Slaptai.Lt

Sykį sutikęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininką Dainių Radzevičių sulaukiau draugiško ir, mano supratimu, vertingo patarimo. Nereikalingų apkalbų bei nepagrįstų įtarimų išvengti siekiantis žurnalistas turėtų viešai deklaruoti savo finansinius rėmėjus. LŽS vadovas pabrėžė, esą jis, pavyzdžiui, kiekvienais metais nurodo, kas ir kokiomis sumomis parėmė jo asmeninę svetainę. Taigi ir visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt, taip pat – ir specializuotas “XXI amžiaus” priedas “Slaptieji takai”, D.Radzevičiaus manymu, karts nuo karto privalėtų deklaruoti finansines įplaukas. Tik tokiu būdu įmanoma neutralizuoti nedraugiškas paskalas, užkirsti kelią šmeižikiškiems išpuoliams.

Tąkart LŽS lyderis konkrečiai neįvardino, kas, jo įsitikinimu, labiausiai krenta į akis, skaitant mano publikacijas slaptųjų tarnybų temomis. Tačiau ši LŽS pirmininko, beje, šiandien kryptingai, konkrečiai ir išsamiai analizuojančio užsakomųjų straipsnių problemą lietuviškoje žiniasklaidoje, pastaba neduoda ramybės iki šiol. Kolega D.Radzevičius – tūkstantį kartų teisus. Kai kurios mano išsamiai gvildentos temos gali sukelti įtarimų. Sakykim, dešimtys publikacijų bei videointerviu, kuriuose gyniau čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų reputaciją. Juolab kad ir be D.Radzevičiaus pastebėjimų esu sulaukęs kelių skaitytojų svarstymų, girdi, “vis rašau ir rašau apie Gatajevus”.

Tiesa, manęs dar niekas atvirai nečiupo už atlapų, kiek gi uždirbau, kritikuodamas čečėnus Gatajevus persekiojusį Lietuvos saugumą. Galų gale į tokius klausimus neprivalau niekam atsakyti (išskyrus, žinoma, Lietuvos mokesčių inspekciją, jei ji turi įtarimų, jog nuslėpiau mokesčius, arba tą patį Lietuvos saugumą, jei jis turi faktų, esą už tokią veiklą esu finansuojamas iš Lietuvai priešiškų fondų). Ir vis dėlto puikiai suprantu, jog šiuo konkrečiu atveju daugelį lietuvių domina ne tiek intrigos, kas gi šioje istorijoje teisus, Lietuvos VSD ar H. ir M.Gatajevus ginantys žmogaus teisių gynėjai Suomijoje, kiek honorarų klausimas. Tiksliau tariant, kai kam itin knieti sužinoti, kas, kodėl ir kiek sumokėjo G.Visockui, jog šis taip uoliai, nebijodamas net Lietuvos VSD keršto, stojo čečėnų Gatajevų pusėn.

Žinoma, savo oponentų šiandien galėčiau pasiteirauti, o kiek gi iš šios temos uždirbo leidiniai, nuo pat pradžių užėmę Lietuvos VSD vadovybei palankią poziciją. Bet tuo pačiu suprantu, jog susipynus Gordijo mazgui pats racionaliausias sprendimas – vieša išpažintis. 

Taigi kiek uždirbau, viešojoje erdvėje (visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt, ELTA, BNS, tinklink.lt, “XXI amžiaus” priedas “Slaptieji takai”) gindamas čečėnų našlaičius Lietuvoje globojusią šeimą? Sąmokslo teorijų mėgėjus nuvilsiu. Uždirbau labai mažai. Lietuvoje už šią temą man mokėjo tik “XXI amžiaus” redakcija. Honorarų dydis – keli šimtai litų už beveik dešimt publikacijų. O Suomijos žmogaus teisių gynėjai sumokėjo dar mažiau - 80 eurų už žurnale “Novaja gazeta” paskelbtą mano interviu su tuomet vienoje iš Kauno įkalinimo įstaigoje kalėjusiais H. ir M.Gatajevais. Turint omenyje, jog man niekas neapmokėjo gausių kelionių iš Vilniaus į Kauną (būtent Kaune filmavau nepalankius parodymus apie VSD davusius čečėnų jaunuolius), jog išsamųjį interviu su įkalintais Gatajevais man dar teko pačiam už savo lėšas išversti į rusų kalbą, - pelno iš viso nebelieka. Vaizdžiai tariant, už maždaug 10 stambių publikacijų ir videointerviu uždirbau vos kelis litų.

Tiesa, su Gatajevų augintiniu Deniu Volovskiu man teko beveik savaitę viešėti Helsinkyje, kur Suomijos žurnalistams abu išdėstėme savo įtarimus, kodėl VSD Kauno skyriaus pareigūnai suėmė H. ir M.Gatajevus. Toji kelionė nė cento nekainavo nei D.Volovskiui, nei šių eilučių autoriui. Tačiau ir uždarbio – jokio. Nė vieno cento. Nebent uždarbiu laikytume 20 eurų, kurie liko, Suomijos žmogaus teisių gynėjams nepaėmus grąžos.

