Slaptai.Lt

Prieš dvi­de­šimt me­tų – 1990 m. rug­sė­jo 6-ąją – iš­ėjo pir­ma­sis at­kur­to­je ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je ka­ta­li­kiš­ko laik­raš­čio „XXI am­žius“ nu­me­ris. Jo iš­lei­di­mas spe­cia­liai su­ta­pa­tin­tas su po ke­lių die­nų pra­si­dė­ju­siais at­lai­dais Ši­lu­vo­je.

Pir­ma­sis nu­me­ris, at­ro­do, bu­vo iš­leis­tas pa­ly­gin­ti di­de­liu ti­ra­žu – apie 20–30 tūkst. eg­zem­plio­rių. Laik­raš­tį re­dak­ci­jos dar­buo­to­jai ir ka­ta­li­kiš­kos spau­dos en­tu­zias­tai sėk­min­gai pla­ti­no di­džių­jų Ši­lu­vos Švč. M. Ma­ri­jos at­lai­dų me­tu. Di­de­liu ti­ra­žu laik­raš­tis bu­vo lei­džia­mas ir vė­liau. Ta­čiau ne­tru­kus en­tu­ziaz­mas pri­blė­so. Nors tuo­me­ti­nės po­pie­riaus bei spaus­di­ni­mo kai­nos bu­vo pa­ly­gin­ti ma­žos, bu­vo bū­ti­na skai­čiuo­ti lei­dy­bos kaš­tus, ti­ra­žą.

Ta­čiau to ne­bu­vo da­ro­ma ir per di­de­lius laik­raš­čio ti­ra­žus iš­pla­tin­ti da­rė­si vis sun­kiau. Ne­pra­ėjus nei pus­an­trų me­tų laik­raš­čio lei­dy­ba at­si­dū­rė sun­kio­je pa­dė­ty­je. Ta­da jo lei­di­mą pe­rė­mė ki­ti re­dak­ci­jos va­do­vai, ku­riems ati­te­kęs pa­li­ki­mas bu­vo ne­koks – są­skai­to­je bu­vo li­kę vos 20 Vo­kie­ti­jos mar­kių, o pre­nu­me­ra­tos pi­ni­gus tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me pasisavino tuo­me­ti­niai Vysk. M. Va­lan­čiaus blai­vys­tės są­jū­džio Kau­no sky­riaus va­do­vai.

Ge­rai, kad per vo­kie­čių ka­ta­li­kų lab­da­ros fon­dą ga­lė­jo­me įsi­gy­ti kom­piu­te­rius, ku­rie įga­li­no mo­der­ni­zuo­ti lei­dy­bą. Ta­čiau sa­vai­ti­nis ke­tu­rių pus­la­pių laik­raš­tis ne­ga­lė­jo il­giau pri­trauk­ti skai­ty­to­jų, ir jo ti­ra­žas, ne­si­kei­čiant te­mų įvai­ro­vei, pra­dė­jo kris­ti. Pir­mo­jo ka­ta­li­kiš­ko laik­raš­čio ini­cia­to­riai ir lei­dė­jai, be abe­jo, net ne­si­ti­kė­jo, kad ne­tru­kus jo lei­di­mas ka­ta­li­kiš­ko­je Lie­tu­vo­je bus toks sun­kus.

Sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis bu­vo 1996 me­tai, kai ti­ra­žas nu­kri­to iki 3000 eg­zem­plio­rių. Ta­da ti­kė­jo­mės gau­ti pa­ra­mos iš nau­jai įkur­to vals­ty­bi­nio Spau­dos rė­mi­mo fon­do. Ta­čiau pa­tei­kę tik­rai ne blo­ges­nį už ki­tų lei­di­nių pro­jek­tą-pa­raiš­ką pa­ra­mos ne­ga­vo­me. Ma­tė­si aki­vaiz­di ka­ta­li­kiš­ko laik­raš­čio dis­kri­mi­na­ci­ja. Mes pro­tes­ta­vo­me, ren­gė­me pro­tes­to ak­ci­jas, net ruo­šė­mės nu­trauk­ti laik­raš­čio lei­dy­bą. Su­pra­tę, kad tuo­me­ti­niai Spau­dos rė­mi­mo fon­do va­do­vai ne­re­a­guo­ja į mū­sų pro­tes­tus ir yra nu­si­tei­kę žlug­dy­ti, o ne rem­ti spau­dą ir su­lau­kę stip­rios skai­ty­to­jų mo­ra­li­nės pa­ra­mos, nu­spren­dė­me laik­raš­tį leis­ti to­liau.

