Slaptai.Lt

Nė kiek nenustebau dienraštyje “Lietuvos rytas” aptikęs pirmuosius buvusio ilgamečio VSD direktoriaus Mečio Laurinkaus samprotavimus. Atšauktas iš ambasadoriaus pareigų Gruzijoje buvęs pagrindinės Lietuvos slaptosios tarnybos vadovas šiandien lyg ir bedarbis, intensyviai ieškantis politinės nišos tolimesnei veiklai. O tokiais atvejais sėkmingai kopti į viršų padeda viešos publikacijos, ypač jei jas skelbia didelį tiražą ir nemažą įtaką turintys leidiniai. Tad buvusio ilgamečio vyriausiojo žvalgybininko M.Laurinkaus apsisprendimas kiekvieną šeštadienį Gedvydo Vainausko redaguojamame leidinyje skelbti savas įžvalgas, - natūralus. Juolab kad netekę politinių ar tarnybinių krėslų daug kas Lietuvoje elgiasi panašiai: pradeda viešai skelbti savus komentarus, pastabas. Beje, panašiai elgiasi viso pasaulio žvalgybininkai. Ambicingiausieji, drąsiausieji, atkakliausieji pradeda rašyti memuarus, prisiminimus, esė.

Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia kalinys, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai - ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.

Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, - tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, - tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.