Slaptai.Lt

Didžiosios Britanijos spauda šiomis dienomis išsamiai komentuoja prieš keletą dienų viešai paskelbtą Didžiosios Britanijos teismo sprendimą, išteisinantį rusę Jekateriną Zatuliveter, ir tuo pačiu palankų britų parlamentarui Maikui Henkokui. Tai reiškia, jog britų slaptosios tarnybos nesugebėjo įtikinti teismo, esą britų parlamentaro M.Henkoko padėjėja Jekaterina Zatuliveter susijusi su Rusijos žvalgyba.

Tiesa, teismas pripažino, jog Katia Zatuliveter turėjo meilės romaną su savo darbdaviu – parlamentaru M.Henkoku. Tačiau, pasak teisėjų, neužtenka įrodymų, jog ji tai darė siekdama iš pono M.Henkoko išgauti slaptų žinių apie Didžiosios Britanijos karinius ir politinius reikalus. Šis skandalas pasižymi intriga todėl, kad ponas M.Henkokas ne vienerius metus dirbo britų parlamento komisijose, nagrinėjančiose ir valstybės paslaptį sudarančius dokumentus.

Žodžiu, pripažįstama, kad britų slaptosios tarnybos turi teisę įtarti Katią Zatuliveter dirbant Rusijos slaptosioms tarnyboms. Taip pat pripažįstama, jog MI 5 gali reikalauti K.Zatuliveter deportacijos. Tačiau kasaciniai britų teismai vis dėlto buvo palankūs šiai jaunutei merginai. Rusę ne tik paleido iš kalėjimo, bet net nedeportavo iš šalies. Merginai leista pasilikti Didžiojoje Britanijoje.

Remiantis K.Zatuliveter advokatės Tesos Gregori argumentais, britų slaptoji tarnyba MI – 5 sekė merginą neturėdama tokiems veiksmams jokio pagrindo. Suprask, K.Zatuliveter – ne Rusijos žvalgybos atstovė. Bent jau tokių įrodymų MI – 5 nepateikė teismui. “The Independent” leidinio žurnalistas Džonas Feihi rašo, esą advokatė T.Gregori reikalauja, jog Katią sekusių britų žvalgų veikla būtų MI 5 vadovybės nuodugniai ištirta ir atsakyta į klausimą, ar sekliai nepiktnaudžiavo “tarnybine padėtimi” ir “neperlenkė lazdos”.

K.Zatuliveter bylą nagrinėjo Bendroji apeliacinė komisija, užsiimanti migracijos problemomis, ir turinti ypač slaptos institucijos statusą. Dauguma teismo posėdžių buvo uždari. Nei žurnalistai, nei visuomenininkai neturėjo galimybės dalyvauti daugelyje posėdžių. Į kai kuriuos ypatingai slaptus teismo posėdžius nebuvo įleidžiama net pati kaltinamoji Katia bei jos interesus ginanti advokatė.

Šių metų lapkričio pabaigoje minėtoji Bendroji komisija pareiškė, jog įrodymų, kuriuos pateikė MI 5, neužtenka tam, kad K.Zatuliveter būtų kaltinama šnipinėjusi prieš Didžiąją Britaniją Maskvos labui. O britų vidaus reikalų ministerijos argumentai, kodėl būtina merginą deportuoti, - neįtikinami.

Advokatė T.Gregori šiuos komisijos pareiškimus pavadino “istoriškai svarbiais” ir pareiškė, jog paskutinieji metai jos klientei buvo “labai košmariški”. Advokatė pabrėžė, esą kaltinimai, girdi, Katia šnipinėjo Rusijos naudai, tėra paremti teoriniais samprotavimais ir spėliojimais. Advokatės įsitikinimu, britų žvalgyba šiuo konkrečiu atveju pasielgė nemokšiškai ir diletantiškai. MI 5 surinkti įkalčiai neverti nė sudilusio skatiko ir tinka tik grožinės literatūros gerbėjams. 

Beje, K.Zatuliveter bylą nagrinėjusi apeliacinė komisija laikoma profesionalia, griežta ir kompetetinga. Joje dirba net buvusių britų slaptųjų tarnybų darbuotojų. Pavyzdžiui, buvęs MI 5 direktorius seras Stivenas Lenderis. Žodžiu, šios komisijos nederėtų laikyti institucija, kuri “iš principo” nemėgsta slaptųjų tarnybų. Svarbu pabrėžti, jog Komisijos išvadose neneigiama, esą britų parlamentaro M.Henkoko veikla galėjo dominti Rusijos slaptąsias tarnybas. M.Henkokas išties daug žino apie britų kariuomenės reikalus ir politinius oficialiojo Londono užkulisius derantis su Maskva.