Fon­do tei­kia­ma pa­ra­ma dau­gu­mai va­di­na­mų­jų ne­ko­mer­ci­nių laik­raš­čių pa­sta­tė mus į ne­ly­gia­ver­tes są­ly­gas, to­dėl mū­sų skai­ty­to­jų skai­čius vis ma­žė­jo. Lai­mei, dar prieš fon­do spren­di­mą ne­teik­ti mums ir mū­sų lei­džia­mam vai­kams skir­tam laik­raš­čiui „Kregž­du­tė“ finansinės paramos (tai ir­gi juo­das pus­la­pis vals­ty­bi­nio spau­dos „rė­mi­mo“ fon­do is­to­ri­jo­je) „XXI am­žių“ pra­dė­jo­me leis­ti du kar­tus di­des­nės ap­im­ties ir du kar­tus per sa­vai­tę.

Lai­kui bė­gant at­ėjo su­vo­ki­mas, kad siau­ra, tik į re­li­gi­nį gy­ve­ni­mą orien­tuo­ta laik­raš­čio kryp­tis nė­ra per­spek­ty­vi – juk po pir­mo­sios su­si­do­mė­ji­mo krikš­čio­niš­ka te­ma­ti­ka ban­gos žmo­nės ja per­si­so­ti­no,  jų „žin­gei­du­mas“ di­dži­ą­ja da­li­mi bu­vo pa­ten­kin­tas, o kai ku­rių itin krikš­čio­niš­kai nu­si­tei­ku­sių­jų in­te­re­sus ten­ki­no spe­cia­li­zuo­tas „Ka­ta­li­kų pa­sau­lis“ (vė­liau vir­tęs „San­do­ra“, bet taip ir ne­su­ge­bė­jęs iš­si­gel­bė­ti nuo ban­kro­to). Gelbs­tint ši lei­di­nį bu­vo me­ta­mos di­džiu­lės LVK pa­stan­gos – ski­ria­ma be­veik po mi­li­jo­ną li­tų per me­tus, o „XXI am­žius“, vi­są lai­ką gy­nęs krikš­čio­niš­ką­ją po­zi­ci­ją, bu­vo pa­smerk­tas vie­ni­šiaus ko­vai ir ne­ga­vo jo­kios pa­ra­mos iš Baž­ny­čios.

Ypač laik­raš­čiui truk­dė ne­vy­kęs jo ini­cia­to­rių spren­di­mas įsi­re­gist­ruo­ti laik­raš­čio lei­dyk­lą kaip Lie­tu­vių ka­ta­li­kų moks­lo aka­de­mi­jos (LKMA) per­so­na­li­nę įmo­nę. Tai ne tik var­žė mū­sų veiks­mus, bet ir tie­siog skan­di­no – kaip pel­no sie­kian­ti įmo­nė (nors to­kia mes ne­bu­vo­me, tą ro­dė tik­ro­ji pa­dė­tis ir įre­gist­ruo­ti įsta­tai, ku­riuos tvar­kė pir­mie­ji laik­raš­čio ini­cia­to­riai, bet ne­nu­ma­tė vi­sų ap­lin­ky­bių) už au­kų ga­vi­mą bu­vo­me nu­baus­ti di­de­lė­mis bau­do­mis, o tuo­me­ti­niai LKMA va­do­vai net ne­lei­do teis­mi­niuo­se gin­čuo­se aiš­kin­ti ir gin­ti savo po­zi­ci­jos.

