Nė kiek nenustebau dienraštyje “Lietuvos rytas” aptikęs pirmuosius buvusio ilgamečio VSD direktoriaus Mečio Laurinkaus samprotavimus. Atšauktas iš ambasadoriaus pareigų Gruzijoje buvęs pagrindinės Lietuvos slaptosios tarnybos vadovas šiandien lyg ir bedarbis, intensyviai ieškantis politinės nišos tolimesnei veiklai. O tokiais atvejais sėkmingai kopti į viršų padeda viešos publikacijos, ypač jei jas skelbia didelį tiražą ir nemažą įtaką turintys leidiniai. Tad buvusio ilgamečio vyriausiojo žvalgybininko M.Laurinkaus apsisprendimas kiekvieną šeštadienį Gedvydo Vainausko redaguojamame leidinyje skelbti savas įžvalgas, - natūralus. Juolab kad netekę politinių ar tarnybinių krėslų daug kas Lietuvoje elgiasi panašiai: pradeda viešai skelbti savus komentarus, pastabas. Beje, panašiai elgiasi viso pasaulio žvalgybininkai. Ambicingiausieji, drąsiausieji, atkakliausieji pradeda rašyti memuarus, prisiminimus, esė.




Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia kalinys, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai - ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.
Sąjūdžio srovei nunešus į Aukščiausiąją Tarybą, pagal jau turėtus kuklius ryšius su Vokietija man buvo pasiūlyta dirbti užsienio reikalų komisijoje ir rūpintis Lietuvos ir Vokietijos santykių atkūrimu. Pirmiausia reikėjo žinoti, kokie tie santykiai buvo, kaip jie buvo pradėti ir vystėsi po 1918 m. vasario 16 dienos, po Valstybės atkūrimo akto paskelbimo.
Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visgi apie juoduosius Irako žvalgybos tarnybų puslapius pasakojimą tenka pradėti vieno nuostabaus miesto aprašymu. Tai - Al Kazimija (Al Kazimayn), netoli Bagdado esantis šventasis šiitų miestas. 