Tačiau teisėjas savo išvadose parašė: “Net jeigu Katia Zatuliveter ir turėjo kontaktų su Rusijos FSB ar SVR, mes nematome nė vieno įtikinamo įrodymo, kad mergina tikrai būtų buvusi FSB ar SVR darbuotojų užverbuota. Mes neturime jokių įrodymų, patvirtinančių, kad K.Zatuliveter veikė kaip Rusijos slaptųjų tarnybų nupirkta agentė, gaunant specialias užduotis iš FSB ar SVR vadovų”.

Teismas savo išvadose neneigia, kad ir K.Zatuliveter, taip pat kaip ir parlamentaras M.Henkokas, galėjo tapti Rusijos slaptųjų tarnybų domėjimosi objektu. Mat K.Zatuliveter pasisekė įsidarbinti Didžiosios Britanijos parlamente. Tačiau merginos psichologinis paveikslas greičiausiai byloja tik tai, kad ji buvo jauna, ambicinga ir karjeros kryptingai siekianti jauna moteris, rimtai besidominti užsienio politika bei tarptautiniais santykiais.

Bet įdomiausia, kad teismas viešai pripažino net galimą savo klaidą. Teisėjai teigia, jog neatmeta galimybės, kad šiuo konkrečiu atveju juos apgavo arba suklaidino. Tačiau jei tai – apgavystė, vadinasi, apgavystę surengė labai gudrūs ir patyrę Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Bet tie dalykai, kurie teisėjams buvo padėti ant stalo kaip įrodymai, niekaip nedera nei su profesionalumu, nei su gudrumu.  

O štai Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos vadovybė po teismo nuosprendžio paskelbimo prisipažino esanti labai nepatenkinta. Toks teismo verdiktas jos netenkina. Britų VRM atstovas spaudai pareiškė, kad vadovybė vis tik sieks K.Zatuliveter deportacijos, nes mano, kad merginos buvimas šalyje kenkia oficialiojo Londono interesams.

Tas pats “The Independent” leidinys paskelbė dar ir redakcinę skiltį, pavadindamas ją šitaip: “Jaunoji rusė prieš britų žvalgybas: santykis 1 : 0”. Redakcinėje skiltyje pabrėžiama, kad K.Zatuliveter bylą nagrinėjusi apeliacinė komisija jokiu būdu nelaikoma liberalia institucija, kuri lengva ranka dažniausiai atmeta valdžios institucijų kaltinimus kaip nepakankamai įtikinamus.

Todėl komisijos sprendimas išteisinti K.Zatuliveter – rimtas smūgis MI 5 reputacijai. “The Independent” publikacijose šia tema netrūksta ironijos: “pateiktus įrodymus teismas apibūdino kaip neįrodančius, jog K.Zatuliveter turėjo intymių santykių su parlamentaru Henkoku vardan Rusijos interesų”. Tiksliau tariant, “K.Zatuliveter mylėjosi su ponu Henkoku ne todėl, kad taip elgtis jos paprašė Rusijos slaptosios tarnybos arba to reikalavo Rusijos interesai”.

Minėto leidinio teigimu, britų žvalgybos pastaruoju metu tiesiog pradėjo “per daug laisvai fantazuoti ir interpretuoti, lyg vis dar gyventų vadinamojo “šaltojo karo” laikais”. “The Independent” redakcinėje skiltyje akcentuojama mintis, jog negalima manyti, jog visi rusai, gyvenantys ne Rusijoje, yra Kremliaus žvalgai. Taigi britams, jei tik jie neserga paranoja, nederėtų kiekvienos simpatiškos rusės Londone traktuoti kaip galimos Kremliaus šnipės. Bet jei MI 5 apsėsta tokių paranojų, vadinasi, Didžiosios Britanijos laukia sunkūs laikai.

Leidinys “The Financial Times” - tikriausiai labiausiai palankus britų slaptosioms tarnyboms. Šio laikraščio komentatorius Džeimsas Blitcas sako, jog MI 5 darbuotojai nesigaili, tiek daug laiko ir jėgų skyrę K.Zatuliveter sekimui. MI 5 turi daug įtikinamų pasiteisinimų. Žvalgybinė veikla – sudėtingas žaidimas. Kartais šnipai būna taip meistriškai užsimaskavę, kad nepaprastai sunku arba iš viso neįmanoma įrodyti jų antivalstybinės veiklos remiantis “vien įstatymo raide”. Tokiose bylose sunku pateikti neabejotinų įrodymų. Juk tik naivuolis arba idiotas gali reikalauti iš MI 5 pristatyti pažymėjimą, bylojantį apie K.Zatuliveter priklausomybę FSB ar SVR struktūroms.

