Dar karštai vasarai nepasibaigus, rugpjūčio 21 dieną, startavo naujas rudeninis televizijų sezonas. Jo startas priminė kalėdinį šurmulį, kuomet jau lapkričio mėnesį dalis prekybininkų pradeda kalbėti apie žiemą – sniego dar nematyti, bet jau kalėdiniai išpardavimai prasideda.
Pradėsiu nuo šokių. Kitaip ir neįmanoma. LRT šeštadienio priminė, kad dar 2006-2007 metais ji organizavo pirmuosius šokių konkursus Lietuvos televizijų eteryje. Tuomet atrastos ne tik šokių “žvaigždės”, bet ir iki tol mažai kam plačiosiose masėse žinomi “profesionalūs šokių komentatoriai” – Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis.





Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktame tyrime pastebima, jog laikraščiai turi geras galimybes išlikti, jeigu daugiau dėmesio skirs savo tinklalapiams ir sugalvos, kaip tinkamiau apmokestinti savo turinį.
Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama.
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų prisipažins, jog žiūri lietuviškas televizijos laidas, įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Dažnusyk – labai kategorišką. Vieni iš mūsų pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių. Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti itin neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas. Galų gale laidos kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties, drąsos, oratorinio meno.
Štai buvo išplatintas pranešimas “SIC Gallup Media/TNS: Aludariai produktų komunikacijai renkasi užsakomuosius straipsnius”, kurio esmė labai aiški – aludariams patrauklūs užsakomieji straipsniai, populiariai vadinami “zakazucha”.



