Slaptai.Lt

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas sausio 28-ąją Vilniuje surengė pasitarimą “Krikščioniškosios žiniasklaidos aspektai ir vieta Lietuvos viešojoje erdvėje“. Kaip žurnalistas, neabejingas krikščionybės likimui, tokiame renginyje negalėjau nedalyvauti. Tačiau net keletą valandų trukęs pokalbis nepaliko įspūdžio. Vargu ar jį galima vadinti pilnaverte diskusija. Greičiau – diskusijos imitacija. Juk pavykusia diskusija derėtų laikyti tik tuos pasisedėjimus, kuriuose išties nuoširdžiai ginčijamasi: baramasi, įrodinėjama, nesutinkama, kontrargumentuojama... Tikra disusija įsiplieskia tik tuomet, kai visi jos dalyviai nuoširdžiai siekia surasti bendrąjį vardiklį, kai nevengiama pateikti nepatogių, nemalonių klausimų, kai pašnekovai ne tik konstatuoja, bet ir įvardija konkrečius būdus, kaip rasti išeitį iš keblios padėties. Rimta diskusija prasideda tik tada, kai salėje apart kritiką pažeriančiųjų sėdi ir tie, į kuriuos nukreiptos kritikos strėlės.

Šį sykį viso šito nebuvo. Greičiausiai kitaip ir negalėjo būti. Susvetimėjusioje, ekonominės krizės išvargintoje, vartotojiškas vertybes garbinančioje Lietuvoje vargu ar įmanomas nuoširdus, gausus, principingas pokalbis apie krikščioniškąją spaudą. Beje, rimtų diskusijų, kurias vadinu “ginčais iš peties”, seniai esu begirdėjęs. Į panašaus pobūdžio renginius einu ne tam, kad sužinočiau naujų, dar nežinomų dalykų ar išgirsčiau vertingų pasiūlymų, kaip konkrečiai išsikapanoti iš konkrečios situacijos. Lankausi tokiuose renginiuose greičiau “iš įpratimo”, tik tam, kad pasitikrinčiau, ar niekas nesikeičia į gerąją pusę.

O į gerąją pusę tikrai niekas nejuda. Tiesa, sausio 28-ąją teko sužinoti, kiek vis dėlto Lietuvoje esama daug krikščioniškosios pakraipos leidinių, pretenduojančių į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą. Apie jų egzistavimą net neįsivaizdavau. Tik kažkodėl niekas tą šaltą vėjuotą žiemos vakarą rimtai nesvarstė, kodėl šie leidiniai neįtakingi ir ar tikrai neįmanoma jų paversti bent šiek tiek įtakingesniais.

Ir tuo pačiu niekas iš kalbėjusiųjų nedrįso prisipažinti, jog visi jie – ne tiek bendraminčiai, kiek – konkurentai. Ne bet kokie, o nuožmūs konkurentai. Juk jei vienas gaus paramos, tai kitam atiteks mažesnis pyrago gabalas. O valstybė tokiems reikalams dovanoja labai jau liesą pyragą. Taigi padorioji, nekomercinė, krikščioniškoji spauda priversta konkuruoti ne tiek su bulvarine spauda, kiek tarpusavyje.

Štai kur pati didžiausia mūsų visuomenės bėda. Užuot pabandžiusi patraukti į savo pusę kuo daugiau vadinamųjų bulvarinės spaudos gerbėjų, krikščioniškoji spauda priversta grumtis tarpusavyje. Ne dėl to, kad tokia padėtis - toleruotina. Į tokią padėtį krikščioniškąją spaudą dėl neišmanymo arba sąmoningai stūmė visos nepriklausomos Lietuvos valdžios, pradedant LDDP ir baigiant konservatoriais ir krikščionimis demokratais. Tą konkurenciją dar nuožmesne paverčia ir kova už kiekvieną potencialų skaitytoją, už kiekvieną prenumeratorių. Juk visi pripažįstame: tokia spauda didelių tiražų nesurenka. Todėl jai brangus kiekvienas skaitytojas. O iš kur paimti rimtų gerbėjų? Iš vadinamosios geltonosios spaudos gerbėjų vargu ar prisiviliosi. Bulvarinės spaudos gerbėjams reikalingos sensacijos, kraujas, žmogžudystės. Tad belieka vienintelė išeitis: prisivilioti iš kitų tokių pat leidinių, kaip ir pats – krikščioniškųjų, padoriųjų.