Anoniminis MI 5 darbuotojas leidiniui pripažino, jog dažnai tenka dirbti apgraibomis, ieškant balanso tarp to, kas akivaizdu, ir to, kaip galėtų būti iš tikrųjų. Kartais žvalgyba teturi du pasirinkimus: arba laukti, kol svetimos šalies šnipas padarys akivaizdžią klaidą, arba, esant bent minimaliems įrodymams, stengtis sužlugdyti įtartiną veiklą rizikuojant, jog galbūt vėliau paaiškės, esą įtariamasis – nieko dėtas žmogus. Anoniminio MI 5 darbuotojo teigimu, kartais laukiant neginčijamų įrodymų valstybei galima atnešti daugiau žalos, nei imantis grubių veiksmų, kurie neparemti šimtaprocentiniais įrodymais.

Tuo tarpu K.Zatuliveter advokatai įsitikinę, jog šioje istorijoje absurdiška įžvelgti kokią nors šnipinėjimo operaciją. Tiesiog MI 5 greičiausiai savo jėgas ir lėšas skiria ne ten, kur reikėtų. Pavyzdžiui, persekioja rusakalbius, nors šiuo metu Londonui labiausiai reikėtų saugotis ne Rusijos, o džihadą Vakarams paskelbusių teroristų – mirtininkų.

Tokius K.Zatuliveter advokatų teiginius britų vidaus reikalų ministerijos vadovybė laiko lengvabūdiškais. Niekas neneigia, kad nėra teroristų ir kad jų nereikia saugotis. Tačiau negalima naiviai manyti, jog Rusija jau nebesiunčia į Didžiąją Britaniją savo šnipų. Ir nereikia manyti, jog Rusijos slaptosios tarnybos nesidomėjo parlamentaru Henkoku, kuris bevei dešimtmetį dirbo slaptoje parlamentinėje komisijoje, nagrinėjusioje  karinius britų reikalus.

Leidinys “The Financial Times” pateikė retorinį klausimą: ar teisinga, jei britų valdžia leidžia savo parlamentarams pasirinkti padėjėjus iš šalių, su kuriomis susiklostę itin sudėtingi Londono santykiai? Žodžiu, ar pagrįstai oficialusis Londonas leido parlamentarui M.Henkokui padėjėja įdarbinti būtent rusę K.Zatuliveter? Juk niekas nepaneigs: Didžiosios Britanijos ir Rusijos tarpusavio santykiai šiandien – labai įtemti. “The Financial Times” klausia: o ar Rusijos Valstybės Dūmos deputatų padėjėjomis galėtų įsidarbinti jaunos britų pilietės? Ar Rusijos Valstybės Dūmos komisijose, nagrinėjančiose Rusijos karinius reikalus, dirba bent viena britė? Tegul ir labai jauna, seksuali ir graži? Toks dalykas Rusijoje – neįmanomas. Ten dirba tik kruopščiai patikrinti, patikimi asmenys. O štai Didžiosios Britanijos parlamente galima įsidarbinti – bet kam. Labai lengvai, be didesnių pastangų.

“The Times” šią bylą pavadino “britiškos tolerancijos pareiškimu”. Šio leidinio žurnalistai klausia, ar negalima būtų K.Zatuliveter istorijos apversti aukštyn kojomis ir įsivaizduoti, jog iš Maskvos deportuojama, pavyzdžiui, britų žurnalistė, kaltinama šnipinėjimu. Kieno pusėje būtų atsidūrusi britų visuomenė? Ypač jei britų žurnalistės byla būtų nagrinėjama uždaruose Rusijos teismo posėdžiuose, o šnipinėjimu kaltinamai britei net ne visuomet būtų leidžiama susitikti su valstybės paskirtu advokatu? O jei dar paaiškėtų, kad vienas iš teisėjų – buvęs KGB ar FSB darbuotojas? Šių klausimų autorius – žurnalistas Deividas Sendersonas.

Kad K.Zatuliveter apskundė MI 5 verdiktą ir sulaukė išteisinančio teismo sprendimo, - viena medalio pusė. Lyg ir suprantama, kad Katia gynėsi. Būtina pripažinti, kad jos gynyba buvo labai profesionali, įtikinama. Neįtikinami tik Katios pasisakymai, esą ji labai mylėjo poną M.Henkoką, esą jos meilė buvo nuoširdi ir tyra.

Keista ir tai, kad kilus įtarimams, jog K.Zatuliveter galbūt tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, ji ne tik metus laisvai gyveno Didžiojoje Britanijoje, bet dar ir plušėjo televizijoje “Russia Today”. Šie faktai apibūdina Didžiąją Britaniją kaip labai liberalią valstybę. Gal net per daug liberalią. Nes panaši istorija, tik apversta aukštyn kojomis, neįmanoma Rusijoje. Rusijoje šnipinėjimu įtariama mergina tikrai negalėtų įsidarbinti jokioje rusiškoje televizijoje. Net valytoja.