Šiuos skaičius vardinu neatsitiktinai. Noriu pabrėžti, jog skandalingosios Gatajevų temos ėmiausi ne dėl finansinio atlygio. Čečėnams jaučiu simpatiją dar nuo tų laikų, kai 1994 – 1995-aisiais metais kaip karo žurnalistas dirbau Grozne. Pusę metų viešėdamas Čečėnijoje apie šią tautą susidariau savąjį įspūdį, kuris nesutampa su dažnusyk oficialiųjų Rusijos struktūrų peršama pozicija, esą čečėnai – vien samdomi žudikai, teroristai, prievartautojai ir tinginiai, kuriais negalima pasitikėti, kurie neverti nepriklausomos valstybės, pagarbos, užuojautos, galų gale – geresnio gyvenimo.

Taip pat privalau pabrėžti, jog nesigailiu ėmęsis sudėtingos Gatajevų temos. Nepaisant kai kurių Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių perspėjimų, girdi, Gatajevai gali būti susiję su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, mano surinkti faktai bei liudininkų parodymai byloja greičiau priešingą versiją. Gatajevų veikla tikriausiai erzino būtent Rusiją, štai Kremlius ir pamėtėjo mūsiškiams dezinformacijos apie šią neva nepadorią šeimą. O galbūt Rusijos slaptosios tarnybos mūsų struktūrose surado net saviškių, kurie ir padėjo apie Gatajevus Lietuvoje sukurti neigiamą nuomonę. Vienas Seimo NSGK narys šių eilučių autorių atsargiai įtikinėjo, jog mūsų saugumas negali viešai Gatajevams pareikšti kaltinimų dėl bendradarbiavimo su Kremliumi, todėl ir pasirinko su politika ir slaptosiomis tarnybomis nesusijusius kaltinimus. Neva šie skriaudė ir išnaudojo našlaičius. Tačiau konkrečių faktų, jog būtent ši versija – teisinga, žinoma, nepateikė. Tai buvo tik jo asmeninės įžvalgos, bent jau šiuo metu nesutampančiomis su mano surinktais faktais bei įrodymais.

Taigi nesijaučiu nusižengęs nei žurnalistinei etikai, nei visuotinai pripažįstamoms moralės normoms, kai paskelbiau išsamų videointerviu su našlaičiu D.Volovskiu, kuris viešai papasakojo, kaip VSD Kauno skyriaus “džeimsai bondai” subtiliai ir tuo pačiu primygtinai siūlė teisme pateikti jį įvaikinusiems Gatajevams nepalankius parodymus. Tas D.Volovskio pasakojimas apie septynetą valandų, praleistų VSD būstinėje Kauno Šilainių rajone, - šokiravo daugelį skaitytojų bei žiūrovų. Kai kurie bičiuliai ironizavo: mūsų VSD bijo imtis bet kokių rimtų bylų, todėl ir kariauja su paaugliais.

Nesijaučiu ką nors blogo padaręs ir tuomet, kai įkalinimo įstaigoje Kaune susitikau su H. ir M.Gatajevais asmeniškai ir atidžiai išklausiau jų versijos. Mūsų pokalbis, kurį nufilmavau, užtruko trejetą valandų. Tas videoreportažas taip pat liko nepastebėtas Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” priedo “Slaptieji takai” gerbėjų. Daugeliui skaitytojų įsiminė Maliko Gatajevo žodžiai: “Lietuvos slaptąsias tarnybas kažkas vedžioja už nosies”.

Norėčiau pasidžiaugti, jog šiandien visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau turi ir vieno iki šiol Gatajevams nepalankius parodymus davusio čečėno išpažintį. Tas žmogus viešai, oficialiai papasakojo, kodėl, duodamas parodymus pirmuosiuose teismų posėdžiuose Kaune, ženkliai sutirštino juodąsias spalvas, pasakodamas apie gyvenimą Gatajevų namuose. Čia ir vėl kritikuojami mūsų saugumiečiai, įvėlę čečėnų paauglius ir merginas į intrigų, papirkinėjimų ir grasinimų liūną. (Artimiausiu metu šis videointerviu bus paskelbtas).