Štai tik vienas netoleruotinos konkurencijos pavyzdys. Toje diskusijoje pirmuoju smuiku grojo internetinio portalo bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas.  Sausio 28-ąją jis pateikė vertingų minčių. Tačiau čia norėčiau iškelti retorinį klausimą: kodėl per pastaruosius keletą metų jo vadovaujamoje internetinėje svetainėje nebeliko vietos krikščioniškosios minties laikraščio “XXI amžius” reklamai? Puikiai prisimenu, kaip prieš keletą metų bernardinai.lt dar persispausdindavo kai kuriuos “XXI amžiaus” straipsnius, pateikdami visas būtinas nuorodas. Dabar peržvelgęs šį portalą apie “XXI amžių” nieko nesužinosi. Nebeliko nė užuominos. Užtat A.Navicko vadovaujamame leidinyje reklamuojami mažų mažiausiai keletas savęs krikščioniškais leidiniais neįvardijantys laikraščiai. Tuo tarpu krikščioniškosios pakraipos laikraščio “XXI amžius” reklamos nerasi. Nei didelės, nei mažos. Nors bernardinai.lt ir “XXI amžius” priskirtini tai pačiai kategorijai – padoriosios, rimtosios, krikščioniškosios žiniasklaidos sferai. Beje, atsivertęs “XXI amžiaus” internetinį variantą išvysi lengvai pastebimą nuorodą į bernardinai.lt. Mano supratimu, vien šis nedidelis pavyzdys akivaizdžiai byloja apie konkurenciją, įsigalėjusią ir tarp nekomercinės, padoriosios, krikščioniškosios žiniasklaidos. Tik apie ją niekas garsiai nedrįsta prabilti.  

Kai kurie sausio 28-osios diskusijos dalyviai teisingai pastebėjo, jog per pastaruosius dvidešimt metų, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, nė viena valdžia, nei kairioji, nei dešinioji, neskyrė rimtos paramos ir deramo dėmesio padoriai nekomercinei spaudai. Visos nepriklausomos Lietuvos valdžios tokiems leidiniams atseikėdavo tik tiek, kad jie nenumirtų badu. Bet tuo pačiu nepriklausomos Lietuvos valdžia iki šiol suteikia tik tiek paramos, kad padorioji nekomercinė spauda niekaip negalėtų sutvirtėti bei rimčiau atsistoti ant kojų. Todėl padorioji žiniasklaida visąlaik vegetavo ir, deja, tebevegetuoja. Ji niekad negalės pasigirti dideliais tiražais, kadangi nesivaiko sensacijų, kadangi į visus reiškinius žvelgia rimtai, atsakingai. Bet už tai jai reikalinga materialinė parama, kuri bent šiek tiek kompensuotų tuos nuostolius, kuriuos ji patiria, nereklamuodama, pavyzdžiui, cigarečių, alkoholio ar masažo salonų. Jei tokių kompensacijų nėra, vadinasi, nėra ir bent kiek solidesnių honorarų.

Diskusijos apie krikščioniškąją spaudą dalyviai taip pat taikliai pastebėjo, jog nėra jokių vilčių, esą Lietuvos valdžia artimiausiu metu ims solidžiau remti padoriąją, nekomercinę spaudą. Taigi beprasmiška laukti malonės iš valdžios, kokia ji bebūtų – konservatyvi, liberali ar socialdemokratiška. Bet ką tada daryti? Kur ieškoti išeičių? Šis retorinis klausimas liko be atsakymo. Tiesa, vienas kalbėjęs krikščioniško leidinio redaktorius pateikė originalų receptą. Nekomercinę, padoriąją, krikščioniškąją spaudą turėtų rimčiau remti patys skaitytojai. Ne žodžiais, bet – pinigais. Bet redaktorius tuo pačiu prisipažino, esą skaitytojai jo leidinį iki šiol labai karštai giria ir remia tik …  žodžiais. 