Dar dau­giau. LKMA va­do­vas ra­šė raš­tus į Spau­dos rė­mi­mo fon­dą, jam įro­di­nė­da­mas, kad jis ne­teik­tų pa­ra­mos ka­ta­li­kiš­kam laik­raš­čiui (tiek „XXI am­žiui“, tiek „Kregž­du­tei“). Dar vė­liau LKMA pa­da­vė mus į teis­mą dėl iš­spaus­din­to 15 žmo­nių laiš­ko, gi­nan­čio gar­bin­gą ku­ni­gą. Nors šį teis­mą, kaip ir dau­gu­mą ki­tų, lai­mė­jo­me (da­bar mus pa­trau­kęs į teis­mą yra Kliu­ge­ris), ta­čiau bau­dos dėl gau­tų au­kų mū­sų pir­mą­ją lei­dyk­lą suž­lug­dė ir ją tu­rė­jo­me už­da­ry­ti. 

No­rė­da­mi iš­sau­go­ti ka­ta­li­kiš­ką laik­raš­tį įkū­rė­me ki­tą lei­dyk­lą, ku­ri ir lei­džia „XXI am­žių“ bei įvai­rias krikš­čio­niš­kas kny­gas. Vi­są tą lai­ką, de­ja, ne­sėk­min­gai, bu­vo pra­šo­ma bent mi­ni­ma­lios pa­ra­mos iš Spau­dos rė­mi­mo fon­do. 

Per­nai dėl ne­žmo­niš­kai pa­di­din­tų mo­kes­čių ir to­les­nio dis­kri­mi­na­vi­mo iš fon­do pu­sės te­ko už­da­ry­ti vai­kams leis­tą sa­vai­ti­nį laik­raš­tį „Kregž­du­tė“. Tai bu­vo uni­ka­lus to­kio po­bū­džio laik­raš­tė­lis.

Kon­ku­ren­ci­nė ko­va spau­dos erd­vė­je apie 1995–1996 me­tus ta­po itin sun­ki. Pa­sau­lie­ti­nei, daž­niau­siai nu­si­tei­ku­siai an­ti­krikš­čio­niš­kai, spau­dai (ir vi­sai ži­niask­lai­dai) bu­vo ne­sve­ti­mos vi­sos „pa­trauk­lios“ te­mos, o „XXI am­žius“ ne­ga­lė­jo ra­šy­ti apie tai, kas ne­pri­im­ti­na ka­ta­li­kiš­kai pa­sau­lė­žiū­rai. Va­di­na­mo­ji pa­sau­lie­ti­nė spau­da ga­lė­jo su­telk­ti ir mil­ži­niš­ką pi­ni­gų kie­kį (daž­nai gau­tą iš KGB ir LKP), ir su­kvies­ti di­džiu­lį bū­rį žur­na­lis­tų (be­je, iš­ties pro­fe­sio­na­lių). Pa­vyz­džiui, vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos dien­raš­čių tu­ri 200 žur­na­lis­tų ir apie 800 tech­ni­nių dar­buo­to­jų. Su to­kiais spau­dos „ga­liū­nais“ „XXI am­žius“ kon­ku­ruo­ti ne­ga­lė­jo.

To­dėl mums ne­su­pran­ta­mi kai ku­rių dva­si­nin­kų klau­si­mai, ko­dėl „XXI am­žius“ ne­si­i­ma vie­no­kių ar ki­to­kių te­mų, ko­dėl ne­ra­šo taip pa­trauk­liai  ir įdo­miai „kaip „Lie­tu­vos ry­to“ žur­na­lis­tai“. At­sa­ky­ti ga­li­ma pa­pras­tai. Vie­na, jie mums nė­ra pro­fe­sio­na­laus žur­na­liz­mo pa­vyz­dys, an­tra, jų vie­nin­te­lis tiks­las yra pel­nas. Ir jei­gu da­bar­ti­nė kri­zė („sun­kme­tis“) net­gi to­kiems „ban­gi­niams“, kaip „Lie­tu­vos ry­tui“ ar „Res­pub­li­kai“ su­da­vė skau­dų smū­gį ir jie bu­vo pri­vers­ti grieb­tis įvai­riau­sių prie­mo­nių no­rė­da­mi iš­lai­ky­ti tu­ri­mus pel­nus, tai „XXI am­žius“ dėl pen­kis kar­tus pa­di­din­tų mo­kes­čių pa­ty­rė prak­tiš­kai ne­pa­ke­lia­mą fi­nan­si­nę įtam­pą.