Tad mano atsakymas smalsuoliams - vienareikšmis: domėdamasis Gatajevais milijonų neuždirbau. Beje, ir nesitikėjau uždirbti. Tačiau ar teisingai elgiausi, tuos straipsnius ir videointerviu darydamas be jokios materialinės paramos? Šį klausimą sau pačiam iškėliau po vieno vizito į Estiją. Ogi praėjusiųjų metų rudenį Suomijos žmogaus teisių gynėjai į Taliną sukvietė visus Lietuvos, Rusijos, Suomijos aktyvistus, besidominčius Gatajevų byla. Į Taliną susirinko per dvidešimt žmonių. Žinoma, nė vienam iš jų niekas nekaštavo: nei kelionė, nei gyvenimas viešbutyje, nei pietūs ar vakarienė. Viską apmokėjo Helsinkis. Tame renginyje dalyvavau ir aš, šių eilučių autorius. Nepraleidau nė vieno posėdžio, kurio metu Taline derintos advokatų, žurnalistų ir žmogaus teisių gynėjų pastangos reabilituojant gerą Gatajevų vardą bei siekiant Gatajevams palankaus teismo nuosprendžio. Todėl drįstu pastebėti, jog savaitgalinis susitikimas Estijos sostinėje nebuvo kuo nors ypatingas ar reikšmingas. Juolab - nieko slapto, konfidencialaus ar netikėto. Tiesiog pasikeista visiems gerai žinomais faktais, pabendrauta tarpusavyje bei svarstyta, kokio verdikto galima laukti iš Lietuvos teismų.

Tačiau tas, drįstu manyti, nereikšmingas susitikimas žmogaus teisių gynėjams iš Suomijos kainavo gražaus pinigėlio. Nenoriu skaičiuoti svetimų pinigų ir pasirodyti esąs netaktiškas, bet dviejų dienų pabendravimas Taline suomiams, mano paskaičiavimais, kaštavo apie 20 tūkstančių eurų. Gal kažkam iš suomių ir nepatiks, tačiau šiandien man tie tūkstančiai atrodo išleisti ne itin racionaliai. Viešėdamas Taline ne sykį pabrėžiau, jog Lietuvoje apie Gatajevus stambioji žiniasklaida ir televizija sukūrė neigiamą įvaizdį. Norint išsklaidyti nepalankią nuomonę apie Gatajevus bei demaskuoti keistus Lietuvos VSD išpuolius prieš šią šeimą labai praverstų lietuvių kalba parašyta knyga, kuri apibendrintų visą po įvairiausius leidinius išbarstytą informaciją. Kalbėdamas Taline akcentavau, kad visą reikiamą informaciją, įskaitant išsamius, sensacingus interviu su pačiais Gatajevais ir jų augintiniais, jau esu paruošęs. Tereikia tik nedidelės finansinės paramos. Juolab kad knygų leidyboje nesu naujokas. 2006-aisiais išleidau didelio populiarumo sulaukusią knygą “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”, kuri nebuvo nuostolinga ir net atnešė šiokio tokio pelno. Tačiau tąkart Taline mano pasiūlymas išleisti Lietuvoje knygą kažkodėl liko be atgarsio.

Prieš keletą dienų Suomijos žmogaus teisių gynėjams parašiau oficialų laišką, prašydamas padėti Lietuvoje išleisti knygą, kurioje apibendrinčiau visą turimą informaciją apie Gatajevus, kurioje pabandyčiau išsamiai, remdamasis faktais, pasvarstyti, kodėl Lietuvoje buvo išardyti Gatajevų vaikų namai. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau kol kas – iš Helsinkio jokio atsakymo. Jo greičiausiai ir nebus. O jei ir sulauksiu atsakymo, tai jis tikriausiai bus neigiamas: suprask, nėra pinigų.

Sutinku, skaičiuoti svetimus pinigus – ne itin gražus, toleruotinas užsiėmimas. Kiekvienas su savo pinigais elgiasi kaip panorėjęs. Suomijos žmogaus teisių gynėjai savo lėšas taip gali leisti kaip tinkami. Ir vis dėlto negaliu nepastebėti, jog tų 10-ies ar 20-ies tūkst. eurų, paliktų viename ne itin prabangiame Talino viešbutyje, būtų užtekę ne tik knygai parengti ir jai išleisti. Tų eurų būtų pakakę ir solidžiai knygos reklamai bei jos vertimui į anglų ar rusų kalbas. Tačiau žmogaus teisių gynėjai iš Helsinkio kažkodėl renkasi kitą kelią: užuot parėmę Gatajevų byloje nuoširdžiai talkinusią žiniasklaidą, jie parėmė Estijos viešbučių verslo atstovus.

Kodėl taip atsitiko, spėlioti nenoriu. Tiesiog mažumėlę apmaudu. Kai kurie mano kolegos žurnalistai šiandien atsisako nemokamai rašyti mano portalui. Jie netiki, jog už beveik metus trunkantį kryptingą ir nuoseklų Lietuvos visuomenės informavimą apie skandalingąją Gatajevų bylą uždirbau, vaizdžiai tariant, 80 eurų. Jie mano, kad esu labai godus: pats už dyką nedirbu, o kitus verčiu darbuotis veltui.

Apmaudu dar ir dėl to, kad anoji pusė artimiausiu metu greičiausiai išleis antigatajevišką knygą Lietuvoje, be to, pasirūpins išversti ją dar ir į anglų ar rusų kalbas, kad būtent jų versija pasklistų kuo plačiau. Mat anoji pusė pinigų vėjais nešvaisto. Ji remia žurnalistus, bet ne kavinių ar viešbučių savininkus.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Hadižat ir Malikas Gatajevai.

2010.02.11