Viena jauna graži mergina perskaitė išsamų pranešimą, kaip jai, siekiančiai gyventi padoriai, prasmingai, kultūringai, mūsų knygynuose ir kioskuose sunku rasti rimtų  jos skonį, pasaulėžiūrą, interesus atitinkančių leidinių. Jos pranešimas dar kartą priminė apie apgailėtiną padėtį, į kurią pakliuvo padorioji, krikščioniškoji žiniasklaida Lietuvoje. Bet apart šio fakto konstatavimo mergina nepateikė konkrečių pasiūlymų, kaip pakilti iš apvergtinos padėties. Tad tos 15 ar 20 minučių, praleistų atidžiai klausantis jos padorių, teisingų minčių, - neatnešė niekam naudos.

O juk nekomercinė, padorioji, krikščioniškoji žiniasklaida pralaimi konkurencinę kovą su bulvarine spauda ne tik todėl, kad valdžia savo kvailais ekonominiais sprendimais bei netobulais įstatymais ją įstūmė į nelygias konkurencines sąlygas ar kad Lietuvoje apskritai nesama didelio rimtų kultūrinių straipsnių poreikio. Krikščioniška spauda dažnusyk pati sau kenkia, vengdama atvirai, drąsiai analizuoti nemalonias, nepatogias temas. Juk šiandieninės Lietuvos skaudulių negalima apeiti. Analizuoti juos – būtina. Tik, žinoma, svarbu juos narplioti kultūringai, nesimėgaujant bjaurastimis, žiaurumais. Tačiau krikščioniška žiniasklaida, man regis, tarsi sukaustyta savicenzūros. Rimtą klausimą tądien iškėlė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, primindamas, jog pirmiausiai dar būtina išsiaiškinti, kokius leidinius Lietuvoje galima vadinti krikščioniškais, o kokius - ne. Iš tiesų – kur ta riba, skirianti krikščionišką leidinį ar laidą nuo nekrikščioniško laikraščio ar TV? Ar leidinys, svarstydamas, kokių priekaištų krikščionims šiandien turi musulmonai, jau nėra krikščioniškas? O leidinį, kuris primityviai, paviršutiniškai “kepa” valdiškus Bažnyčios hierarchų pasisakymus, - jau verta vadinti krikščionišku?

Kad paslėpta, užmaskuota cenzūra egzistuoja net krikščioniškosios žiniasklaidos sferose, sprendžiu iš konkrečių pavyzdžių. Maždaug prieš pusę metų lankiausi pas buvusį karo kapelioną, atsargos majorą, kunigą Alfonsą Bulotą. Lankiausi pas jį dar ir dėl to, kad jis šių eilučių autoriui ne sykį priekaištavo, esą aš, kadaise vadovavęs vieno leidinio kariniam priedui, nesiteikiau su juo padaryti nė vieno interviu. (Tąsyk nekalbinau kapeliono A.Buloto tik todėl, jog karinis priedas “Vardan Lietuvos” buvo skirtas išimtinai karinėms, o ne bažnytinėms temoms.). Tačiau 2009-ųjų vasarą svečiuodamasis pas A.Bulotą Kaune tvirtai sutariau, jog kiekvieną savaitę iš jo imsiu videointerviu ir skelbsiu tuos video savo portale Slaptai.lt. Ši iniciatyva buvo mano, ir ją kunigas A.Bulotas priėmė kuo palankiausiai, nesispyriodamas. Pirmąjį savo videointerviu A.Bulotas skyrė karo kapelionų tarnybos mūsų ginkluotosiose pajėgose svarbai. Jokios kritikos, jokių priekaištų jis tame interviu nepareiškė. Niekam. Nei politikams, nei generolams, nei Bažnyčios hierarchams.

Tačiau antrojo video interviu padaryti su kunigu A.Bulotu jau nepavyko. Kai po savaitės ruošiausi vėl važiuoti į Kauną, kunigas A.Bulotas netikėtai paskambino ir paprašė susitikimą atidėti. Kodėl negalįs susitikti, deramai nepaaiškino, nors iš kai kurių jo užuominų supratau, jog tas nieko nepeikiantis interviu vis dėlto kažkam nepatiko. Tik nesupratau, kam iš Bažnyčios hierarchų tas interviu užkliuvo ir, galų gale, kodėl užkliuvo?