Juo la­biau kai be­veik vi­sas dien­raš­čių pa­ja­mas su­da­ro lė­šos už re­kla­mą (iš pre­nu­me­ra­tos gau­na­mos lė­šos jiems ne­tu­ri įta­kos – jie iš jos ne­iš­si­lai­ky­tų nė die­nos), tai ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, kaip skur­džiai lai­ko­si ka­ta­li­kiš­kas laik­raš­tis, iš re­kla­mos ne­gau­nan­tis nė li­to, o vi­sus ka­ta­li­kiš­kus skel­bi­mus (ypač iš Baž­ny­čios) spaus­di­nan­tis vel­tui. Ir kiek ne­pa­si­ten­ki­ni­mų, ko­kių niurz­gė­ji­mų reiš­kia tie, ku­rie, at­ro­dy­tų, tu­rė­tų bū­ti su­in­te­re­suo­ti ka­ta­li­kiš­ko laik­raš­čio iš­li­ki­mu. Mes ne­ma­no­me, kad per skai­ty­to­jus „iš­plė­šia­me“ di­de­lę da­lį Baž­ny­čiai skir­tų au­kų, kaip kai kas įsi­vaiz­duo­ja.

Nors esa­me kan­ki­na­mi dėl ne­ly­gia­ver­tės kon­ku­ren­ci­jos, nors esa­me dis­kri­mi­nuo­ja­mi Spau­dos rė­mi­mo fon­do (net šie­met, pir­mą­kart ga­vę „uba­go“ pa­ra­mą, iš ke­tu­rių fon­dui pa­teik­tų pro­jek­tų pa­ra­mą ga­vo­me tik pa­gal vie­ną – ir tik pu­sę, nors ma­žes­nės ap­im­ties, tu­rin­tys ke­lis kar­tus ma­žiau skai­ty­to­jų lei­di­niai ga­vo pen­ke­rio­pai di­des­nę). Pi­ni­gų ne­ga­vo­me ir iš kon­ser­va­to­rių par­ti­jos, ku­rių ru­po­ru bent jau anks­čiau mus kai kas lai­kė.

To­kiais mes ne­bu­vo­me, juo la­biau ne­sa­me da­bar – mes lai­ko­mės kri­tiš­kų po­zi­ci­jų da­bar­ti­nės val­džios at­žvil­giu vien dėl to, kad sa­vo ne­kva­li­fi­kuo­to­mis, tau­tai prie­šiš­ko­mis nuo­sta­to­mis skur­di­na pa­žei­džia­miau­sius tau­tos sluoks­nius ir di­di­na į sa­vo ran­kas vals­ty­bės tur­tą su­si­gro­bu­sių ka­gė­bis­ti­nių oli­gar­chų ne­pa­so­ti­na­mus tur­tus, tau­tai pa­sky­rę skur­do die­tą ir stum­da­mi ją į emig­ra­ci­ją. Bū­tent dėl ke­lis kar­tus pa­di­din­tų mo­kes­čių bu­vo suž­lug­dy­ta vai­kams leis­ta „Kregž­du­tė“ (nors dėl jos li­ki­mo skai­ty­to­jai ir rė­mė­jai krei­pė­si net į LVK) - taip ty­liai, be jo­kio są­ži­nės grau­ži­mo bu­vo suž­lug­dy­ta idė­ja leis­ti mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kams skir­tą krikš­čio­niš­ką laik­raš­tį.