Leidinys “The Daily Mail” tvirtina, jog  M.Henkoko ir K.Zatuliveter meilės romanas, kurį dabar kai kas bando pavaizduoti labai nuoširdžiu, - kelia rimtų abejonių. Kodėl jauna graži rusė blondinė, teturinti apie dvidešimt metų, staiga pamilsta beveik 40-čia metų už save vyresnį britų vyrą? Pamilsta tik dėl to, kad 60-ies metų sulaukęs britas M.Henkokas nuo liberal-demokratų partijos – vis dar labai seksualus, gražus, simpatiškas, pajėgus? Nieko panašaus. K.Zatuliveter greičiausiai su juo mylėjosi ketverius metus iš eilės tik dėl slaptų duomenų, kuriais pnas M.Henkokas disponavo, dirbdamas slaptosiose komisijose. Tokią versiją iškelia šio laikraščio darbuotojas Džeimsas Slekas.

Ši keista pora susipažino maždaug prieš penketą metų Rusijoje, kada K.Zatuliveter lydėjo britų delegaciją vienoje tarptautinėje konferencijoje. 2006-aisiais jie susipažino artimiau. Nepraėjus nė penkiems mėnesiams po pažintis M.Henkokas jaunutę rusų blondinę įdarbino savo padėjėja. Atlyginimas – solidus. Beveik 300 svarų sterlingų per mėnesį. Be to, nuolatinis leidimas į Didžiosios Britanijos parlamentą. MI 5 ir dabar įsitikinusi, jog gražuolė rusė M.Henkokui “apsuko galvą” tik tam, kad galėtų patekti į kabinetus, kur saugomi konfidencialūs duomenys apie britų gynybos planus, tegul ir nepaženklintus grifu “visiškai slaptai”.

Pasak minėto leidinio, nuo griežtai nepalankaus sprendimo rusę išgelbėjo neva jos rašytas dienoraštis, kuriame ji prisipažįsta “iki ausų įsimylėjusi žavų britų senolį Maiką Henkoką”. Tame dienoraštyje tikrai K.Zatuliveter ranka ne sykį užrašyta, kaip ji nuoširdžiai myli poną M.Henkoką, kaip juo žavisi, kokia laiminga, būdama kartu su juo. Tik neaišku, kada tiksliai rašytas tas dienoraštis ir kokiais sumetimais rašytas. Juk duodama pirmuosius parodymus teisme K.Zatuliveter neigė rašiusi dienoraštį. Apie dienoraštį ji prisiminusi tik vėliau, neva atsitiktinai tvarkydama savo butą.

Keista, bet K.Zatuliveter pateiktas dienoraštis taip ir nebuvo ekspertų patikrintas. Todėl tebėra neaišku, ar tikrai jame esantys užrašai – penkerių, ketverių, trejų metų senumo? Gal gi žodžiai “Henkokas – mano mielas pliušinis meškiukas” užrašyti visai neseniai, tik prasidėjus bylai? Galų gale kas tikrino, kada buvo užrašytas šis sakinys: “Henkokas – vienintelis žmogus, kuris man davė viską ir iš karto”. Ogi niekas netyrė.

Nepaisant šių neišaiškintų aplinkybių apeliacinė komisija savo išvadose teigė: “Kaip bebūtų keista, bet Jekaterina Zatuliveter iš tiesų buvo įsimylėjusi Maiką Henkoką”.

O ar M.Henkokas mylėjo K.Zatuliveter? Juk 1990-aisiais jis buvo pagautas apgaudinėjant savo žmoną. Jis tais metais turėjo net dvi meilužes. Šiais metais M.Henkokas pateko į dar vieną skandalą. Jį kolega parlamentaras apkaltino draugyste su nepilnamete mergina. M.Henkokas pareiškė, jog tai šlykšus melas, nes jis draugavo su mergaite, kuriai ne 14-a, o 17-a metų.

Žodžiu, M.Henkokas šiandien garsėja kaip vyras, kuris neabejingas jaunoms ir labai jaunoms merginoms, be to, jis traktuojamas kaip britas, kuris jaučia didelę simpatiją Rusijai. Šiaip ar taip, nuo šiol jam bus sunkiau sužavėti jaunas moteris, ypač ruses. O K.Zatuliveter bus sunku įsidarbinti Rusijos slaptosiose tarnybose agente, net jei ji to labai norėtų. Juk jos pavardė pateko į viešumą.

Didžiojoje Britanijoje rusė K.Zatuliveter galės gyventi iki pat 2012-ųjų vasaros. Paskui privalės palikti šią šalį.

Nuotraukoje: Katia Zatuliveter, kurią Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos kaltina šnipinėjus Maskvai.

Redakcijos prierašas.

Gruodžio 7 dieną laikraštis “XXI amžius” išleidžia dar vieną priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį.

2011.12.02