Nuo to laiko kunigas A.Bulotas prapuolė kaip į vandenį. Neatsiliepdavo į skambučius, o atsiliepęs tvirtino, jog paskambins kitą savaitę, bet nepaskambindavo. Atsitiktinai sutiktas publicisto, antiglobalisto Viliaus Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams” pristatyme Vilniaus Karininkų ramovėje ir vėl nerado savyje vyriškos drąsos paaiškinti, kas gi taip užsirūstino dėl, dar sykį pabrėžiu, jo korektiško išlaikyto, nieko neužgaunančio interviu. Žodžiu, kiekvieną sykį surasdavo vis kitą priežastį, kodėl negalįs duoti interviu: tai gripas užuolė, tai sloga kamuoja, tai persikraustymo darbai neduoda ramybės. Kunigo A.Buloto slapukavimas, išsisukinėjimas, bijojimas prisipažinti, ar tik ne arkivyskupas Sigitas Tamkevičius uždraudė filmuotis, - man tąsyk pasirodė keistas.

Štai praėjusių metų pabaigoje kreipiausi į kaunietį kunigą Robertą Skrinską prašydamas interviu blaivybės tema. Interviu paprašiau blaivystės tema tik todėl, kad kunigas R.Skrinskas platina padorų, įdomų informacinį biuletenį “Pro Vita”, be kita ko, propaguojantį sveiką gyvenimo būdą. Taigi norėjau pasišnekėti vien apie blaivybės propagavimo sunkumus. Jokios politikos. Jokios kritikos. Bet ir vėl nepavyko. Kunigas R.Skrinskas paprašė, kad pirmiau pasišnekėčiau su jo vadovybe - gaučiau leidimą pokalbiui. Šis atsakymas mane suglumino. Juk ne Popiežiaus nuostatas žadame analizuoti. Juk ne arkivyskupą S.Tamkevičių ruošiamės kritikuoti! Beje, man taip ir nebuvo konkrečiau paaiškinta, kodėl toks leidimas būtinas. Galų gale man nebuvo net paaiškinta, į ką konkrečiai turiu kreiptis, jei noriu gauti interviu blaivystės tema.

Prisimenu ir kur kas senesnį nutikimą, kai dar dirbau “Valstiečių laikraštyje”. Tuomet šeštadienio pamokslus rašė tuometinis Veisiejų parapijos klebonas Vytautas Guogis. Pamokslus rašė šiltus, įdomius, prasmingus. Bet kažkam iš tuometinių Bažnyčios vadų klebono rašiniai nepatiko, ir ilgainiui V.Guogio straipsnių “Valstiečių laikraštyje” nebeliko. Kai kurie “Valstiečių laikraščio” skaitytojai bei darbuotojai dar teiravosi vadovybės, kas gi atsitiko. Bergždžiai. Atsitiko štai koks dalykas. Šeštadieninius pamokslus vietoj V.Guogio tąsyk nusprendė rašyti arkivyskupas S.Tamkevičius. Kai kurių tuometinio “Valstiečių laikraščio” darbuotojų manymu, - prastesnius. Valdiškus, šaltus, atitrūkusius nuo realybės.

Taip buvo prieš keliolika metų, taip, deja, yra ir dabar. 2009-ųjų metų pabaigoje kreipiausi į Kauno arkivyskupiją prašydamas atsakymo į kai kuriuos, mano supratimu, svarbius, aktualius klausimus. Laiškas buvo adresuotas konkrečiai arkivyskupui S.Tamkevičiui.