Krikš­čio­niš­kam laik­raš­čiui sun­ku pri­si­tai­ky­ti prie jo skai­ty­to­jų „sko­nio“ ir in­te­re­sų, nes skai­ty­to­jų ra­tas yra la­bai pla­tus ir įvai­rus. Tai ir pa­pras­ti ti­kin­tie­ji (dau­giau­sia, kaip ro­do mū­sų duo­me­nys, su vi­du­ri­niu ar spe­cia­li­zuo­tu iš­si­la­vi­ni­mu) bei pro­fe­so­riai ir aka­de­mi­kai, tai ir ma­žų bei di­de­lių pa­ra­pi­jų ku­ni­gai, tai ir Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios vys­ku­pai bei ki­tų krikš­čio­niš­kų Baž­ny­čių ti­kin­tie­ji. Jei­gu pa­pras­tam ti­kin­čia­jam iš laik­raš­čio įdo­mu su­ži­no­ti apie ko­kį nors ste­buk­lin­gą įvy­kį ar šven­to­jo gy­ve­ni­mą, tai vys­ku­pui tas ne vi­sa­da įdo­mu. Jei­gu ti­kin­čia­jam įdo­mu pa­si­skai­ty­ti apie jo pa­ra­pi­jo­je vy­ku­sius įvy­kius ir nu­veik­tus dar­bus, pa­ma­ty­ti pa­žįs­ta­mų ar net sa­vo nuo­trau­ką, tas vi­sai ne­įdo­mu ki­tos pa­ra­pi­jos žmo­nėms (ne­bent tam, ku­ris ki­lęs iš tos pa­ra­pi­jos) ar vys­ku­pi­jos val­dy­to­jui.

Ir jei­gu ku­riam nors ku­ni­gui ar vys­ku­pui įdo­mu per­skai­ty­ti apie po­pie­žiaus veik­lą, jam vi­sai ne­įdo­mu skai­ty­ti apie vals­ty­bės val­dy­mą ir po­li­ti­nius įvy­kius bei jų ko­men­ta­rus. Mes ne­ga­li­me ap­rėp­ti vi­sų pa­ra­pi­jų gy­ve­ni­mo, ne­ga­li­me ap­rėp­ti vi­sų te­mų, nes pa­pras­čiau­siai ne­tu­ri­me tiek žur­na­lis­tų, o dar svar­biau – pi­ni­gų nu­vyk­ti į vie­ną ar ki­tą pa­ra­pi­ją. Tad pri­si­tai­ky­ti prie įvai­rių in­te­re­sų skai­ty­to­jo ka­ta­li­kiš­kam laik­raš­čiui yra la­bai sun­ku – tai ne­ga­li bū­ti skan­da­lin­go­mis nau­jie­no­mis vi­sus ste­bi­nan­tis laik­raš­tis, bet pa­trauk­lus sa­vo iš­pru­si­mu, rim­tu­mu ir, svar­biau­sia, gy­vas krikš­čio­niš­ko­mis nuo­sta­to­mis.

To sie­kia­me, bet sa­vo men­ko­mis jė­go­mis su pus­an­tro žur­na­lis­to eta­to ne­ga­li­me sėk­min­gai pa­da­ry­ti. Dar keis­čiau, kai pa­pra­šę ku­ni­go pa­gel­bė­ti pla­tin­ti laik­raš­tį iš­girs­ta­me: „At­va­žiuo­ki­te ir pa­tys pla­tin­ki­te“. Prieš ka­rą ku­ni­gai, ra­gi­na­mi sa­vo vys­ku­pų, ka­ta­li­kiš­ką spau­dą pla­ti­no, ska­tin­da­mi kiek­vie­ną ti­kin­tį­jį skai­ty­ti. To­dėl ka­ta­li­kiš­kos spau­dos bu­vo daug ir įvai­rios. Da­bar vys­ku­pas ar ku­ni­gas pa­ra­gi­na skai­ty­ti ne­bent in­ter­ne­ti­nę spau­dą, nors kai­me, o daž­nai ir mies­te ti­kin­ty­sis prie in­ter­ne­to (kom­piu­te­rio) ne­pri­ei­na. Ne­bent in­ter­ne­tu nau­do­ja­si jo anū­kai, jau at­si­sa­kę ti­kė­ji­mo, juo la­biau ne­lan­kan­tys baž­ny­čios.

