vietos teko automobiliui, mikroskopui, rentgenui, pinigams, aviacijai. 10-oji vieta skirta antibiotikams, aukštesnes pelnė atitinkamai internetas, radijas, spiritiniai gėrimai, spaudos staklės, ratas, ugnis. 2-ąją vietą turbūt pagrįstai užėmė kompiuteris. O šit garbingą pirmąją vietą kiek netikėtai užėmė tualeto kriauklė. Suprantama, šitaip pagerbtas ne unitazas, kuris pats savaime nedaug ko vertas, o visa sudėtinga kanalizacijos sistema. Kai kas tvirtina, kad civilizacija sparčiai pradėjo vystytis išradus klozetą, o ne raštą.

2010 m. Pekine įvyko tarptautinis tualetų specialistų suvažiavimas „World Toilet Summit“, kuriame 15 šalių atstovai svarstė šio gyvybiškai svarbaus objekto ateitį ir dabarties aktualijas. Buvo nagrinėjama daug esminių klausimų: „Viešųjų tualetų išplanavimas projektuojant ir statant miestus“, „Tualetai – socialinių pokyčių instrumentas“, „Tualetai – turistų pritraukimo būdas“ ir kt.

Statistikos duomenimis kiekvienas anglas kasmet sunaudoja vidutiniškai 17,6 kg tualetinio popieriaus – tai beveik du su puse karto daugiau lyginant su Europos vidurkiu. Amerikiečiai vidutiniškai sunaudoja 15,7 kg tualetinio popieriaus per metus. Iš visų Europos sąjungos valstybių mažiausiai tualetinio popieriaus sunaudoja Baltijos valstybių gyventojai – vidutiniškai 3,9 kg vienam žmogui per metus. Tai tris kartus mažiau nei vokiečiai.

2012.01.06



Slaptai rekomenduoja

You must have the Adobe Flash Player installed to view this player.