Štai pagrindiniai mano klausimai, kuriuos jam nusiunčiau elektroniniu paštu. Kokia Lietuvos katalikų bendruomenės padėtis, lyginant su Europa? Kurie labiau tikintys, pamaldūs – lietuviai ar, sakykim, prancūzai, vokiečiai, italai, lenkai? Ar iš tikrųjų išsilavinusi, demokratinė Europa vis labiau tolsta nuo krikščionybės idealų? Ar europietiškas pamaldumas nėra daugiau poza, nei tikras, gilus tikėjimas? Koks mūsų, krikščionių, katalikų, požiūris turėtų būti į islamą, į musulmonų pasaulį? Šiandien musulmonai, man regis, labiau pamaldūs, giliau tikintys už mus, katalikus, tad ko mes galėtumėme pasimokyti iš musulmonų? Ar gausi lietuviška katalikiškos pakraipos spauda? Kaip jai šiandien išsilaikyti, išgyventi, kai didžiausius tiražus Lietuvoje susižeria pornografiniai, bulvariniai leidiniai? Kaip Jūs padedate katalikiškos pakraipos leidiniams? Kokios tradicijos tarp Bažnyčios ir katalikiškų leidinių nusistovėjusios Vakarų Europoje? Kaip Lietuvos Bažnyčia po ateistinio valdymo metų prisiderina prie nepriklausomybės, kartu ir liberalumo klestėjimo ypatumų? Juk šiandieninėje Lietuvoje tikriausiai esama labai daug dalykų, kurie Jums visiškai nepriimtini, bet kurie egzistuoja. Sakykim, abortai, paleistuvavimas, girtuoklystė, narkomanija. Vieno užtektinai garsaus kunigo paprašiau interviu dėl požiūrio į narkomaniją, paleistuvystę ir alkoholio reklamą. Pasakė, jog interviu duoti be Jūsų sutikimo negali, todėl aš, žurnalistas, pirmiausiai privalau visus klausimus suderinti su Jumis, arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi. Kunigui pasakiau, kad man tikrai nereikia nieko su niekuo derinti, o jei jam reikia derinti, tai tegul ir derina. Žodžiu, interviu spaudoje nepasirodė. Kas tai – normali tvarka, apsidraudimas ar vis tik cenzūros apraiškos? Kas, kaip ir kodėl iš Bažnyčios tarnų gali bendrauti su spauda? Ar bendraujate su visa spauda? Ar esama atvejų, kai atsisakote duoti interviu? Koks, Jūsų manymu, turėtų būti Bažnyčios santykis su politika? Lenkijoje kunigai tampa parlamentarais, Lietuvoje – ne. Kuris sprendimas, Jūsų nuomone, išmintingesnis? Ką ir kaip reikėtų keisti, norint sustiprinti Bažnyčios įtaką? Lietuviškoje spaudoje esama pranešimų ir apie paleistuvaujančius, bizniaujančius, girtuokliaujančius kunigus. Tokių atvejų per pastaruosius du dešimtmečius daugėja ar mažėja? Koks norinčiųjų studijuoti teologiją skaičius? Kunigų seminarijose besimokančiųjų mažėja ar daugėja?

Šiuos klausimus iš anksto nusiunčiau, kad arkivyskupas S.Tamkevičius turėtų laiko deramai pasiruošti. Net buvau specialiai nuvykęs į Kauną asmeniškai pažinčiai. Mat arkivyskupas S.Tamkevičius dar pageidavo pažvelgti į šių eilučių autorių “iš arčiau”. Na, nuvykau, na, pasirodžiau, na, prie pietų stalo gerą valandą pasakojau apie savo intencijas. Nemanau esąs pats didžiausias nusidėjelis Lietuvoje, tačiau S.Tamkevičiaus atsakymų į savo klausimus nesulaukiu iki šiol (jau įpusėjo ketvirtas mėnuo). Nesulaukiu net paaiškinimo, kodėl arkivyskupas S.Tamkevičius nesiteikia atsakyti į mano klausimus.

O juk nuoširdus, atviras pokalbis būtent šiomis temomis, man regis, pritrauktų užtektinai gausų skaitytojų ratą ir nė kiek nesumažintų Bažnyčios autoriteto. Pastaruoju metu tenka dažnokai bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais musulmonais, ir atviresnių pokalbių metu jie mane perspėja: Gintarai, ar tau neatrodo, kad lietuvių tauta miršta, nes Lietuvos gatvėse – vien pensininkai, o kavinės – pustuštės arba visai tuščios? Tie patys musulmonai atvirumo valandėlę man pasakoja, kokius įspūdžius patyrė, aplankę pagrindines mūsų bažnyčias. Jie buvo šoko ištikti: “jūsų maldos namuose – vien senimas, kur jūsų besimeldžiantys vaikinai ir merginos, ką apie visa tai mano jūsų kunigai, vyskupai, kardinolai?”

Dabar jau žinau, ką atsakyti musulmonams: “mūsų Bažnyčia vengia nepatogių klausimų”.

Nuotraukoje: arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vengiantis atsakyti į jam nepatogius klausimus.

2010.02.03