Jei­gu „XXI am­žiaus“ ne­skai­ty­tų tik vie­nos gar­sios Vil­niaus baž­ny­čios ku­ni­gai, bū­tų pu­sė bė­dos (jie vi­si skai­to tik vie­no mi­li­jo­nie­riaus re­mia­mą dien­raš­tį). De­ja, iš­au­go vi­sa dva­si­nin­kų kar­ta, ku­ri ne­si­rū­pi­na įteig­ti ka­ta­li­kiš­kas nuo­sta­tas vi­suo­me­nei ir leng­va ran­ka at­si­sa­ko ieš­ko­ti ke­lių, kaip iš­lai­ky­ti ka­ta­li­kiš­ką laik­raš­tį. Vis dar ne­su­pran­ta­ma, kad ir XXI am­žiu­je žmo­nių po­vei­kis per ži­niask­lai­dą, „ko­va už kiek­vie­ną sie­lą“ yra vie­nas svar­biau­sių krikš­čio­niš­kos ben­druo­me­nės už­da­vi­nių. Tai­gi mū­sų am­žiu­je ten­den­ci­jos krikš­čio­niš­kos ži­niask­lai­dos sri­ty­je yra ne­la­bai pa­lan­kios.

Per 20 lei­di­mo me­tų laik­raš­čio ga­my­ba dras­tiš­kai pa­ki­to: jei­gu iš pra­džių ma­ke­tą spaus­tu­vė pri­im­da­vo „po­pie­ri­nia­me“ va­rian­te, pas­kui „plė­ve­lės“ pa­vi­da­lu, tai pas­ku­ti­nius pen­ke­rius me­tus – kom­piu­te­ri­niu bū­du. Be to, per tą lai­ką te­ko pa­keis­ti daug spaus­tu­vių (da­lis jų ban­kru­ta­vo, ki­tos už­kė­lė spaus­di­ni­mo įkai­nius ir pan.). Da­bar laik­raš­tį spaus­di­na­me Len­ki­jos spaus­tu­vė­je, ku­ri esant maž­daug to­kiems pa­tiems įkai­niams pa­jė­gi spaus­din­ti spal­vo­tą laik­raš­tį. Tik laik­raš­tį į spaus­tu­vę kom­piu­te­riu pri­va­lo­me nu­siųs­ti ge­ro­kai anks­čiau. Pa­si­kei­tė ir in­for­ma­ci­jos ga­vi­mo ir rin­ki­mo bū­dai. Jei­gu prieš 5 ar 10 me­tų in­for­ma­ci­ją im­da­vo­me iš už­sie­nio ka­ta­li­kiš­kos spau­dos, ra­di­jo, tai vė­liau gau­da­vo­me in­ter­ne­ti­nę in­for­ma­ci­ją an­glų, vo­kie­čių kal­bo­mis. De­ja, lie­tu­viš­ką in­for­ma­ci­ją (per BNS ir ELTA ka­na­lus) gau­ti lė­šų ne­tu­ri­me – ke­lių šim­tų li­tų mo­kes­tis mums yra per bran­gus. Tai­gi ten­ka ieš­ko­ti ki­tų in­for­ma­ci­jos ga­vi­mo bū­dų ir veik­ti taip, kad mū­sų „bro­ko“ ne­pa­ste­bė­tų skai­ty­to­jas.

Dė­ko­ja­me tiems mū­sų rė­mė­jams, ku­rie sun­kiu me­tu tei­kė ir tei­kia mums au­ką, dė­ko­ja­me mū­sų pla­tin­to­jams, ku­rie su­tei­kia ga­li­my­bę dau­gu­mai žmo­nių pa­žin­ti ka­ta­li­kiš­ką laik­raš­tį, sa­vo jė­go­mis iš­pla­tin­da­mi dau­giau nei pu­sę ti­ra­žo. Ir ti­ki­mės iš skai­ty­to­jų ir at­ei­ty­je su­lauk­ti pa­ra­mos bei pri­ta­ri­mo. O mes ir at­ei­ty­je dė­si­me vi­sas pa­stan­gas iš­lai­ky­ti krikš­čio­niš­ką tau­ti­nį laik­raš­tį.

Gintaro Visocko nuotraukoje: “XXI amžiaus” vyriausiasis redaktorius Edvardas Šiugžda.

„XXI amžius“, Nr. 66

2010.09.15